Mes sėdėjome prie eglutės ir kalbėjomės apie nieką.
       Ji vartė blizgantį žurnalą, o aš pildžiau tokią anketą spaudai su palinkėjimais mokiniams. Galvojau apie mitologinį amžių – jaunystę, ir neišmaniau, ko jiems palinkėti. Ko jie dar nori?
       – Žiūrėk, – tarė ji, – kokios manekenės. Visai plokščios.
       Pasižiūrėjau į blizgantį žurnalą. Tikrai plokščios. Bet ant tų plokštumų – kokie turtai! Kaip gražiai viskas spindi! Kaip tai prabangu! Šitie jausmingi kailiai, kutenantys plokštumas...
       – Aš norėčiau būti manekenas, – pasakiau. – Visko turėtume. Viskas čia blizgėtų.
       – Nesąmonė! Aš su tavim negyvenčiau.
       – Jie juk irgi negyvena. Galvoji, šitos plokštumos yra gyvos? Tai toks nirvanos būvis: nei skausmo, nei džiaugsmo. Aš būčiau neblogas manekenas. Galėtum manim grožėtis.
       Ir giliai susimąsčiau. Manekenas juk nei valgo, nei kakoja. Gyvena tarp mūsų kaip angelas koks. Vien šampanu gyvas. Gražu! O aš – tikras kaimietis, niekada nemokėjau džiaugtis gyvenimo malonumais. Pasipuošęs nykia darbštumo dorybe, kuri visus artimuosius įvarydavo į neviltį. Jokios šilumos, jokio linksmumo, kuria mus džiugina visokie tinginiai. Nors, atvirai pasakius, mano darbštumas buvo apsimestinis, – širdis visada troško ko kito. Tik ta užgniaužta prigimtis...
       Tuoj pat įrašiau palinkėjimą mokiniams: Linkiu jums manekeno laimės ir kelio į žvaigždes!
       Vėl pasižiūrėjau į blizgantį žurnalą. Galėčiau ir aš kur nors būti gražiai pakabintas, kad ir ant šitos šventiškos eglutės. Arba spintoje. Bet mes nė spintos neturime – jokio intymaus kampelio, jokios saugios vietelės, kur galėtum pasislėpęs nurimti ir pasvajoti. Antai pelės mūsų virtuvėje turi savo urvelius, šmirinėja visur be baimės, o žmogaus sūnus susigūžęs neturi kur galvos priglausti. Užtat, kad ne manekenas...
       Čia mane apėmė liūdesys. Prisiminiau vieną manekeną, kurį, pasikabinusį ant gluosnio, kadaise rado mano klasės draugo tėvas. Žiūrėk, sūneli, ką tau parodysiu, – sakė jis tam jaunuoliui vieną gražų ankstyvą rytą, keldamas jį iš patalo, – koks ten vaisius pas mus patvory prie kūdros tabaluoja. Kybur vybur tabalai...
       Ir dar – braukydamas pirštu per lūpas – greitakalbe sudainavo tokį afrikietišką priedainį: biri-biri-biri-biri! Paskui, grodamas kibiru, barbendamas jo dugną pirštais, nuėjo girdyti veršio. Tai buvo labai senų pažiūrų, smagus žmogus. Kuo daugiau tragedijų matydavo aplinkui, tuo būdavo smagesnis. Jam atrodė, kad prie „ruso valdžios“ tik tokie dalykai ir privalo atsitikti. Būtų pagyvenęs ilgiau, būtų spėjęs pasidžiaugti ir atitinkamu savo sūnelio pasirinkimu.
       Pasakysiu – tada tas vaizdas mano draugui sukėlė didelį pavydą. Jis net to vyruko diržą norėjo išsaugoti atminimui, bet pareigūnai neleido – liepė palikti ant kaklo. Paminėjome vyruką vakare miestelio bufete (prašmatnių kavinių tada dar nebuvo, o mums tokių ir nereikėjo), kur kas vakarą susirinkdavome ko nors paminėti. Jausmingiausias iš mūsų kartais nugriūdavo po stalu, ir tada mes, likusieji, turėdavome kur pasidėti kojas. Nes grindys ten būdavo nešvarios, purvinos. Ne vieną iš ten išnešdavo, ir mūsų širdingiems paminėjimams bei prisiminimams nebūdavo galo. Buvome labai jauni, o jau tiek turėdavome ką prisiminti!
       Bet kam čia dabar galvoti apie tą liūdną sovietinę praeitį! Manekenai tada buvo labai nelaimingi, niekas jų nemylėjo, nebent artimiausi draugeliai prie bendro stalo, kur lauždavome duoną, dalindavomės vyno taure. Dabar jau viskas yra kitaip, dabar jie jau visiškai kitokie. Jiems – visas pasaulis, visas mūsų dėmesys. Dabar gyvenimas viltingas, į žvaigždes driekiasi. Bet kuo ryškesnės žvaigždės, tuo tamsesnė naktis. O gal atvirkščiai? Anuomet aplinkui būdavo daug tamsos, bet širdyje vis tiek šviesu, dabar – šiame žiburiuojančiame pasaulyje – žvaigždės užtemdo viską.
       Ką čia dar gero parašius mūsų jaunajai kartai?..
       – Žiūrėk, – sakau, – koks įdomus klausimas: „Ko dar norėtumėte išmokti, ką patirti, kuo būti? Kas Jums trukdo tai įgyvendinti?“
       Iš karto rašau atsakymą: Dar norėčiau būti moteris! Viską savyje turėčiau, niekas nerūpėtų. Sena slapta svajonė. O įgyvendinti tai trukdė mano kaimietiška prigimtis. Ir tie draugeliai – už stalo ar po stalu. Tas patriarchalinis maskulinizmas, tas prakeiktas nuolankumas...
       – Juk būti moterimi gerai, ar ne, mieloji? – klausiu. – Čia aš mokiniams taip parašiau, kad dar norėčiau būti moteris. Tegul mokosi.
       – Labai teisingai mąstai, – sako ji. – Pagaliau ir tu šį tą imi suprasti. Pamatytum, kaip prasiplėstų tavo pasaulis. Kiek naujų jutimų atsirastų ir kaip viskas būtų daug giliau.
       – Tu taip manai? – nustebau.
       Patyliukais sau galvodavau, kad ir taip esu pakankamai gilus. Gal ne tiek linksmas, bet užtat gilus. O štai tau: jos akyse aš – plokštuma!
       – Man patinka būti moterim, – sako ji. – Ir dabar, ir kitą gyvenimą – visada norėčiau būti tik moterim.
       Ir užsisvajoja, matyt, paskendusi savo moteriškuose prisiminimuose. Jaučiu, mane užvaldo pavydas. Ką ji ten tokio išgyveno, ką jau taip patyrė, būdama moterimi? Toli nuo rugių, nuo žemės darbų, nuo manęs?
       Bet šiaip jos mintis man vis tiek miela. Užtat ją ir myliu. Jei atrodytų kitaip, negalėčiau jos net apkabinti. Seniai įtariau, kad manyje slypi stipri trauka moterims. O ant draugelių galėčiau kojas pasidėti – seniai juos visus pamiršau. Nebent kartais naktį, pakėlęs galvą į žvaigždes, prisimenu vieną kitą.
       Kiek gyvenu, nepaliauju stebėtis šituo potraukiu moterims, kuris slypi giliai manyje. Dar ir žvaigždėtu dangumi, kuris yra aukštai virš manęs...
       – Nes jūs, vyrai, – tęsia ji savo mintį, – esate kažkokie... neišsivystę. Gyvenate užuomazgomis. Tik moteris yra iki galo išsivysčiusi.
       Tada jau mąsčiau labai ilgai ir pagaliau patyriau žaibišką nušvitimą: na, žinoma – moteris tikrai yra gilesnė! Ji visuomet gilesnė, ji yra bedugnė! Iš ten atkeliavo ir ten atgal nukeliavo visi mano draugeliai, neradę moteriškumo savyje, bet labai jo išsiilgę. Tai tamsiausia gyvybės paslaptis, tai ir mano paties pradžių pradžia. Ji ir traukia, ir kelia siaubą. Štai kodėl mano vidiniame pasaulyje buvo tiek nerimo ir baimės! Susipainiojo aukštumos ir bedugnės. Geisdamas gelmės tuo pat metu bijojau joje prapulti. Vis žiūrėjau, kaip čia save išsiaukštinus, na, kaip čia kur nors tvirčiau įsispyrus. Net manekenams ėmiau pavydėti. Kokia apgailėtina kvailystė! Juk pats ir taip esu manekenas. Pats tikriausias. Plokščias kūnas, kieta mintis, piktas raumuo. Jei ne tas sultingas, švelnus moteriškumas šalia – nors imk ir griūk po stalu. Imkit mane ir mindžiokit! Ir tatai mindžiodami, permanykit!
       Visa, kas kieta, anksčiau ar vėliau palūžta. Ir visi manekenai anksčiau ar vėliau trenkiasi į žemę. Arba nukeliauja į žvaigždes.
       Man pasisekė. Mane išgelbėjo mano jautrioji, mano švelnioji pusė. Išgelbėjo pačiu laiku, kai jau norėjau visiškai sustabarėti ir pasikabinti – ant eglutės, spintoje ar dar kur nors.
       To ir palinkėčiau!
       Tada atėjo Naujieji metai, ir putodams šampans į nieką pavirto...

       Šiaurės Atėnai 2006-12-23 nr. 826