serelyte renata       Prakeiktas kiekvienas, kuris kybo ant medžio
       Senasis Testamentas, Pakartoto Įstatymo knyga

 

       Gelsva mėnesiena krinta pro lango virbus, ir ant grindų lyg negyvas gula juodas kryžiaus šešėlis.
       Juoda ir gelsva.
       Gelsva ir juoda.
       Dabar man tai tėra mirusio kūno spalvos. Gal dar nakties – vėsios antklodės, į kurią susupami palaikai.
       Jaučiuosi, lyg būčiau nuo nebūties prakeiktas.
       Už tai, kad būnu nešvarus, kad vynas su seilėmis bėga per smakrą, kad ant dešinės blauzdos driekiasi raudonas nuplikinimo ruožas.
       Ir už tai, kad neaiškiai troškau baltų šventyklos bokštų pažeminimo. Kažkokie paukščiai skraidė aplink juos, ir man norėjosi, kad sparnų kraujas lietumi nutikštų ant abejingo šventyklos veido.
       Žmonės lyg skruzdėlės šiugždėjo bokštų papėdėje. Ir, netyčia nuspaudus kokį koja, būtų šiek tiek nesmagu, bet ne katastrofiška. Ir netikiu, kad šitos vargingos skruzdėlės sugalvojo tokį įdomų nukankinimo būdą – nukryžiavimą.
       Kaip tai primena vaikystės žaidimus: prie žievės smaigstomus vabalus ir jų skubrų laidojimą, lyg ko pabūgus – gal vabalas mirdamas prakeikė mus?..
       Dabar aš būsiu vabalu.
       Kieno valia mane prismeigs prie medžio? Ką man prakeikti?..
       Kryžiai kartais švyti šilta medaus spalva ir neatrodo skirti mirčiai. Jie lyg guolis pavargusiam pailsėti. Gal man sukals iš pajuodusių rąstų. Nežinau. Kaitra tekės mirusiu medžio audiniu, paversdama jį priešišku glembančiam mano kūnui, raudonai seilei, besidriekiančiai per krūtinę lyg negrabi siūlė ir susijungiančiai su perštinčiu ruožu ant blauzdos...
       Jeigu galėčiau įsakyti savo kūnui, kad pavirstų beformiu skuduru, jei manęs nejaudintų atsivėrusi šunvotė ir įkyrus niežulys pažastyje, pašiurpę nuo prakaito krūtinės plaukai ir sumedėjęs burnoje liežuvis – mirtis būtų panaši į miegą pasigėrus, kada visi pojūčiai nublanksta ir nutyla, nuneria į gelmę lyg negyvų žuvų sielos.
       Rytoj su manim numirs dar du.
       Vienas – už plėšimus ir galvažudystes, kitas... mm... bene už kvailų kalbų skleidimą ir šito ramiai kirbančio skruzdėlyno kiršinimą.
       Pastaroji nuodėmė – nedovanotina. Už tokią net palaidoti nesiteikia. Numeta toms pačioms skruzdėms suėsti. Gyvą ar negyvą – nesvarbu.
       Mėnesiena teka pro langą lyg geltonas vanduo.
       Bepiga būti vandeniu.
       Jo lašas, patekęs ant saulės įkaitinto akmens, pavirsta garu ir pakyla į dangų. Lyg būtų ten laukiamas ir geidžiamas.
       Paskui pliūpteli liūtimi ant dykumos smėlio ir užpila gyvačių urvus.
       O kur pasideda kraujas?..
       Jis nešvarus, jis į dangų neina.
       Nešvari ir pati gyvybės esmė, visas tas veisimosi ir kūnų puvimo ritualas. Niekas jo šventykloje neatlieka ir negarbsto.
       Tik paukščiai sukasi apie bokštus, lyg norėdami su savo čirškesiu, plunksnų pūkais ir išmatomis įsiveržti į vidų.
       Jie būtų nugalabinti ir išmesti lauk kaip nešvarūs, netinką nei aukai, nei maistui, nors nekart žmogaus pėda žengė marmuru, palikdama ant jo sulyto pajuodusio medžio žymę, ir išėjo tokia, niekam neparodžius pirštu ir nesuklikus: žmonės, čia gi purvinos kojos!..
       Aukai ne paukščio reikia. Paukštis kvailas.
       Užmušdamas žmogų, guodiesi tuo, kad kerti medį. Medis klykia, graibstosi apgenėtomis šakomis oro, griūva – ne, ne! Aš ne karstadirbys ir ne stalius. Aš jo neskaptuosiu.
       Iš medžio gyslų alma šiltas raudonas vynas. Smuklėje už šventyklos tokio kaušas kainuoja gerą pinigą. Smuklėje už šventyklos laukia Sara. Pasigėrusi ji mėgsta man šluostyti kojas plaukais. Šiurkštūs jų galai brūžina nudegimą ant blauzdos, ir Sara pastumta lekia į kampą, atsimuša storu pasturgaliu sienos, nuo lentynos ant jos pasipila džiovintos žolės lyg šiugždantys vabzdžiai.
       Jinai nelauks siauros gatvelės alkūnėje, kai vilksiuosi į kalvą su pajuodusiu medžiu ant pečių, nes nei baimė, nei gailestis jos neatves.
       Ir apsnūdęs riebus jos veidas būtų baisiai netikras žilpinančioje saulės šviesoje, ir prie apdribusio sijono pridurkų prikibęs vilktųsi džiovintas žolynas lyg gyvatės išnara. Gal ir aš norėčiau nusišluostyti srūvantį veidu prakaitą šiurkščiu Saros pridurku, bet nudegimas... visas mano kūnas – verdančiu aliejumi nuplikyta oda.
       Kaip baisu, kad po daugelio amžių niekas manęs nežinos. Nei tos siauros gatvelės alkūnės, nei skruosto žymės, atsispaudusios ant Saros sijono klostės. Jokios prasmės nėra griūti ir keltis, bakinant kareiviams, ir valytis ant baso kulno pakibusį kažkieno spjaudalą. O pajuodusį kryžiaus medį norisi tiesiog prakeikti. Kaip ir minią, kuri šaukė: „Paleiskit mums Barabą, o ne“... neatsimenu, ką. Barabas! Jis nors vardą turėjo.
       Aš nieko neturiu. Net noro pro įkyrų skausmą kažko atsiprašyti. Kad kaip vandens garas pakliūčiau dangun.
       Vis tiek paskui su liūtim teks sugrįžt atgalios. Į gyvačių urvus.
       Beveik galiu nuspėti, kad balti bokštai išliks, tik dar labiau susvetimės ir atšals, pro angas veršis pakilaus vaidinimo garsai, paukščiai vėl skris į vidų lyg vabzdžiai prie liepsnos, žmogus viduje dėlios iš vienos vietos į kitą dubenėlius, stovylėles, visokius gražmenis, vis neužmiršdamas klupterėti ties didžiuoju altoriumi, prieš pajuodusio medžio kryžių, ant kurio kybo ir mano šešėlis.
       Gal verčiau jam vertėtų įleisti į vidų paukščius. Jie aptūptų juodą medį ir šis pasirodytų lyg išsprogęs baltais žiedais. Juk ne taip paprasta liktis veidu į veidą su pliku, be paauksavimų ir raižinių prakeiksmo medžiu.


       1994 m.


       Šerelytė, Renata. Žuvies darinėjimas: novelės. – Vilnius: LRS leidykla, 1995.