EILĖRAŠTIS BE PABAIGOS VILNIAUS
KLEOPATRAI (FOSILIONTION)
Štai mes kranto kriauklės atneštos
ant grindinio amžinos dulkės
laiptinėse ir akyse pavargusiems
mūsų veidai baigia irti
šokinėdami iš vilties į viltį
iš vardo Į vardą ir sapną
verkiame kūdikių rožių
verkiame motinų lovų kampų
kuriuose prisiglausti neleista
nei vėjui nei tau anei meilei
baltintai kavai pigiam pyragaičiui
Vilniaus Birute, rausva Kleopatra,
suoliukai ištuštėję nuo žvilgsnių
palauk: žmogžudžiai jau ateina
juoku prisidengę
žinau tiktai viena –
štai mes nuogi kūnai
baltos krūtinės aptemusios akys
laukiančios žibučių šaligatviuos
ne jų nėra kaip nėra ir nebus
žodžių į priekį žodžių skolon
mėlynas vaikas žaidžia
su laikraščio skiautėm medžiai
man primena paskutinį pranešimą:
žuvusių begalės rojaus vartų nedaug
žaizdų miriadai o lūpų vienatvėj
ramybės nėra nei vergams nei mirusiems
vaikeliai
kartojame dailiai išrietę
kaklus į ateitį: kavinėj sėdėjo bobutė
sekė pasaką apie negyvus saulėtekius,
Vilniaus Birute,
ar prisimeni, rausva Kleopatra,
ko bereikia sotiems:
„Sudirginti apvalkalą,
nors jausmai jau atvėsę...“
Tereškinas, Artūras. Grindinio žuvys: Eilėraščiai. – Kaunas: Orientas, 1991.
GIESMĖS MYLIMAI
1
tarsi akmenį vedu tave
avį baltą be rūbų
paguldysiu sesele
pagirdysiu
už pažemintus
už angelus
savo rankų vėsa
prie Jeruzalės
nuteistiesiems
vargdieniams ir mirusiems
mūsų vaikai
krintantys lapai
2
juodas antkapis
mėlynos gėlės – tai tu
mylimoji
gražūs tavo laiškai
gražūs kaulai
o gražiausias tai karstas
kas dieną atkasu tave
kartodamas:
tu atjosi ant asilės
tu romi kaip žolė
pas mano duris
Tereškinas, Artūras. Grindinio žuvys: Eilėraščiai. – Kaunas: Orientas, 1991.
***
nervingas šešėlio krūptelėjimas –
plyksteli
ugnis lange (virpa žvakė lyg mylimoji,
rankomis užsidengusi veidą),
krypsta į žemę, alpsta nuoga
rūbų skiautėse,
verda Joninių viralą:
šaknys, žievės, tarmės, avispiriai,
alkanas kūnas,
atsispyrus linkin alkūnės tamsiai
raudona žuvis į dumblynus nakties
nešasi žaizdą
Tereškinas, Artūras. Grindinio žuvys: Eilėraščiai. – Kaunas: Orientas, 1991.
MADONOS PAVEIKSLAS
rytais pro lietaus augimą
ant pilkųjų šaligatvių ir
baltų šventųjų balkonų
madonos užverktais veidais
madonos užlauštom rankom
rytais
lūpomis liečia praskrendančių
balandžių sparnus –
sudie kaip neišeidamos
kaip praeidamos
purvinos nasturtos
jūsų sėklos – madonų akys
krentančios iš balkonų
praeiviams į burnas
aš ir tu ir tu
Tereškinas, Artūras. Grindinio žuvys: Eilėraščiai. – Kaunas: Orientas, 1991.
ŽUVIES EPITAFIJOS
1
Šaltos akys – tai ugniai į žemę
žiaunos – vėjams suplėkusiems lūpoms
kad girdėtum kaip kaulus semia –
duobės tuščios per naktį ūkaus
2
žuvie geltona mano mintyse
žaviai šypsaisi susikėlus kojas
an veido moteriai sūriuoju
širdies galu nunuodiji mane
Tereškinas, Artūras. Grindinio žuvys: Eilėraščiai. – Kaunas: Orientas, 1991.
***
Pasisiūti maišą kančioms melancholiškai
šokant paukščiams,
tai ramina, tai valia po kojomis
tarsi usnys pūvančios dantenos.
Prasikaltėlių dainos: pasisėti žodžių,
nesuskaitomų smilčių tulžies –
išgerk tą sekmadienį, popietę,
nes nėra nieko, kas želtų
pavargusioj sieloj šiandien;
kabinuosi lygia dalim
barstydamas galvą
pelenais raudomis,
senas griūvantis sapne.
Tereškinas, Artūras. Grindinio žuvys: Eilėraščiai. – Kaunas: Orientas, 1991.
***
Ko gi netarei pamišėliui kelio,
Ar strėlės, ar namų, ar koplytstulpio?
Argi kapas nevirkdo?
Argi neprašo jo žodžių klausytis?
Yra lazda keliui,
Yra sūnūs strėlei,
Yra namams šunys
ir dulkės – koplyčioms:
Parodykit savo balkoną,
Paduokit savo nuodėgulius, savo tarnus.
Teeinie šitie paminklai, teeinie svečio kojos,
Teeinie karalių galvos kaip avinėliai,
Teeinie.
Negi dėl jų vėjo klausimai, negi jiems
Žodžių vainikai:
Argi ir jie tarp pranašų?
Kad žinotume
gilią duobę, juodą lietų,
Kad žinotume
daikto luomą, smėlio saują,
žvakės pirštą, lango akį –
Negirdėtume
naktį miego, ryto raudos –
„Savo zvankių skripkelių...“
Tereškinas, Artūras. Grindinio žuvys: Eilėraščiai. – Kaunas: Orientas, 1991.
PASAKOJIMAS APIE DVARININKO PLIOTERIO MEILĘ MIŠKUI
kumetis numirs gyvulys
naujas atbėga iš miško
veislinė nelaimė apipjaustyta
pušis brangesnė už dangų
sniegas sveriantis šaką
lazda atitrauks nuo darbų
žiema parkritus prie medžių
patalas lengvas išpurtytas
Tereškinas, Artūras. Grindinio žuvys: Eilėraščiai. – Kaunas: Orientas, 1991.
LAISVĖS BANDYMAS
Pro „Pieno centrą“ praskrenda balandis
ak Nojaus paukšti tarsi pelenas į veidą
krenti ir nebeatkeli Tėvynės
karaliau amžinas
nei sraigė savo kiautą myli
pieninga moteris palei Alytų
jos krūtys nusileidžia ir apglosto
kareivių kojas ir šaknis
kasnakt keiksmažodžiai taikingai
tabaką tylų uosto krisdami Giedraičių
šeštojoj atminty ištirpę
į Kalvariją Sibirą į Žolę
Tereškinas, Artūras. Grindinio žuvys: Eilėraščiai. – Kaunas: Orientas, 1991.
***
tai va: vargai
parneštas kūdikio verksmas
gandralizdis
sutinusios kojos
lavonų plaukai
su lietum su kraujuotu lietum
į mane atsigrįžę:
tai va
mūsų nebėr
mes išėję
prie kalnelių sutūpę
po žemėm aidai –
kirmėlės ir šliužai
takai ir atmintys
mūsų nematė
apie mus nekalbėjo...
Tereškinas, Artūras. Grindinio žuvys: Eilėraščiai. – Kaunas: Orientas, 1991.
***
suabejoti pergale:
sustatyti prie sienų miškus
balandžių vaikus nėščias moteris
taip
į spąstus dorybės
kas kvaili tepakliūna:
niekšo mintys
klajojančios avys
į hienas pavirtusios
varpas plazdantis varno snape
o išdavusio balse
spindėk reginiuos
nuogose šaknyse
(colomniez colomniez)
šmeižk
sėklą priešo žemėse
akmeninio angelo kelių smūgiavimą
žemiau gyvenimo ir arčiau nevilties
Tereškinas, Artūras. Grindinio žuvys: Eilėraščiai. – Kaunas: Orientas, 1991.
KELIOS NENUPLAUNAMOS ŽYMĖS
nusiprausei –
seną drabužį, persišviečiantį
rūbinės dulkėse, kvapą prarastos Pavandenės
giminės, Smakinio Jankausko, su savo gyvenimu
įsmukusio pelkėj: žmona, karvė, vištos, vaikai.
Įsmukai
į klevo virpesį liepos pradžioj: Martinkus
dviračiu rieda iš Janapolės, garuoja
šviežia mėšlo krūva (nostalgiškas kvėptelėjimas
į devynioliktą amžių, rusišką Juozapinės kaimelį
kitoj Žemaitijos pusėj) – įsmukai,
nenuplėši su oda,
nenugramdysi
Tereškinas, Artūras. Grindinio žuvys: Eilėraščiai. – Kaunas: Orientuos, 1991.
PIRMASIS PLENTAS. 1839
plentas taip garsiai
nuo Tauragės lig Šiaulių
vedasi bobą
sušutusiom pažastim
šunta boba šustinius
su karalium
mikalojum pirmuoju
tūkstantis kalnų
po jų katilais
aštuoni šimtai veidrodžių
o upių trisdešimt
devynios
jose prigeria metai
Tereškinas, Artūras. Grindinio žuvys: Eilėraščiai. – Kaunas: Orientas, 1991.
***
kapeliai ant kalno, klevai, grindinys,
žmonių akys, pakilę virš kaulų –
vėjas
tai rimsta, tai neša vaikišką
vasaros lapą,
kapo anga atsivėrus,
tamsūs laiptai prižadina vandenį:
varva,
kliuksi į kibirą.
Laistysiu
tavo rankas,
moterie Žemaitijos,
laistysiu tavo sparnus,
ateitie...
Tereškinas, Artūras. Grindinio žuvys: Eilėraščiai. – Kaunas: Orientas, 1991.
MCMXLI. PAVANDENĖ
anuliuota naktis, neįrašyta protokoluos,
sparnuotuose posakiuos:
ei, kas negyvas nutirpsta
iš baimės – utėlės, musės, laukai, apleisti
gimtinės dangaus, voras, verpiantis kryžiaus
ženklus nakčiai, susigrūdę žvilgsniai,
tarnauti išmokę paskutinį sekmadienį
po karo, vergijos, po Getsemanės
sodų kalbos, nusipirkusios užsienio pasą:
nesiartink, neatimki atodūsio,
panašaus į apvarvėjusią žvakę,
į brolio pirštą laukuos erškėčiuotuos,
antai,
nusisuk, pulk ant kelių –
pilnaties Marija vedas į Dangų mūsų vaikus
Tereškinas, Artūras. Grindinio žuvys: Eilėraščiai. – Kaunas: Orientas, 1991.
EPITAFIJA TAU
neskęsi sniegyne, liktarna,
apglėbusi šaltus kelius,
tamsoj apklostai sparnus,
našlaitės sapną, jos galvą
po metaline antena,
bežemį praeinančių šnabždesį:
žeme,
žengiantis į Tave nesiklauso,
kas gimsta
Tereškinas, Artūras. Grindinio žuvys: Eilėraščiai. – Kaunas: Orientas, 1991.
***
varguomenės kvartaluose surašinėjamos utėlės
šaknys
vargetų šakos atsakymai: kuo vardu tavo Dievas?
kokios jo kojos? Ar barzdotas, už ką jis balsavo?
kikenanti šypsena medinėj Afrikos skulptūroj:
karaliau
tu atsilikai nuo mados
neskaitai laikraščių
nevaikštai
Justiniškių ir Pašilaičių Takais
neskaičiuoji kapeikų
netrankai durimis
atsuki skruostą bučiuojančiam
verki kai neskauda
ir tavęs nėra tam Čiurlionio paveiksle
Tereškinas, Artūras. Grindinio žuvys: Eilėraščiai. – Kaunas: Orientas, 1991.