Pavakare, kai slopsta garsai ir dienos darbų sukeltos dulkės lėtai sėda ant medžių, namų, žolės ir žmonių gyvenimų, sėdi savo mėgiamoje vietoje po namu ant suoliuko, kurį susimeistravai praėjusiais metais iš dviejų žalios pušies rąstigalių ir senos, dar prieš karą pjautos lentos. Atrodė, suoliukas pergyvens tave, bet šiemet žalio medžio kojos, įleistos žemėn ir pritremptos akmenimis, jau patręšo, užtat plati, perpus už teve jaunesnė, lenta lyg niekur nieko. Ką kalbėti apie ligų susukiotus ir išklaipytus žmones, jei medis darosi toks netvarus, tvirtini lyg prokuroras, ganydamas per amžius nuvargusias akis po ražienom pasišiaušusių laukų rėžius. Rugpjūtis, nusigiedrijo, Dievas, numojęs į žmogelių paklydimus, leidžia susirinkti derlių, kuriuo, kiek teko girdėti, nė vienas nesidžiaugia, nes kaip toje patarlėje – kiek žemėn įdėjai – tiek ir pasiėmei. Aštrios ražienos bado akis, tad keli jas aukštyn, ne, ne į dangų, klausdamas Viešpatį, kodėl yra taip, o ne kitaip, nes žinai, kad dangaus ir visos žemiškos tvarkos šeimininkas ne kontoros viršininkas, vieną dieną suteikiantis malonę, kitą – nepelnytai baudžiantis, priklausomai nuo nuotaikos, žmonos ar sekretorės lipšnumo, ar nuo to, kuria koja išlipo iš lovos. Keli akis aukštyn ir žvilgsnis įsipainioja tankioje laukuose augančio ąžuolo lapijoje. Medis gyvena pagal savus, ąžuolinius įstatymus, todėl nekreipia dėmėsio į žemės reformas, pesticidus ar herbicidus, kuriais gausiai laistė žemę aplink jį kolūkių laikais. Vienu tarpu net jo vainikas ėmė akyse nykti. Neiškentęs nusileidai pakriūten ir, sustabdęs traktoriuką žalsvai dažytais bakais pasturgalyje, Atkalynui pažadėjai butelį, kad lanku lenktų ąžuolą. Sunku pasakyti kas padėjo, bet kitamet ąžuolo vainikas vėl buvo tankus, žvilgsniu neperduriamas, o sausi stagarai patys nukrito ar vėjo buvo nulaužyti. Ąžuolas atrodė tarytum žmogus pasipėręs pirtyje. Gerą turėti prieš save ąžuolą, nes žiūrėjimas į jį ramina ir ilsina akis, kurios pavargo nuo žemėje vykstančių dalykų. Netgi pamanai: kaip jaučiasi ąžuolas, jei viską mato tavo akimis? Bet ne, supranti, žvilgsniu pamatavęs jo regėjimo lauką, medis negali to matyti, nes jam vaizdą užstoja kiti medžiai – lyg amaras išsiplėtęs guobų guotas ir storoji liepa po savimi pasiglemžusi Damyno sodybą. Be to, kas jam įtaisys tavo akis?

       Kokia laimė, ąžuole, kad neregi viso šito!

       Basakojai, plikabambiai, murzini pypliai rėplioja anoje Damyno tvoros pusėje ir renka nuo žemės surukusias slyvaites, kurias šiųmetinė kaitra negailestingai raško. Vaikiščiai godžiai šlemščia nesubrendusius vaisius – nepanašu, kad jiems skaudėtų pilvai. Pasigirsta iš karto trys garsai: kojų čiužėjimas į kiemo žvyrą, šuns, didumo sulig pusmetiniu veršiuku, grėsmingas urzgimas ir beldimas į duris. Mama, dėdė atėjo, suvapa vienas bamblys, o kitas, mažesnis, jam pritaria: de-de. Pro kiemą apjuosusią tankią alyvų gyvatvorę nematai kas vyksta, bet girdi durų trinksėjimą, murmesį, stiklo dzingtelėjimą. Neilgai trukus, gatve žingsniuoja beūsis vaikiščias su kišenėje pūpsančiu buteliu. Netoli nuėjęs sutinka bendraamžį. Duok patraukt, prašo šis. Kad mano būtų, Zigmai, niekada neatsakyčiau, bet pats supranti…Zigmas maldo troškulį keiksmais ir kiūtina savu keliu, kuris veda nežinomybėn. Panašios scenos kartojasi nuo ryto iki vakaro, o kartais ir gilų vidurnaktį, kol nesibaigia resursai. Taip atsitinka gana retai, nes Damyno jaunėlis puikiai išmano, ko reikia tautai.

       Tokio supratimo trūksta politikams, šypteli mintyse.

       Gatve, oriai pasiramsčiuodamas lazda, žingsniuoja Pranciškus, kurį vadina Pranciškonu. Susigūži tarsi prasikaltęs, bet Pranciškus, kaukšėdamas lazda į asfaltą, prapliumpina pro šalį. Nudžiungi, nes Pranciškonas daug tarška ir vis apie ligas. Kartais nepamiršta ir pašnekovo sveikatos, bet tik tam, kad tęstų: ir man taip buvo… Nors tai niekis. Nemėgsti žmonių, kurie lyg varliagyviai gali plaukioti vandenyje ir šliaužioti žeme. Tau, neglostytam visų per amželį apsivertusių valdžių, sunku suvokti chameleoniškus sugebėjimus. Pranciškus, išvydęs dviračiu atvažiuojančią kaimo mokytoją, kiek išgalėdamas tiesina nugarą, pučia įdubusią krūtinę ir, aukščiau keldamas vos pavelkamas kojas, puola auką. Pradžiai – bendra politinė apžvalga. Viena ausimi sugauni: taip, taip, istorinė klaida, komunistai grįžo į valdžią. Skaniai kikeni į kumštį: ponas draugas paliko vandenį ir jau rėplioja žeme. Bet jam visur gera. Gausiai ir laiku tepama vėtrungė net virpa, laukdama vėjo krypties pasikeitimo, spėji pagalvoti ir išgirsti gerai pažįstamą balsą, o paskui, per gyvatvorės tarpą, matai, kai į kiemą, vos pavilkdamas kojas ir skersą dviratį, įmoklina sūnus. Pasipurtai lyg elektros srovės krečiamas ir bandai nusiraminti, žiūrėdamas į nei šakele nei lapu nesuvirpantį ąžuolą.

       Suteik man, ąžuole, tvirtybės, maldauji ir girdi beldimą į Damyno duris, šnabždesius, burbuliavimą, stiklo dzinksėjimą. Gal aplenks? Dar viliesi. Bet atidaromi varteliai sugroja savo melodiją, kuri visada buvo mielą, tik ne šį kartą… Sunku suprasti, ką jis, prieš laiką (kiek jam dabar, karštligiškai galvoji, keturiasdešimt? ne, turėtų būti daugiau) raukšlių ir randų išvagotu veidu, krauju ir beprotybės ugnimi žaižaruojančiomis akimis, nori pasakyti, paklausti, išrėkti, apkaltinti, ar tik išlieti nuoskaudą, kartėlį, apmaudą. Pats pilasi, pats į save sveikina ir geria, tik visai ne girtėja. Žinai: luš lyg pakirstas medis – staiga, be triokštelėsimo. Sukniubs kur sėdi ir jei šalia nebus patikimos atramos, virs žemėn. Tada tarsi kūdikį (juk taip ir yra), tramdydamas apmaudą, įtūžį, tramdydamas meilę ir gailestį, tramdydamas švelnumą, įsirėžęs tempsi į lovą, kuri stovi jo buvusiame kambaryje tuščia jau daugelį metų, bet švariai paklota. Šiaip ne taip nurėdęs viršutinius, nešvarius ir sudriskusius rūbus, guldysi lovon ir, rūpestingai užklostęs, pirštų galais paliksi kambarį. Anksti ryte, vos prabrėškus(žinai, kad jo darbas prasideda septintą), triūsiesi virtuvėje, ruošdamas pusrytį – viską, ką tik turi geresnio šaldytuve. Ryte jis, sėdėdamas žemai panarinta galva, kramsnos lyg atbulais dantimis, pasakodamas šį bei tą, o paskui nedrąsiai paklaus: gal liko šlakas iš vakarykščio? Piktai trinktelėsi pusbutelį ant stalo ir jis paskubomis, kalendamas dantimis į stikliuką, išgers ir pažvalėjusiu balsu sakys: žinai, tėvai, norėčiau pas jus sugrįžti. Suvisam, pridės dėl aiškumo. Grįžk, gūžtelėsi abejingai, kiek galėdamas abejingiau, bet jam nesvarbūs tavo tonas ir žodžiai, tik žiūrės neatitraukdamas akių į sparčiai tuštėjantį butelį lyg norėdamas pats sulįsti vidun. Imk mano kojines, pasiūlysi, nes vakar nurengdamas matei, kad jo tų kojinių likę tik aūliukai, visai naujos. Turiu, numos ranka ir įsikliukins paskutinius lašus. Tai marškinius imk, taviškių apykaklė atbrizgus. Paskui, nekantriai mostelės ir, vienu mauku ištuštinęs stikliuką, jau tarpduryje mes pro petį: tai ligi vakaro. Iki, atsakysi dar nežinodamas, kad tas “ligi“ gali tęstis ir mėnesį ir metus…

       Šį kartą irgi lauki panašaus vakaro, todėl įvedęs kieman dviratį, kuris atrodo apynaujis ir išdidžiai blizga chromuotomis detalėmis, atremi pas svirną. Sūnus sėdi kur sėdėjęs, nors pusės butelio kaip nebūta. Retai atsisakai stikliuko, tik mėgsti kartoti: pats myliu išgerti, bet nepakenčiu girtų, todėl ir dabar net mintis nekyla ištiesti prie pilno stikliuko rankos. Balbatavime be ryšio imi skirti žodžius, kol abstulbsti, sudėliojęs juos vienon krūvon: jei ne mama, viskas būtų gerai, kartoja ir kartoja, pagrieždamas dantimis. Nesakai nieko – kam be reikalo drebinti orą, tik užkemši pusiau nugertą butelį, keli sūnų nuo uslano ir, įgrūdęs degtinę į apsmukusių kelnių kišenę, ramiai sakai: eik iš mano namų, nes per tiek metų nieko nesupratai. Jis nesipriešina, nesiskėryčioja, neplėšo ant krūtinės marškinių, kaip mėgdavo daryti anksčiau, tik burbuliuoja panosėje. Šlitiniuodamas ir prisilaikydamas sienų, iškeverzoja laukan. Žiūri į jo per anksti sulinkusią nugarą ir visai nenorėdamas pagalvoji, kad tavo sūnus panašus į permuštą šunį. Bet ar tu jį permušei? Klausi savęs, grįžęs ant suoliuko po namu. Ir kuo čia dėta mama, duok Dieve jai dangų, tik tavo palinkėjimas netyčia išsprūdo, nes jai pakliuvo ten, tai buvo už ką. Pirmiausia už šitą, klumpinantį palei gyvatvorę, tarsi tada, prieš daug metų, kai lyg vagis paliko namus be jūsų palaiminimo ir pritarimo. Ilgus metus vengdavo vaikščioti tais pačiais keleliais ir takeliais, o susidūrus akis akin, šokdavo į šalį tarsi pabaidytas arklys. Tik prigėręs tapdavo drąsus ir burzlodavo esą jį išvarė iš namų ir atėmė dalią. Motina kalbėjo visas žinomas maldas, bet tik viena buvo išklausyta: kuo greičiau palikti šią ašarų pakalnę. Taip ir atsitiko.

       Sėdėjai savo įprastoje vietoje po namu, badydamas akis po miežių ražienas, pailsindamas jas plačiame ąžuolo vainike, kol laukais ėmė slinkti sutemos, pilka marška traukdamos gelsvuojančias ražienas ir ąžuolo lają. Rūko virš upės nebuvo, vadinasi rytoj gali lyti, pasakei garsiai ir pasukai trobon. Pas svirną stovėjo sūnaus dviratis ir tarsi ko laukdamas blizgėjo chromuotomis detalėmis.

       Juozas Šikšnelis. Angelas mėšlyne. Novelės. – Klaipėda, 2003