Kas geriau: turėti ar neturėti? Sulaukęs penkiasdešimt penktojo skambaliuko, suskaičiavau ką, deja, dar turiu ir ko, laimei, jau neturiu.

       TURIU

       Ausis – ne kartą muštas, kimštas, kad negirdėtų, ko nereikia, ir ne kartą plautas, kad išgirstų būtent tai, kas užginta.
       Nežvairas, per daug nematančias akis, kurios, deja, iki šiol nerado vienintelio trumpiausio kelio į laimę.
       Balsą, už kurį net rinkimų dieną nė vienas kandidatas į Seimą ar prezidentus nepasiūlė nė sudilusio grašio.
       Netaisyklingą, gerokai per didelę ir modeliui netinkančią nosį, kuri dažnai kenčia įkišta, kur nereikia.
       Didelę širdį, pilną meilės artimui savo, tai yra – sau, visų pirma.
       Vieną tokį daikčiuką, skiriantį bei jungiantį vyrą ir moterį, metams bėgant jo reikšmė, žavesys ir netgi dydis sparčiai keičiasi, deja.
       Iš trisdešimt dviejų pagal Dievo patvirtintą žmogaus kūno konstituciją priklausančių dantų tik menką dalį klibančių, plombuotų Chruščiovo, Brežnevo, trijų lavonų ir nepriklausomybės epochų plombomis.
       Visus pagal tą pačią žmogaus kūno konstituciją duotus dešimt pirštų, kurie buvo lenkti į save, bet dėl nuolatinio kaišiojimo į tarpdurius ar ten, kur nereikia, atgrubo, todėl išleidžia viską, ką pavyksta pagriebti.
       Girgždantį sprandą, ant kurio taikosi užsikarti visokie parazitai, dažniausiai jiems pavyksta – suvokiu, kai šaukštai būna popiet.
       Jautrų pakaušį, kuriuo net be akių nuolatos jaučiu svetimus žvilgsnius.
       Talpius plaučius, kuriuos seniai laikas išdulkinti lyg kilimą ar dulkių siurblio filtrą. Platininį skrandį, kuriam teko bandomojo triušio dalia.
       Vidutinio ilgio liežuvį, kurį dažniau norisi išsirauti, nei pagirti.
       Porą litrų kraujo, kurio didesnė dalis – pasiutus, todėl prašosi nuleidžiama.
       Suskeldėjusias lūpas, kurios nieko ir kurių niekas jau nebenori bučiuoti.
       Vieną tokią angą, jos pavadinimą padorioje kompanijoje su pasimėgavimu garsiai ištaria tik snobai.

       IR DAR TURIU

       Proto lygiai 25 kartus daugiau, nei turėjau prieš ketvirtį amžiaus, nors taip atrodo tik man vienam.
       Akmenį užantyje, kuris laukia progos atsidurti artimo darže.
       Ambicijų, vos telpančių į sunkvežimį su priekaba.
       Toną skrupulų, kurių svorį jaučiu tik pats.
       Jausmų, kurių kiekis nepastovus kaip ir jie patys.
       Levitacijos dovaną – jos dėka dažnai pakylu virš minios, bet itin retai virš savo tuštybės.
       Nuosekliai mažėjantį skaičių norų, nors daugumos išsipildymo laikas seniai pasibaigęs.
       Pusę vežimo įtarimų, jog esu pažeidžiamas ir tapsiu sąmokslo auka.
       Nenuplaunamą kaltę, bet ne Kaino ženklą, kurio niekas neatpažįsta.
       Laimės – aplinkiniams atrodo, kad gabalą, o aš įsitikinęs, kad tik menkus krislelius. Dangaus – iki valios, žemės – šešias pėdas, bet tik po mirties, kai bus galutinai grąžintos nuosavybės teises.
       Savo kelius ir takelius, tik pirmuosius dažnai metu dėl antrųjų.
       Šviesoforą, reguliuojantį ėjimą, bet jis seniai išsiderinęs, todėl klaidina be perstojo mirkčiodamas raudona akimi ir pakišdamas man koją.
       Pilnas lentynas knygų, tarp kurių tos vienintelės trūksta.
       Be abejo, turiu nuolatos laukiančius savo laiko ubago lazdą ir terbą. Aureolę, kurią valyti ir matyti skirta tik man vienam.
       Žilę galvoj, bet nė velnio uodegoj.

       UŽTAT NETURIU

       Švęsto vandens, kad užtektų nuplauti nuodėmėms, kurias dariau, darau ir darysiu. Neturiu bajorystės dokumentų, bet tai neatima noro elgtis ir gyventi bajoriškai. Žalingų įpročių, užtat nors vežimu vežk žalingų minčių.
       Milijono pinigais ir nekilnojamu turtu, dėl kurio nuo ankstaus ryto iki paryčių nuolatos skaudėtų galva.
       Stabdžių, užtat bedugnę gerklę.
       Savo žydo, kuris būtų nuostabiai panašus į lietuvį.
       Slaptų minčių, bendraudamas su moterimis.
       Partijos, kurią galėčiau pakeisti prieš rinkimus.
       Knygų, kurias norisi dar kartą perskaityti.
       Nuotraukų, kurias norisi dar kartą pasižiūrėti.
       Nepasakytų žodžių, ypač tiems, kurių jau nėra.
       Kantrybės – dažnai, bet ypač tada, kai jos labiausiai reikia.
       Iki šiol neturiu dėl ko skųsti Lietuvos Strasbūrui.

       DAR NETURIU

       Kelrodės žvaigždės.
       Vienos fiksuotos tiesos.
       Sveikatos, kiek jos turėjau prieš dvidešimt penkerius metus.
       Blusų ir utėlių – nei savų, nei svetimų.
       Atsitiktinių lytinių santykių ir su jais susijusių ligų.
       Meistriškai maskuojamo lytinio potraukio prie vyrų bei neišsipildžiusių seksualinių fantazijų.
       Dar neturiu medžio ir akmens, bet viliuosi, kad akmenį ant kapo užritins nedraugai, o medis išaugs pats, jei kapą sulygins su žeme.

       Literatūra ir menas 2005-02-04