AKMENS AMŽIUS
Guli akmuo, ant jo samtis su gulbės galva –
trykšta šaltinis,
o rytas pilnas aušrinio
degančio viesulo, genančio tamsą atgal –
švendrėse gimė mergytė iš gulbės kiaušinio;
pelkėj tie gulbių kaulai,
ledynmečio vėjai
sparną sustingdė, bet įžiebė, įpūtė ugnį,
debesys plaukė lyg sniegas,
po jais tu stovėjai,
nokstant vandens riešutams,
kol gulbe įsikūnijai.
1986
Vaičiūnaitė, Judita. Šešėlių laikrodis: Eilėraščiai. – Vilnius: Vaga, 1990.
TVENKINYS
Krėvos aptvarinėj mūro pily,
akmenim išgrįstam kieme
buvo iškastas tvenkinys – gili
atmintis lyg gelmė likime.
Gal kriviai bandė atspėt, kas nutiks,
prie žvaigždžių vandeny prisiliest –
vanduo akmenų vainike per naktis
spindėjo prie pat pilies.
Tvenkinys nykiam išgrįstam kieme,
po tiek šimtmečių neužakęs –
lyg veidrody liko jo vaiskume
pasmaugto Kęstučio akys.
1988
Vaičiūnaitė, Judita. Šešėlių laikrodis: Eilėraščiai. – Vilnius: Vaga, 1990.
ŠEŠĖLIŲ LAIKRODIS
Ir nušienautoj parko žolėje – vėdrynai
ir pienių pūkas, ir veronikų žydrynė,
ir spiečiai mėlynų drugių birželio saulėje,
ir sieloj suskambėjęs senas vardas Klaudija,
ir oras, pilnas žaižaravimo ir svaigulio,
ir upė, blizgesy išplukdžius žalią gaigalą,
ir gluosnis vandeny, kur ilsisi žuvėdra
ant kyšančio srovėj akmens, kur skaidriai žydra,
ir vaikiška ranka delne – priglobk ir eik,
kol eina saulės laikrodis – šešėlių laikrodis,
kol kvepia nušienautas parkas, bąlant pienės
auksiniam mirksniui, tau nubyrančiam kasdien.
1988
Vaičiūnaitė, Judita. Šešėlių laikrodis: Eilėraščiai. – Vilnius: Vaga, 1990.
JONINĖS
Senutė balta skarele
su rugiagėlių puokštėmis
ant gatvės kampo,
sustingus sankryžos tvankoj ir šurmuly –
kaip kvepia vasara
viskam
po saule atverta širdis,
rugių šnarėjimas,
gėlėj išlaikęs dvasią,
mašinų juodas dvokas,
braškėmis iš pravirų langų
tau kvepia vasara,
ir spiečiai širšių, saulėtų vabzdžių,
ir nykuma, kuri tave apniks,
ir šitas tamsiai mėlynas laukinis
rugiagėlių numestas vainikas.
1988
Vaičiūnaitė, Judita. Šešėlių laikrodis: Eilėraščiai. – Vilnius: Vaga, 1990.
NATIURMORTAS SU APŠALUSIU LANGU
Dar balto fajanso lėkštelė su mėlynom povėm
iš vasaros ryto –
dabar atsargiai ją išplovėm,
ji tinka prie sniego,
prie melsvo apšalusio lango,
kai vėsūs dienos spinduliai
ir pro šarmą aplanko,
kai skamba speige
sidabrinis silabinis balsas,
dangus apšarmojusiam veidrody –
ašarom bels
sekundės, suvertos ant spindulio
tartum perlinės,
po sniego banga susigūš kambarys,
pernelyg
raudonas gulės obuolys,
ir atrodys per greitas,
per karštas alsavimas –
gruodas aidės kaip granitas.
1987
Vaičiūnaitė, Judita. Šešėlių laikrodis: Eilėraščiai. – Vilnius: Vaga, 1990.
MOTERIS ŽALIA SUKNELE
Pro aukštą viduržiemio langą regėk – ten gale
senovinės katedros švintant portretų galerijoj
nežinoma moteris žvelgia – žalia suknele
ji amžiams čia rymanti rėmuos, akių nenuleisk –
tokia šviesiaplaukė, mąsli, su senoviniu kaspinu
iš žalio aksomo, šešėliai jai gožia rankas,
jos auskaras virpa lyg lašas, kai pirmas varveklis
jau duždamas skamba su aidu širdy, kai ant eglės
aikštės pakrašty nusileidžia čiulbėdama sniegena,
kai pirmas skaidrus spindulys į krūtinę jai smeigia.
Pro aukštą apšalusį langą regėk – tai giedroji
pavasario saulė sužiūra viduržiemio katedroj.
1987
Vaičiūnaitė, Judita. Šešėlių laikrodis: Eilėraščiai. – Vilnius: Vaga, 1990.
KVAZIMODAS
Apkurtęs išprotėjęs varpininkas.
Jis varpų širdies ištrokšta.
Ir prie juosmens jam žvanga
surūdiję užkampio bažnyčios raktai.
Pačiam vidurnakty per audrą kopia jis
į siaurą kreivą bokštą
ir skambina varpais.
Ir geležinė jų giesmė sudaužo naktį.
Iš kaimų tyliai renkasi
išniekintos ir ištremtos madonos.
Šaltam rudens apyaušry
joms suskamba prisikėlimo mišios.
Ir dega nekaltųjų kraujas tabernakuly
ugnim raudona.
Ir varpininkas juokiasi,
iš meilės ir iš sielvarto pamišęs.
1961
Vaičiūnaitė, Judita. Šešėlių laikrodis: Eilėraščiai. – Vilnius: Vaga, 1990.
ŠEŠĖLIŲ MIESTAS
Koridoriuos dar kvepia saule
dulkės ir voratinkliai,
ir seno aukso gamomis
dar spindi vėsūs astrai turguje.
Šešėlių miestas
ant šaligatvių pamintas.
Vaiduokliški namai atgyja litografijose.
Gyvos gatvės lyg paminklas.
Šešėlių miestas.
Mirusių kvėpavimas ir žingsniai.
Išnykimas nebegalimas.
Ruduo. Tokia kasdienė įkyri dulksna,
betono blokų nykumą suvilgius.
Drėgnom žvaigždėm pažyra elektra
naujai įstiklintų
gūdžių langų kristaluos.
Vingiuoti laiptai prieblandoj.
Šviežių dažų ir tinko kvapas.
Tuščias švenčių stalas,
kur vienas geria senas architektas.
Gal tai Varšuva,
Gal Drezdenas.
Gal Vilnius.
1966
Vaičiūnaitė, Judita. Šešėlių laikrodis: Eilėraščiai. – Vilnius: Vaga, 1990.
LEDO KAUKĖS
Kai sugedus plokštelė ims plėšytis,
valanda netoli beprotybės.
Saulėj tirpsta ledinis eilėraštis –
kasdieninės nykios pratybos.
Jau suvirpa žodis pirmasis,
o antrasis niekaip nerandamas.
Ledo kaukės lange. Grimasos.
Ir kasdienis riksmas – sutramdomas.
1972
Vaičiūnaitė, Judita. Šešėlių laikrodis: Eilėraščiai. – Vilnius: Vaga, 1990.
PAVASARIS
Atodrėkis.
Skerdiena dugne –
pro aptirpusį skaidrų vitrinos ledą.
Lavoninė.
Tamsūs mergaitės plaukai –
apšarmoję, bejėgiški, vešlūs.
Pašiurpę ir guvūs pavasario paukščiai
palatų palangėse lesa.
Tavęs lyg nebuvo.
Saulė. Tyla.
Šaligatviuos – pajuodusios sąšlavos.
1971
Vaičiūnaitė, Judita. Šešėlių laikrodis: Eilėraščiai. – Vilnius: Vaga, 1990.
SENA ISTORIJA
Kai išskuba pro fabriko vartus
rūkydama Karmen,
nuščiūva priemiestis,
pajutęs amžiną jos žavesį ir grėsmę.
Gatve naujokų būrį veda į kariuomenę,
ir vienas gręžiasi į ją –
ir jais abiem slapčia mes gėrimės.
Ir palydovo nešamas žibintas
prieblandos mieste
liepsnoja lyg tragedijos raudonas deglas,
bet ne verksmas,
ne bulių mirtinas maurojimas –
lemtis nustebina
tyla, ir be plojimų
temsta tuščias ir įkaitęs skveras.
Karmen, o sese dvyne,
pilkaake
praeive,
tu širdy nešiojies peilio smaigalį,
ir šįsyk tu renkiesi nykią laisvę –
baltą gatvių kalkakmenį
ir juodus debesis virš jo,
ir šįsyk griaudžia virš tavęs
girti keiksmai........
1976
Vaičiūnaitė, Judita. Šešėlių laikrodis: Eilėraščiai. – Vilnius: Vaga, 1990.
AMŽINAM LEDE
Elvyros atminimui
Tas mažas raižinys –
graudi balta širdelė iš mamuto ilčių,
iš nesibaigiančios tamsios ir speiguotos
Jakutijos nakties,
ji ima plakti vėl kaip plakė kažkada laiške,
kad nenutilčiau,
kad sniego pūgos kauktų mirusių vardus
su atgaila, klaida,
viltim,
kad sunkvežimiams ūžus naktimis,
aš, likusi namie,
nebeužmirščiau niekados,
pažvelgusi į jaukų vaiko miegą –
dvimetė pusseserė guli ten įšalus
amžinam lede.
1988
Vaičiūnaitė, Judita. Šešėlių laikrodis: Eilėraščiai. – Vilnius: Vaga, 1990.
UOSTE
Dvi negrės andromedos žiuri į žvaigždyną,
lyg niekad neregėję spindinčio Persėjo –
joms vakaras vyzdžius ligi žvaigždžių išdidina
ir vėl atspindi kanale...
Joms prisiėjo
su hienom žaisti
prie nykaus ir tuščio miesto
ir iš delnų maitinti tarpvartėj šikšnosparnius,
jos, gatvės luošiui dulsvą pilnatį paversdamos
į seną skydą,
jaučia šnervėmis išnoksiančius
sultingus abrikosus triumuose –
pro suknią
jų juodos krūtys rėžias į krantinės ūkaną.
1975
Vaičiūnaitė, Judita. Šešėlių laikrodis: Eilėraščiai. – Vilnius: Vaga, 1990.