serelyte       Laikas sustingo.
       Klūpėdama prie tingiai išsidrėbusio kūno, pasvirusi į priekį, Rebeka iš paskutiniųjų stengėsi suvokti, kodėl blykšta dangus, – naktis, rodos, tik prasidėjo, – kodėl krūmai ir panašios į baltus skėčius piktžolės neskleidžia jokio kvapo, tik kai kurie lapai – kaip sruogelės žmogaus plaukuose – švyti numirėlišku baltumu, o kūnas, nors gyvas ir šiltas, kelia beveik patologinę neapykantą – jis neleido ištrūkti iš nejaukių laiko replių.
       Penkiaaukščiai miegojo. Langai buvo tamsūs. Dar tamsesnis miegas siūbavo už stiklų tarsi užuolaida.
       Rebeka šniurkštelėjo.
       Skaudėjo pamuštą akį.
       Ji norėjo tyliai nuropoti šalin, bet ranka, šiurkščiai stvėrusi už kojos, sugrąžino atgal.
       – Na na, – sušnypštė, – kur grūdiesi, kekše, juk dar nebaigėm!..
       Rebeka suinkštė.
       Šykšti ašara, šiaip taip suradusi savo kelią, nuvingiavo skruostu. Gulėdama ant nugaros, matė dangų – jis spindėjo pro medžių lapus, blyškus kaip veidrodis, jai net pasirodė, kad pamatys ir neperregimą ruožą ant stiklo, panašų į nimbą, kurio jokie valikliai nepajėgė nuimti, – bet vietoj to išvydo savo veidą, paklaikusias akis nubėgusiais dažais, įdrėskimą skruoste, pravertą burną; vaikų žaidimų aikštelėj pasigirdęs naktinio girtuoklio juokas suskaldė atvaizdą į didelius blizgius gabalus.
       Vienas krito Rebekai tiesiai ant veido su žvangesiu ir trenksmu, ji tik silpnai aiktelėjo supratusi, kad nebespės atkišti rankų ir apsisaugoti.
       „Vėpla tu, vėpla, – vos girdimu diskantu priekaištavo jai dieninė, padorioji Rebeka, – galėjai lankyt tautinių šokių ratelį, grįžti kas vakarą už parankės su vaikinu, panašiu į geranorišką giminaitį, išgerti puodelį kavos ir gražiai pasišnekėti. Galėjai...“
       Rebeka, užčiuopusi storastiebę piktžolę, išrovė ją ir tvojo kur papuola.
       – Idiotė, – tarė tamsa.
       Pasigirdo bruzdesys, į žolę kažkas nukrito.
       – Nie gusto, nie gusto... – sumurmėjo šlamindamas popierius. – Šešiolika litų.
       – Dink iš čia, bjaurybe, – pravirko Rebeka.
       Jis atsistojo.
       Atrodė didelis ir sunkus lyg kalnas.
       – Ir gulėk čia, išsekinta miesto tuštybės, – tarė kaip iš kapo.
       – Tu negali taip kalbėti! – sušniurkštė Rebeka. – Tu kiaulė, prievartautojas, žudikas... jų leksikonas visai ne toks!..
       – Papasakok tai savo senelei, – tarė kalnas.
       – Aš neturiu senelės! – suriko Rebeka. – Ji numirė prieš metus!..
       – Smulkmena, – atsainiai pasakė kalnas.
       Rebeka susirietė į kamuoliuką ir užsimerkė, nenorėjo žiūrėti kaip auga ir plečiasi kalnas, prarydamas medžius ir dangų. Tik čia, priglaudus veidą prie sutryptos žolės, dar buvo galima tikėtis, kad juodas akmens svoris nepasieks.
       – Kelkis, – pajudino ją už peties senelė.
       Pirmiausia Rebeka išvydo raukšlėtą ranką rudais nuo bulvių skutimo pirštais, paskui – ilgą burnos brūkšnį ir akis.
       – Ir ko tu vis išsirenki šitą šabakštyną popiečio miegui, – keldama Rebeką nuo žemės, murmėjo senelė. – Guli tarp asfodelių, dar galva nugaruos.
       Storastiebės piktžolės, iškėlusios baltus žiedynus, pritariamai suošė.
       – Gal nori arbatos? – paklausė senelė. – Ten, sode, aš jau padengiau stalą.
       Rebeka linktelėjo.
       – Tai einam, – senelė žvaliai pasisuko.
       „Jinai elgiasi kažkaip nenatūraliai“, – pagalvojo Rebeka, laikydamasi už perštinčios akies.
       – O kur mano rankinukas? – staiga susizgribo ji, apimta panikos. – Ten pinigai!.. Lūpdažis... veidrodėlis...
       Atsisukusi pamatė ne baltų asfodelių atžalyną, bet pilkas obelis; jų šakos styrojo lyg metalinių konstrukcijų, spindinčios voratinklių strėlės leidosi į raudonų ir geltonų obuolių gruodą.
       Vidury sodo, įkastas tiesiai į margus obuolių patalus, stovėjo apvalus medinis staliukas.
       – Arbatos?.. – senelė pakėlė atvėsusį arbatinuką. Nuo jo dugno nudryko ilgas voratinklis.
       – Ne, senele, ne, – gailiai tarė Rebeka. – Nenoriu arbatos, kurios nėra.
       Senelė nusijuokė.
       Ji pakraipė arbatinuką, ir iš snapelio pasipylė siaura auksinė srovelė. Dar nepasiekusi obuolių gruodo, pavirto dulkėmis ir išsisklaidė pažeme.
       Už pajuodusių rąstų pirtelės kampo kyštelėjo kažkieno galva. „Viešpatie! Čia juk Ernis, – krūptelėjo Rebeka ir prisidengė rankomis ties krūtine perplėštą palaidinukę. – Jeigu palies mane, rėksiu. Bet aš jau jam per sena. Jis mirė aštuoniolikos, o man jau dvidešimt septyneri“
       Atsisukusi pamatė motiną.
       Sučiaupusi lūpas, auksine arbata ji laistė didelę mėlyną gėlę, kurios žiedai buvo panašūs į kurpeles.
       – Amnezija, – motina bakstelėjo arbatinuko snapeliu į gėlę. – Gražus vardas augalui.
       Kažkur toli, tarsi ežero dugne, suskambo bažnyčios varpai. Pro vaiduokliškas obelų šakas pažvelgė šalta saulė.
       – Ar negalėčiau kur nors prigulti? – sulemeno Rebeka. – Mane krečia šiurpulys. Motina pakėlė išblukusias akis.
       – Eik į pirtelę, – mostelėjo arbatinuku. Dangtelis, tyliai žvangtelėjęs, nukrito, ir auksinis skystis, nespėjęs nušniokšti ant žemės, pavirto pailgu šviesos debesim ir sustingo ore.
       Prispaudusi kaktą prie dulkėto stiklo, Rebeka viduje pamatė senelę – sėdėjo atsikolusi nugara sienos, panaši į sudžiūvusį rudeninį lapą, jos rankas mechaniškai supo pro aukštinį įsiveržęs skersvėjis, iš delnų biro dulkės, o aplink kojas, vartaliojamos to paties skersvėjo, sukosi didžiulės pilkos nuorūkos, kurios, rodos, nė nemanė užgesti, raudoni žiburiukai švietė iš tolo. Ir tik paskui Rebeka suprato, kad tai pelės. Bet kol suprato, prieš akis tarsi šviesus dulkių debesis spėjo praskrieti toks realus vaizdinys, kad jo tikrumu ji nė sekundei nesuabejojo, juolab matė ten save pačią.
       Riebi žemė įkaitusi dūsavo pro karpytus garšvų lapus, nebeįstengdama išspjauti šaknų, gumbais ir gumbeliais, mėsingais siūlų kuokštais įsikirtusių į gerklę, juodos medlievos uogos biro ant galvos. Rebeka, atsitūpusi tarp karališkųjų lelijų, kurias baigė užgožti dėmėtosios maudos, žiaukčiojo, susikišusi pirštus į burną.
       Nesuvirškintas riebaus skilandžio gabaliukas krinta ant baltos lelijos taurelės ir nušliaužia žemyn, palikdama rausvą pėdsaką.
       – Ak tu, paršeli!.. – senelė skaudžiai sukerta per nugarą. – Vėl persivalgei!.. Ar iš badų krašto ištrūkai!..
       Rebekai pasidaro šalta.
       Vaizdinį geltonu debesiu vejasi kitas.
       „Badai“, pamėkliškais šešėliais sutūpę obelyse, gieda ir gieda nepabaigiamą įgrisusią giesmę: sugirgžda tamsaus kambario durys, aidi žingsniai, kurie vėliau tarsi ištirpsta ore, ir ji, kiūtodama po lova susitraukusiu iš alkio skrandeliu, nebesuvokia nieko, tik mato raudonas paukščio plunksnas, lėtai krentančias prietemoj ant grindų ir švelniai žėruojančias.
       Rebeka šypsosi, apkabinusi rankutėmis metalinę lovos koją.
       Kaip gerai, kad pasakos nemiršta. „Ir atlėkė stebuklingas paukštis, ir numetė savo plunksną...“
       O čia kas?..
       Iš oro nusileidžia dvi basos kojos pažaliavusia šalta oda.
       – Eik šalin! – surinka Rebeka. – Ne tave kviečiau, o pasakų paukštį!
       Lovatiesė lėtai pakyla, ir Rebeka nualpsta, dar nepamačiusi veido.
       – Pasirašyk, – sako paštininkas ir kiša Rebekai popieriaus lapą. – Tavo mama mirė.
       Rebeka sėdi plačioj senelio lovoj, užlieta ryto saulės, kasytės stirkso į šalis, už lango girdisi sodo šlamesys ir paukščiai, ir giliai atsidūsta senelė prie durų.
       Ji kreivalioja parkeriu negrabų parašą, ir paštininkas kaip Mefistofelis išsineša popierių.
       Ir Rebekai negaila parduoto gyvenimo.
       Vis vien jis – raudonas karštinės paukštis. Nei paglostysi, nei priglausi.
       Kažkas šlapias bakstelėjo Rebekai į skruostą.
       Ji atsimerkė.
       Palšoje tamsoje nebesimatė akmeninio silueto. Tik prieš akis, vizgindamas uodegytę, stovėjo juodas šuniukas.
       Kol Rebeka spėjo susivokti, šuniukas, dar kartą lyžtelėjęs jai skruostą, nėrė į krūmus.
       – Šuneli!.. Šuneli, kur gi tu?.. – sušnibždėjo Rebeka, grabaliodama aplink. Užčiuopė savo rankinuką, iškritusį veidrodėlį, šukas. Daiktai buvo drėgni ir nebylūs.
       Užčiuopusi raktų ryšuliuką, Rebeka vėl susirietė į kamuoliuką ir negarsiai pravirko.
       Vienas raktas buvo nuo bendrabučio kambario, į kurį nesinorėjo grįžti, nors vėsa stingdė kaulus, o pamuštos akies skausmas neatslūgo, kitas – nuo dušo kabinos, rakinamos, kad pamišę utilitaristai neišlupinėtų paskutinių plytelių ir nenusuktų vamzdžio, trečias nuo skaityklos durų, tylaus kampo su knygų šūsnim ant stalo.
       Dabar Rebekai rodėsi, kad bet kuriuo iš jų galima atsirakinti duris, vedančias į metalinių obelų sodą.
       Tiktai tas šuniukas...
       Akimirką jai pasidingojo, kad tai ji pati save taip paguodė tokiu keistu ir nesuprantamu būdu. Švelnaus liežuvėlio paliktas pėdsakas ant skruosto nyko, jį gožė tinstančios akies peršulys.
       Viršutiniai krūmų lapai ir panašios į baltus skėčius piktžolės švytėjo pradedančio stingti išlydyto metalo baltumu – tarsi į miestą būtų atėjęs keistas, niekieno nematomas penktasis metų laikas.

 

       Šerelytė, Renata. Balandų ratas: novelės. – Vilnius: LRS leidykla, 1997.