Aš bijau šitos eretiškos minties, bet tarkim – mirė Dievas, pavargęs nuo savo kūrinių ribotumo. Pavargęs atsiskaityti su velniu.
       Ir Žemė tartum neteko sielos.
       Tik žmonės bėgo, ėjo, griuvo, stūmėsi, šokinėjo, klupo, šliaužė, slydo – ir tai priminė nekoordinuotus girtuoklio judesius.
       Arba paskutines išorinio pasaulio spalvų, šilumos ir garsų atplaišas, palengva slystančias iš yrančių smegenų.
       Ar gaila buvo jų didelei Dievo sielai, drėgnais rūko garais grįžtančiai į debesis – – –

       Kažkada juk išnyksta riba tarp vyro ir moters lieka tik žmogus – – ? – –

       Jisai stovėjo prieš didelį niūrų pastatą, lyg netekęs jėgų ir nebenorįs toliau eiti. Pastato viršūnę slėpė apgailėtinomis draikanomis lekią debesys;
       jų pilka šalta šviesa probėgšmais šmėsteldavo tamsiose langų akiduobėse. O gal tai buvo pačio pastato šypsena, masyvių karnizų, lyg sunkių antakių, laužiančių kaktą žemyn, šešėlis?..
       (Kodėl pastatas šypsosi? Jis – nešvarus – – kiaušinio lukštas, kurį kada nors atbukusiu snapu prakals senas paukštis Laikas ir ras uždususį gulbiuką – –
       Kodėl gulbiuką?
       Ar jis vienas – besimezgančio grožio simbolis? – –)
       Jisai įėjo į vidų.
       Ar tai buvo įėjimas, sunku pasakyti: durys lyg minkštas vaškas apgaubė jį visą ir vėl atsiskyrė, sustingdamos į juodą plieną.
       „Aš nemoku kažkokios kalbos, – su siaubu pagalvojo jisai. – Aš išsiduosiu lyg kvailys. Jie mane sunaikins. Praris lyg dulkę. Ir kodėl mane čia traukė lyg musę į voratinklį?..“
       (Voratinklio centre kažkas yra. Toje vietoje, kur susibėga visos gijos – –)
       Jo pasitikti atbėgo keista povyza – ruda, glaudžiai apgulusi kūną uniforma, kaukšėdama aidžiais auliniais batais. Pro šalmo akiaskyles spindėjo medaus geltonumo prievakario šviesa.
       „Jinai tuščia, – pagalvojo jis. – Koks pasityčiojimas.“
       Uniforma taukštelėjo kulnais, atidavė pagarbą. „Eik į centrą, – suprato jisai, - tavęs laukia.“
       Kas?..
       Kodėl?..
       Cinkuotame lovy kažkas suknerkė. Dugnu šliaužiojo pasibaisėtina iš įvairių žmogaus kūno dalių sudurstyta būtybėlė. „Dieve, ar nebuvo galima pagaminti dailiau“, – pamanė jis, šaltam šiurpui palengva užliejant kūną.
       „Tai tavo kūdikis“, – atsiuntė atsakymą uniforma.
       Būtybėlė pakėlė galvą. Jinai iškėlė į krabo žnyples panašias letenas ir tvirtai įsikibo jam į skverną.
       Gelbėk mane? Globok mane?..
       „Labiausiai nemėgau gyvačių. Visko, kas raitosi ir šliaužia. Tų, kurie neturi kojų. Arba rankų. Akių... Arba... Nemėgau tų, kurie kažko neturi. Šlykštėjausi – –
       Dabar šita būtybė nori sulįsti į mane – - šiltai įsitaisys kur kamputy ir dar užsimanys ten numirti“ – – )
       Durys lyg minkštas vaškas prisispaudė prie kūno ir vėl atšlijo, įgaudamos negyvo metalo žvilgesį.
       „Vaikystėje mokėjau skraidyti, – karštligiškai galvojo jis, – užtekdavo pakelti rankas lyg sparnus, ir pabėgdavau nuo baubų ir sapnų pabaisų. Dabar nebemoku. Nebežinau, kaip. Kažką pamiršau, kažką pamečiau – – – ak tiesa, mane gelbėdavo daiktai. Kas nors materialaus“ –
       Ir jis pasijuto skrendąs. Rankos rėmėsi į medinę plokštę.
       Kodėl medis? Medis negali išlaikyti ugnies – – o čia juk lėktuvas, neriąs pašėlusiu greičiu – –
       Būtybė tebekybo, įsitvėrusi į skverną krabo žnyple. Jis prisiminė, kaip vaikystėje sunkiai išsilupinėdavo iš plaukų varnalėšų sagutes, o įsisiurbusi į koją dėlė sukėlė tikrą paniką – – – reikia ja nusikratyti! Šitaip, šitaip! Smarkiau!..
       Būtybėlė, surikusi smaugiamo kačiuko balsu, nuplaniravo žemyn, iškėtusi į šalis letenėles lyg apgraužtus sparnus.
       Jis lengviau atsikvėpė.
       (Atsikračiau dėlės...)
       Bet kas čia?
       Voratinklio gijos sujudo ir traukia link centro. „Aš ir nepasimačiau su tuo, kuris manęs laukė, – pagalvojo jisai abejingai. – Aš nenoriu. Ten nieko nėra. Juoda. Akla... Dar kvailiau, jei ten susitiksiu save patį. Pažįstu jį iki panagių. Ką kalbėsiu?..
       Ne, ten ne aš. Pats negalėčiau savęs taip traukti ir nebijočiau taip, kaip dabar bijau“ – – –
       Dangus driekėsi aplink lyg murzinai žalsvas popierius, prikarpytas įvairaus dydžio skylučių. Jos apgaulingai spindėjo.
       Pačiam pakrašty tamsavo pailga dėmė su baltylu aplink, panaši į negyvą traiškanotą akį.
       Medžio plokštė suvirpėjo lyg užgauta.
       Ten!..
       Ji nėrė pro akį, išmušdama popierinę luobą, ir lyg krislas ištirpo juodoj kosmoso nakty.
       Geltona sakų ašara trumpam sušildė nykią erdvę.
       Jisai pasijuto bekrentąs – lyg plunksna, siūbuojama vėsaus dvelkimo.
       Violetinė planeta, panaši į milžinišką pienės pūką, kybojo jam virš galvos. Ji švietė lyg blankus brangakmenis, ir violetinės strėlytės atitrūkdavo nuo jos, lėtai pakildavo ir ištirpdavo juodumoj, susiliedamos ir švelniai skambteldamos.
       Planeta buvo visai netoli – ir jis pasidavė migdančiam jos žavesiui, dar ištiesė rankas į šalis, lyg skrydžiui, nors nereikėjo, – jis tykiai krito, o gal planeta leidosi į jį, – ir pasijuto visiškai ramus ir laimingas.
       Voratinklio gijos driekėsi aplink sutraukytais žvaigždynų siūlais.

       1994 m.

       Šerelytė, Renata. Žuvies darinėjimas: novelės. – Vilnius: LRS leidykla, 1995.