sinkariukas tomas       Vasarnamis girioje. Šalia didelė pieva iš visų pusių apsupta miško. Vasarnamio pirmame aukšte terasa su stogu ir laiptais į pievą. Terasoje stovi biliardo stalas ir pinti krėslai. Prie namo pastatytas didelis juodas džipas. Dar šalia namo yra šulinys. Dvi paauglės – Katrina (tamsiaplaukė) ir Lina (šviesiaplaukė) – sėdi krėsluose terasoje. Iš namo vidaus pasirodo Gertrūda.

       GERTRŪDA Šiandien bus svečių.
       KATRINA Mm?
       GERTRŪDA Šiandien vakare turbūt atvažiuos mūsų pusbrolis Rudolfas.
       KATRINA Koks pusbrolis? Ką tu paistai?
       GERTRŪDA Nedraskyk akių. Jūs jo nepažįstat. Gal matėt kada, o gal ir ne.
       KATRINA /Linai/ Mūsų pusbrolis. Pajauti? /Gertrūdai/ Mūsų visų? Bendras?
       GERTRŪDA Mano. Netikras tolimas pusbrolis.
       KATRINA Netikras tolimas pusbrolis. Čia geras. Tu rimtai?
       GERTRŪDA Kas rimtai?
       KATRINA Rimtai atvažiuos?
       GERTRŪDA Šiandien vakare.
       LINA O Antonis žino?
       GERTRŪDA Jūsų tėvas jį pažįsta.
       LINA Aš neklausiu, ar pažįsta. Klausiu, ar žino. Jis nemėgsta, kai čia kas nors atvažiuoja. Niekad nieko nesikviečia. /Katrinai/ Gal ne?
       GERTRŪDA Rudolfas studentas. Jis jums patiks.
       LINA Iš kur tu žinai? Kodėl manęs neįspėjai?
       GERTRŪDA Dėl ko?
       LINA Būčiau iš viso čia nevažiavusi. Ko nepasakei anksčiau?
       KATRINA Tikrai kažkas atvažiuos? Gal tu juokauji?
       GERTRŪDA Jis tikrai atvažiuos.
       LINA Kaifas. Mėgstu kai aplinkui trinasi išsigimėliai studentai.
       GERTRŪDA /žiūri į jas/ Jūs visai išnaglėjot. Per gerai gyvenat. /nueina/

       /Katrina juokiasi/

       LINA Ko tu žvengi?
       KATRINA Man vienodai. Aš poryt išvažiuoju.
       LINA Tada aš irgi išvažiuoju.
       KATRINA Tu jo net nematei.
       LINA Pagal Gertrūdos žvilgsnį čia aiškiai kažkas ne taip.
       KATRINA Ko ji taip parinasi?
       LINA Nežinau.
       KATRINA Studentas.
       LINA Išsigimėlis teologijos studentas.

       /Katrina kvatoja/

       LINA Nesuprantu. Čia niekad niekas neatvažiuoja. Juk Antonis nemėgsta. Tik tas jo draugelis mokslininkas užpernai, atsimeni? Ir tai tik porą dienų.
       KATRINA Gal ji mums pamelavo?
       LINA O kam?
       KATRINA Nežinau.
       LINA Jeigu kas nors atvažiuos, aš išvažiuoju.

       /Gertrūda pievoj prie šulinio prausiasi veidą/

       LINA Mama! Jis teologijos studentas?

       /Gertrūda neatsako/

       KATRINA /Linai/ Visai jau nusišneki.
       LINA Pamatysi. Jis bus teologijos studentas.
       KATRINA Nenusišnekėk. Tarp Gertrūdos draugų buvo gal tik budistai. Bet jos jaunystės draugeliai buvo visai nieko. Tokie hipovi.
       LINA /žiūri į Gertrūdą prie šulinio/ Ji ir dabar jauna.
       KATRINA Nu...kaip pažiūrėsi.
       LINA Gertrūda nenorėjo vaikų. Nenorėjo mūsų.
       KATRINA Aišku ne. O tave tai jaudina?
       LINA Ne. Nelabai.
       KATRINA Manęs visai nejaudina.
       LINA Už tai Antonis norėjo.
       KATRINA Kur jis?
       LINA Gal dar miega.

 
       Vidurnaktis. Miškas nugrimzdęs į tamsą. Terasoje dega japoniški žibintai. Antanas vienas prie biliardo stalo. Ant stalo krašto stovi stiklas konjako. Toli miške girdėti automobilio burzgimas. Antanas stato sau kombinaciją. Taikosi. Smūgiuoja. Automobilis sustoja toli nuo namo. Kažkur pamiškėj. Variklis užgęsta. Trinkteli durelės. Antanas paima nuo stalo taurę ir atsisėda į krėslą. Pievos pakraščiu, išniręs iš tamsos, link namo artėja žmogus. Antanas seka jį akimis iš apšviestos terasos. Žmogus prisiartina ir užlipa mediniais terasos laiptais.

       RUDOLFAS Labas vakaras.

       /Antanas išgeria konjaką ir pastato taurę ant grindų./

       RUDOLFAS Aš Rudolfas.
       ANTANAS /nesikeldamas iš krėslo/ Kodėl taip vėlai? Man sakė, kad jūs atvyksit vakare.
       RUDOLFAS Taip jau išėjo. /prisiartina prie krėslo, ištiesia ranką/ Aš Rudolfas.

       /Antanas žvelgia į jį. Rudolfas atsega savo terbą, kurią turi ant peties, ir paduoda Antanui juodą dėžutę su stikliniu langu. Dėžutėje už stiklo adata prismeigtas mėlynai geltonai juodas drugelis./

       ANTANAS Kas čia?
       RUDOLFAS Čia jums. Juk jūs kolekcininkas. Kaip Nabokovas.
       ANTANAS Kas jums sakė?
       RUDOLFAS Gertrūda.
       ANTANAS Iš kur jūs šitą traukėt?
       RUDOLFAS Aš jį pirkau.
       ANTANAS Be reikalo. Jis bevertis. /atiduoda dėžutę/
       RUDOLFAS Jūs įsitikinęs?
       ANTANAS Paklauskit Nabokovo.
       RUDOLFAS Gaila.
       ANTANAS Dovanas geriau dovanoti moterims. Pavyzdžiui, Gertrūdai.
       RUDOLFAS Jūs taip manot?
       ANTANAS Galit padovanoti jį jai.
       RUDOLFAS Jai.
       ANTANAS Jai. Mano žmonai.
       RUDOLFAS Bet ji nekolekcionuoja drugelių.
       ANTANAS Man nereikia jūsų drugelio. Juk sakiau. Jis bevertis. O jai gal patiks. Juk jis gražus. Visi drugiai gražūs.
       RUDOLFAS Išskyrus kopūstinį ir maliarinį.
       ANTANAS O šiaip, jūs ką?
       RUDOLFAS Aš ką?
       ANTANAS Kodėl jūs man kažką dovanojat?
       RUDOLFAS Norėjau padaryti malonumą.
       ANTANAS Jūs mėgstat vyrams teikti malonumą?

       /Tyla/

       ANTANAS Arba padovanokit jį mergaitėms. Juk su jomis dabar leisit laiką. Mes su Gertrūda nelabai mėgstam bendrauti su svetimais. Čia vasarnamyje. Tokia tradicija ir tokios taisyklės. O mergaites, aš neabejoju, pradžiugins jūsų kompanija. Žinoma, jeigu nesat visiškas mėmė. Jos parodys jums visas miško paslaptis.

       /Tyla/

       RUDOLFAS Gertrūda jau miega?
       ANTANAS O kam jums ji?

       /Tyla/

       ANTANAS Puikus vakaras, ar ne?

       /Rudolfas lipa laiptais žemyn/

       ANTANAS Kur gi jūs einat?
       RUDOLFAS Aš pavargau. Noriu miego.
       ANTANAS Tai kur jūs einat?
       RUDOLFAS Į automobilį
       ANTANAS Kambarys seniai paruoštas. Ir laukia jūsų.

       /Rudolfas stabteli, grįžta į terasą/

       RUDOLFAS Parodykit man, kur jis.
       ANTANAS Neišgersit su manim?
       RUDOLFAS Ar tai būtina?
       ANTANAS Taip. Būtina.

       / Antanas nueina į vidų. Rudolfas stovi terasoje. Aplink žibintus sukasi nakties mašalai. Dešimt kartų padidęję jų šešėliai blaškosi ant sienų. Antanas grįžta su konjako buteliu ir dar viena taure. Įpila ir paduoda Rudolfui/

       ANTANAS /mosteli į krėslą/ Sėskit.

       /Rudolfas nusiima savo kelionmaišį ir sėda į krėslą. Antanas atsisėda į kitą. Įsipila konjako į savo taurę. Užsirūko cigarą. Pasiūlo Rudolfui/

       RUDOLFAS Ne. Aš rūkau cigaretes.

       /Jie labai ilgai sėdi tyloje, žiūrėdami kiekvienas sau – į tuštumą/

       RUDOLFAS /vienu šūviu išmaukia taurę/ Ką gi. Dėkui. Puikus konjakas. /atsistoja/
       ANTANAS Ar nesužaisit su manim biliardo partiją?
       RUDOLFAS Nemoku žaisti rusiško biliardo. Tik pūlą.
       ANTANAS Pūlas – mėšlas.
       RUDOLFAS Apgailestauju.
       ANTANAS Pūlo lūzos, kaip paskutinės šliundros tarpkojis.
       RUDOLFAS Ką jūs turit galvoje.?
       ANTANAS Plačios.
       RUDOLFAS Ne visai suprantu.
       ANTANAS Jūs suprantat. Ir tie šlykštūs spalvoti lengvi kamuoliai.
       RUDOLFAS Beveik visų biliardo versijų, jeigu neklystu, kamuoliai yra spalvoti.
       ANTANAS Pūlas – atgrasus plebėjiškas žaidimas. Kaip ir kitas jankių šlamštas.
       RUDOLFAS Deja, moku žaisti tik pūlą. Ir tą prastai. Jankių? O aš galvojau, kad pūlą išrado prancūzai. Kad jis evoliucionavo iš kroketo. Labanakt.
       ANTANAS Kodėl jūs taip bėgat nuo manęs? Aš ne raupsuotas.
       RUDOLFAS Esu pavargęs.
       ANTANAS Ką jau čia. Tikram vyrui nuovargis – niekai. Vieną partiją ir galėsit eiti ilsėtis.
       RUDOLFAS Bet aš nemoku.
       ANTANAS Taisyklės nesudėtingos. Galima smūgiuoti bet kuriuo kamuoliu. Ir galima mušti savus. Tuoj paaiškinsiu. Aš ne meistras, bet išmokyti galiu. Ateikit.
       RUDOLFAS Geriau parodykit man triuką.
       ANTANAS Kokį triuką?
       RUDOLFAS Biliardo triuką. Nemokat?

       /Antanas gūžteli pečiais, pripildo Rudolfo taurę. Jis sustato kamuolius į atitinkamą poziciją. Smūgiuoja pakėlęs kiją beveik stačiu kampu į viršų. Smūgiuojamas kamuolys peršoka vieną kamuolį savo kelyje, atsitrenkia į kitą ir įmuša jį į lūzą/

       RUDOLFAS Švariai.
       ANTANAS Pabandykit. Tik ne taip kaip matėt. Suplėšysit stalo dangą.

       /Rudolfas pastato taurę, paima kiją. Taikosi ir smūgiuoja paprastai/

       ANTANAS Argi ne maloniau negu pūlas?
       RUDOLFAS Gal būt.
       ANTANAS Bandykit dar. Šitas į kairę, kraštinę, arba šitas į vidurinę.

       /Rudolfas pasilenkia. Taikosi. Smūgiuoja. Iš karto po smūgio Antanas, stovėjęs jam už nugaros, žaibiškai užkiša savo kiją Rudolfui po kaklu ir smaugia jį. Rudolfas bando išsivaduoti. Antanas dar labiau jį prismaugia/

       ANTANAS Dabar klausyk, sūneli. Čia tik įspėjimas. Jeigu tu mane suerzinsi, aš tau parodysiu triuką. Pasodinsiu ant šitos kijos. Ji sulys tau į subinę ir išlys pro akį. Ar supratai?

       /Rudolfas muistosi. Pro sukąstus dantis bėga seilės. Jis laiko jį smaugiančią kiją abiem rankom, bet Antanas stipresnis/

       RUDOLFAS /švogždžia/ Suka, bliat...
       ANTANAS Sakyk „supratau“...
       RUDOLFAS Eik nachui...
       ANTANAS Sakyk „supratau“...

       /Smaugia/

       ANTANAS Sakyk arba sutraiškysiu kaip vikšrą...

       /Rudolfas gargia. Į jo veidą suplūsta kraujas. Burna išsiviepia. Už stiklinių durų stovi Gertrūda ir žiūri. Ji atidaro duris. Antanas tuoj pat atlaisvina kijos garotą. Rudolfas smogia jam alkūne į pilvą, bet Antanas tik nusijuokia/

       ANTANAS Mes čia...truputį pasikalbėjom. Draugiškai.

       /Gertrūda žiūri į jį. Po to apsisuka ir dingsta koridoriuje/

       ANTANAS Tu mane supratai.

       /Rudolfas stovi nejudėdamas. Po to pakelia savo kelionmaišį ir įeina pro duris, kuriose dingo Gertrūda/

       ANTANAS Labanakt.

       /Jis atsisėda į krėslą su taure rankoj ir žiūri į tamsią pievą/

 
       Kambarys, skendintis prietemoje. Atsidaro durys ir įeina Rudolfas. Jis ieško jungiklio. Suranda ir uždega šviesą. Gertrūda sėdi ant lovos/

       RUDOLFAS Išvažiuokim dabar. Tuojau pat. Girdi? /tyla/ Tuoj pat. Kelkis.
       GERTRŪDA Ne.
       RUDOLFAS Ne?
       GERTRŪDA Ne.
       RUDOLFAS Ko tu nori? Nori kad išnykčiau? Gerai. Aš išvažiuoju. Daugiau manęs nebepamatysi.
       GERTRŪDA Ne.
       RUDOLFAS Ne?

       /Ji pakrato galvą, atsistoja. Jie stovi nejudėdami/

       RUDOLFAS Tai gal man tau pašokti?

       /Jis užrakina duris/

       GERTRŪDA Nerakink durų.
       RUDOLFAS Kodėl?
       GERTRŪDA Nori, kad jis tave užmuštų?
       RUDOLFAS Kam mane čia kvietei?
       GERTRŪDA Nežinau.
       RUDOLFAS Aš maniau tu nori viską baigti su juo, o tu pasirodo beprotė.
       GERTRŪDA Jis neleis man išeiti.
       RUDOLFAS Jo niekas neklausia. Tu turi nuspręsti.
       GERTRŪDA Palauk iki rytoj vakaro.
       RUDOLFAS Kam?
       GERTRŪDA Taip reikia.
       RUDOLFAS Kam reikia? Tau?
       GERTRŪDA Baik mane tardyti. Palauk iki rytoj vakaro.
       RUDOLFAS Man atvažiuoti rytoj vakare?
       GERTRŪDA Ne. Pasilik čia.
       RUDOLFAS /šypsosi/ Tu iškrypėlė. Žinai?
       GERTRŪDA Ir koks tas iškrypimas?
       RUDOLFAS Aš bandau suprasti.
       GERTRŪDA Pasiliksi?
       RUDOLFAS Nori, kad dalyvaučiau jūsų razborkėse? Gerai. Tik jeigu jis dar kartą ką nors... aš jį nachui užmušiu. Papjausiu kaip aviną.
       GERTRŪDA Aš nenoriu, kad tu dalyvautum. Tiesiog pasilik. Man taip geriau.
       RUDOLFAS /šypsosi/ Geriau tai geriau. Rytoj vakare išvažiuojam. Nepamiršk. Juk tu tokia išsiblaškiusi.

       /Rudolfas užsirūko cigaretę ir vaikšto po kambarį dairydamasis/

       RUDOLFAS Ir ką dabar? Nuobodu čia pas jus... O kur tavo mergaitės?
       GERTRŪDA Miega.
       RUDOLFAS Taip anksti? Dar tik pirma. Neabejoju, kad nemiega. Ar sakei joms, kad aš atvažiuosiu? Gal man pas jas užsukti? Nuobodu. Negi manai, kad miegosiu vienas kažkokiam tuščiam kambary?
       GERTRŪDA Vieną naktį.
       RUDOLFAS /vaikšto/ Man liūdna ir nuobodu. Liūdna ir nuobodu.

       /Kažkas bando atidaryti duris. Po to pabeldžia. Gertrūda skubiai prieina ir atrakina. Įeina Antanas. Atsistoja vidury kambario ir ilgai žiūri į Rudolfą/

       ANTANAS Matau, tu nesupratai.
       GERTRŪDA /Antanui/ Jis tuoj išeis.

       /Ji paima Rudolfą už rankos ir išveda į koridorių. Atidaro kažkokio tuščio kambario duris. Ten stalas, kėdė, langas ir paklota lova/

       RUDOLFAS Tu pati sau nejuokinga? Tu pradedi man kelti... Gerai. Atnešk išgerti.
       GERTRŪDA Tuojau.

       /Ji išeina. Rudolfas žiūri pro tamsų langą. Ji grįžta su buteliu/

       GERTRŪDA Taurė yra ten. Vieną naktį...

       /Ji atsargiai perbraukia ranka jam per skruostą, pastovi ir išeina uždarydama duris. Rudolfas stovi tamsiam kambary ir žiūri pro langą į blausią nakties šviesą/

       RUDOLFAS Beskonybės akistata...Visai išprotėjo kalė...

       /Stovi ir žiūri pro langą nieko ten nematydamas/

 

       /Rytas. Visiškai šviesu. Rudolfas guli ant lovos su rūbais ir batais. Ant palangės stovi viskio butelis. Jame likęs trečdalis. Langas atidarytas. Rudolfas atmerkia akis ir apsidairo. Atsikelia, pažvelgia pro langą. Miškas nušviestas rytmečio saulės. Perbraukia ranka plaukus, pasiima butelį ir išeina į koridorių. Ten tuščia ir tylu. Jis eina tiesiai ir patenka į terasą. Ten irgi tuščia. Medžiuose čiulba paukščiukai. Jis žvelgia į biliardo stalą ir kamuolius ant jo. Pastato butelį ant laiptų, nulipa jais ir nueina prie šulinio pievoje. Kibire nėra vandens. Jis pažvelgia į šulinį, nuleidžia kibirą, prisemia vandens, iškelia sukdamas rankeną, pastato kibirą ant pakylos šalia šulinio, nusivelka marškinius ir prausiasi.
       Terasoje pasirodo Katrina. Stebi jį. Rudolfas išlieja vandenį sau ant galvos ir pečių, persibraukia ranka šlapius plaukus, tada pasiima marškinius ir nuogas iki juosmens grįžta prie terasos. Jis nemato Katrinos. Atsisėda ant laiptų. Patraukia iš butelio, nusispjauna ir prisidega cigaretę.
       Katrina nulipa, atsisėda ant laiptų netoliese ir pakreipusi galvą žiūri į jį. Rudolfas pažvelgia į ją/

       KATRINA /po kurio laiko/ Tu nebylys?

       /Rudolfas pakrato galvą, patraukia iš butelio/

       KATRINA Tu alkoholikas?

       /Rudolfas pakrato galvą/

       KATRINA Stebėjau tave prie šulinio. Juokingai atrodai su tais savo džinsais ir kaubojiškais batais.
       RUDOLFAS Tu kuri?
       KATRINA Ką?
       RUDOLFAS Jūs esat dvi ar ne? Katrina ir... pamiršau. Tu kuri?
       KATRINA O koks tavo reikalas?
       RUDOLFAS Joks.
       KATRINA Ten tavo mašina?

       /Rudolfas linkteli/

       KATRINA Nu ir grabas. Ir ji dar važiuoja?
       RUDOLFAS Kur mama?
       KATRINA Miega. O gal išėjo.
       RUDOLFAS Kur išėjo?
       KATRINA Nežinau.
       RUDOLFAS Bet mašina stovi.
       KATRINA Ten Antonio džipas.
       RUDOLFAS Kieno?
       KATRINA Mano tėvo.
       /Ilgai sėdi tyloje/

       KATRINA Aš Katrina. /tyla/ O tu, aišku, Rudolfas.

       /Rudolfas linkteli/

       KATRINA /nusijuokia/ Studentas.
       RUDOLFAS Kas?
       KATRINA Studentas.
       RUDOLFAS Aš ne studentas.
       KATRINA Tai kas?
       RUDOLFAS Niekas.
       KATRINA Niekas?
       RUDOLFAS Mister Nobody.
       KATRINA Aišku. Reiškia vėl pamelavo.
       RUDOLFAS Kas pamelavo?
       KATRINA Gertrūda.
       RUDOLFAS Ji visada meluoja?
       KATRINA Beveik visada.
       LINA /stovi jiems už nugarų/ Kaip ir tu pati.
       KATRINA Užteks sėdėti. Einam maudytis.
       RUDOLFAS Kur?
       KATRINA Prie ežero.
       RUDOLFAS Jis toli?
       KATRINA Mažasis arti. O didysis kur geltonas smėlis – už dviejų kilų.
       RUDOLFAS Čia yra kas nors valgomo? Aš badauju nuo vakar.
       LINA Tu čia valgyt atvažiavai?

       /Rudolfas atsisuka ir pažvelgia į ją/

       LINA/Katrinai/ Ateik truputį pasikalbėti.
       KATRINA Kas yra?
       LINA Ateik. Sukrausim kuprinę.

       /Jos išeina. Rudolfas patraukia iš butelio. Užsirūko. Žiūri į pievą. Jos grįžta/

       KATRINA /parodo kuprinę/ Mes paėmėm tau valgyt.
       RUDOLFAS Mamos nėra?
       LINA Ji dar miega. Ji visada ilgai miega.
       RUDOLFAS Ilgai dar miegos?
       LINA Miegas jaunystės šaltinis. Tai tu eini maudytis ar ne?
       RUDOLFAS Važiuojam mašina.
       LINA Ne. Dviračiais maloniau. Čia juk kaimas.
       RUDOLFAS Kur dviračiai?
       KATRINA Ten.
       RUDOLFAS Tik du. O man ką, bėgti paskui jus?
       KATRINA Gali paimti Gertrūdos dviratį. Jis už namo. Einam parodysiu.

 
       /Trise važiuoja miško keliuku/

       /Stovi ant ežero kranto. Dviračiai ant žolės. Rudolfas atsisėda ir atsiremia nugara į medžio kamieną/

       KATRINA /atidaro kuprinę/ Tavo maistas. Valgyk.
       LINA Mes turim ir vyno.
       RUDOLFAS Nuostabu.
       LINA Bet vynas po to. Kai išsimaudysim.
       RUDOLFAS Turbūt vanduo šaltas.
       KATRINA Vidury vasaros vanduo būna šiltas. Nežinojai?
       RUDOLFAS Ne.

       /Jos pradeda rengtis/

       LINA Nusisukti nebūtina.
       RUDOLFAS Aš maniau jūs drovios.
       LINA Mes labai drovios.

       /Jos nusirengia nuogos/

       LINA Tu nesimaudysi?

       /Rudolfas nusirengia irgi visiškai nuogas ir jie nueina maudytis. Jis nuplaukia tolyn, link ežero vidurio, o seserys plaukioja arčiau. Paplaukiojusios ir panardžiusios jos išlipa į krantą, o Rudolfas dar lieka toli ežere. Jos sėdi ant rankšluosčių/

       KATRINA Ką tu apie jį galvoji?
       LINA Ką aš galvoju tu nesužinosi.
       KATRINA Lyg man labai idomu.
       LINA Aišku. Jeigu klausi.
       KATRINA Geriau atidaryk vyną.
       LINA Jis mums atidarys. Kai atplauks.

       /Rudolfas atplaukia, išlipa į krantą/

       KATRINA Imk rankšluostį.
       RUDOLFAS Nemėgstu rankšluosčių.

       /Jis užsimauna džinsus ir atsisėda ant žolės/

       LINA Atidaryk vyną.
       RUDOLFAS Kuo?

       /Lina paduoda jam atlenkiamą peilį su atidarytuvu. Jis atkemša butelį. Jie geria vyną iš plastikinių puodelių. Rudolfas valgo kumpį su duona ir žalią agurką. Po to rūko cigaretę/

       RUDOLFAS Jūs nerūkot?
       KATRINA Ne.
       RUDOLFAS Gerai darot. Rūkyti nebemadinga. Ir, aišku, nesveika.
       LINA Su tavim įdomu pasikalbėti.
       RUDOLFAS Aš nenoriu kalbėti.
       LINA Nekalbėk.

       /Tyla/

       LINA Kodėl tu taip žiūri į mus?
       RUDOLFAS Jūs gražios.
       LINA Kuri gražesnė?
       RUDOLFAS Jūs abi gražios.
       LINA Bet kuri gražesnė?
       KATRINA Palik jį ramybėj.
       LINA Pasakyk. Nedrįsti?
       RUDOLFAS Tam nereikia didelės drąsos.
       LINA Tai sakyk.
       RUDOLFAS Tu /parodo į Katriną/... subtilesnė.
       LINA Argi galima taip atvirai kalbėti?
       RUDOLFAS Nereikėjo klausti. Tai tik mano subjektyvi nuomonė.
       LINA /kreivai šypsosi/ O Gertrūda? Ji gražesnė už mus?
       RUDOLFAS Nežinau.

       /Lina kvatoja išsitiesusi ant žolės/

       KATRINA Kas tau darosi?
       LINA Tai tu ne pas ją atvažiavai?
       RUDOLFAS Pas ją.
       LINA O geresnio laiko ir vietos negalėjai sugalvoti?
       RUDOLFAS Negalėjau.

       /Tyla/

       LINA Aš varau atgal. /Rengiasi/
       KATRINA Pabaikim vyną.
       LINA Aš nebenoriu.

       /Apsirengusi ji vis dėl to vėl atsisėda ir Rudolfas išpilsto likusį vyną į tris puodelius/

       /Jie privažiuoja vilą. Nulipa nuo dviračių. Rudolfas užlipa laiptais ir atsisėda į krėslą terasoje. Seserys įeina į vidų. Rudolfas laiko rankose biliardo kamuolį/

       RUDOLFAS Prakeiktas namas ---

       /Jis sviedžia kamuolį toli į pievą. Seserys išbėga pro duris ir stovi/

       RUDOLFAS /atsisuka/ Ko spoksot? /tyla/ Ko spoksot, bliat? / paima kitą kamuolį/ Visi jūs mane užpisot. /sviedžia kamuolį į pievą/ Pasakykit jai, kad aš išvažiavau. /lipa laiptais žemyn/

       LINA Eik ten.
       RUDOLFAS Ką?
       LINA Eik ten. Pažiūrėk.
       RUDOLFAS Ką pažiūrėt?
       LINA Eik ten. Pažiūrėk.
       RUDOLFAS Ką pažiūrėt? Kas ten? /tyla/ Kas jums, bliat, apsirūkėt? Kas yra?
       LINA Jie mirė.

       /Rudolfas stovi žvelgdamas į pievą, po to užlipa laiptais ir įeina į vidų. Kambaryje ant grindų guli Gertrūda pasmaugta diržu. Jos vyras kabo šalimais ant virvės pririštos prie lubų sijos. Rudolfas atsisėda ant žemės, pasideda Gertrūdos galvą sau ant kelių ir taip sėdi nejudėdamas/

 
       Pavakarys. Pakaruoklio virvė nupjauta. Kūnas guli ant grindų. Gertrūdos kūnas guli beveik toje pačioje vietoje kaip ir anksčiau. Rudolfas guli ant sofos stovinčios prie sienos ir, atrodo, miega. Seserys stovi tarpdury. Lina įeina ir priėjusi pajudina Rudolfą/

       KATRINA Jis miega?
       LINA Miega be sąmonės. Pažiūrėk kiek išgėrė. /parodo į tuščius butelius/ Žmonės užmiega nuo šoko, žinai?
       KATRINA Mes nemiegam.
       LINA Mums nebuvo šoko. Ir mes negėrėm.

       /Katrina įeina į kambarį/

       LINA Padėk man. Reikia nutempti jį į virtuvę.
       KATRINA Kam?
       LINA Po to pasakysiu.

       /Jos tempia Rudolfą iš kambario koridoriumi į virtuvę. Tai vyksta ilgai ir sunkiai. Kojos velkasi žeme/

       LINA Ten, prie baliono.

       /Jos nutempia jį prie dujų baliono. Lina pakelia jo ranką, uždeda plaštaką ant baliono ventilio rankenos ir atsuka dujas. Po to, lygiai taip pat, nesiliesdama savo rankom, o naudodama tik jo ranką, atsuka visus dujų viryklės čiaupus. Atidaro orkaitės angą irgi naudodamasi jo ranka, kad ir ant orkaitės rankenos liktų jo pirštų antspaudai/

       LINA Padėk nutempti jį prie sienos.

       /Jos nutempia Rudolfą prie sienos ir pasodina. Jis virsta į šoną. Jos vėl pasodina jį tiesiai. Jis virsta į šoną/

       LINA Palik. Vis tiek nuvirs.

 
       /Jos stovi kambaryje, kur guli tėvų kūnai. Ant žemės numestas Rudolfo kelionmaišis. Katrina atidaro jį ir išima juodą dėžutę su drugeliu prismeigtu adata po stiklu/

       KATRINA Žiūrėk./rodo dėžutę/
       LINA /įkvepia oro/ Jauti?

       /Katrina pakrato galvą/

       LINA Einam.

       /Katrina atidaro dėžutę ir išima drugelį, laikydama už adatos dviem pirštais. Apžiūrinėja. Tada nuneša ir prismeigia jį savo tėvui prie kaktos. Atsistoja ir žiūri. Atrodo, lyg drugelis ten nutūpė ir apmirė. Pačiam kaktos centre/

       LINA /vėl įkvepia oro/ Einam. Bus blogai.
       KATRINA O davai liekam?

       /Tyla/

       LINA /papurto galvą/ Dingstam iš čia.

       / Jos išeina į terasą. Lina uždaro duris/

 
       /Gili naktis. Tamsa. Girdėti žiogų čirpimas. Katrina ir Lina sėdi ant žolės, pievos vidury, ir žiūri į tamsų namą. Kiekviena laiko rankose po biliardo kamuolį. Iš pradžių viena, o po to kita užverčia galvas ir žvelgia į žvaigždėtą dangų/

       2006 m.

       Tomas Šinkariukas. Šokis: novelės, dramos. – Kaunas: Kitos knygos, 2008.