serelyte renata       Laukinis žvėris šį giesmyną pradėjo: kanopos įspaudas minkštam akmeny buvo pirmoji raidė.

       Po tūkstančio metų ant jo atsisėdo moteris pailsėti: jai pakilus liko griaučių žymė, nei mėsa, nei sausgyslėm nepridengto kaulo ant kietos neįkandamos riedulio plutos.

       Sunkūs tavo puslapiai, juos slegia sėdinti moteris, bet reikia giedoti, reikia melstis, kad mūsų nepaliktų kalba, kad nepamirštume kas mus sukūrė.

       G r e i t a k a l b ė  ž m o g a u s   s u  m o b i l i u o j u  t e l e f o n u. Dieve, turi tiek daug laisvo laiko, man galvoj netelpa, o juk sako, Tavo atsakomybėj visas pasaulis, ką ten pasaulis, netgi visata, man regis, Tu nelabai su visu tuo susitvarkai, o ir Tavo metodai man nesuprantami, nenorėčiau, kad būtum mano partneris; Dieve, man geriau nepadėk, ir pats susitvarkysiu, šiame gyvenime ir kitame.

       R e č i t a t y v a s  m o t e r s  š i u r k š č i u  e ž i u k u. Viešpatie, aš tokia radikali ir tokia nelaiminga, visas ultrafeministines paskaitas atiduočiau už didelę putnią krūtinę, prie kurios prisiglaudusiam vyrui kaip veršeliui sudrėktų akys, kas pasakytų, jog tai nėra laimė.

       S k e n d u o l i o  m u r m e s y s  p o  s t o v i n č i u  v a n d e n i u. Ar kas nutrauks nuo manęs šitą storą ir slegiančią antklodę, vėžiai ir krabai ropoja artyn, trokšta manęs paragauti, kodėl tų krabų tiek daug, negi tiek piktų žodžių pasaulin paleidau, Viešpatie, ar ne Tu ten aukštai aukso graibštu švytruoji, išgriebk, išgriebk, kol piktieji manęs nesuėdė.

       S e n i o  s t e n ė j i m a s  k a p i n ė s e  k a r š t ą  v i d u r d i e n į. Nežinau, žmon, su kuo turiu kalbėtis, su tavim ar su Dievu – vėjas vieškeliu neša geltonų dulkių sūkurį, ar Dievas ten, ar tu, ko gi man iš tavęs prašyti, ir ką tu galėtum duoti, viską jau turėjau, o mirtis ir pati ateis, jeigu jau mano gyvenimas buvo ko vertas, tegu ir man numirusiam prie krūtinės priglus anava ta gėlė, liūdnai violetinė.

       P i o n i e r ė s  ž o d ž i a i  u ž  k u l t ū r n a m i o  s c e n o s  k u l i s ų. Netikiu dvasia be materijos, netikiu amžinuoju gyvenimu, netikiu Dievu Tėvu, nes Jis nepasirodė per pionierių sueigą, skirtą religijai demaskuoti, betgi kaip man baisu, aš visai pamiršau eilėraštį, skirtą Vadui, galvoj tik eilutė iš katekizmo – Dieve Tėve, atleisk mums kaltes – kodėl gi poemos vadams negali būt tokios paprastos kaip katekizmas ir ką aš dabar darysiu prieš šitą gilią ir kurčią tamsą, kuri vadinasi publika, ji neturi nemirtingosios sielos, ji neskirta amžinai būčiai, ak Viešpatie, ir ko aš taip jaudinuosi, ar verta, juk gyvenimas trumpas kaip siūlgalis, po to neprisiminsime nieko.

       B u r b l e n i m a s  m o t e r s  p r i e  š i u k š l i ų  k o n t e i n e r i o,  l i e p o s e  d ū z g i a n t  b i t ė m s. Jėzau, kas gi čia dabar tarp šiukšlių guli, nudvėsęs katinas, maniau, butelis nuo alaus, rudas toks, beveik juodas, na, šito tai jau neparduosi, o ir laidot ne mano reikalas, kioske yra „Idealo“, tik du litai trisdešimt, vakare būtinai išgersiu, nevysiu šalin ir šito nudvėsusio katino, atėjusio pasiglaustyti, juk mes esam likimo draugai, susitikom prie to paties konteinerio.

       H i a c i n t o  a t o d ū s i s  m e r g a i t ė s  r a n k o s e. Argi mano žiedai neprimena garbanų, argi neprimena, šitiek šimtmečių buvęs gėle, norėčiau į žmogų atvirsti, botanikos sode yra statula Apolono, nunešk mane ten, nunešk, aš netikiu, kad Apolonas numiręs, kad šaltas gipsas manęs nepažins – šitiek šimtmečių buvęs gėle, aš norėčiau į žmogų atvirsti, vieną kartą gyventi ir vieną kartą numirti.

       P i e n ė s  š n a r e s y s  b e t o n o  p l y š y  p r i e  l a v o n i n ė s  d u r ų. Žmonės sukūrė pasaulį, grindinio akmenis, automobilius, spygliuotas vielas, užtvaras, ir šiam pasauly jiems nebeliko vietos, todėl juos pasiima šitas šaltas betono kalnas, stūksantis virš manęs; niekados balti žiedų parašiutai nepasiekė kalno viršūnės, balti parašiutai, kuriais skrenda mano vaikai.

       D i s k a n t a s  p o n i o s  i l g a i s  r a u d o n a i s  n a g a i s,  i š l i p a n č i o s  i š   r a u d o n o  „R e n a u l t“. Niekados, Dieve, neleisk man pamesti proto, kad žinočiau, ką daryti, kai viskas nusibos – ir klubai, ir kėgliai, ir masažo salonai, ir vyrai; su protu viską galima išspręsti, protas tai ne šitie raudoni nagai, tokie trapūs ir lūžtantys, nors atrodo grobuoniškai; leisk, Dieve, man gyventi, o jei teks išprotėti, tegu beprotybė būna protinga.

       R i k s m a s  n a m ų  š e i m i n i n k ė s,  r a m i n a n č i o s  d u  k l y k i a n č i u s   v a i k u s  i r  k a t i n ą,  r e i k a l a u j a n t į  k r i a u k l ė j  p a m e r k t o s  š a l d y t o s   j ū r ų   l y d e k o s. Išneškit mane, angelai, kaip vyšnine gelumbe papuoštą karsto antvožą, kaip išvirkščius kailinius numeskit mane patvory tarp kiaulpienių, pririškit kaip juodą kaspiną prie vėliavos ir neškit, net jeigu merks lietus; neškit mane į kurčiųjų rojų, o angelai, ten šnara tik jūsų plunksnos vėjy ir vartomi knygų puslapiai.

       Š n a b ž d e s y s  s e n o s  ž o l i a u t o j o s,  k a i m e  v a d i n a m o s   č e r a u n i n k e. Tas žinojimas ne iš Dievo, tie lapeliai, šakelės, šaknys, ta degtienė, užpilta ant gyvatės, tos rupūžių odos, – dėlioju ajerų gumbus ir, rodos, kuriu kaži kokį pasaulį, gretimą Dievo pasauliui, ir toks džiaugsmas būtų, jei ne tas sargas – stovi man už nugaros.

       B a l a n d ų  g i e s m ė  s a u s ą   v i d u r v a s a r į  p r i e  m e c h a n i z a t o r i a u s   t r o b o s. Valgykit mus dabar, juk neturite duonos, o dar neseniai šėrėt ja gyvulius, valgykit mus, juk reikia užmušt prasto spirito skonį burnoj, skinkit mus savo vaikams, balandienė geriau negu paliktas lašas stiklinėj, užsiklokit mumis, išmeskit vėjų pagairėn sunkią dėmėtą antklodę be užvalkalo, pasiguoskit mums, esam tarpininkės tarp jūsų ir Dievo – mus taip pat Kūrėjo pirštai pasėjo.

       K o l ū k i o  k o n t o r o s  t a r n a u t o j o  m a l d a  p a v a s a r į. Viešpatie, kodėl nesukūrei manęs vyšnios žiedlapiu, juk visi jie skrenda į rojų, protokolų lapai ir papeikimai vos ne vos iki peklos nuneš, o kam man pekla, ar maža velnių ir velnienių aš čia prisižiūrėjau, ir aukų, kurios verda smaloj, klyksmus čia girdžiu; vyšnios žiedlapis neprirašytas ir lengvas kaip naujagimio siela, su juo bent iki rojaus vartų pakilti geidžiu.

       J u o k a s  A n t a n i n o s,  k a i m o  k v a i l e l ė s,  p e r  l a i š k u s   s u s i ž a d ė j u s i o s   s u  k a l i n i u. Štai ateis Žolinė, ir aš eisiu per šventorių apsitaisius geriausia suknia ir plaukus susitepusi sviestu, kad blizgėtų geriau nei reklamoj, visi žinos, kad turiu jau vyrą; o švenčiausia Mergele, stovinti prie bažnyčios durų, ištiesus medinius delnus, kaip čia yr, kad tu žemėj, o aš danguj.

       Š v o k š t i m a s  p a g i r ė s   ą ž u o l o,  n u s i k a l t i m o  l i u d i n i n k o. Atėjo trise, trečiąjį mušė tol, kol šis iškvėpė dvasią, ir ši kaip persigandęs balandis įstrigo mano šakose, kūną pakasė tiesiai man po kojom, tarsi nežinotų, kaip spaudžia – baisiau už akmenį ir už surūdijusią geležį; Viešpatie, mūsų Kūrėjau, kodėl nedavei mums bendros kalbos, kodėl jis nepasakė – ąžuole, broli, padėk, ir kodėl aš jo neapgyniau – dabar galėsiu prašnekint nebent žolę, kuri iš jo išaugs.

       S i d a b r i n i s  b a l s a s  l e l i j o s,  k u r i ą  b a i g i a  u ž g o ž t i  ė d r i o s   g a r š v o s. Vadina mane pakasynų aura, nekaltybės šydu, rasa Dievo akies ir pamiršta, kad esu tik gėlė, kuriai reikia trąšios žemės ir priežiūros, aš toli nuo gėrio ir blogio, nuo gyvenimo ir nuo mirties, ir kai ėdrios garšvos mane praris, sapnuose nors trumpam taps lelijomis.

       S e n u t ė s  k r ū p č i o j i m a i   p r i e  v i e š o  p e r f o r m a n s o  R o t u š ė s   a i k š t ė j. Jėzau Viešpatie, kuris čia iš jų toks baisus nusidėjėlis, kad reikia, apvoliojus pūkuos, rodyt viešai ir dar juoktis; juokas kaip žuliko peilis baisus, bijosiu šito juoko dabar, ir šildymo kainų, ir televizijos, kasvakar kalbančios ano pasaulio balsu.

       O r a c i j a  j a u n o,  b e t  j a u  p r a d ė j u s i o  p l i k t i  p o l i t i k o. Tegu Dievas mums padeda įgyvendinti mūsų programą, juk nesigiriam ir neperdedam, ji pati teisingiausia, ir Dievas tai žino, tik žmonės dažnai nesupranta; bet ką gi daryti su ta plike, plečiasi kaip užkalbėta, nenešiosiu gi skrybėlės visur kaip tas kvailas estrados liūtas – ne liūtas, o katinas; Dieve, norėčiau, kad mūsų partija būtų visuotinė ir kad šefo sekretorė kada nors būtų mano... po perkūnais, ta plikė, gal visai nusiskusti, bet kad kiaušas netaisyklingas, opozicija juoksis; Tu, Viešpatie, neteisingas, duodi valdžią, bet atimi grožį.

       R a u d a  k ū d i k i o,  s u d e g i n t o  v i r a l i n ė s  p e č i u j e  i r  v ė j o   i š n e š i o t o. Kokiam tėvui ir kokiai motinai dabar melstis turiu, kai numiriau nė dorai neužgimęs – pečiaus durelėms, šlapioms takažolėms, baltiniams sode ant virvių; visi jie mane lydėjo, supo ir sakė kažką, gal guodė, o kieno gi tas didelis dūsavimas, kuris išblaškė mane po visą kiemą, kieno, ar ne Tėvo, labiausiai manęs besigailinčio.

       P i k t ž o d ž i a v i m a s  k r i t i k o,  p e r s k a i č i u s i o  p o e z i j o s  k n y g ą,    k o k i ą  j i s  p a t s  k a d a i s e   n o r ė j o  p a r a š y t i. Tai kodėl gi tu nepasirodai, velnie, prašyčiau ne jaunystės eliksyro, tiesiog norėčiau nesuprasti šių žodžių esmės, būti vienu tų laimingųjų, kurie rašo, protą, taisykles palikę už durų; ne, nėra tavęs, pragaro tarne, nė kvapo, tik toji Dievo duota dovana – aiškiai mąstyti, protingai paaiškinti, vadinasi, beveik nieko.

       Ankstų rytą, saulei dar nepakilus ir rūkui dar nenusėdus, per ežerą irias ne gulbė, plaukia baltas angelas; ten, kur labiausiai gilu, kur ilsis skenduoliai, pusiau į kreidą pavirtę, jis plaukia tylėdamas, tik brydė šviečia ilgai, nenorėdama užsitraukti; baltas dangaus paukšti, kodėl tu negiedi, kodėl išnyksti su rūku ir tyla kaip nukritęs varpas užsklendžia mus.

       Akmeninis giesmyne, kai tavęs prisilies angelas, bus įrašyta paskutinė raidė.

       Šerelytė, Renata. O ji tepasakė miau: Novelės. – Vilnius: LRS leidykla, 2001.