tekstai.lt

Salys Šemerys. Eilėraščiai iš rinkinio „Granata krūtinėj“ (1924)

b_100_159_16777215_0___images_stories_salys_semerys_2.jpg       Salys Šemerys (tikr. Saliamonas Šmerauskas, 1898–1981) – poetas avangardistas. Šokiruojančiais eilėraščiais ir fantasmagorine ekspresionistine drama „Mirties mirtis“ poetas reprezentavo stulbinančius avangardistinius „darymus“, meninės formos efektus. Avangardistiškai pozuodamas, išprovokavo daug triukšmo, buvo apkaltintas pornografija. Šemerį kritikavo kas tik netingėjo, marksistas V. Kapsukas jį apšaukė „supuvusiu vėjo pamušalu“, „besiblaškančios prieš galą buržuazinės inteligentijos sielos reiškėju“, o vien tik „krikščioniškąjį meną“ išpažinęs A. Jakštas S. Šemerį vadino „dvasios kupreliu“ ir „dvasios paliegėliu“. Eilėraščių rinkinys „Granata krūtinėj“ (1924) – skandalingiausias literatūrinis debiutas. „Salio Šemerio eilėraščių rinkinyje „Granata Krūtinėj“ (1924) deklaruojama biologinio žmogaus samprata, vietoj intelektualinės analizės ir lyrinės potekstės, vyravusios simbolistų kūryboje, teigiama brutalaus riksmo, deformuoto vaizdo, alogiškų junginių poetika.“ Vytautas Kubilius




Pojūčių pokylio prožektorius
 
Eikšekite klausytis visos,
Kurios nutukę ilgesiais,
Kurioms lakštingalų kava įgrisus,
Kurioms tik raumenų liepsna užeis.
 
Aš erzinsiu kaip vaikas šunį
Visų išklampiotus širdies kampus...
Aš dirginsiu aortas, kur dar kraujas triuni...
Aš būsiu linksmas ir opus...
 
Jei norit – būsiu dirgsnių dinamitas
Liepsningoj kūno bomboj...
Ir būsiu iš pasaulinio chaoso rombo
Granatiškai iškritęs...
 
O norite – aš būsiu sprogstanti Širdies ekspliozija,
Sudraskanti krūtinę į skutus...
Pasaulio tvinstančiam narkozyje
Aš būsiu svaigalas spartus...
 
Aš aistringesnis nei Bodleras, Į alkoholį įspaustas,
Barstau aš žodžiais į visus kraštus...
Ir įžūliau nei Gėtės Faustas
Visatą perkąsti siuntu...
 
Ir į jausmų tvirtovę iškrintu
Pirmiau per metų tūkstančius,
Kad savo nesulaikomu dinamitu
Suplėšyčiau noro pančius trūkstančius...
 
Dabar dėl visa ko laikysiu savo pirmą benefisą...
Ir įžūlus šiuokart aš į laikų estradą išeinu:
Aš gastroliuosiu trimitingąjį stuburkaulių koncertą visą.
Būgnuosiu savo makaulės bosuojamu būgnu...
 
Ateikite klausytis visos,
Kurios nutukę ilgesiais,
Kurioms lakštingalų kava įgrisus,
Kurioms dar raumenų gaisrai užeis.
 
Kaunas, 1921 m.
 
 
 
Baladė
 
I
 
Pykšt, pykšt, pykšt!
Triokšt, triokšt, triokšt!
Pokšt, pokšt, pokšt!
Po pasaulio pakampius prožektoriai pliplykst, pliplykst!
Žemės ir dangaus platums
Bumt, bumt!
Liepsnų lūžtvėj
Chaoso karuselė čiūžt, čiūžt!
Ugnies žalčių dryžiai
Viską lyžt, lyžt!
Staiga
Visatos eiga
Kojom keberiokšt!
Ir kraujo šniokšty
Kulkosvaidžiai takt, takt, takt!
Patrankų goserės au, au!
O ten, aukščiau.
Marmurinėj erdvių alėjoj
Su granatomis susikabinę šrapneliai
Švyst, švyst, švyst!
Pastirę pagaikščiai
Baikščiai
Džiakt!
 
 
II
 
Trū! trū! trū!
Trū! trū! tū!
Trū! tū! tū!
Tū! tū! tū!
Visų
Karų
Pasaulinių frontų
Kautynių teatrų
Berankiai ir rankingi!
Bekojai ir kojingi!
Begalviai ir galvingi!
Nugalėtojingi!
Nuingę!
Sugulę ar sustoję
Ri–i–i–i–i–i–i–i–kiuok!..
Gretas dve–e–e–e–juok!
Lėkte–e–e marš!..
Smarkyn...
Žvarbios žingsniuotės
Gašlingai gedulingam marše,
Bekojai, taikyti į koją!
Berankiai, rankom nemosuoti!
Begalviai, pasmakres aukštyn!
Pirmyn gi,
Kojingi!
Gaivingi!
Drąsyn!
 
 
III
 
Žybt! toli toli
Metų kiaurymė gili,
Kur laikų dejuriniai akumuliatoriai.
Iš kurių defaktinės elektros liepsnomis
Vis ir vis
Kilst ir kilst
Aržūs amžių aviatoriai
Ir kurie po užtvenktas širdies plutas
Tvykst ir tvykst
Laisvės dinamito raketas.
Suvaržytieji, sukaustyti pasauliai
Sprogt, sprogt!
Pažaboti, atsipalaidavę, sauvaliai
Šokt, šokt!
Žemės ir planetos sulinguotos,
Žvaigždžių ir kometų šluotos
Centre ir aplink
Trinkt, trinkt, trinkt!
Bet
Šlept
Netikėtai
Slidžiais dangaus marmuro parketais
Lietuvių Brastos, Versalio alksnio amuletai.
Alkanieji siaubai, kąsneliu apsvaigę,
Capt, capt, capt!
Staigiai
Ir tikrai vienok
Stapt.
Erdvių sienos beyrą!
Ir naujausių žemės pojūčių parodoje žalioj
Hoch!
Ura!
Valio!
 
Kaunas, 1923 m.
 
 
 
Šiaudadūšis
 
Išsipustęs dirgsnių dalgę
Savo sielos žydinčiuos rugiuos,
Bręstančių šiaudų akiračius apžvalgęs,
Pradalges varyt rengiuos.
 
Tarp išžėlusiųjų jausmo lysių
Plieno dinamito ašmenim
Varpų liemenis po kojų aš guldysiu,
Kad pakloti suliepsnotų po manim.
 
Ir barstysiu savo sielos šiaudus
Į visus putojančius kraštus –
Ten, kur norai pūsta, dirgsniam susiaudus
Ir įklimpus sąnariams į raumenis tirštus...
 
Aš – vargdienis pojūčio kamienas;
Ji – linksmoji geidulių banga.
Verkia lyja ilgesių aitringos dienos, –
Ar patvins širdis staiga?..
 
Negaliu aš rankom sulaikyti
Kraujo laiptų, sielos bėgamų.
Ir nuvargęs aš aržus krintu į proto krytį,
Perpiltą nuvalkiotų jausmų.
 
Kaunas, 1921 m.
 
 
 
Laisvėjantiems
 
Ir aš jūsiškis kūnu ir krauju...
Ir aš į talką jums einu...
Einu... Šalin šešėlius aš veju.
Sukuos jūs rato stipinu...
 
Aš – laisvas jūsų būgnininkas, nes,
Būgnuodamas be paliovos,
Šaukiu ir raginu minių minias
Prie mūs iškeltos vėliavos...
 
Aš – jūsų balsas, skelbiantis griausmu
Vergystę griaujančias audras,
Šaukiu smūgiu likimo neišvengiamu
Pramušt laikams erdves tikras...
 
Šaukiu kovoti dėl naujos būties,
Į kautynes vedu aš jus,
Kame vergai laisvas skraistes nuties
Per šiuos žūtbūtinius mūšius...
 
Aš jums dainuosiu pergalės himnus...
Nors dar laikai yra aptemę, –
Bet mes numeskim rūpesčius liūdnus.
Mums dausos bus šioj žemėj...
 
Kaunas, 1923 m.
 
 
 
Vėlė be vietos
 
Aš – griaučiai, iš po žemių atsikloję,
Aš plaukioju ore kaip aitvaras
Ir vieno kaulo rankom kojom
Aš gąsdinu mergų skaras.
Ir valkatos į mane svaido akmenim,
Ir pamazgom ant manęs lieja pertukusios moterys;
Vienok, nežiūrint to, aš niekam nepavydžiu –
Vadina mane smuklės į išžiotas savo goseres,
Ir savo skreitėj kekšės džiaugiasi manim...
Po kapines tolydžio
Aš landžioju, baugindamas lavonus.
Išgąsdinęs numirėlius, lyg tokius, kaip ir aš patsai,
Jau prisiruošęs aš esu visai
Prasmegti nors kiaurai pro žemės šonus.
Bet žemė atstumia mane
Nuo savo žėlusios barzdos,
Aplietosios laikų ugne...
Ir, būdams be pastogės visados,
Aš nardau po gelmes perdėm.
Sukempėjusia sauja grasinu aš žemei ir erdvėm.
Ir, kalnus sau iš kelio nusispardęs,
Miškus išrovęs iš po kojų,
Per jūres ir žemes
Ir per žvaigždynų kartis
Aš traukiu, moju
Į pažadėtąsias ertmes...
 
Kaunas, 1923 m.
 
 
 
Žaižaruojantieji žibintai
 
Pasaulis dega ir liepsnoja...
Pasaulis lyg pratrūkusis ugnikalnis
Išsiveržė liepsnotom rankom.
Pasaulis virpa kaip vanduo,
Pasaulis ginklų skiepyte priskiepytas –
Pastirusių grandinių ir vorų,
Kaip potvynio pasaulis tvindomas...
 
Pasaulis dega ir liepsnoja.
Visuos kampuos ir visose užunarvėse
Užspęsti dinamitai,
Liepsnos pagauti,
Susprogsta,
Suplėšydami žemę, dangų ir erdves.
Ir štai dangus, skeveldrų išnešiotas,
Ir sudraskyta žemė į skutus
Po sproginių išskaidytas ertmes.
Chaotiškai plevena plaukioja
Ir ieško uostų.
Kur prisiglaustų, pasiguostų,
Kur išsigydytų ji nuo žaizdų...
Mes lyg sliekai,
Sprogimų gąsdinami,
Apkurtę ir apakę visiškai,
Ir tamsoje
Po išnaras granatų landžiojam,
Ir žiūrim į visus kraštus...
Ir matome toli, toli, toli
Lyg paukščių kelius
Plevenant skaisčiai žaižaruojančius žibintus
Ir liejasi krauju mūs akys,
Ir tvinsta mūsų širdys...
 
Kaunas, 1921 m.
 
 
 
Štai kaip aš lakstau oru
 
Kas man ir fizikos, ir chemijos?
Žiūrėkite!
Užsimaniau –
Ir jau,
Kelius nutėmijęs,
Plasnoju su delnais
Kaip su sparnais.
Pakaušiu
Kiečiausią orą prasigraužiu.
Žinot,
Oryne tai ne taip, kaip ant žemės. –
Išėjęs
Ir vaikščiok.
Čionai mėlymėj
Jau reikia aiškiai
Įsivaizduoti
Ir save esant vėją,
Ir alkūnėm
Smarkiau mosuoti,
Nei tūkstantis vėjinių malūnų.
Geidžiu –
Sustoju ties dienovidžiu.
Kad pailsėjus,
Ar kad nuplasnavus?
Įsisiūbavęs
Atsimušiau blauzda
Į Sietyno saitą.
Tada,
Apšvaitos įkarščiu įkaitus,
Jei noriu,
Tai galiu
Meteoru
Žybtelti
Į kokį nors Marsą.
Eižvaigždžių šyberi,
Užgriežk paskutinį maršą
Žemei,
Nykstančiai anapus horizontų.
Tik aš, iš prietarų tvirtovės
Vienas įsibrovęs
Krūvon tų,
Kur pasakas tikrybėmis remia,
Pro mėnulį ir žvaigždes
Leidžiuos į erdves,
Šalin užbėgusį man už akių Sietyną!
Šalin Paukščių kelius, kurie po kojų pasipynę!
 
Kaunas, 1923 m.
 
 
Reliatybė
 
Sako – tas man nepatinka,
Sako – to nesuprantu.
Sveiką protą pasikinkę,
Mano jau prijoję ties tiesos krantu.
 
Taria, kad pasaulyj aišku viskas, –
Būtent: žemė ir dangus –
Tai tik formulė ir diskas;
Audra – skambesys tiktai žvangus.
 
Tūlas gudragalvis begudraudams tyčia
Viską išrišąs pozityvumo motyvu.
Aš gi pasakyčiau –
Viskas čia yra reliatyvu.
 
Kibirkštis šviesos yra tamsybėj,
Yr‘ gražumo dailė ir purvuos,
Rasim melo ir griežčiausioje teisybėj,
O kai kas ir aromatą smarvėje suuos.
 
Tevadina mus ir futuristais,
Te ir spiaudo mus viešai,
Bet pasaulyj viskas eina vis taip:
Tėvynainių nukankinti tapo Kristai
Ir savųjų persekioti buvo pranašai.
 
Nors ir siustų priešai mus apspitę.
Nors ir spaustų mus anie, –
Ginki savo spiečių, bite!
Savo būdą aplaikyk, šunie!
 
Nieks pasaulyj nesipriešinant nedirbo...
Nieks negimsta žemėj be vargų...
Daug dar, daug dar darbo dievo dirvoj
Nevarytų ir šviežių vagų...
 
Kaunas, 1922 m.




Naktibalda

Sutraukus nakčiai rūkus
Ir kaimui juodu sijonu apsiavus,
Aš savo širdį saujoje nešu.
Ties gatvių ir gatvelių kryžkelės kampu,
Lyg kad prinokęs javas,
Akių vilyčias į krūčių kalvas aš besmeigiąs esu.
Aure!
     Iš vakaro nasrų ištrūkus
Ir kūno kupina
Vingiavos ant aistros žarijų mergina.
Kaip traukiams amžino magnito,
Širdies kąsniuks į jos akių upes įkrito.
Aš vadeles paleidau rankai...
Ir vis karščiau
Aš bučinių graužtukais ją barsčiau.
Ir jau
Jaučiau,
Kad pievos pievose paskendę anka.
O ten,
      aukštai,
                 mėnulis siaučia
Ir žvaigždės ūžia.
Ir dangus didžiausią
Įtraukia gūžį.

Kaunas, 1923 m.


Himnas mergelei

O magnetingoji,
Tu lelijingoji,
Vienintele mergele!
Tu nežinai,
Kad mano kraujo aušros dirgsnius kelia
Tau apipinti pintinai.
Aš tavo meilią aržią ir gumbuotą,
Įsmigusią į mane karšto kalno trikampiu,
Kaipo kaminkrėtis aprūkusiąją šluotą,
Į savo širdį - būdą šuniškai tempiu.

O lelijingoji, vienintele mergele!
Aš vis pasekomis taviem žingsniam einu,
Kad tau į jausmo tiltą laužiant kelią,
Galėčiau tau po kojų išsilieti Nemunu
Ir bangomis sušukti degamomis:
Duok savo pusrutulius, kurie gaisrais pastirę -
Laižysiu šėlstančiomis letenomis
Karštuos krantuos suveltą tavo girią.
Duok savo lūpų nenuvytusiąją grožę
Burnų rave
Per Kauno dulkes žiburiuotą rožę
Aš įbučiuosiu į tave.
Išglostysiu kiekvieną tavo plauką,
Kur raitosi ir kur auksinis.
Tavi glėbiai į save mane traukia,
Kad mane šiurkštų savo minkštume skandintų.

O lelijingoji, vienintele mergele!
O kokie vėjai tavo šiaurės pietų
Gaivingi vėjai, telegrafo vielom susinarstę,
Stebuklus daro tarp laukų, odos ledu aplietų,
Palaidotajai mano širdžiai kūno karste.
Įkūnija tikrai
Vaiduoklį - mane tavo akys,
Tie du liūliuojantieji ežerai,
Kur maudausi ir pūškinuos aš, vaikas girtas ir patrakęs.

Ir kaip žuvis, ištroškusi kasdieninio vandens,
Aš, kąsnis kaulų ir mėsų tikrų,
Prašau tik tavo raumenų gaisrų,
Kurie gaivinamai mane apsems...

Kaunas, 1924 m.


Miestiškai

Nejaugi miesto smegenų ir kraujo šmotas,
Užkaltas gyvas akmenų ir geležies narvuos,
Nejusiu aš ir vasaros, rugiais liepsnotos,
Ir rudenį išsirpus mano šnervės nesuos?

Jauna aistra ar nepaims nuvalkiotų, vienodų
Ir jau suakmenėjusios širdies užukampių,
Mergelės šypsena angoj akių ir sielos sodo
Nenardys tarp blakstienų, kitados smailių, tamprių?

Aš miesto paimtas nelaisvėn kaip Verhanas.
Juodais aksomais apsitraukus miestui vakare,
Tamsybių triukšmo jūroj pro elektriškas liktarnas
Aš jausmo trotuaruos plaukioju kaip Dantė pragare.

Aš gatvių ir gatvelių nuobodulio nukamuotas,
Nuo saulės atsiskyrėlis aš pastovus.
Brendu aš pro miškais sustojusias dirbtuvių dūmų šluotas,
Plaukau per miesto dulkių bangų ristuvus.

Aš šoku gaudžiant, spiegiant fabrikų švilpukams,
Sukuos mašinų ir šekštarnių sūkury.
Ir ošesio pusnynams stogų plaukus veliant, sukant,
Aš nardausi tramvajų ir vagonų dubury.

Žalėja žiemos suglamžyti sodų sijonai
Ir didesniais šešėliais stiebiasi namai,
Ir musių ir uodų virpa milijonai...

Kaipgi man nekvėptelėjus erdvingai ir linksmai?

Kad net ir varlės meilės padegtoj ekstazėj kurkia,
Kad sieksniniais snapais bučiuojasi gandrai
Ir verdančiam, putojančiam aistros duburky
Pavasariuojasi visi aktingai ir bendrai!

Kaunas, 1924 m.


„Keturių vėjų pranašo“ dieną

Kaunas šiandien girtas
Ir linguoja savo žilą galvą apvalainą.
Ir laimėjimo mėnulis, jį patampęs,
Išsiūbavo ir išliejo visą Kauną gatvėmis.
Nešini vėliavomis
Eina. Eina.
Šmėklos ir apuokai, į pakampes!
Ir sustingusiojo jausmo katilui išvirtus,
Norų viralas liūluoja saulės spalvomis.
Gyvos gatvės,
Gatvės girtos,
Gatvės grįstos galvomis.
Po plakatų girią vėjai iš mirties garažų,
Ore atsipalaidavimo himną grąžo.
Mamyte,
Kam čia tiek daug žmonių?
Ir sniego
Tiek daug?
Man nieko
Nematyti!
Cit, nešauk!
Tur būt,
Taip turi būt?
Ech,
Kur mano akys?
Kaip balta!
Žiūrėk!
Gal ta,
Kur be palto
Ir kur išsišiepus,
Magys
Laiko liepas?
Tiktai
Varpas
Piktai
Karpo
Kliedesių karpas.
Ir pro garso tarpus,
Kas gyvas,
Į laimės ofenzyvas!
Jausmo gabalais iškritę,
Giesmės gatvėjasi.
Giesmės aikštėjasi.
Giesmiuojasi lūpų ir akių trimitai.
O miesto rinkos grindinio pilvu,
Pasistiebę ant rimties ramentų,
Savo galvas rankomis iškėlę,
Lyg kepurėmis mosuojam,
Kad gajumo gėlės
Laukimu kreivu
Su raketomis erdvybei trentų
Ryti rykavimų ruoniam.

Kaunas, 1922 m.


Baltijos bangų baletas

Šiauriui šimto vamzdžių ragą pučiant,
Baltija - bangybės balerina,
Baltija - aistros Jūratė,
Baltija - putų lūpom liūstanti Kąstučio,
Kuriam seniai sugriautų gintaro glėbių nebestatė,
Kurio smegenų lovos širdies sakais nebesmilkina.
Vandens marmuro asloj
Lekuojanti merga jūra
Dairos. Mąsto.
Vandenyno tyruos
Žiūri
Vėjo vyro
Apsisukt
Su visu
Aistrumu.
Išvydo
Alsuojantį vėją.
Atalekia
Apsigobus žydrumo šydu.
Aistros rankom glamonėja.
Gašlumo šėltybėj
Su šiaurvėju žvarbiu
Išlėkus į skaidrumo parketą
Vienas antrą
Aistros glėbiu
Tampo,
Mėto,
Sukas,
Trypia,
Sūkuriuojas.
Pašėlimo duburiuos
Raitosi vingiuojas
Ir mėlynumo kertėje
Nertėte nertėja.
Siuntamam žiaurybės šoky
Bangų liemenų lieknumai
Grakščiai grumias
Su vėjo glėbių įžūlumais.

Kaunas, 1921 m.


Litanija

Žeme, skaistėk!
Pasauli, tapk grynas!
Ech,
Visas žemynas,
Kuris kraujuose išsitrinko,
Rengiasi kitais marškiniais.
Žeme, kuri netekai savo tinko,
Remontuokis!
Pasauli, kilstantis vaiduokli,
Laikais pasipuošk žvainiais!
Žeme, lėk laimės luotu!
Pasauli, godumo nukryžiuotas,
Palaidotas pavydo karste,
Prisikelk iš numirėlių sveikas ir pagijęs!
Žeme, kurios krūtinę keršto kalavijas
Tūkstantį kartų išvarstė,
Savo kryžium dabinkis!
Pasauli, rūsiuose spekuliantų varomas,
Pasauli, pagieža pribrinkęs,
Nusiplauk nuskriaustųjų ašaromis!
Žeme, mūsų jūsų motina,
Ar vis dar tavęs milijonų mėsos neprisotino?
Pasauli, karo plakamas,
Varvant tavo žaizdų kraujo latakams,
Ar nežliumbsi, aušinamos audros prašydams?
Žeme, granatų tašoma,
Pasigailėk mūs, tavęs prašome!
Pasauli, mūsų prieglaudos bokšte,
Kad apgintum mus, trokštame!
Žeme, gyvatos kauke,
Užtark mus, tavęs šaukiamės!
Iš granatų arimų,
Nykstant naktiems skydams,
Pasauli, sutraukyk grandines,
Kuriomis esi pririštas prie ydų stulpo,
Ir padaryk, kad nenurimtų,
Kurie dar nenurimo.
Nes, visus tavo syvus
Iščiulpęs,
Klaikumo siaubas
Mus vos gyvus
Laiko apgaubęs!
Žeme, apsižemiuok nauja žeme,
Už save smarkesne!
Pasauli,
Kurs save iš savęs išsirauni,
Būk grynas!
Žeme, skaistėk!
Ir į nutiestas rimties turbinas
Lėk!

Kaunas, 1924 m.


Amen

Dar trokštu pasakyt įžūlų savo žodį
Giesmės, kurią girdėjau žmonėse.
Vaizdus, kurie man buvo pasirodę,
Vaizduoti nūsta mano nuobradi dvasia...

Ir noriu aš jausmais nusiaubti žemės rutulį...
Ir žodžių sąskambiais toli pranešt visus,
Kurie pirmiau manęs pasaulį valdė, o dabar jau jo nenuturi.
Ir dar kurie tik būsimais laikais mane pajus.

Statyčiau žodžiais savo sielai piramidę,
Aukštesnę už visus Horacijų monumentus,
Ir kad, mane ant jos viršugalvio bežėrintį išvydę,
Žmonijos padermės nutrenktų savo saulių ramentus...

Kad mergos lieknaklubės, standžiakrūtės, skaisčiaveidės
Prieš gulant nepamirštų paskaityt mane,
Įjaudintais glėbiais mane pašėliškai suskleidę,
Su manim degtų svaigiame, žėruojančiam sapne...

Paskui... Gal koks tikslus tyrėjas tolimaisiais amžiais
Šią mano knygą, kaip Tutanchamono kapą, atdarys.
Ir, nuodugniai kiekvieno posakio visas raides išaižęs,
Nusišypsos: „Parašė Salys Šemerys.“

Kaunas, 1924 m. 

 

granata_krutinej.jpg