tekstai.lt

Ričardas Šileika, „iš biografijų“ (garso įrašas, 2004)

Ričardas Šileika. Benedikto Januševičiaus nuotrauka
Ričardas Šileika. Benedikto Januševičiaus nuotrauka
       Įrašas iš rinkinio „Nevykėlių balsai II“, kurį 2003 m. sumanė bičiulių kompanija „nevykeliai.lt“ (A. Jakučiūnas, M. Burokas, V. Dekšnys, M. Gimžauskas, R. Audiejaitis-Tanaka), tačiau neišleido. 2004 metų pradžioje įrašė Virgis Gasiliūnas.

 

       Ričardas Šileika skaito tekstą „iš biografijų“:

 

 

 


Rozalimo angelaitis. Žiūrintis lyg ir ten pat, kur vakar. Jo akys neįžvelgiamoje tolybėje, brėžiančios įkypai pro medžių lapiją, nieko ničnieko neužkliudydamos. Čionykščiai praeina ar pramina prošal, lyg jo visiškai nebūtų.

 

Atsibeldžia senas bičiulis Mažylis. Iš fotokrepšio ištraukia penkis „Utenos“, sustato ant grindų lyg šachmatų figūras, pats parkrinta šalia. Ir apsiašaroja: „Vargas toms moterims, kurios mus gimdė, ir toms, kurios su mumis gyvena“.

 

Autobuso „Žalgirio g.–Naujaneriai“ konduktorė, nuolat marširuojanti iš vieno autobuso salono galo į kitą. Kiekvienam keleiviui rodanti privalomą dėmesį. Niurzganti ir griežtinanti balsą „zuikių“ adresu. Šie, būna, pasiunčia ją nachuj. Ar galėtų bent vienas keleivis vyras pasakyti jai komplimentą?

 

Radviliškio apylinkės teisme. Iš Šiaulių izoliatoriaus atvežtiems trims kaltinamiesiems (teisti jau ne kartą, kalėję jau ne metus) teisėja perskaito jų teises. O penkis nukentėjusius tik įspėja apie bausmę už melagingus parodymus ir kviečia dėl to pasirašyti. Mūsų valstybės teismas – pats humaniškiausias pasaulyje!

 

Šiaulių gatvėje – pora kavinių ir urologijos kabinetas. Iškaba „Beauty for all seasons“. Pasirodo tai apie drabužius pasakyta, o aš pamaniau, kad apie prezervatyvus.

 

Kėdainiuose, Žydų gatvelėje. Iš kiemo išvirsta žmogeliokas. Veidas išgeibęs, klynas atlaput atlapiausias, visiškai nuzulintais guminiokais. Mostaguoja dešiniąja. Su visais praeinančiaisiais labas. Visiems draugas, brolis, giminė. Ant liežuvio: aš sibiriakas, aš sibiriakas.

 

Verkių Riešė. Šventas Antanas sumenijo smėldėžę – šešiakampę, įsivaizduoji. Savaitgaliais susirenka chebra su ryškiaspalviais kibirėliais ir kastuvėliais, stato, rausia, projektuoja. Sakau, viskas, ir aš kurią dieną neištversiu. Čiupsiu porą lėkščių iš bufeto, šaukštą, puodelį – ir aida pas juos!

 

Į troleibusą įlipa moteris juodu kostiumėliu ir jos dukra baltut baltutėle suknele. Abiejų plaukai palaidi. Sėdinčių vyriokų vyzdžiai net išsiplečia, susminga į mergaitėlę. Skaistumas, tabula rasa. Po minutės vyrų akys jau ropinėja tos angelėlės mama. Žvilgsniai be tabu. Išties, daili moteris. Kaip medus.
– Ničevo baba, a? – vienas vyras kitam.

 

Ukmergės stotyje. Laiba mergina su stiebakoju dėmėtu šunimi (teisuolis pasakęs, jog šuo panašus į savo šeimininką). Retas lietus su saule. Žmogus, labai panašus į Sigitą Gedą, perka pusę bilieto iki Jakutiškių.

 

Dyzeliuke „Kaunas-Klaipėda“ per vagonus einantis žilagalvis pagyvenėlis. Įkyrokai piršdamas pirkti savąją knygą. Tiesą sakant, nelabai kas į ją kreipė ypatingesnį dėmesį. Tame pačiame traukinyje važiavusi Jūratė Sučylaitė man pašnibždėjo, jog šis vyriškis yra Lietuvos Nepriklausomųjų rašytojų sąjungos galva Br. Jauniškis. Pamaniau, kad man būtų be galo nesmagu, jeigu šitaip savo knygą bruktų Lietuvos (priklausomųjų!) rašytojų sąjungos pirmininkas V. Sventickas.

 

Neaukšto ūgio vyras. Kletkuotais marškiniais. Pilvas virstantis iš kelnių. Dešinėj rankoj – seniai nebemadingas, papleręs vyšninės spalvos lagaminas. Švarko sagos pusė.

 

Vištidės varteliai atkelti: laisvė. Kapstinėja kur nori, šikalioja ant takų, nuskabė visas rūgštynes. Po ananasine obelim kotais žemyn surikiuoti kopūstai. Aristavos kapinaitėse geltoni smidrų glėbeliai, gęstanti ir juostanti dar gausi žalia.

 

Ukmergėj, prie Švenčiausiosios Trejybės (Pijorų) bažnyčios, atsivėrusi dangaus duobė. Mat medžiai, medžiai išpjauti.

Lukiškių aikštėj Lenino nė padujų. Iš žalio klevų kuokšto du ragu iškyšusi Pilypo ir Jokūbo bažnyčia. Vieno bokšto perlūžęs šešėlis.

 

Prie parduotuvės durų lūkuriuojantys trys šunėkai. Visi apsivilkę šviesiai rudom šubelėm. Elgiasi inteligentiškai, tikėdamiesi iš dvikojų netikėtos humanitarinės pagalbos.
Dianetikos centras (Kauno g. 6–17) lietuvių ir rusų kalbomis kviečia atlikti Oksfordo asmenybės analizės testą.

 

Radviliškio viešosios bibliotekos tualete. Ant nuleidžiamo vandens bakelio dangčio prikarpyta „Tiesos“ laikraščio. Dlia zdešnich nužd.

 

Užvakar, vakar ir šiandien: iš nežinia kurio aukšto per ventiliacijos angą atsismelkia dūdele (ar kitokiu pučiamu paprastutėliu instrumentu) grojama Kudirkos „Tautiška giesmė“. Ausys vos gaudo iki čia atsklidusią silpnutėlę melodijėlę. Žinia, grojama vaiko.

 

Prie kryžiaus kone vieni pagyvenėliai. Gegužinės pamaldos. Gieda lenkiškai. Stovėdami. Koplytėlę juosią varteliai atšviežinti geltonu dažu. O suoleliai nutepti neįvardijamu raudonos atspalviu.
Rudakostiumis pirštu ant kaimyno plikės sutraiško kraugerį uodą.

 

Neryškią popietę Vilijampolėje velniaižin pas ką sriaubinėju kavą iš apskretusio indelio. Kitapus kelio pro šiukšlių krūvas pravinguliavęs išpurtaveidis ranka įsibeda XIX amžiaus raudono mūro sienon ir šlapinas šlapinas šlapinas.

 

Velykos. Nudobiu iš po žiemos per anksti prisikėlusią musę. Kaip tikri katalikai prisikertam kiaušinių. Kaimynė užvakar teiravos, ar nusidažėm, dažų siūlė. Sakėm, ačiū, dažų patys turim, ir nudažę jau. Och, kaip gerai, kad nėra kiaušinių marginimo tikrinimo komisijos, taip paprastai neišsisuktume.

 

Aukštaūgė tamsiaplaukė moteris baltu lietpalčiu stabteli, atmetus atgal dešinę koją, pasižiūri, ar nenukritusi kulnelio pasagėlė. Ne. Žengia toliau – oriai, su ta pačia nuotaika veide.

 

Skaistgirio šv. Jurgio bažnyčioj tuščia ir vėsu. Ant klaupkų palikta nosinė ir rožančius. Tujų vystančios girliandos kvepia aitriai. Musės zzzzz..

 

Rozalimo angelaitis. Žiūrintis lyg ir ten pat, kur vakar. Jo akys neįžvelgiamoje tolybėje, brėžiančios įkypai pro medžių lapiją, nieko ničnieko neužkliudydamos. Čionykščiai praeina ar pramina prošal lyg jo visiškai nebūtų.

 

Vaikas ridena sniego gniutulą. Išvoliotos brydės – ką tai primenantis zigzagas. Ogi: panašu į žmogų išskėstom rankom. Arba: į žmogų, nešantį žmogų. Tą suridentą sniego kamuolioką pats vaikas ir sutraiško. Tai mažiaus nemokėjimas sureikšminti atlikto darbo. Suaugusieji taip jau nebegali.

 

Dambavos šventoriuje. Pirmąsyk sutikta mokytoja. Basa, išdrykusiom riebiom kasom, stipriais akinių stiklais, vis paliečianti ranka manąją ranką. Purto obelį, prikrečia obuolių. Palydi iki stotelės.

 

Šv. Baltramiejus. Sekmadienis. Sėdžiu po obelim, guliu po obelim. Spoksau į obuoliukėlius. Sėdžiu ant zuslanėlio. Klausausi Bacho. Per senutėlį VEF 202.

 

Su Rimantu Petriku makojam per įmirkusią pievą, už Šeduvos fekalijų valymo įrenginių. Ten žydų kapinės. Išgriuvinėję, išblaškyti galingi akmenys. Kerpė, samana, laikas, niekinga ranka. Kituose žydkapiuose neregėti paminklai. Dar pavasariškai nyku. Bet labai svarbios vieversiuko dainuškos.

 

Žagarėj šiandien autoparduotuvė. Parduoda mėsą. Gabalais. Moterys spiste apspitusios. Viena didžiaklubė, išplerpusiais treningais, išsitampiusiais marškinaičiais. Krūtų kilogramai be liemenuko bambaluojas sau palaidi į kairę, į dešinę.

 

Sapnas negudrus: rodo suaugusius vyrus ir moteris nesubrendusiais veidais. Tačiau sapnas gudrus: o kaip kitaip atpažinčiau tuos buvusius pažįstamus dabar?

 

Kauno knygyne, Laisvės alėjoje. Pagyvenus moteriškė sukiojasi prie poezijos knygų lentynos. Regiu: pasimetusi. Išdrįsta klausti pardavėjos, ką iš poezijos galėtų nupirkti sūnui, kuris ir pats rašąs eiles? Pardavėjos paslaugi ranka ištraukia Gedos verstą Villoną: dvidešimt litų. Papildomas rankos pasiūlymas – Abrutytės verstas prancūzas Prevertas. Klientė pavartė abi, brangesniąją (manykim, jog visgi ne dėl kainos, nes skirtumas viso labo keturi litai) grąžino lentynon.
Šitame epizodėlyje mane maloniai nustebino pardavėjos išsilavinusi dešinė.

 

Karvė, ką mąstanti ar ką rupšnojanti, pririšta. Už kelių metrų – pusiaugulas seniokas, galva ir petimi atsišliejęs nublokšto cementinio stulpo. Rankose nerūpestingai sukalioja radijėlę: klausosi, nesiklauso. Nesupaisysi, ar jis čia tyčia – karvę daboja, ar netyčia – paprasčiausiai neturėdamas kur būti, išsitiesė apgraužtoj žolėj, o kad nemirtų nuo galvojimo, birzgina atsineštą savo aparatėlį.

 

Vienuoliktą valandą Lukiškių aikštėje. Raudonutėliausiai apsirėdžiusi (sijonas, megztinis, bateliai, skarelė vienos ir tos pačios spalvos) žilo plauko ir menkų kaulų moteriškėlė.Veidu į tą pusę, kur aptirpusia ranka stovėjo didysis vadas. Itin rimtu ir nuoširdžiu (netgi šiek tiek su patoso gaidele) balsu keikia seimūnus, siūlo Sąjūdžio veiklą paskelbti neteisėta. Po šauktukų stabteldama, pasitaisydama skarelę, iškvėpdama ir įkvėpdama oro kitiems šūkiams. Užbaigia: tegyvuoja sunkiai iškovota Lenino tiesa! Ir nudrožia sau, tiesiu stuburu, jausdamasi atlikusi misiją.

 

Ant Vilijampolės knygyno durų kiokso stambi parūdijusi spyna. Lietus – smarkus, smarkesnis, smarkiausias. Požeminė perėja: ant laiptų suvytęs veidas maldauja pirkti žibučių.

 

Du seniokai – Skorupskas ir Dronseika – šneka sekso tema, apie prostituciją. Skorupskas prisimena, kad viešnamis vokiečių kariūnams buvęs Nemuno 19, Kaune. O Vilniuje – Dzeržinskio 5 (dar, regis, 1952-ais) – sovietų antpečiuotiems.

 

Keistas seniokas, vesdamas dviratį, iš lėto, iš lėto apeina turgelį, stebeilijasi į šį vyksmą. Mato nemato, girdi negirdi. Lyg ši diena jam – o gal ir šis pasaulis – tokia nesuvokiama. Plaukia nuplaukia. Stumdamas moterišką dviratį. Mums nenuspėjama kryptimi.

 

Mikroautobuse „Vilnius-Kaunas“, galinėj sėdynėj, prie lango. Skaičiusi savo konspektus. Snaudulys pasalūnas sutepęs josios akis. Vokų uždangos nusileido nejuntamai, paslėpė apgeibusį žvilgsnį, miego nuodu užmarino vyzdžius.

 

       2003

 

 

       Žiemos žodžiai

       2012-01-07