Metų pabaiga. Vėlyvais vakarais sėdžiu virtuvėje prie žaliosios arbatos puodelio, žiūriu į savo draugą – žiurkėną, kaip jis pluša narvelyje, stumdydamas šen bei ten ilgą spagečio virbelį, kartais mėgindamas jo atsikąsti iš galo. Matyt, tas makaronas jam neskanus, nevalgomas. Neradęs, kaip jį pritaikyti, išspiria lauk. Dar žiūriu į uodą ant sienos – jis čia įsikūrė ilgam, tikriausiai rengiasi žiemoti, ir aš nieko prieš. Abudu esame laikini gyventojai ir vienas kitam netrukdome.
       Vakarojame, ir tiek. Mėgstu tokius tylius, vėlyvus vakarus – su mintimis ir be jų. Kaip sakytų Vytautas Mačernis, „paskendęs vakaro rimty, mąstau / Apie šią žemę ir kalvas suartas, / Ir iš storų sienojų pastatytus šiuos namus“. Tai – jo „Vizijų“ įžanga. Tos mielos lietuviškos vizijos, ta žemininkų atmintis...
       Bet šie namai pastatyti ne iš sienojų. Čia – Vilnius, čia – Užupis. Šitas dviejų ar trijų aukštų namas – senas, kresnas, masyvus, tarytum paminklas. Pastatytas tūkstantis šeši šimtai kažkuriais metais. Aklinas kvadratinis kiemas su tokiu pat kvadratiniu darželiu, jame aukšta tuopa su inkilu, dar kažkoks gumbuotas medis su keistom kekėm, panašiomis į peisus – tokias susiraičiusias garbanas. Stūkso pakumpęs lyg koks mitinis Ahasferas, trumpam apsistojęs sename kieme. Vėlyvą rudenį tos jo garbanos pajuodusios, sunkiai nusvirusios. Pirmojo aukšto langai, kur mano dabartinė buveinė, žiūri į kvadratinį kiemą iš pat pažemės. Ašarojantys, amžinai drėgni langai, nieko jie nemato. Namas per šimtmečius sulindęs į žemę, aplink jį išaugęs vadinamasis kultūrinis sluoksnis. Bet tose tarpuvartėse kultūros ne tiek daug.
       Nors ir sulindęs į žemę, senas namas nestovi vietoje. Jis keliauja, šliaužia žemyn, Vilnelės link. Ji sruvena čia pat – už sienos, jos skaidrūs vandenys matomi iš kiemo per mūrinių vartų arką. Mat namas – net keista – neturi tikrų pamatų. Po pirmojo aukšto grindimis – žemė. Vienas to namo gyventojas buvo sumanęs po savo buto grindimis išsikasti rūsį, bet prisikasė Vilnelę. Plūstelėjo vandenys, ir gyventojas skubiai užbetonavo duobę. Betoninis jo rūsys tapo savotišku namo inkaru, kuris ėmė stabdyti dalies namo judėjimą. Bet likusioji dalis, toliau nuo gatvės ir arčiau nuokalnės į Vilnelę, šliaužia kaip šliaužusi. Per namo vidurį sienos ėmė eižėti, trupėti. Ten gyvenantis žmogus, mano likimo draugas, vis užglaisto plyšius savo buto sienose, užlipęs į palėpę užlygina įtrūkimus lubose.
       Keliaujantis namas, tokio dar nebuvau matęs. Man įprasta, kad namai – patvarumo ir pastovumo bent jau simbolis, jei ne realybė. Kartą patyriau tokią nuostabą, pamatęs plaukiojančias salas Didžiulio ežere. Vieną dieną jos buvo išsidėsčiusios vienoje ežero pakrantėje, po savaitės, žiūriu, jau esančios kitoje vietoje. Nuplūduriavo ten su visais medžiais, meldais, švendrynais, paukščiais. Pamaniau, kad man galvoje pasimaišė. Paskui protingi žmonės išaiškino, kas ir kaip.
       Jeigu salos plaukioja ir namai vaikšto, ko norėti iš žmogaus.
       Aš norėčiau pastovumo, bet šiame kintančiame pasaulyje pastovumas vienas – po žeme. Sėdžiu virtuvėje ir žiūriu į grindis. Vienoje vietoje pro jas prasimuša kažkoks mūrinis ar betoninis kauburys – lyg akmuo upės rėvoje, lyg antkapis koks. Šalia to kauburio, pro trūnijančių lentų plyšius galima nujausti esant žemę. Nors užglaisčiau visas kiaurymes, grindys alsuoja drėgme ir žemės kvapu. Nuo drėgmės šaldytuvas sugedo per porą savaičių. Iš tos žemės, lyg iš kokio kapo, naktimis išlenda juodi gleivėti šliužai. Pirmą kartą virtuvėje radęs tų šliužų ant grindų ir ant praustuvės nesupratau, kas tai gali būti. Juodai margi, nejudrūs, stangrūs šliužai, sunkiai atplėšiami nuo glotnių paviršių. Panašūs į siurbėles. Įsižiūrėjau – turi mažus ragiukus, bet ne sraigės.
       Prisiminiau mažyčių sraigių šokį gimtojo miestelio kapinėse ant vieno akmeninio antkapio. Ten jos buvo šviesios, jaunos ir gražios. Suko savo ratelį ant nykstančių akmeninių vardų – jų buvo labai daug ir jų rageliai buvo ilgi. Viltingas Vėlinių vaizdas.
       Šią naktį ant virtuvės grindų radau, matyt, motininę tų šliužų perėtoją, beveik sprindžio dydžio. Sunki ir lipni. Gal joms švieži grindų dažai – viliojantis maistas? Nunešiau ją suvyniojęs į servetėlę ir iškračiau į tą pajuodusių gėlių darželį, po gumbuotu medžiu su peisais. Grįžęs į virtuvę servetėlę atidaviau žiurkėnui. Tas tuojau pat ją sutašė, sudorojo ir nusivilko į savo namelį gūžtai pašiltinti. Draugužis labai apsukrus, iš jo norisi pasimokyti gyventi.
       Viskas čia šliaužioja, juda. Arba tyliai bėgioja šalia, aplinkui, po grindimis, virš lubų ir visur kitur. Visur šlamesiai, krebždesiai, plonyčiai cypsėjimai. Lyg verktų kas, užmirštas ir paliktas. Atidarau virtuvėje spintelę po kriaukle, o iš ten, iš šiukšliadėžės, žiūri į mane nustebusios peliūkščių akys. Ko nori, žmogau? Nieko nenoriu, sakau pelėms ir atsargiai uždarau dureles. Čia nieko nėra mano, šitas kapas man svetimas. Tik Vilnelė už mūrinių vartų mano, visos jaunos ir gražios upelės priklauso man. Visos, kurios tokios sraunios ir gyvos, kaip mano vaikystės upė. O tos, kur teka apsnūdusios ir yra tamsios, man svetimos – tokių aš nemėgstu.
       Jau vėlyva naktis. Vaikštau po pasikeitusius gimtinės laukus, matau juodus arimus – ilgos, begalinės vagos, keista, kad čia viskas taip plačiai išarta – iki pat horizonto, kad aplink taip tamsu, toks žemas dangus ir kad mūsų namai stovi vidury arimų. Aplinkui nieko nėra – nei mano kiemo, nei sodo medžių, nei šulinio su svirtimi. Nieko aukšto ir vertikalaus. Tik medinė trobelė stūkso kaip koks nurimęs laivas ant banguojančių arimų.
       Atidarau trobelės duris, atsargiai užeinu į vidų, o ten senelė sukinėjasi prie krosnies. Ką ji čia daro, būdama numirusi, stebiuosi, bet klausiu jos ko kito. Kodėl nėra jokios kėdės, jokios taburetės, bent suolelio kokio? Neturiu kur atsisėsti.
       Kiekvienas ateinantysis atsineša savo, sako man senelė neatsigręždama ir nesistebėdama, lyg būčiau sugrįžęs iš kokio trumpo pasivaikščiojimo.
       Žiūriu, kaip ji triūsia, nulenkusi galvą, tylėdama. Tyliu ir aš. Nematau jos veido. Taip ilgai nesimatėme, o štai – viskas kaip buvę. Niekas nesikeičia. Negi dabar čia teks amžinai gyventi? Toje trobelėje, tose vagose? Tykiai išsliūkinu į lauką. Ten tolimu dirvos pakraščiu kažkur skuba moteris, už rankos tempdama mažą berniuką. Bėga, bėga abu, už jų – tamsus skardis, priekyje – siauras šviesos ruoželis...
       Kur jūs skubate? – klausiu jų, sunkiai artėdamas tais arimais, kur nelikę jokio kelio, jokio takelio. Kur tu eini, berniuk? – klausiu, nors jie neatsako, net nežiūri į mane, o mano kojos vis klimpsta, klimpsta... Mama, kur tu jį vediesi?

       2006 m. gruodžio 4 d.

       Nemunas 2006-12-21 nr.45, 46 (133, 134-574, 575)