Saulius Šaltenis gimė 1945 m. Utenoj, mokytojų šeimoje. Mokėsi Utenos II vidurinėje mokykloje. 1963 m. įstojo į Vilniaus Valstybinio V. Kapsuko v. universiteto istorijos-filologijos fakultetą. Šiuo metu tarnauja Tarybinėje armijoje. Pirmieji apsakymai buvo atspausdinti 1963 m. „Literatūroje ir mene“.
KARAS SENIAI PASIBAIGĖ
Lygiai po penkių dienų aš būsiu jau aštuoniolikmetis. Ir man rodėsi, kad viskas kartu išsispręs su gimimo diena, ir aš galėsiu atsakyti tėvui, kuris vis dažniau ir dažniau klausinėja mane:
— Na, sūnau, kur dabar pasuksim? Mokykla baigta, dvyliktos klasės nėra, iš tiesų, nėra. Tai kur?
Palaukit jūs, palaukit mano gimimo dienos! Aš jos laukiau labiau, negu ankstesnių gimimo dienų, ir man rodės, kad viskas tada paaiškės.
Atsimenu, kai man suėjo šešiolika metų ir aš gavau pasą, autobuse raukšlėtas seneliukas pavadino mane jaunuoliu:
— Jaunuoli, praeikit — žmonės juk ne silkės.
Anksčiau mane vadindavo berniuku, o dabar aš — jaunuolis! Aš pajutau gyslose kraują, pajutau judant raumenis po oda ir negalėjau, jokiu būdu negalėjau pasilikti tvankiame mieste. Laukai už miesto buvo tušti, tik toli asfaltu be garso riedėjo nušvitę autobusai. Aš laukiau kažko nepaprasto, ir raumenys įsitempė laukdami, ir norėjosi kaukti su džiugiu virpuliu, užvertus galvą j mėnulį, žinant, kad įvyks kažkas nepaprastai svarbaus. Bet nieko neįvyko, tik pasidarė liūdna, ir norėjosi važiuoti tais autobusais be galo.
O dabar mane tas raukšlėtas seneliukas greičiausiai pavadintų vyru. Pavadintų, sakai? Kaži... Tiek to, gali ir nevadinti, bet dabar aš jaučiausi kur kas labiau subrendęs, negu tada, kai buvau gyvenęs pasauly šešiolika metų. Man kartais atrodė, kad atsirado raukšlės, ir aš tapau atšiauresnis. O kartą šukuodamasis iš tiesų išroviau plauką, žilą plauką.
— Žilas, hmm... Ir pačioje jaunystėje... — patraukė pečiais tėvas ir pajuokavo, kaip visada, nevykusiai: — Mažiau galvok, o tai — visai pražilsi. .. Sūnus žilas, cha, cha. ..
Gal iš tiesų aš per daug galvodavau. Bet juk ir mano draugai daug galvojo ir beveik taip pat, kaip ir aš.
Aš prisiminiau vaikystę ir nusišypsojau. Tada aš buvau naivus, ir man atrodė, kad pasaulis sukurtas tik man vienam, kad viskas, netgi žmonės, yra tarsi dekoracijos, kurios apgaudinėja mane. Aš žiūrėdavau į miegantį brolį, ir man imdavo rodytis, kad jis irgi dekoracija ir pradings vieną rytą, ir liks tik spengianti klaiki nykuma, ir aš — vienintelis ne dekoracija.
Aš išaugau iš šitų minčių, kaip išaugami rūbai. Dabar aš galvojau, nepaprastai daug galvojau, nes turėjau netrukus tapti aštuoniolikmečiu, nes nežinojau, ką man veikti toliau...
***
— Kur pasuksim? — klausinėja tėvas vis nekantriau, ir jaučiu jo balse vis didesnį susierzinimą.
Aš tyliu ir braižau nagu rašomąjį stalą, ir matau, kad tai ima dar labiau erzinti tėvą, ir jis žiūri į mane lyg į daiktą, savo sukurtą, bet nesuprantamą ir nevykusį.
— Tu seniai galėjai apsispręsti, o dabar slampinėji iš kampo į kampą kaip koks poetas, — sako tėvas ir, su nusistebėjimu trūkčiodamas pečiais, priduria,— aš, tavo metų būdamas...
Tėvas visada, pamatęs mane nieko neveikiantį, vadina poetu. Bet jis, nors ir buhalteris, myli poeziją, o mane poetu vadina draugai, vadina visai rimtai, nesijuokdami, nors aš iš viso esu parašęs tik penkis eilėraščius: apie žemę, karą, atominę bombą, vėl apie bombą ir apie save. Jie perskaitė šituos penkis eilėraščius ir mikčiodami pareiškė savo nuomonę:
— Tu tikras poetas!.. Ir eilėraščiai geri... Bet kažkaip... Gilūs jie... bet kažkaip. .. labai niūrūs... beviltiški, tarytum mirties patale parašyti.
Aš pats tą žinau ir poetu nebūsiu, nes daugiau nieko negaliu parašyti, vėl kartojasi tas pats ir tas pats. Taip, poetu aš nebūsiu, pienininku, kaip siūlo mamos draugės, irgi nebūsiu. Tai kuo aš būsiu?! Man siūlo visokius institutus, o aš kaip mažas vaikas, persivalgęs saldainių, purtau galvą:
— Nenoriu, ne-e.
Jie įsikarščiavo, išvadino mane ponaičiu ir, norėdami įžeisti, pasiūlė eiti į šoferių kursus. O kodėl ne, o iš tiesų, juk galiu aš būti šoferiu. Bet aš nieko neišmanau apie jokias mašinas.
***
Vakare aš susigalvojau nueiti į kiną. Filmas buvo apie pilietinį karą: ryžtingai žygiavo dainuodami raudonarmiečiai į frontą, į mirtį pilkomis milinėmis ir tokiais pat pilkais nuo bado veidais. Ir kažkur skambėjo Blokas: „Revoliucinį žingsnį tvirčiau...“ Namie iš naujo perskaičiau visą Bloko poemą ir, gulėdamas lovoje, pusiau sapnuodamas, žingsniavau ir aš, išblyškęs nuo bado, spausdamas šautuvą rankose, greta tokių pat pilkamilinių.
— Revoliucinį žingsnį...
Paskui užgrojo radijas, aš nustojau žygiuoti su šautuvu, ir į priekį išniro susierzinęs tėvas:
— Tai kur pagaliau? ..
Aš pats nežinau kur, bet palaukit, dar visai nedaug palaukit, ir aš jums pasakysiu.
Paskui prisiminiau mokyklą.
— Jūs, tarybinis jaunimas... ir jums... — sakė per išleistuves direktorius.
Kas — ar aš tarybinis jaunimas, ar mūsų klasė, iš kurios vidury mokslo metų du išmetė už vagystes? Jie, tie pilkais nuo bado veidais, su šautuvais — jie tarybinis jaunimas! O mes... mes šiukšlės... Svarstom: stoti ten ar nestoti, domimės tik šokiais ar sportu, chuliganaujam...
Pamėginau įsivaizduoti, ką daryčiau, jeigu mano gimimo dieną kiltų karas. Aš visada visur pirmas susižeisdavau, vos nepakliūdavau po mašina, vos nepaskęsdavau ir buvau įsitikinęs, ir gerai žinojau, kad jeigu kiltų karas, mane užmuštų pirmąjį.
— Ar tu galėtum mirti už Tėvynę? — paklausiau savęs.
Aš jaučiau, kaip man džiūsta burna.
— Ne, tu atsakyk, ar galėtum?
Aš bandžiau išsisukinėti: juk ne visi žūsta, juk. ..
— Tu bailys!
Dieve, koks aš bailys, aš myliu tik save, aš ne tarybinis jaunimas, ne... Nors man tuoj aštuoniolika, bet aš negaliu pasakyti, kad suvyriškėjau. Aš tik įsivaizdavau, kad jau subrendęs.
***
— Tai kur, sūnau.. . Ką galvoji toliau daryti?— klausia tėvas, o aš braižau nagu rašomąjį stalą.
Ką daryt... Kas man gali pasakyti, ką aš turiu daryt?
***
O kodėl aš negaliu daryti, ką noriu? Man beveik aštuoniolika, aš baigiau mokyklą, ir nieks jau man nebegalės sumažinti elgesio iki trijų.
Mes dabar jau galim gerti restorane nors ir su pačiu mokyklos direktorium. Mes dabar galim... Bet mes gėrėm be direktoriaus ir daug kalbėjom, su kažkokiu pasitenkinimu, kad ir tu suaugęs, kad ir tau tai galima, pirkom vyną ir degtinę dar ir dar, paskui apsikabinom, ir tada iš tikrųjų atrodė, kad mes visi neperskiriami draugai, ir iki ašarų susigraudinom. Bet mus išmetė lauk, kai pradėjome dainuoti ir sudaužėme vazą, ir mes girti kažkodėl patraukėm tylios gatvės viduriu į mokyklą. Mes buvom vienas kitam labai geri ir švelnūs, ir mums atrodė, kad pasaulis, platus ir sudėtingas, su atlaidžia, mįslinga šypsena priima į savo tarpą mus, vaikus, virstančius vyrais.
Pro langą sulipom į savo klasę, mėnulio šviesos pakeistą į mielą, bet kartu ir labai tolimą, beveik užmirštą ir miglotą, nors mes dar visai neseniai mokėmės joje. Ir ta atlaidi šypsena, ir lengvas graudulys, apėmęs sėdint klasėje, liudijo, kad mes jau ne vaikai, kad mes iškilę virš tų mokyklinių minčių, kad mes suaugę ir pažįstam, tegu ir pradedame pažinti pasaulį. Mes kalbėjom taip, lyg būtumėm gyvenimo nuvarginti, viską patyrę ir suvokę, ir buvo malonu kalbėti čia, tarp šitų sienų.
Aš ėmiau vaikščioti po klasę, kliūdamas suolų, atsisėdau, ir man pasidarė kažkodėl liūdna, ir nesinorėjo būti mūsų senojoj klasėj. Aš išlipau pro langą, o jie pasiliko sėdėti klasėje, nejudėdami šešėlyje lyg tamsios statulos.
***
Aš ėjau tyliomis gatvėmis, o asfalte blausiai atsispindėjo mėnulis, ir švietė jis ne man vienam, o gal ir daugeliui tokių, kaip aš, kurie tą vakarą klydinėjo tuščiomis gatvėmis. Pasauly daug tokių miestukų, kaip mūsų, daug tokių gatvių ir daug tokių, kurie, iššokę pro mokyklos langą, girti grįžta namo—-ir tik mėnulis visiems vienas. Aš norėjau susitikti su visais tais, kurie vaikščiojo šią naktį tokiomis pat tyliomis gatvėmis, ir vaikščioti kartu su jais, ir nuvargus atsisėst tiesiog ant blausaus asfalto, ir kalbėt su jais. „Bet visa tai niekai, — pasakiau aš sau, — svarbu ne tai.“ O kas gi svarbu? Svarbu... nežinau... svarbu viskas... Bet argi mėnuliui svarbu, kad aš dabar vaikštau — jis švietė ir švies, argi tiems, kurie gyvena stačiai po mano kojomis, kitoj planetos pusėj, svarbu, ką aš veikiu ir ką dar padarysiu. Aš galiu užsimušt — jie miegos, kaip miegoję. Niekam nesvarbu, kad aš gyvenu, kad man tuoj aštuoniolika ir kad aš nežinau, ką man veikti toliau. ,,Žeme, žeme, — suvaitojau, apkabinęs medį, — tu nei sunkesnė, tu nei lengvesnė, kad aš gimiau, kad aš gyvenu, kad aš mirsiu...“
Žemei nesvarbu... niekas nesvarbu...
***
— Tu girtas,— pasakė tėvas, ir aš mačiau, kaip virpa jo lūpos.
***
Nežinau, kodėl tą ankstų rytą sučirškė žadintuvas. Aš pašokau, atsisėdau lovoje ir ėmiau laukti, kol nutils tas prakeiktas čirškimas. Paskui, kai pasidarė tylu, aš skausmingai aiškiai pamačiau tėvą, virpančias lūpas ir išgirdau:
— Tu girtas.
Aš žinojau, kad dabar negalėsiu užmigti. Langas buvo atviras, ir aš pusnuogis atsisėdau ant palangės. Aš niekada nebuvau taip anksti atsikėlęs. Aš žiūrėjau į rytą ir visai negalvojau ar stengiausi negalvoti apie vakarykščią dieną. Dangus dar tik ruošėsi brėkšti, ir man atrodė, kad visas pasaulis miega, giliai alsuodamas, visi žemynai užmigę, ir tik aš vienas visoj mūsų planetoj nemiegu. Bet aš išgirdau ūkaujant garvežius ir supratau, kad ten žmonės, kurie braukia prakaitą suodina ranka ir nemiega, aš pamačiau tolimą pašvaistę ir supratau, kad tai fabrikas, kur žmonės, išblyškę elektros šviesoje, juda ir nemiega, aš girdėjau kely burzgiančias mašinas ir supratau, kad tai žmonės, kurie, įsikibę vairo, žiūri į tamsų kelią ir nemiega, aš pamačiau, aš išgirdau, aš supratau, kad niekada nėra pasauly pilnos nakties, n; mūsų žemė, amžiais lekianti kažkur juodoje visatos begalybėje tarp nesuskaitomų žvaigždynų ir kosminių ūkų, yra ne kas kita, kaip nuolatiniame žygyje esantis laivas, kurio įgula neturi teisės miegoti.
Aš vis sėdėjau ant palangės ir žinojau, kad tuoj pasirodys saulė, kur kas didesnė už vakarykštį mėnulį, kad tylios gatvės ims kelti triukšmą, kad sušlepsės artėdami žingsniai prie kambario durų: tai tėvas eis kelt savo seniai nemiegančio, jau suaugusio, aštuoniolikmečio sūnaus, ir man reikės tada jam pasakyt, ką aš veiksiu toliau...
BĖGIMAS
Senis sėdi odiniame krėsle ir žiūri pro langą į gatvę. Prieblanda kambaryje sušvelnina, supilkina daiktus, gatvėj uždega šviesas, ir žmonės, prailginę sau dieną, bėga, skuba, skrieja mašinomis. Senis nuvargęs, labai nuvargęs, bet jis sėdi ir žiūri, nes ir jo diena dar nepasibaigė. Ir šitaip jis jau daugelį metų sėdi tame pačiame krėsle, žiūri pro tą patį langą, įprastą ir mielą, į tą pačią gatvę, kurią jis jau seniai myli ir be kurios negalėtų gyvent. Senis sėdi ir žiūri, nes jis jau seniai neturi kojų.
Iš pradžių jam buvo nežmoniškai sunku sėdėti ir žiūrėti į svetimą gatvę, į tuos kažkur vis skubančius, nemielus žmones. Senis žiūrėdavo į juos, ir širdyje jam kildavo pagieža ir jausmas, artimas neapykantai: jie, jie nupiovė jam kojas, įdrėbė į tą prakeiktą krėslą ir nubėgo, nerūpestingi ir užmiršę jį. Jų gyvenimai nubėgo, o jo liko ir sustingo. Dabar jis girdėjo tik savo širdį, beviltiškai ir prislėgtai aidinčią krūtinėje, tartum vienodus kalinio, uždaryto iki gyvos galvos, žingsnius giliame ir tuščiame rūsy, kur amžina tamsa ir kur gali blaškytis tik tarp keturių kurčių sienų.
Senis negyveno, nes žmogus, kurio širdis nejaučia kitų širdžių, negali gyventi. Jis žiūrėdavo į žmones ir nematydavo jų: jam tai buvo knibždėlynas judančių kojų, rankų, galvų... Ir daugiau nieko, nebent tik tos rankos ir galvos buvo panašios į jo galvą.
Taip senis sėdėjo vieną popietę, ir staiga jo širdis krūptelėjo: maža balta mergytė vidury gatvės, ir juoda lekianti į ją mašina. Senis sugniaužė krėslo atlošą, jo burna išsižiojo dideliam riksmui, ir jis staiga ėmė bėgti, užspringęs riksmu, bėgti į tą siaubingai greitai mažėjantį tarpą tarp juodos mašinos ir baltos mergytės. Jo širdis puolė po mašina, kad ją sustabdytų.
Paskui jis atleido pirštus, nagais įsmigusius į krėslo odą, užsimerkė ir nuvargęs perbraukė ranka per prakaituotą kaktą. Prakaitas, išrasojęs visą senio veidą, rinkosi, tekėjo skruostais. Širdis plakė tankiai, susijaudinusi skubėjo, ir jau visai nebebuvo to gilaus, tamsaus rūsio, tarp kurio sienų anksčiau beviltiškai aidėdavo jo širdis.
Ir senis daugiau niekada nebejuto po savimi krėslo. Jis vėl turėjo kojas, ir jau visą dieną jo nebebūdavo namie. Senis bėgo, skubėjo su žmonėmis, stumdėsi minioje, lydėdavo darbininkus į fabrikus, grūdosi į sausakimšus autobusus, juokėsi, pyko, plūdosi ir netgi svyrinėjo, apsikabinęs su girtais, — ir visur jis turėjo suspėt, nes gatvė buvo plati, žmonių daug, ir vakare jam atrodydavo, kad iš tikrųjų jis jaučia savo kojas ir malonų nuovargį jose. Jis mylėjo tokią kasdieninę gatvę, bet du kartus per metus, pavasarį ir rudenį, kai gatvės suvilnydavo vėliavų bangomis ir žmonių srautas užliedavo visą grindinį, senis nepaprastai susijaudindavo, neišlaikęs įsimaišydavo į koloną greta pečiuitų darbininkų ir, jausdamas džiaugsmingą virpulį, dainuodavo kartu su visais, išdidžiai iškėlęs savo žilą, gauruotą galvą.
Senis sėdi krėsle ir švelniai žiūri į žmones, mielus, visados nepastovius, sunkiai suprantamus, linksmus, liūdnus, o retkarčiais ir įniršusius. Jo lūpos, raukšlėtos ir išblukusios, nežymiai juda: tai senis kalba su žmonėmis.
1963
SUGRĮŽIMAS
Aš grįžtu namo, ir man atrodo, kad šiandien visi turėtų grįžti: „Užteks, mes pavargom, mes nieko nenorim žinoti, mes grįžtam namo.. Balti autobusai mirkčioja žaliomis šviesomis, nekantraudami virpa visu kūnu ir laukia, išsirikiavę asfaltuotoje aikštėje. Aš stoviu, atsirėmęs į autobuso šoną, ir nelipu į vidų — laukiu kažko. Susigrūdę namai nušvitusiais langų kvadratais, sušalę, šerkšnuoti medžiai, grindinys, mašinų ratų nutrintas iki nuogų akmenų,— visas miestas supa mane.
— Važiuokim baltais autobusais namo!
Bet aš suprantu, kad tie medžiai, grindinys, pastatai niekada nevažiuos baltais autobusais namo: jie neturi namų, ir man gaila jų, pasiliekančių šalty, apneštų purvinu sniegu, kantrių ir nesiskundžiančių.
Aš vienas grįžtu namo.
***
Autobusas gaudžia, kildamas į kalną, kriokia, buksuodamas ant apledėjusio kelio, ūžia vienodai, nuslopinęs įniršį ir jėgą, bėgdamas lygiu, nuobodžiu plentu. Minkštose autobuso kėdėse sėdime mes, žmonės, į mūsų smegenis skverbiasi motoro ūžesys, ir gyvas autobuso virpėjimas gyvena mumyse. Laukai tušti, sustingę, ir autobusas, atrodo, vienintelis gyvas padaras žemėje, rieda po juodu dangumi, sušalusiu planetos paviršium ir susimąstęs žiūri žaliomis švieselėmis į nubėgantį kelią. Viskas pasilieka, ir mes tolstame, tolstame, norime nutolti nuo savo minčių. Bendrabutis, autotransportas— buvo visai toli, bet vėl priartėjo, ir nuo to nepabėgsi...
„Velniop, įgriso... mausiu iš čia, ir viskas“, — sakau kas dieną, suodinas, nuvargęs, išerzintas, kildamas duobėtais bendrabučio laiptais.
„Man žvėriškai sunku“, — sakau aš kas dieną, jau nugriuvęs lovoje. Aš noriu užsimiršti, bet vis tiek vėl prisimenu autotransportą — rūstų, riaumojantį mašinomis, piktdžiugišką meistro juoką, ir apima mane nepakenčiamas jausmas, ir norisi išlieti jį, bet aš ne vienas — verkt negali, daužytis su įniršiu irgi negali, nusigerti gali, bet paskui būna dar sunkiau... Aš norėčiau užsimauti trumpas kelnaites ir sugrįžti į tuos laikus, kai gyvenimas buvo amžinas sekmadienis.
Sekmadienis... Šiandien dar tik antradienis, šiandien buvo labai sunku. Aš dirbau daugiau už kitus, bet vis tiek dar turėjau plauti detales. Nieko nebūtų įvykę, bet meistras neperspėjo manęs, neperspėjo, nors puikiai viską žinojo. Aš pasilenkęs jungiau žibalo plovyklą ir mačiau jį, stovintį netoliese: jis kažkaip įtemptai žiūrėjo į plovyklos kraną, lyg kažko netikėto laukdamas. Aš pasukau rankeną, motoras užkaukė, sugargaliavo žibalas, ir pamačiau, kad jo lūpos išsišiepė piktam juokui, ir tuo pat metu mane apliejo žibalo srovė. O jis žinojo ir neperspėjo... Aš, turbūt, juokingai atrodžiau, ir atsisukę darbininkai nuoširdžiai kvatojosi, bet jis juokėsi kitaip, jis tyčiojosi. Aš žiūrėjau į jį, o mano veidu bėgo žibalo srovelės nuo permirkusių plaukų: jis dar smarkiau išsišiepė, ir aš pasukau žibalo srovę į jį ir nuploviau tą pasityčiojančią jo šypseną.
Aš tada buvau visą laiką įsitempęs, lyg tvardyčiau ašaras, pasiruošęs kiekvieną akimirką šokti su kumščiais, bet nuo to tik didėjo mano neviltis, ir aš keikiau gyvenimą ir žmones...
Autobuso ūžesys ir virpėjimas skverbiasi į mane, ir aš suprantu, kad tas ūžesys ne beprasmis: autobusas nepaliaujamai kalba kažką gilaus, išmintingo ir mąsto kartu su manim: „Taip, sunku... sunku...“
Man labai sunku, ir aš norėčiau išlieti viską, bet negaliu, negaliu net laiško parašyt. O kiti rašo: „Miela mamyte... tėveli... bučiuoju...“ Aš niekada taip nesakiau ir nė karto nepabučiavau mamos.
„Tai laižymasis“, — sakydavau, kai buvau dar mažas, ir mane erzindavo net įdėmesnis, ilgesnis motinos žvilgsnis. Aš dažnai bėgdavau iš namų ir raudodavau iš sielvarto, parkritęs pievoje, dėl to, kad jie, namiškiai, manęs nesupranta. Ir mes tolome kas metai: aš nuo tėvų, tėvai nuo manęs. Dabar „surimtėjau“, kaip jie sakė, bet ir dabar aš pabėgau, kaip ir vaikystėje, — išvažiavau ir įstojau dirbti į autotransportą.
Aš negaliu verkti tėvų namuose, aš negaliu, viską metęs, bėgti namo, aš net rašyti negaliu: „Mieli tėvai, tėveliai... Man žvėriškai sunku...“ Bet aš vis tiek grįžtu namo, ir tai, ką prisimenu, atrodo, buvo be galo seniai.
Autobusas lekia apsuptas tirštos tamsos ir ūžia nepaliaujamai, ir ramina mane lyg senis, viską pergyvenęs ir suvokęs. Ir aš jau nebenoriu keikti gyvenimo ir sakyti: „Man sunku“. Aš nenoriu apie tai galvoti. Autobusas ramina mane, ir aš po truputį imu galvoti kitaip ir stengiuosi nebeprisiminti, kas buvo bloga.
„Jeigu autobusas apsisuktų ir nuvežtų atgal — tu galėtum viską pradėti iš naujo?..“
„Tu nesakyk, kad buvo sunku ir nieko gera nematei, nereikia: tau viską dabar užstoja meistro veidas. Tu žiūrėk iš toliau ir išmok nepastebėt tokių veidų!..“
Aš nesiginčysiu, aš pavargau nuo tų nuolatinių ginčų su savimi, gyvenimo triukšmo ir amžino galvojimo. Ne, aš dabar nenoriu nieko keikti, aš nekeikiu darbo. Tai buvo man visai nauja, aš atvėriau save ir godžiai siurbiau viską: žmones, riaumojančias mašinas, tepalų kvapą — visa tai, kas iš tikro puiku. Aš jaučiau, kad dar kiek, ir parašysiu nuostabų eilėraštį, jokiu būdu ne apie bombą, kaip rašiau anksčiau. Bet neparašiau...
„Klausyk, jeigu autobusas...“ Užteks — autobusas niekada negrąžins manęs atgal, ir niekada jau meistras nesakys, akimis lyg nagais kabindamasis man į veidą: „Tu, draugas, žioplinėji... Nesvajok, čia ne mokykla, čia įmonė, ir visokie tokie svajotojai mums nereikalingi...“
Aš supratau, ką jis norėjo pasakyti ir ko nepasakė, gerai supratau jį, ir man buvo labai skaudu.
Dabar tai nesvarbu. Dabar namo...
***
Priešais mane sėdi mergina, dažnai žiūri į laikrodį ir klausinėja, kiek liko kilometrų, kiek laiko dar važiuosim. Ji, matyt, pirmąkart važiuoja namo. Bet argi svarbu tie kilometrai, laikas? Mes galim važiuoti dar du šimtus tūkstančių kilometrų, ir bus tas pats, nes mes visada važiuojame į namus, mes visada ieškome namų. Mes ieškome namų savo širdyse, kur nesvarbu jokie kilometrai, surandame juos arba vėl prarandame ir veltui stengiamės atstatyti amžinai juos sugriautus.
Baltas autobusas gaudžia, lekia virpėdamas, ir man gaila žmonių, kurie jokiais autobusais negali grįžti namo.
***
„Ar tu gali keikt gyvenimą?“ — klausiu aš savęs, autobusui kaukiant plentu.
„Tau sunku ten buvo. Visiems taip buvo, ir tai nieko, nieko... Gyvenimas siūlo tą, rodo aną, leidžia susitikti su kuo nors arba kvatodamasis atitraukia, ir tu nespėji įsižiūrėti. Šiandien sunku, ryt lengva. Autotransportas — jį pasiūlė tau gyvenimas ir pagaliau atėmė. Tu ne žaisliukas, jokiu būdu ne, bet pasauly viskas juda, tu susiduri ir išsiskiri, ir nuo tavęs priklauso, ką tavyje paliks sutikti žmonės ir daiktai, ar tu sugebėsi juos pamilti. Ir nereikia daryti tragedijų... Viskas baisiai paprasta, nieko nėra ypatingo...“
„Taip, paprasta... viskas paprasta...“ — ramina mane autobusas ir vis kalba kažką išmintingo, nesuvokiamo. Ir aš darausi ramus ir stengiuosi žiūrėti į viską su švelnia šypsena, ir jau nebemėgstu savęs, gulinčio bendrabučio lovoje ir krūpčiojančio iš nevilties.
Kai aš kroviausi išvažiuodamas lagaminą, man pasidarė baisiai gaila palikti bendrabutį, lovą su gerai pažįstamu kiekvienu čiužinio gumbu ir šiltus motorus, ir galingą mašinų gaudesį.
Mes norėjom viską išbandyti, mes norėjom būti viskuo, ir nieks nieko nesakydavo, kai važinėdavom po kiemą išklerusia šiukšlių išvežiojimo mašina. Aš irgi važinėjau vieną laisvą popietę, bet staiga iš kažkur iššoko meistras ir suriko:
— Stok, rupūže! Kas leido?!
Man tada staiga pasirodė, kad žmogiškumas — tai tik kvaila išmonė, kad mes nusiritom atgal į gilius, laukinius laikus: meistro akys degė, ir vienintelis troškimas buvo jose — sučiupti, sugriebti ir lamdyti įniršus...
Iš šono važiavo sunkvežimis, prieky buvo meistras, ir aš mečiausi su mašina į kitą pusę ir, dūžtant mašinos stiklams, spėjau pamatyti, kokią sieną šį kartą priešais pastatė gyvenimas.
***
Autobusas sustojo, įbedęs nosį į tvorą, ir nurimo, lyg staiga kritęs žirgas, kuris visą kelią pašėlusiai lėkė. Aš paliečiau autobuso šoną — jau nebebuvo to gyvo virpėjimo— ir lėtai nuėjau tamsia snieguota gatve namo.
***
Aš turėjau džiaugtis, grįždamas namo, bet mano širdy kilo ir plėtojosi kažkoks kitas nesuvokiamas jausmas, kuriame buvo liūdesys ir ilgesys, persipynę ir nesuprantami.
Mes grįžtame į namus, mes būtinai grįžtame, nes mums liepia grįžti širdyje susiklostęs kažkoks savotiškas namų jausmas.
Mes grįžtame ne todėl, kad mes geri sūnūs, kad mūsų pareiga aplankyti namus,—mums beldžia į širdį tas į nerimą panašus jausmas, ir mes norime nuraminti jį, bet sugrįžę nerandame, ko tikėjomės, ko ieškojome, nes to kažko seniai nėra. Mes žinome, kad nerasime, bet vis tiek sugrįžtame, kad jau paskutinį kartą visam gyvenimui pa- justumėm, kokie mes dabar esam.
Aš skubu, klupdamas per pusnis, o akys ieško nušvitusio pažįstamo lango, kol suranda jį ir sustoja.
Paskui aš einu, jau nebelėkdamas per sniegą, akimis vis tiek įsitvėręs lango, tačiau dabar gyvenu kitu jausmu, lyg vėl palikčiau namus.
Mes grįžtame į namus lyg audrų apdaužyti laivai į uostą. Čia nėra bangų, ir mes ilsimės, bet nerandame to, ko nuolatos ieškome: nesuprantamas ilgesys apima mus, ir mes vėl išplaukiame.
1964
SARGYBA
Dvi valandas jis miegojo ant cerata apmuštų gultų. Ir kiek laiko jis sapnavo: valandą, pusvalandį, minutę ar tik kažkurią dalį sekundės — tas vaizdas švystelėjo prieš jo akis.
Paskui atsilapojo durys, ir plykstelėjo šviesa.
Jis matė senovišką uždarą kiemą su itališkomis arkomis ir galerijomis. Švietė ryški saulė, jį nustebino tyla. Per granitinius laiptus sruveno vanduo, ir jų pakopos per ilgą laiką pasidarė švelnios, vanduo pradingdavo kažkur namo gilumoj ir vėl pasirodydavo, žliaugdamas sienomis plona srove žemyn. Languose spindėjo saulė, ant sienų ir arkų driekėsi karpyti šešėliai kaip nuo medžių lapų, nors kiemas buvo tuščias. Vanduo tekėjo skaidrus, šaltas ir nepaprastai melsvas... Ir ta tyla...
Jis raukydamasis praplėšė akis, tylėdamas pasiėmė iš piramidės savo automatą, jau lauke prijungė prie jo apkabą ir nužygiavo paskui seržantą į sargybą.
Dieną lijo, naktis buvo minkšta. Jis stovėjo už vartų su tankiais geležiniais virbais ir žiūrėjo į gatvę. Praūžė mašinos, pakrautos šienu, ir paliko karštų pievų dvelkimą, ir tas naujas kvapas nustelbė įsisenėjusį spygliuotų vielų tvoros, geležinių statinių, estakadų ir tepalais permirkusios žemės kvapą. Kampinis prožektorius nedegė.
— Seržante, seržante,— pakartojo jis be sąryšio ir užsimerkė, priglaudęs kaktą prie šaltų vartų, ir ryškiai pamatė senovišką kiemą, ir arkų, langų ir karpytų šešėlių tyloj pagavo vos girdimą muziką.
Gatvė buvo tuščia ir dvelkė pievom. Tada jis išgirdo žingsnius. Ėjo jauna moteris siauru sijonuku ir ilgomis kojomis. Ji stengėsi garsiai kaukšėti į asfaltą, ir jai, matyt, buvo gera nuo minties, kad ji viena dar nemiega. Jis skambtelėjo automato vamzdžiu į vartus, ji atsigręžė, ir jis vėl skambtelėjo. Moteris tyčia ėmė kraipyti klubus ir nusijuokė, ji buvo viena, tik už vartų stovėjo kareivis, ir jai norėjosi būti tokia, kokia ji iš tikrųjų buvo — plėšroka, kūniška. Ji vėl nusijuokė, ir jis pagalvojo, kad jeigu žmogui pasiūlytų — amžinybę arba šitą minkštą naktį ir negarsų moters juoką, praskambėjusį ir išsisklaidžiusį tą pačią akimirką, tai jam nebūtų reikalinga amžinybė.
Paskui jis vėl mąstė apie seną kiemą, vis dar nedegdamas prožektoriaus, apie šaltą ir melsvą vandenį, kuris tekėjo laiptais, koridoriais ir galerijomis iš namo gilumos, ir jautė, kad, prieš užmigdamas, dabar visados matys tą kiemą ir, gal būt, trokš to vandens nuo švelnaus, poliruoto laiptų granito tol, kol neprisilies veidu prie jo.
Jis įjungė prožektorių ir nuėjo nuo vartų ratu palei patvorį. Jis kažkaip troškulingai suvokė šitą žemės plotelį, prožektorių išplėštą iš nakties ir apsuptą nuo likusio pasaulio spygliuota viela, kaip tą senąjį kiemą su itališkom arkom ir keista tyla, jis saugojo šitą tepaluotą žemės lauką, žingsniuodamas su automatu ir šešiasdešimčia šovinių, ir tai buvo pati svarbiausia sargyba.
Dangus pablyško, nors buvo dar anksti aušti ir vėsoka. Jis sustojo, gūždamasis patraukė pečiais ir pagalvojo apie būsimą dieną.
Saulius Šaltenis. Atostogos: pirmoji knyga. V.: Vaga, 1966.