Pradžia

Aš dar negimęs, bet seniai
Yra sodybos, vasarojai,
Ir kvepia obuoliai skaniai,
Tokie šalti ir aprasoję.

Aš dar negimęs, o dangum
Keliauja debesys pavėjui...
Ir kaip tai paprasta – paskum
Į dūzgiančią išeiti pievą!

Kaip paprasta išmokt žodžius,
Kuriuos vieni kitiems pasakom.
Ir plieskia žvaigždės pro medžius
Šioj žemėje, šioje visatoj.

Žmogus prasideda anksti –
Nuo šito aukšto paprastumo,
Kai ima šviesti paprasti
Nepaprastumai ir atstumai.

Ir nieko nenuplagijuos
Netalentingi debiutantai.
Kūryba – kai nėra jokios
Kūrybos. Viskas išgyventa.

Šimkus, Vladas. Kranto kontūrai: Eilėraščiai. – Vilnius: Vaga, 1963.



Lėktuvai

Šįvakar tau vėl parneš lauktuvių,
Ir vėl nesmagu bus,
Pikta.
Kodėl visą dieną
Skrenda lėktuvai,
Skrenda – lyg pjautų stiklą?..

Štai tėvai.
Tu myli tėvus.
Jie geri ir protingi.
Bet va – apie lėktuvus
Išaiškinti jiems pamėginki...

Tu turi lėktuvą skardinį,
Tau gali nupirkti antrą,
O tu juk matei,
Tikrą matei skridimą,
Tik niekas to nesupranta.

Dar niekas neatpažino,
Kad iš kiemo žmogutis toks
Dangaus ir vėjo
Lemtingą žymę
Parsineša ant kaktos.

Vienas pasaulis
Iš sienų ir laiptų –
Mažas pasaulis įskilo.
Ir skrenda
Šiandien,
Rytoj,
Visą laiką
Lėktuvai –
Lyg pjautų stiklą.

Šimkus, Vladas. Kranto kontūrai: Eilėraščiai. – Vilnius: Vaga, 1963.



***
Šitoks rytas – blaivuma ir ryžtas.
Dar anksti, velnioniškai anksti.
Ir visi keliai per žemę ryškūs,
Lyg žemėlapyje išvesti.

Ir draugai man blogo nelinkėjo,
Džiugino mane šviesia dalia
(Šitoje srity jie užkietėję). –
Dėkui. Nepakenks galų gale.

O dabar štai mano rankos tuščios.
Vėl ką rasiu – paaiškės negreit.
Tik, sausam rytiniam vėjui pučiant.
Vienas pro duris turiu išeit.

Pakelti visi malonūs tostai.
Kam šis įprastinis reginys,
Kai žmogus mažėdamas vis tolsta
Ryto šviesoje –
Pakol išnyks.

Šimkus, Vladas. Kranto kontūrai: Eilėraščiai. – Vilnius: Vaga, 1963.



***
Ligi šiol nebuvo mūsų
Ir nebuvo tokio vardo – tu.
Tai tiktai poetai duso
Nuo žiedais apsunkusių naktų.

Ir į mus tik laikas bėgo bėgo,
Kol atbėgo – geras ir skubus.
Kol išsivedė ir mus tos pačios jėgos,
Kur iš medžių išsunkia lapus.

Šimkus, Vladas. Kranto kontūrai: Eilėraščiai. – Vilnius: Vaga, 1963.



Apie tai, kaip krisdavo lėktuvai

Stebėdavau dangų pro skylę stoge.
Buvau tada aštuonmetis lietuvis.
Žinojau tik tiek:
Užsidegęs staiga
Iš dviejų turi kristi
Vienas lėktuvas.

Tik paskui sužinojau,
Kiek daug praranda
Pilotai, krintą į žemę.
Praranda jie viską –
Upes ir dangų,
Ir foto, nešiotą kairėj kišenėje.

Praranda
Mėgiamą švilpaut melodiją,
Šachmatus, išbarstytus ant stalo.
Praranda
Galimybę meluoti,
Galimybę išpirkt savo melą.

O tąsyk man terūpėjo lėktuvai.
Jie nėrė pro dūmus,
Šaudė
Ir degė.
Argi galima buvo
Pražiopsoti šitokį reginį?

Atleiskit, pilotai.
Ką aš galėjau žinoti?
Apie žmogų žinios
Negreitai įgyjamos.
Jūs kritot į žemę –
Vienodi vienodi –
Su epitetu „nebe gyvas“.

Šimkus, Vladas. Kranto kontūrai: Eilėraščiai. – Vilnius: Vaga, 1963.



Rudeniškas laiškas

Rašau tau jambais (ką pati matai),
Nes aš laikausi vietinės tvarkos,
Nes laikrodžiai čia eina lygiai taip
Ir šitaip vaisiai krinta nuo šakos.

Čionai ramu ir niekas ne vėlu,
Ir rūpesčiai visi – kitam kažkam.
Sode kasdien lietus tarp avilių,
Ir jau ruduo įsivogė miškan.

Aš draugas paukščiams ir žolėms tapau,
Su krūmais gyvenu kaip su draugais,
O vakar tokį zuikį sutikau,
Kad viens iš kito leipome juokais.

Kai dėl žmonių, tai moku ištisai
Kiekvieną skyrių jų darbų eigos:
Daržai, klojimai, vakarais – balsai,
Ir jie kitos sau duonos neieškos.

O naktimis nustebina mane
Toks netikėtas mėnuo už langų.
Šviesos apsemtam dideliam name
Klausausi vėjo ir neužmiegu.

Tu nori būti mylima? Tai va.
Šiame name (tu jį keistai lankai)
Toks pat komfortas man mylėt tave,
Kaip mėnesienos kupini langai.

Tai ne vienatvė, jeigu ji tokia,
Kai dar aiškiau suvokiamas ryšys.
Juk neseniai mes buvome drauge,
Ir tu laikai dar atminty pušis.

Ir tu turi galvot apie mane,
Nes kam gi ši talpi erdvė aplink –
Su lapais drumzlino vandens klane,
Su debesiu, nuvaromu tolyn?

Kam tąsyk parkai ir takai miškuos,
Kur žvaigždės dangų brauko įkypai,
Kur, lydimi nerealaus kažko,
Du žmonės vaikšto visiškai trumpai?..

Paskui gyvena skyrium ar kartu,
Ar laiškus rašo dideliam name, –
Tai vienas kito ieško žmonės du
Pasaulyje ir vienas kitame.

Šimkus, Vladas. Kranto kontūrai: Eilėraščiai. – Vilnius: Vaga, 1963.