Manyčiau, kad visas gyvenimas yra sapnai. Ir aš plevenu baisiai tuščiame violetiniame lauke, kažkieno neramiai sapnuojama.
Žmonės lėtai ir monotoniškai pietauja, klojasi lovas, sėdi ant aukštų baro kėdžių ir žiūri į sienas lyg į gilų vandenį.
Judesių magija ir negrabumas.
Akių muzika ir graudi kakofonija.
Visa tai neatskiriama.
Kažkas numetė ant grindų sudarkytą apelsiną. Indų surinkėja užlipo ant jo. Pasidarė trošku. Kada gi nustosit mane spardę?..
Daugelis žmonių savo sapnus laiko keistais, nors tikro keistumo juose – nė lašo. Tokio keistumo, kurį pagimdo nežmoniškas noras gūdžiai nusikvatoti kariamo, o gal seniai pakarto šuns balsu, kai visi apsimeta vaitojančiais; niūri nuojauta, kad bus valanda, kada artimiausiems žmonėms tegalėsi parodyti tuščias, iščiulptas it žuvies akis. Gal tau duos padėklą, pilną saulėtų amžino gyvenimo vaisių, kurie negenda ir nepūva, o brolis stovės šalia, pavirtęs grūdėto smiltainio plokšte, ardoma švilpiančio vėjo, ir nebegalės net sudejuoti – tokia trumpa pasirodys amžinybė, numesta jam lyg duonos kąsnis, kurio negali pakelti, būdamas nepaslankiu luitu. Šilta rugio spalva blėsta, išsigandusi negyvo akmens kvėpavimo.
Ne, ne!.. Aš nesu atpirkta ir palaiminta Ieva. Aš – sudarkytas apelsinas. Spardyti man skaudančią krūtinę – kurčiųjų teisė.
Kai mylėjau K., – veikiau, aistringai mėgau, daug ko nepastebėdavau. Nei tvankios kambarių gelmės, nei už lango besisupančios pilkšvos dienos. K. buvo kurčias, K. buvo žavingai luošas. Nesmerkiu jo už tai – niekas negalėjo girdėti mano nuojautų ir troškimų, nes jie tik formavosi gelmėje it pradėtas vaisius. Nežinau, kokiu auksiniu lietumi tai nusileido į tylų kambarį. Buvo gera su K., nors nutriušusi palmė gniaužė savo dulkinais lapais erdvę virš mūsų galvos ir buvo panaši į nesipraususią, susivėlusią bobą, kuri, rodos, tuoj godžiai ir smalsiai sukliks: „Ką čia dirbat, rupūžės! NEGALIMA!..“
Akys pavargsta, įtemptai spoksodamos į balkšvas sodybas, kupstais susimetusias giraites ant kalvų, nedideles kūdras, panašias į vandens prisipildžiusias milžiniško arklio pėdas. Tuščias violetinis laukas. O gal – kambarys. Primėtytas žaislų bei suaugusiųjų darbo įrankių. Langą dengia užuolaidos, nusėstos dulkių.
Išmok mylėti. Šitie žodžiai tokie tušti ir skaudūs, taip bejėgiškai plakasi į storą ir šiurkštų užuolaidų audinį, kad geriau jau būsiu šlapiu lietaus pėdsaku ant grūdėto smiltainio. Bevale drėgmės dėme.
Pro kur ateina sapnai?..
Įspįsta lyg šalti mėnulio spinduliai pro nesandarų plyšį?.. Atplaukia it garai iš negyvų Mėnulio kraterių?.. Krateriuose nėra vandens. Krateriai begarsiai lyg mintis.
Sapnuoju, kad stoviu pilkoje erdvėje. Link manęs riedėjo keistas beformis gniužulas. Ratas, paleistas nuo kalno, aplipęs maro pakirstaisiais lyg sunkiu molžemiu. Jie buvo nuogi, sukibę vienas su kitu, sudarantys keistą ir protu nesuvokiamą, bet funkcionuojantį organizmą. Ratas keistai klaipėsi, rodos, užšoks ant nesamo akmens ir subyrės į druzgus. Lyg gelsvos žiedadulkės, lyg naftalino krislai nuo jo sklido pagiežinga piktdžiuga. Aš pasibjaurėjusi pasitraukiau tolyn, nes nuogi kūnai tvoskė puviniu, išdžiūvusios rankos mėšlungiškai spaudė pilvus, lyg norėdamos sulaikyti lauk besiveržiančias kirbines kirminų.
Nebereikia neapkęsti.
Išmok... Ko? Ko?..
Aš užčiuopiau savo kūne tuštumą ir surikau. Kirmėlės varpė ir mano šoną. Aš tokia pat, kaip jie. Sunkus molžemis. Nesu geresnė. Už ką mane išskirti? Už tai, kad galiu keistai sapnuoti?.. Vizija nėra atperkanti indulgencija.
Kodėl gi mane palikęs, siaubingasis dantratis nuriedėjo tolyn? Ar kad mano šauksmas: „Nenoriu!..“ buvo toks garsus ir klaikus?..
Nenoriu tamsos, bijau tamsos, nenoriu regėti paskutinių Žemės dienų, nenoriu žiūrėti iš debesų į savo kapą, nenoriu, kad Žemė su juo lyg su vaiku ant krūtinės pasuktų į tolimą orbitą, į pačius šalčiausius ir kurčiausius Visatos plotus!.. Nesuvokiu Visatos, – aš lyg skruzdėlė, ropojanti siaubingo smauglio nugara. Kur galva, kur uodega, kur nasrai?..
Visata – lyg sapnai.
Juose niekada nematau Dievo. Žinau, kad kūno akimis Dievo nepamatysi: ugnis praris per vieną mirksnį. Sapne Jis nuo manęs baisiai toli. Jaučiu Jį lyg galaktikos sukimąsi, lyg kosminio ūko alsavimą, nes aš esu mintis, skrodžianti juodą kosmoso erdvę, ir Dievas yra mintis, sprogstanti ir užgęstanti lyg supernova.
Išsprūdau iš Jo lūpų lyg vaiskus dustelėjimas, apsiblausęs Žemės ežerų veidrodis atmušė mane.
Pagavo, įkalino.
Ir vėl paleido. Grįžk ten, iš kur atėjai. Iš kur?..
Ežerų bangose liko mano raštai. Mano melodija, mano pirštų kontūrai, mano plaukų ir akių spalva. Liko vienam akimirksniui – pakilęs vėjas sudrums ežero paviršių, pakratys lyg susiraukšlėjusią lovatiesę, ir miriadai balsų, atodūsių ir vaizdinių nuplevens ir išnyks nežinia kur. Nei žemė, nei dangus jų nepriglaus... O žalia gelmė sočiai atsidus ir užmigs.
Nežinomos žvaigždės spindėjimas smelkiasi prie mano lovos. Jis panašus į liauną, trapų didžiaakį žvėrį, vidurnaktį einantį atsigerti. Nejaugi tamsa virš mano galvos yra jo ieškomas šaltinis?.. Niekada didžiaakis elnias nepatenkins savo baikštaus troškulio, kaip vagis, slenkantis apgraibom, neatras tamsiam name vertingiausių daiktų...
Sapnavau novelę, kurią parašiau aš. Ji nebuvo ilga. Puslapiai iš lėto vertėsi prieš akis. Nieko geresnio nebuvau parašiusi ir vargu ar parašysiu. Ji svaigino, šokiravo ir stebino.
Atsibudusi ilgai nerimau: norėjau atsiminti nors žodį. Juk ten buvo šedevras!.. Deja. Nors eilutes aiškiai mačiau, novelė nebuvo parašyta žodžiais. Regėjau vaizdinių ir nuojautų kūrinį. Regėjau save, lyg perpjautą pusiau obuolį, ir atsivėrusių sėklidžių baltuma gąsdino neimlų ir konservatyvų mano protą.
Dieve, kaip lengva žaisti žodžiais, kaip lengva žaisti žodžiais, kada niekam, o niekam jų neskiri, nebent pačiam sau. Tai intuityviai, chaotiškajai prigimties pusei, kuriai tokios artimos Rable šelmystės:
„... į žemę krito šviežias sviestas gūsiais, seneliai rinko jį į kubilus skubiai...“
Yra šitoj žemėj palaimintas kampelis. Pačiam violetinių tyrų pakrašty. Ūžia apsilaupiusi krosnis, nuo pajuodusių lubų karo česnakų pynė, neišradingos vakarienės kvapas liepia susitaikyti su maištaujančiu savimi... Čia gali, pasidėjus ant klijuote užtiesto stalo, paskubom marginti popieriaus lakštus be įtampos ir graužimosi, jausti žodžio skonį lyg miltingos bulvės, aitrios svogūno griežtės, pašalusio palėpėj obuolio, kvėpti jį lyg ant prieždos ištiestų pridegusių pirštinių kvapą, drėgną šlapdribos tirštį, lipnų naktinio purvyno garavimą. Paskui kvatoti lyg papaikus, užsidengiant prirašytu popieriumi burną. Tai laimingo puskvailio juokas. Puskvailio, jaučiančio, kad tobulybė netoli.
Tobula būtų, jei ištirpčiau grubių kvapų prisodrintoj erdvėj lyg trapus šviesos atšvaitas nuo klevo lapo, nejudriomis gyvulio akimis stebėčiau naktį. Tobula, bet šalta. Begalinė tamsos pieva, prikreikta švytinčių šiengalių. Ateis Žmogus ir perkels gyvulio kuolą toliau, link liūdnai švytinčio rutulio.
Atplaukia sapnai, panašūs į nakties draiskanas, marginamas silpnų raudonų žiburėlių. Gal tai žiurkių akys. Švyti sapnai, kur jautiesi lygus Dievui, – tik neturi kūrimo galios. Gal pamiršai ją?.. Sapnuodamas renki nuo Žemės paviršiaus lapus, rasas ir šnabždesius, kūnas – tuščias sraigės kevalas jiems sudėti. Tik kiautai tokie nestiprūs. Vėjas išpūs viską į tamsos pievą, gyvuliai sužiautaros, o spindintis žvaigždžių šalčiu kuolas bus įkaltas tiesiog į didžiosios duženos vidurį.
... Ateis žmogelis, perkels gyvulį į kitą tyrų pakraštį, skubėdamas, nervingai, nes prie ežero vyksta puota. Puotos triukšmas ir įsiūtis čiuoš žalios gelmės paviršiumi it vandens vabalai, spragčios jonvabalių žibintuviukai: į šungrybių kepures, išpuvusių uoksų angas, spygliais nudruskinto keliūkščio duburius lyg į prašmatnias taures teškės žvaigždžių šviesa. Ir niekam neužteks jėgų pakelt šias taures, susidaužt su didingu sugėrovu ir palinkėt jam geros sveikatos.
1993 m.
Šerelytė, Renata. Žuvies darinėjimas: novelės. – Vilnius: LRS leidykla, 1995.