tekstai.lt

Petras Tarulis. MĖLYNOS KELNĖS (1927)

tarulis petras
tarulis petras
       Jūra.
       Naktis. Audra.
       Ir tos audros pačioje tirštumoje du kietai sugniaužti, seni seni, iš tolo baugūs jūrų klajūnai. Jūrų vėju, savišku iš šimto kvapsnių sudarytu kvapu ir užguitų piktų žmonių prakaitu persigėrę laivai.
       Nuobodžiam šių laivų maršrute staiga susipančiojo laisva jūros vėtra. Senas, viso pasaulio uostuos apdaužytas, turįs gražų, viliojantį vardą garlaivis. Ir užsitarnavęs jūrų darbininkas – burinis laivas; jis savo vardu:
       – Drąsusis pionierius, – pats iš savęs šaipės.
       Jų prastas amatas: vežioti žmonėms silkes, šiltų kraštų saldžiuosius vaisius, brangius kailius, naujai atidengtoms kasykloms žmogiškuosius raumenis, sidabro gabalus, slaptai sumedžiotas moteris industrijos centrams, veidrodžiukus, rožančius ir pagaliau sifilį laukiniams mūsų broliams.
       Audra tokia baisi, kokia tik gali būti pačiuos baisiuosiuos jūrininko pasakojimuos.
       Senas burinis laivas staiga žnekterėjo, visais sąnariais subraškėjo ir, tarytum kažin kokį savo keistą sumanymą vykdydamas, ėmė pamažu, pamažu negražiai kniūpsčias virsti. Jo bjaurus senio paskuigalis gėdingai virš vandens pakilo.
       Garlaivio komanda puolė gelbėti skęstančius. Prasidėjo baisus darbas.
       Pareiga. Sunki, būtina pareiga. Pareiga kilnot kažin kokias svarias dėžes, traukt apkvaišusius draugus. Pareiga, jei reikės, tyliai ir nežymiai murkterėt į baisųjį dugną. Tai, vis paprasta jūrininko pareiga.
       Šaltis ir nuovargis. Sustingo jiems smegenys, daiktai krito iš rankų. Vienas kito nebesuprato. Jų išblyškę neprotingi veidai, pasruvusios akys! Juos pačius vilnys vogė nuo garlaivio, o jie dar stengės gelbėt draugus skęstančiam buriniam siete. Drugio pagaugos savo mintuvais traiškė nelaimingų žmonių kūnus.
       Aklosios bangos lyg senos išdraikytais žilais plaukais bedantės bobos-raganos kaukdamos graibo savo plačiais nasrais vis dar pasprūkstantį garlaivį.
       Nedrąsus menkas žibintuvas garlaivy. Žibintuvas prisimerkia ir lieka tik didžioji vandenų tuštuma. Žibintuvas žvilgteri ir vieną akimirką tarp daugybės judrių šešėlių, lyg ant ilgų laibų stiebų siūbuojančios nematytos baltos gėlės, pasimato išblyškę žmonių veidai.
       Gausūs, pikti, pilni keistų šypsenų šešėliai-pamišėliai aplink žibintuvą suka klaikų ratą. Beprasmiškas šokis vis artyn ir artyn į nežinantį kur dingti žibintuvą.
       Tarp įtemptų šlapių virvių susipančiojęs draskos ir kaukia įnirtęs vėjas.
       Prie pat žibintuvo vienas ramus ir tiesus kaip nudžiūvęs medis – kapitonas. Jo žila barzda kartu su žibintuvu jūrininkams šviečia.

       _ _ _

       Niekas nepastebėjo, kaip į garlaivį įropojo mažas kinietis. Jis tylus ir liesas. Baugus, tarytum daug daužytas, ir senas jo veidas. Kinietis, rodos, labai jaukiai, kaip savo tėvynės rinkoje, jautėsi – beprasmiškai dairės aplinkui ir jam tik suprantamu klyksmu reiškė neįspėsi ką: ar malonų patenkinimą, ar klaikią baimę. Rodės, kad jis nieko, kas čia dedas, nesuprato.
       Bet tuo metu, kada visi pradėjo nutilt ir sužiuro į retą reginį – į tolydžio smunkantį laivą – kinietis staiga visu kūnu krūpterėjo. Paskui, lyg labai juokingą cirko šposą atlikdamas, pašoko aukštyn ir suinkštė. Iš pradžių jis blaškės, raitėsi vietoje, mažu šunyčiu cypė. Paskui skubiai, žvaliai kaip beždžionė apsižvalgė ir, pagriebęs mažą žalsvą vėjo svaidomą žiburėlį, smulkučiais žingsneliais pasileido bėgti. Jo juoda kaselė priminė judrią žiurkės uodegą. Kinietis prasiveržė pro žmones ir tikrom, nors drebančiom rankom nusitvėrė vėjo siaučiamų virvių laiptų. Tvėrė jį vienas, tvėrė kitas, norėjo sulaikyti, grąžint atgal, bet jis miklus iš visų ištrūkdavo. Niekam ne suprantamu įnirtimu, jis plėšės iš kelią jam pastojusių žmonių rankų, draskės, cypė, o vienam net pirštą perkando. Pagaliau jis lyg niekam nereikalingas laukinis obuoliūkštis nuriedėjo žemyn, į skęstantį laivą.
       O laivas vis gilyn ir gilyn grimzta. Vilnys ten jau kaip namie šeimininkauja. Jau arti baisusis verpetas.
       Pasigirdo išvargę, skalsūs jūrininkų balsai:
       – Kur tu? Atgal, atgal!
       – Ko gi jam ten reikia?
       – Žiūrėkit, į laivą leidžias.
       – Prigers geltonas velnias.
       – Ko kinietis ieško?
       Staiga didžiulė vilnis alkanu rykliu apžiojo garlaivį ir visus nutildė.
       Tamsa ir putos.
       – Kinietis kur? – negreit kažkas prisimena.
       – Velnias neims, nesirūpink, – girdisi kietas balsas.
       – Ir dvokė gi jis! Mes jį norėjom palikt uoste, bet jūroje išplaukę radom po maišais, – aiškina skęstančio burinio laivo išgelbėtas junga.
       – Na ir gerai – maisto dar nepakaktų, – kažkas sau pačiam atsako.
       Staiga vienas sušunka:
       – Žiūrėkit, štai kinietis dantyse kažką neša!
       – Klausyk, ir mano krepšį paimk. Ten kampely stovi. Viskas liko.
       – Tylėk, gėdos neturi.
       – O tau kas?
       – Jis ir be tavo krepšio prigers.
       – Lipa, lipa! – pasigirsta net keletas balsų. Matyt, visiems parūpo šis keistas kinietis.
       – Užropos velnias!
       – Vikras kaip beždžionė.
       – Klausyk, tu rupūže, kaire ranka stverk!
       – Bet ką jis ten dantyse velka?
       – Argi nematai: savo mėlynąsias kelnes.
       – A, tai tas pačias, kur Liverpuly gatvėmis vaikščiodamas taip grožėjos.
       – Niekas taip nesipuošė kaip tas geltonsnapis.
       – Tos kelnės vienatinis jo turtas!
       – Žiūrėk, jau aukštai palypėjo!
       – Kur tu sieki? Biaurybė. Per kvailumą jūrą pridergs.
       – Čia, čia arčiau!
       – Nutilkit.
       Staiga visų mirtinio išgąsčio klyksmas:
       – Vilnis, vilnis!
       – Atsargiai! Laikykit...
       Taip baisios buvo vilnies žiotys, kad pasigirdo garlaivy ne žmonių, ne gyvulių riksmas ,,A-o-o-o!“.
       O tą spiegų riksmą ūmai ir be pasigailėjimo nukerta jūros sarkazmas.
       Ir vienu metu išnyko jūroje visos smulkmenos. Tik negreit, kaip iš užu sąsparos vagilis, bailiai žvilgteri žibintuvas.
       – Prakeikta! Buvau oro pristigęs, – purtosi vienas.
       – Nieko, vaikuti! Mes, seni jūrų vilkai, sakom: tai nuo spaigliuočių nasrų pieną plauna, – atsako kitas.
       – Sūru, ką?
       – Tiesa, o kinietis kur?
       – Pašvieskit čia, arčiau.
       – Žiūrėkit, ar tik ne mėlynosios kelnės?
       – O kiniečio nesimato?..
       Čia pat, be jokios pauzės, nedrąsus virpantis balsas teiraujasi:
       – Kažin kur nukliedėsim...?
       – Nieko. Garlaivis senas, pats kelią žino.
       – Visai buvau nustojęs vilties.
       – Na, džiaukis gi! Išsigelbėjai.
       – O tavo žmona jauna, graži?
       – Metų nėra kaip susiėjom.
       – O!.. su kiniečiu būčiau paleidęs, – neaiškiai ir pliokščiai juokauja.
       – Aš taip dėkingas, aš taip dėkingas, – visą šilimą sumobilizavęs, kažkas vėl aiškinas.
       – Už ką, už išgelbėjimą? – šventvagiškai šaltai atsakoma. – Na, gerai jau, gerai. Cigaru pavaišinsi artimiausiam uoste.
       O nuošaliai stovi tylus jūrininkas. Visas jo amžius praėjo jūroje. Seniai jau jis priprato nieku nesistebėti. Daug kartų skendo pats, matė dešimtimis skęstančius draugus. Tačiau dabar sudžiūvęs, tartum rudenį klevo lapas pageltęs ir raukšlėtas jo veidas kažin kodėl pasidarė patįsesnis. Po žilais ančiakiais pasislėpę mažytės visą pasaulį mačiusios akys be reikalo porą syk mirkterėjo. Jo kojos kreivos, iškėstos, bet jis stovi nuostabiai tvirtai. Stovi ir tyli, net jam pačiam nejuntama šypsena – reta šiam veide viešnia – nedrąsiai švysteri. Senas jūrininkas vieną akimirksnį užmiršta baisias vilnis, klaikiai siaučiamą laivą, kuriam ir jis pats svyruoja, užmiršta numirėlio kojų šalčiu juos visus liečiantį vėją. Aplink tolyn pratusias žvelgti akis surenka jis daugybę raukšlelių ir, savąją tolimą mintį sekdamas, nežinodamas pats kodėl, kaip aidas pakartoja tik nesenai girdėtus žodžius:
       – ... – m-ėlynos k-elnės.
       Ir nesuprasi kuriuo taku ir į kurią pusę pasukė jo lėta sustingus mintis.
       Milžiniškam jūrų kūne kaip bematant išnyko paskutinis burinio laivo pėdsakas.
       Jūra baigė savo menkutį, gal vienos laikraštinės kronikos eilutės vertą epizodą.

       Petras Tarulis. Mėlynos kelnės. – Kaunas, 1927.