(Iš ciklo „Vasara su klasiku“)
Keliaudamas su klasiku turi būti pasirengęs įvairiems netikėtumams. Pavyzdžiui, jis ūmai rodo ženklą sustoti, nors akivaizdžios priežasties tam lyg ir nebūtų: kuro užtenka, šlapimo pūslė laiko, kelias neveda, anot poeto, į pražūtį, mirtį, kapus, skrandžiai artipilniai, šviečia saulė, gal kiek sausoka rugpjūčiui; šį mėnesį brandinami vaisiai, nors šlakas lietaus nebūtų pro šalį. Bet ne žmogus stovi prie to krano ir ne jo protui tai svarstyti. Klasikui atrodo kitaip, todėl mirkčiodamas avarinio sustojimo ženklais verčia ir mus sukti į pašalį.
Vieta nykoka – abejose kelio pusėse ankanti pelkė, vietomis dar melsvuoja vandens plikės, pasvirę styro patrešusių medelių stagarai, auga reti krūmokšniai. Negali sakyti, kad aplinka gąsdina, vieta atvira, bet nemaloni, nes iš pelkės sklinda sunkus dvokas. Kažkas pūva. Visa tai klasikui nė motais, jam rūpi kelias. Tarytum bitnikui, kuriam kelias buvo pats gyvenimas. Bet Jeronimui rūpi perdėm žemiški dalykai – kelio kokybė, posūkių skaičius bei laikas, per kurį pasiekiamas tikslas. Nustėrstu, nes nė į vieną klausimą greitomis nerandu atsakymo, tik nejučiomis prisigretinęs bandau sugauti jo akyse pamišimo liepsneles. Ranką ant širdies padėjęs prisipažįstu: nešokinėja tos liepsnelės, akys neblizga. Tiesa, spalvos negalėčiau nusakyti, nes akys kiek pablukusios. Jeigu taip apklausus šimtą atsitiktinių žmonių, kažin ką jie įsidėmi pašnekove: batų ar akių spalvą? Sunku nuspėti, aš net savo žmonos, su kuria pragyvenau trisdešimt metų, akių spalvos nežinau. Gal todėl, kad vengiu žiūrėti į akis ir pats nesileidžiu, kad į jas žiūrėtų. Lyg būčiau prisidirbęs.
Jeronimas nesuka akių šalin, žiūri tiesiai ir laukia atsakymų. Be, kaip jau minėjau, liepsnelių akyse. Pradedu mikčioti. Man taip pasitaiko. Sako, kad tas mikčiojimas išduoda susijaudinimą, norą pasiųsti pašnekovą kuo toliau. Gal ir taip, tačiau Jeronimo nesirengiu siųsti. Jis žmogus tegul ir keistas, bet nenusipelnė būti pasiųstas. Nusipelnė gyventi geriau, anot...
Todėl susikaupiu ir paprašau pradėti iš pradžių. Pradėjus iš pradžių, daug kas pasirodo ne taip tragiškai. Iš tiesų, Jeronimas turi racijos: kelias, kuriuo važiuojame, prastas. Jeigu turi galimybę rinktis – rinkis, ne, ne prekę lietuvišką, o geresnį kelią. Dėl Dievo, reklaminių klipų tekstai tiesiog kalte įkalti į mūsų sąmonę, su replėmis neištrauksi, su kūju neišmuši. Bet lengva pasakyti, nes ne į kiekvieną tikslą veda po dešimt kelių.
Tai ne utopinė demokratija ir ne rinkimų ermyderis, kai kiekvienas besiveržiantis valdžion dievagojasi žinąs vieną vienintelį, tikrų tikriausią, svarbiausią – gerą kelią. Ar reikia priminti, jog tai akių dūmimas? Tikriausiai visi jau įpratę būti vedžiojami už nosies, abejingai priima žaidimo taisykles, o likę su ilga nosimi tik mosteli ranka, net nepajėgia išsišiepti – iš pykčio ar nusivylimo.
Bet Jeronimas nelinkęs taip giliai knisti, pardon, kaip tik knisasi gilyn, norėdamas įrodyti, kad kelininkai šiam keliui pagailėjo grunto: žiūrėk, sunkiai pūtodamas, spardo akmenėlius, kas tokio diametro skaldą naudoja keliui? Tyliu. Iš kur man žinoti, kokio diametro skalda pilama? Bet smalsu, iš kur Jeronimas žino. Iki šiol garsėjęs savo keistenybėmis, pažino visus keturis materijos elementus – ugnį, vandenį, orą ir žemę, bet apskritai, kaip mąstytojas, o ne kaip kelių tiesimo inžinierius. Tačiau jis nesustodamas mala, kaip nusikalstamai nerūpestingai buvo tiesiamas šis kelias, mat norint teisingai tiesti, reikia ne tik ištyrinėti gruntą, bet ir numatyti drėgmės kaupimosi bei pašalinimo griovius ir taip toliau. Bijodamas, kad galiu susipainioti Jeronimo terminuose ir samprotavimuose, klausiu, kur mes važiuojame. Jeronimas sutrinka ties neteisingai paskaičiuotu kelio nuolydžiu, sumirksi savo, dabar jau drąsiai tvirtinu, bespalvėmis arba sunkiai įvardijamos spalvos akimis, ir gūžteli pečiais. Mudviejų pačios lyg niekur nieko peša dūmą ir kažką gyvai aptarinėja. Ne kelio dangą tikriausiai.
Kitaip sakant, šis sustojimas niekam, išskyrus mane, nepasirodo nenumatytas. Tad ar ne laikas apsilankyti pas psichiatrą? Atrodo, jų era Lietuvoje jau aušta. Padoriose kompanijose kalba pradedama: „Mano psichiatras teigia...“
Aiman! Ne aš vienas stebiuosi šiuo netikėtu ir nereikalingu sustojimu: pro šalį lekiančios mašiniukės stabteli, jų keleiviai atidžiai nužiūrinėja mūsų kompaniją. Vienoje iš vandens plikių plaukiojanti gulbių šeimynėlė – impozantiškas ir pasipūtęs tėvas, kiek užguita pati ir pilkšvi jaunikliai, ištiesę kaklus irgi dairosi mūsų pusėn. Matyt, neįpratę prie pravažiuojančiųjų išmaldos, kaip miesto kūdrose plaukiojantys paukščiai, spokso ne su viltimi, bet smalsumu savo mažose akytėse, kurių spalvos taip pat neįžiūriu.
Kartoju klausimą, ne kasdieniškai, ne lygiu, bespalviu balsu, bet sudirgęs, kiek pakeltu tonu. Viešpatie, kur dingo mano psichiatras, kuris galėtų pamokyti: kvėpuokite giliai, su ar be pertrūkių, ar jaučiat, kaip šiluma plūsta jūsų kaire koja, ranka ar dar giliau, aukščiau, plačiau, velniop psichiatrus – kur mes važiuojame? Staugiu ne savu balsu. Krūpteli ne tik gulbės, bet ir mūsų pačios, kurias, ak, kaip norėtųsi kartais prilyginti šiems paukščiams, bet tam reikia – ko? Karštosiomis net nepasakyčiau. Meta nuorūkas ant plento, trina kulnais, jos pasirengusios, jos nekaltos. Bet kodėl mes sustojom viduryje šios pridvisusios pelkės, kur niekas niekada nesustojo, kur naktimis tikriausiai vaidenasi pelkių kipšiukai, apsimetę pavargėliais, galinčiais sukelti užuojautą? Ir kas dabar gali sukelti užuojautą, kai per minutę pasaulyje žūsta tūkstančiai, o gal dešimt kartų daugiau? Kai miestų gatvėse su ištiestom rankom kas penkiasdešimt metrų stovi elgetos. Vieni jų baigę aukštuosius, kiti net habilituoti...
Iš kur tas publicistikos proveržis? Bet kodėl mes sustojome? Dabar jau klausiu savęs, nes mano psichiatras, kuriam dar nesumokėjau, nesutariau dėl laiko ir lankymosi dažnumo, tyli, todėl nusiraminu ir klausiu: ko verdi, ko burzloji? Ar žmogus neturi teisės vieną kartą iš niekur nieko imti ir sustoti viduryje tyrų, ankančios pelkės akyje ir pradėti kalbą apie kelią? Ar neturi teisės? Turi, nusileidžiu vėlek niekieno nepatartas, pats sugalvojęs, be to, stebimas Jeronimo žvilgsnio, kuriame nespėju perskaityti nei priekaišto, nei klausimo: iš kur tas nervas? Nieko, žmogus stebi mano konvulsijas, tarytum žiūrėtų į besiraitantį perkirstą slieką, be pagailos, be smalsumo, abejingai. Sunku pasakyti, nespėju pagauti, nes nežinia, kodėl jis ūmai nusuka akis. Kas žino, gal sustojimas buvo noras išprovokuoti mane?
Bet ką čia pliauškiu! Jeronimas ne veltui klasikas, todėl lieka ne tik teisus, bet ir visiškai supainioja mane, nes pasižiūri primerkęs bespalves, o gal visas vaivorykštės spalvas slepiančias akis, atsidūsta tarytum prie beviltiško ligonio patalo ir sako: „O juk nėra žemėje nesusikertančių kelių“. Tai pasakęs, sumosikuoja rankom, ragindamas damas, kurios, pajutusios tarp mūsų tvyrančią įtampą, šoka į mašiniukę, užveda motorą ir ima kaip pašėlęs tūtuoti. Paklusniai seku jo pavyzdžiu.
Palikus tą nejaukią ir keistą vietą, švilpiant pro rudeniui besirengiančius laukus, smegenis tarsi kirminas graužė mintis apie nesusikertančius kelius. Gyvenimas, jei taip galima pasakyti, tarytum tyčia patvirtino klasiko mintį, nes kas keli šimtai metrų mūsų kelią kirto kiti keliai, dažniausiai negrįsti, todėl išvažiuojantys iš jų palikdavo ant plento nešvarumų šliūžes.
Nemunas, 2004-08-19 nr. (18-459)