Simfonija apie meną, žmones, kiaules, ėdalą...
Taip, taip, taip... Tik mane supraskit. Taip! Aš esu, mat, duokim... taip! Aš esu, mat, iš prigimties patriotas ir labai myliu nepriklausomybę, duokim... Taigi, aš mat dabar noriu kalbėti taip, kaip Ciceronas kalbėjo; kaip šv. Pranciškus su žuvims... Aš, mat, kalbėsiu kinimatografiškai, fragmentais, variacijomis, kokofonijomis... Taigi, man svarbu variacijos; duokim, psichinės variacijos... Dvasios be vietų, duokim. Aš ne tas, kurs lopeta krauna, duokim... Tik mane supraskit! Aš kalbu tragiškai; taip, taip - tragiškai!.. Kalbėsiu dabar jums Lohengrino tonu; mat aš irgi falcetas, kaip ir jis... Kas jis?-jis jau gatvėse ant dėžučių vaidina... Tik mane supraskit. Taigi - balaganininkas!.. Aš jums pasakysiu; taip, pasakysiu, duokim, pasaką apie kekšyną ir kiaulių ėdalą. Taip, taip... Ne iš Basanavičiaus, ne; jos baisiai yra man nuobodžios. Tevirškina jas Krėvė... Aš mat iš profesijos profesorius, bet esu neramus dėlei mūsų dabartinės menininkų padėties, duokim. Taip! Aš iš prigimties menininkas; aš muzikantas, jei norit... Aš jums paskambinsiu tokią simfoniją, kad jūs visi padūksit!.. Taip! Aš, kaip balerina, taigi!.. Karuzo, duokim!.. Tik mane supraskit. Taip, taip!.. Emisijos banko statulos meisteriai lipdo mano biustą; taigi, biustą, kurs debesis sieks, duokim... Taip – aš didelis menininkas! Komedijantas aš!.. Ir aš negaliu pakęsti, duokim, chamizmo! Chamizmas tai! Taip... Duokim, meta mums po kojų kaulą ir nori, kad mes jį apdainuotum; kad rašytum apie jį, taip... Pas mus, matot, tik mane supraskit, kažkokia išsigimėlių liga... matot, šlapinti į lopšį... Taip! Paklauskit Petrėną, ar Rimydį – jie žino; jie irgi pasakys...
Ne, ponai, mes ne apie teliukus dainuojame, mes didvyrius dainuojame, arba nieko nedarome. Taip! Aš dabar, pavyzdžiui, savo kūrinių neduosiu, ne! Negausit iš manęs kūrinių. Taip, negausit, duokim. „Lietuvos“ redaktoriui aš jau apie tai parašiau... Ir visi mes šiandien boikotuokim-neduokim jiems kūrinių. Taip! Gal tuomet tik susipras jie, duokim, ir dėl honorarų. Taip! – Visai mažai moka; dargi nieko nemoka, duokim!.. Niekam negalima, duokim, kūrinių prikalbėti. Neima raštų... Taip! Aš kalbu tragiškai – taip, tik mane supraskit... Aš, mat, iš viso nežinau kas čia yra, matot! Palaukit! Taip, jei norit palaukit. Aš parašiau dramą iš čigonų gyvenimo; tuoj pamatysit. Didelį veikalą, taip! Simfonija, duokim, kaip vilkai staugia, kaip pelėdos kaukia; gal negirdėjot, kaip gyvatės cypia? – tuoj išgirsit. Taip, aš kalbu tragiškai! Kad jūs mano veikalų neskaitot; norit būt civilizuotais ir nieko neskaitot!? Taip! Ar jūs žinot kas tai yra Mickevičius, jūs bambizai? Taip aš kalbu tragiškai! Jūs neverti Telimenos batuko, taigi! Jūs vistiek nieko nesuprasit, ar aš jum kalbėsiu, ar ne. Taip, duokim. Tiktai mane supraskit. Aš jums dabar nebekalbėsiu, bet dainuosiu! Taip, lenkiškai dainuosiu. Jūs apkurtot – taip! Aš jums padainuosiu ariją iš operetės: „kipšai bliaus, šmėklos staugs, vampyrai kauks...“ Taip! Aš žinau, kad jūs visi išlakstysit, taip. Duokim, klausykit – štai jau giedu, giedu... tik mane supraskit. Taip, aš jums pasakysiu...
Teofilis Tilvytis. 3 grenadieriai, išleido Myk. Mardosas Kaune, 1926 m.