vaiciunaite


MANO SENELIŲ PORTRETAI
PILIAKALNIUOSE


Žiemos užmaršty, užpustytos trobos
           nekūrentoj seklyčioj
tik mano senelių portretai,
           sugrįžę į tuščią sodybą –
tarytum sapne prie užšalusio šulinio
           naktį užklysčiau,
o ten šimtametės viduržiemio liepos
           į dangų išstybę,
o ten tamsoje ant išbaltintos
           lyg apšarmojusios sienos
tokie vieniši, po mirties nutapyti,
           viduržiemy liūdi
kaimiečių senelių portretai,
           kasdien savesni jie, kasdien
labiau panašėju į juos,
           savimi jų buvimą paliudijus.

Vaičiūnaitė, Judita. Žiemos lietus: Eilėraščiai. – Vilnius: Vaga, 1987.




AZALIJOS


Vėl į pūgą tau durys atdaros
iš ankštos krautuvėlės prie katedros,
ji tamsoj lyg didžiulė vaza,
sklidina ugniažiedžių azalijų,
azijietiškos saulės raudonio –
lyg vaivorykštė šviestų raudoj,
lyg prie upės nueitum ir plūstų
tau liepsna iš jau tirpstančių luistų,
lyg apmirtum, žiedyną delnu
liesdama, ir nejustum kodėl.

Vaičiūnaitė, Judita. Žiemos lietus: Eilėraščiai. – Vilnius: Vaga, 1987.



ŽYDI LAUKINĖ SLYVA

Gėlių paviljonas užtemsta,
           jau skveras šešėliuose,
tik žydi laukinė slyva
           prie taksi sustojimo,
tik kryžgatviu skuba minia,
           pasipylus iš įmonių,
tik plaka širdis,
           nuo kaitros pernelyg įsišėlusi.

O virš telefonų, suoliukų,
           virš blunkančio stendo
raudona pakibusi saulė –
           gailėk to akimojo:
dar žydi laukinė slyva
           prie taksi sustojimo,
dar debesys plaukia per širdį,
           bet jos neužtemdo.

Vaičiūnaitė, Judita. Žiemos lietus: Eilėraščiai. – Vilnius: Vaga, 1987.



ŠVIESIAM KAMBARY

Viena šviesiam kambary
           lyg viršūnėj tylaus vulkano
dar laistai vazonų gėles
           ir nuvalius gal dulkes, gal pelenus
nuo stalo, nuo rankraščių šūsnies,
           juoda skara suplevenus,
dabar negali jau pasotinti žvilgsnio,
           beviltiškai alkano.

Viena šviesiam kambary
           tu jauti – per daug prisikaups čia
miglynų – garsėjantis griausmas
           priverčia tave išblykšti,
lange ugnimi prasiskleidžia tau saulė –
           jos sėklą į plynaukštė
tau atnešė vėjai
           ir klykiantys plėšrūs apyaušrio paukščiai.

Vaičiūnaitė, Judita. Žiemos lietus: Eilėraščiai. – Vilnius: Vaga, 1987.



SKVERAS

Ji sėdi per kaitrą skvere
žieminiu apiplyšusiu paltu
ant tuščio suoliuko
viena po senamiesčio liepom
ir siuva suknelę
iš balto vilnijančio šilko –
kaip žybsi šviesos ir šešėlių žaisme
sidabrinė jos adata,
akina saulė
tarytum po bombos sprogimo,
nė ženklo
anų prieškarinių stovėjusių šičia namų,
o ji krutina lūpas niūniuodama,
ir virpina vėjas iš tolo senatvišką balsą:
                     „Pamiętaj, co bylo...“

Vaičiūnaitė, Judita. Žiemos lietus: Eilėraščiai. – Vilnius: Vaga, 1987.



ŽIEMOS LIETUS

Hiacintais kvepia man sniegas,
hiacintais – žiemos lietus,
neatims man tavęs jau niekas,
vėl jaučiu tuos žvilgsnius šiltus,

vėl jaučiu tavo lūpas ant pirštų,
jų švelnumo jau nieks neatims –
tarsi neganda mudu supirštų,
tarsi tapčiau tavo lemtim,

tarsi žvakė neužgesintas
nebylus dialogas nakčia –
kvepia nemiga hiacintais,
hiacintais kvepia kančia.

Vaičiūnaitė, Judita. Žiemos lietus: Eilėraščiai. – Vilnius: Vaga, 1987.



TRAUKINYS

Tas apšerkšnijęs tuščias traukinys
           – į šiaurę,
kas valanda vis nuo tavęs
           – tolyn, šaltyn,
dar nepatirtą karštą kliedesį
           nutylint –
jį ant šarmojančių langų
           teišrašiau,

nes, ugnį goždamas gerklėj,
           tu sniegą valgai,
nes knygos puslapiais
           iš tolo sušlamėjau
– padėklas iš šviesos sidabro
           – tavo galvai,
nenukirstai glėby,
           nes aš – ne Salomėja,

nes mes pašiurpstame,
           patyrę pjesės eigą,
nes, stirnoms graužiant drebules,
           geismu aš soti,
nes vėtrų vagone –
           viena per speigą
aš dar viliuosi
           tavo galvą ištausoti.

Vaičiūnaitė, Judita. Žiemos lietus: Eilėraščiai. – Vilnius: Vaga, 1987.



RAUDONA TULPĖ

Kiaurus audrotus metus
žvelgsi taurės vidun –
burna pajusi vidurnaktį,
tamsų lyg tulpių medus.

Plaukus pajusi plaukais,
oda pajusi odą,
vėl nuo glamonių rasota
skleisis naktis ir kais.

Žaismą šviesos ant pečių
tarsi voratinklio audinį
delnu pajusi –
                      įaudrini
lūkesčiu tuo pačiu.

Vaičiūnaitė, Judita. Žiemos lietus: Eilėraščiai. – Vilnius: Vaga, 1987.



SNIEGASPALVĖ TA PRIEBLANDA

Sniegaspalvė ta prieblanda
           lyg iš sulydyto seno sidabro,
sniegaspalvė migla apie skersgatvio tuopas,
           būk mano dabar
į tą miglą nugrimzdusiuos miestuose,
           naktį keliai apledėję –
vairuotojai, būkit atsargūs
           žiemos sutemoj didelėj,
sniegaspalvėj migloj be šviesų,
           kur pasaulis į rytą erdvėja,
kur skulptūros iš ledo sutirpsta,
           kur speigas pavirsta į vėją.

Vaičiūnaitė, Judita. Žiemos lietus: Eilėraščiai. – Vilnius: Vaga, 1987.



SIDABRINIAI DEBESYS

Tik sidabriniai debesys,
           tik sidabriniai skaidrūs debesys,
aukščiausi iš visų, virš žemės sklandančių,
           padovanoję
vidurvasario tylą –
           sielvarto ir džiugesio dienojimą,
liepsnos eilėraštį, rimavimą krauju,
           tik skaidrūs debesys,
spindėję virš galvos,
           kai tu tokia viena tamsoj atrodei,
kai audei
           šviesą vėjinio malūno sparnui, burių drobei,
tik sidabriniai debesys virš atloštos galvos,
           tik debesys.........................

Vaičiūnaitė, Judita. Žiemos lietus: Eilėraščiai. – Vilnius: Vaga, 1987.



ŠOKIS

Devynios juodos vėduoklės –
devynios juodos plaštakės
po tuščią kambarį blaškės,
ir augo tamsa –
                       išvaduok:

būk man spindulys ar kardas,
būk saulės aukštas staccato,
į dangų bokštas jau statomas
devynios pakopos iškart.

Kraupus žavus tavo šokis:
devynios juodos vėduoklės –
devynios burės vėjuotos
išnyksta nakties mūšoj...

Vaičiūnaitė, Judita. Žiemos lietus: Eilėraščiai. – Vilnius: Vaga, 1987.



NAKTIS. ŽIDINIO LAIKRODIS

Žiuri naktis į senovinį židinio laikrodį,
           mušantį dvyliktą,
į apšarmojusią bronzą,
           kur valandos žėri ant mėlyno lako,
dega jos numestas deglas –
           bijai to liepsnojimo, aukšto ir aklo,
žemės parų palaimingos kaitos,
           kai paskliautė šalta ir erdvi.

Sukasi dangiškos sferos –
           ir vėl naujametė sena kanconetė,
vaiko balsu pakylėta aukštyn,
           vėl regėsi tamsos begalybėj
mylimą veidą šviesos ratile,
           vėl žinosi – pasiekt negali,
žiūri naktis į atvertas akis,
           ir jos žvilgsnį turi iškentėti.

Vaičiūnaitė, Judita. Žiemos lietus: Eilėraščiai. – Vilnius: Vaga, 1987.




LAUKINĖ OBELIS ATLYDY

O laukinė nuoga obelis
           atlydy tarsi veidrody
išryškėja iš tolo
           sniegynų bekraštėj erdvėj –
ar šarmos besikraunantis žiedas
           virs deimanto obuoliu,
ar prinoks saldžiarūgštė gėla,
           ar tebus man tik nuopuoliu
tam šviesos ovale,
           vandeny prie pažliugusio vieškelio,
kai tokia vieniša,
           nors tavęs ligi svaigulio ieško,
nors skurdžiam peizaže
           nesuvokiamu žavesiu užburi,
kai šarmotą dar saulę
           laikai ant šakų tarsi žiburį...

Vaičiūnaitė, Judita. Žiemos lietus: Eilėraščiai. – Vilnius: Vaga, 1987.