venclova_sutemu_skersgatviuos


SUTEMŲ SKERSGATVIUOS


Sutemų skersgatviuos – visas gyvenimas:
aikštės ir plokštumos, miglos ir sutemos,
amžinas trenksmas ir amžinas nerimas...

Vystantį žiedą į širdį prispausdamas,
klaidžioju, šliaužiodams gatvių tarpukeliais,
siaubui ir nerimui pr?keiksmą kaupdamas.

Arkos ir statulos, sutemoj skęstančios,
žydi širdy, kaip aguonos raudonosios,
lauko platybėje žydinčios, bręstančios.



CREDO


Jauna širdis – jaunų jausmų pritvinko.
Energijos – didžiausi okeanai!
Didžios jėgos pilna krūtinė prisirinko:
žengte pirmyn, Antanai!

Vergu nebūk nei pragarui, nei dangui!
Būk laisvas žmogus!
Neduok savęs užgniaužti miesto tvankui –
nugriauk aukščiausius stogus!

Ištiesi ranką – rims audringos marios!
Sugniauši kumsčią – stok!,
Sutrenksi koja į priekalą – žemę:
iš savo vietos, žeme, šok!



GYVENTI!

Gyvent, tai gyventi! Jaunatvės džiaugsmu suplasnoti
ir skristi į tolį, kur alpsta žiedeliai rasoti,
kur žėrinčios ašaros rymo žiedužių taurėse –
ten tu tekant saulei ir manąjį veidą regėsi.

Tolybėje rymo aukštų bokštų sostai ugniniai.
Man jųjų lankyti, jais džiaugtis juk tu neužgynei.
Tai skrisiu į juosius, vien džiaugsmo sparnais suplasnojęs,
ir grįžęs sukrisiu apalpęs pas marmuro kojas.

Žiedais apkaišysi apalpusi kūną prie kojų
ir tarsi: „Tau pirmą pavasario žiedą aukoju,
nes tu nepabojai, nuskristi, kur švintančios ribos,
kur alpsta ir gesdamos žydi gėlelės ankstybos!“

Aš tyliai bučiuosiu ir glausiu gėles prie krūtines,
šypsodamas mirsiu, vien pirmąją laimę atminęs,
atminęs, kiek laimės ir džiaugsmo tu man esi davus,
kiek kartų žieduose mane, vien mane tebučiavus!



JAUNUMĖS GALIA

Užtrauksiu trimitingą serenadą –
drebės visi pasaulio pamatai,
sugrius kalėjimai, kuriuos statyt mums žada,
ir truks terkšt terkšt grandinės, kaip matai!
Aš gerklę dar turiu pusėtiną, –
galėčiau kaukt, kaip alkanas šuva!
Žinok, širdie ko trokština, norėtina,
ir rodyki pasauliui – anava!
Aš moku kumsčias gniaužt grūmotinai
ir keikti piktą priešą – šimts velnių! –
Aš moku nusilenkti savo motinai
ir kęsti badymą buities vinių...
Jei noro bus, padangėse užžiebsiu
trilionus naujų didžių gaisrų
ir prieš čebatą mane slegiantį iššiepsiu
ir iškreivosiu burną lig gerklų –!
Šalin, vergai! Vergaut nepratęs, aš dar!
Jau griūva prakeiktieji pragarai –.
Įkvėpę į plaučius giliau, kaip vakar,
dainuosime, kaip dūkstanti arai!



PAVASARIO BURTAI

Pasaulį nusagstė pavasario burtai...
Taip, rodosi, ugnį krūtinėj užkurtai,
pašėliškai degdams, padange skrajotai,
pavasario rytmečio žiedu bujotai –.

Daina suskambėjo pas aukuro ugnį,
naikindama sielvartą, skausmą bedugnį.
Pavasario burtai ir joj suaidėjo,
kaip linksmas ūžimas pašėlusio vėjo.

Į kalną užkopęs, pakalnėn pažiūriu:
tenai, štai, bučiuojas skliautai su pajūriu.
Pavasario burtai pasklido erdvėse –
ir tu kaip sidabro taurė suskambėsi...

Klausyk, su dvelkimais pavasario vėjo
ir mums džiugi laimė juk šiandie atėjo.
Tik eikim po aukštojo beržo pavėsiu,
kur tyliai aš vien apie meilę kalbėsiu.

Ateik į pavasario šventę vėlybą,
kur jūra žiedų ir žibintai kur žiba,
kur vėjas, pavasario meilė ugninė
žibuoklių vainiką iš džiaugsmo nupynė.

Aš linksmas, kaip sapnas. Duok rytmečio žiedą,
kuriuo rasos ašaros tyliai taip rieda,
duok savo, brangioji, ugningą širdužę:
nukris ryto rasos, žieduos susigūžę –!



VASAROS DŽIAUGSMAS

Pirma dalis

1.


Vasaros džiaugsmas padvelkė širdin.
Joje – ramu,
kaip mėnesienos naktį po mielosios langu.
Joje – džiugu,
kaip širdyje jaunosios,
kai eina prie altoriaus.
Visas pasaulis mano
radastais iškaišytas.
Rugiagėlių vylingas šypsnis
ir žydinčios laukinės varpos
manoj širdy.

2.

Meilę išsinešiau iš kaimo,
kurią pagimdė varpų laukas
ir tylios tylios vakarinės maldos pamiIusios širdies
prie mano kojų.
Kam meldeis?

3.

Už lango dlaužos valkatų daina.
Už lango – vargo šauksmas.
Aš uždaryčiau langines ir paprašyčiau –
                                          meiliai paprašyčiau –
kad man pražydusius dirvonus
atkviestum vėl į mano slaptą kambarį,
kad žydinčių ir šląmančių rasotų rožių
dvelkimas primintų man
suvytusius žaliuosius vainikus.

Antra dalis

1.


Rytas švinta.
Parugės liepspoja.
Saulė teka,
šneka paukščiai –
atplasnoja ryto džiaugsmas.
Užsimosiu platų žingsnį,
ilgą pradalgį varysiu,
savo širdgėlą ir džiaugsmą
pradalgy skandinsiu.
Saulė kyla.
Piaunu šieną, kaip pašėlęs.
Veidas svyla –
laukiu einant merguželės.

2.


Skamba dalgės.
Džiaugias girios.
Žydi tulpės ir alyvos.
Kelia taures aukso slyvos, –
džiaukis prigimtie!
Aš keliu ąsotį vyno –
vandenėlio gryno
už sveikatą mūsų saulėtų laukų!
Tik greičiau!
Dalgę rymot pastačiau,
šienužėlį išvarčiau.
Mergužėle, eikš greičiau!
Pasakysiu tau žodelį –
vieną vieną – –
sugreboję aukso šieną,
eisime namo!

3.

Daržely pražydo radastos.
Jos žydi senai –.
Eik šen iš darželio
į platųjį lauką,
kur šienas kvapnusis, rugiai,
kur žaidžia margieji drugiai, –
eime į laukus.



NAKTIS

Fragmentas


Nuskendo tavo žvilgsnis mano dūšios gilumon.
Naktis nuslinko amžinojon glūdumon.
Nebelinguoja vakariniai saulės rūmai,
tik amžinąją dūmą
dar mąsto tamsūs daugūs.
Žvaigždėtoje nakty ateisiu į tave.
Tavajai meilei galo nebebus.
Ateisiu pro aštrias uolas, narsuolių ir drąsių kapus.
Manęs palauki viduriniam kambary.
Tebus putotas vynas – džiaugsmo aistrai
ir jaunas kraujas teįkais, kaip plienas.
Ištirpus vakariniams bokštų atspindžiams,
nuskęsiu ir pranyksiu žvilgsnyje,
kaip vergas jūroje giliausioj.



ROMANTIKA

O, ateik pas mane, kai užges vakarinė ugnis,
kai nutils gatvių trenksmas, ateik pas mane!
Tavęs laukia ilgėdamos mano širdis,
tave dieną regiu ir skaidriajam sapne.

O, ateik, mylimoji! Ateiki, kaip ryto aušrinė,
ir tyliai ištieski man savąją ranką.
Gyvensime mudu baisiųjų skausmų nepažinę,
žinodami – meilės vienos visam amžiui pakanka.

Kasdien ilgiuos tavęs, kasdien laukiu, kaip laimės didžiausios
ir sulaukt negaliu. O, ateiki, ateik, numylėta!
Mes pakelsime taurę laimužės tyriausios, –
ašai būsiu pavasario džiaugsmo ir meilės poėta.

Aš mylėsiu tave, kaip paukštelis, į laisvę išklydęs,
myli orą ir saulę ir gilųjį dangų,
aš bučiuosiu tave, kaip bijūną, kuris vos pražydęs
džiaugias rytmečio saule daržely po langu.



GULBEI BALTASPARNEI

Kodel aš negaliu, kaip vėjas, nusijuokt
ir girioms nuplasnot, kaip paukštis ilgasparnis?
Kodel aš negaliu, kaip plačiašakė palmė
skaistveidei saulei leidžiantis, svyruot? ...

Kur gulbė baltasparnė saulei tekant
ugniniam vandeny nuprausia savo veidą,
ten kyla džiaugsmo tyli serenada,
ten leidžiasi nuskridus mano šypsena.

Akyse spindi sidabriniai bokštai,
didingi miestai ir užburtos pilys,
širdyje skamba aukso varpo garsas
ir siaudžia virpulys įkaitrintoj krūtinėj.

Briljantais žėri tavo akys rytą
ir vakare, kai auksaveidė saulė leidžias,
kai vakaruose suspindi rubinų juostos
ir tūkstančiais virpėjimų širdis suaida.

Vidurnaktį kaip jaunas vėjas nusijuoksiu
ir garsiai sužvangėsiu, kaip sidabrinis varpas,
o tekant saulei, spindulių šešėliuos
tave, baltsparne gulbe, apskabinsiu.

Aš išbučiuosiu tavo marmorinį kūną,
savin priglaudęs žėrinčias akis,
pajusiu skambantį širdies plakimą
ir dingsiu pilnas laimės džiaugsmo sopuly!



PIRAMYDŲ ŠALY


Nusišypsoki, saule, tyrų pakeleiviui,
nusišypsok tyloj paskendusiam praeiviui!
Žengiu pro piramidą pilnas iškilnumo,
mylėdamas žvaigždes kilnumo –
nusišypsok, o saule!

Nejau tyruose paklydęs žūsiu vienas,
nejaugi, prisiminęs aukso mėnesienas,
raudosiu, kaip vaikelis dviejų metų
prie savo kryžkelių verpetų –
nejau, nesuprantu?!

O tyliai tyliai aš kadais dūmojau
ties sfinkso kojomis. Paskui aš atsistojau
klajoti vėl pasaulyje plačiam, kaip akys,
kur niekas manęs nepakakins,
vai niekas – amžinai...

Atsimeni tą naktį, kai kvepėjo mėtos,
kai mėmesienoj sviro liepos užkerėtos,
kai baltažievis beržas taip ramiai svyravo,
žadėjau aš tau džiaugsmą savo,
aš prisiekiau mylėt...

Žadėjau aš tavęs, o mano saule, neapleisti,
tave mylėti amžinai, tavęs vien geisti. –
Kodel man nesirodai piramidų šalyje?
O, suskambėki širdyje
man tūkstančiais aidų!



IŠDAVIKAS

Poema

1.


Aš išdavikas meilės moterų...
Kai vyto salėje nukritus rožė,
šypsojaus aš, ir mano pirštai jos nepalietė.
Jau baigės džimi, ir pianą kažin kas užvožė.
Parkete mirdama kvatojos rožė.
Juokiausi aš, ir mano pirštai jos nepalietė.

2.

Dabar aš sopulį širdy nešioju.
Sode rasoja sidabrinės tuopos.
Žilvičių šakos skendėja čiurlenančiam upely
ir kažin kur šventasis vabalėlis fosforu žėruoja.
O, kokia žavima esi!
Akyse tavo – šimtaspalviai briliantai,
o tavo garbanos alyvom kvepia.
Bučiuodamas – myluodamas – –
tave savin priglaudęs,
jaučiu aš tavo širdį plakančią,
po plonu batistu rasojančią aistra krūtinę
ir šląmančiųjų rūbų paslėptąją ugnį.

3.

Jauni, bet daug mokėjome norėti...
Kam slėptis?
Žinojome gerai, ko troškom viens ir kitas,
tiktai nedrįsom pasiimt...
Atsimenu: – –
                purpurine šviesa nušvinta kambarys.
                Prieš veidrodį stovi moteriškė.
               Jos akyse – pavasariškas džiaugsmas,
               o lūpose – meilus meilus nusišypsojimas.
               Jos rausvas perregimas rūbas
                nenori slėpti grakštaus kūno: –
                aistringai rausvos krūtys šnabžda po šilku,
               o nuogos rankos – išsiilgusios nuogumo.
               Ji laukia. –
Aš ateinu.
Prieš ją priklaupus vyno taurė.
Išlenkt lig dugno – ir smagi šilima,
nuslinkus sąnariais, įaudrins kraują,
sukeldama ir aistrą ir kančias...

4.

Užgesus ambary elektros žiburiams,
po melsvo šilko uždangų kvadratais
mes džiaugėmės, liepsnojome ir degėm.
Už lango tyliai juokės vakaras,
toliau sapnavo sutemose liepos
ir parke plakėsi paklydusi daina.
Abu jauni, laimingi.
Pasaulis visas mums – kaip vyno lašas –
svaiginantis, ir gundantis, ir šventas.
Paskui...
aš daug, vai daug jaučiau.
Jautei ir tu,
pasiutusiai,
visa širdim, krauju ir kūnu.
Bet tavo rožė salėje suvyto,
suvyto – mano pirštai nepakėlė jos
iš salės dulkių vystančios – numirusios.
Dabar man jos dygliai
giliai į širdį smeigės.
Slaptai raudojau sieloj,
apleisdams tavo kambarį –
aptemusį, nuliūdusį.
Liūdnam veide galėjai išskaityti
apviltą ilgesį, ir gedulą, ir skausmą...
Klajojau ilgai parkais ir alėjom,
bulvarais, skersgatviais ir aikštėm –
lig ryto gėriau smuklėje
ir į tą patį kambarį jau niekados nebegrįžau.



MIESTE

Vielos ir vielos, kaip gyslos ištįsusios.
Veidas nuliūdo, per dieną belaukdamas...
Gatvėm klajoju, iš rūpesčio šaukdamas,
klykdamas skauduliu dūšios sulysusios.

Dieną – pamišėlis, naktį – apsvaigęs
klaidžioju, keikdamas skersgatvių sritį: –
ieškau – nerasdamas, ko nematyti –
ieškau po vėtra padūkusias snaiges.

Širdis per naktį pavirsta į rutulį,
dūšią kasdien kažkas skirsto į atomus.
Duokit pasiekti erdvynus nematomus,
leiskit nuskristi, kur jau nieks nebesuturi!

Leiskit parodyti savąją valią!
Mūruos ir gatvėse – amžių kalėjime –
siela suvys – amžinam netikėjime...
Duokit man išlaivą, duokite galią!



SMUKLĖJ

          Satiriškai

Ilgo cigaro rūkomas galas pabalo...
Ei, patarnautoja, imki, štai, taurę, pilstyki alų!
Gersime bier'ą, gersime šnapsą, konjaką –
taip pašnekėsim, kaip „Miramare“ pusgalviai šneka.

Kortos? – Kortų nereikia! Lošime partiją šacho!
Laikrodis? Laikas? – Laikas sustojo. Mums jo pakako.
Tyliai suskambo džimi nuvalkiotos bangos –
ritasi, šliaužia, kyla, linguoja, erzina, rangos.

Myliu aš tave! Myliu be galo, mano mergyte,
bet pasakyki, kodel lūputės tavo nuvytę?
Gersiu lig dugno laimės ir pr?keiksmo dozą –
duok pabučiuoti vystančias lūpas bent rozą!

E, kiek energijos, kiek čia emocijų žūva be laiko
dūmuose smuklių, gestančiam kaubury tvaiko!
Nieko. Sėdėkim. Pasišnekėkim, keikim, pliovokim –
teisę, žmogišką teisę sau iškovokim!

Kur gi kovoti? Kam barikadų, plintančių aikščių?
Kam prakeiktųjų šeimų, kultūros, kovos pagaikščių?
Brauningas, bomba, kumsčia, liežuvis, priekalas,
senos monetos, baltintos nosys – mūs idealas!

Šiandie galingi, ryt nuodėmingi – šūkaukim, gerkim!
Džimi po kojų raitos, rėplioja. Stipriai sustverkim
vystančių lūpų, žuvusio grožio mergužę, –
sukimės, siuskim – šiąnakt su mumis pragaras ūžia!



MIESTO PANORAMA

1.


Jau kiek rytų
pro surūdijusias geležies sijas
į gaudžiantį gyvybe miesto ūžesį
tekėjo saulė.
Kiek kartų jos liepsnotos rankos
nušluostė ašaras nuo telefono stulpo
ir žėrinčia žvaigžde mylavo bokšto viršų.
Elektros vielos gūdžiai suaidėdavo,
ir realesnėj formoje
žydėdavo rausvai juodų gigantų griaučiai.
Juodų lakštingalų giesmė
girdėdavos girgždėjime plieninių balkių
ir ūžesy patrakusių vagonų.
Lakštingalos!
Jūs giedat žydinčiam pavasariui
ir speigui, čiaužiančiam šalna per gatvę.
Jūs giedat traukiniuos,
                             kurie
juodais skardžiais tuneliais
giganto žingsniais žengia
ir žydinčiųjų pievų plotais
už horizonto driekias, kaip raini žalčiai.

2.

Aukštų namų fasadai
ir marmorinės aikščių statulos
šypsojos elektringai.
Blankia šviesa žėravo biržos
ir bankuose sukrautos aukso dėžės.
Niauri minia
prie marmoro kolonų glaudės
ir laižė alkanais dantim dulkėtą grindinį...
Prie mūro sienos alpo motina
ir apleista išniekinta mergaitė.
Neramią tylą trikdė
šiurpus bepročio šauksmas,
išalkusio žmogaus dantų griežimas
ir geležinių pančių aimana –.

3.

Labanaktis!
Jau voros sidabrinių lempų dega,
žvaigždžių lanku apjuosdamos
elektros žiedu žydintį kolosą.
Į viršų kyla žvaigždės žėrinčios,
tvaskėdamos konvulsijų zigzagais
ir gesdamos ozono dujose.
Nakties baisiojoj glūdumoj
liepsnoja pasakiški rūmai
su gaudžiančio gyvenimo sonata.
Gyvenimas pasauly verda,
kaip degančiam žaizdre ištirpęs plienas,
kaip pyktis siuntančio šunies širdy.
Tramvajų gaudesy ir autobusų žingsniuos
girdžiu gimtos šalies melancholišką dainą,
o aidinčių klaikių tunelių labirintuos
ir nejaukioj tamsoj paskendusiose šachtose
jaučiu kvapniųjų girių mėlynuosius plotus.
Kruvina
liepsna
žėruoja miestas,
kaip milžinas kiklopas, išsimaudęs kraujo baloj.
Jisai
ritmingame tarškėjime arklių kanopų
ir fosforo ugnim žėruojančiuose vingiuos
sapnuoja akmeninį sapną.

4.

Nubus!
Nubus milionai alkanų nasrų,
ir vėl –
nors graužk granitą arba plieną.
Vėl vėliavų giria apsups giganto širdį,
vėl vėliavos pavėju ir prieš vėją
plasnos
ir dangų, raustantį nauju laiku,
užtrenks raudonų barikadų ugnimi.
Žmogus,
kurs vėliavingajam lopšy jau spardės,
klykdamas raudonus obalsius,
dabar stovės, įtempęs liūto raumenis,
kaip geležinis stulpas!



SIMBOLIKA

1.


Širdy – ugninės meilės marios,
o akyse – bekraštė žydruma.
Nors saulė tekanti pro ūkanotus langus
ir medžių kaukiančias šakas nuo vėjo
jau daug tamsių dienų žiūrėjo, –
bet dar atsprogs lelijos žiedas
ir suliepsnos tavoji meilė,
kaip aukso žvaigždė, krisdama į jūrą,
sieloj mano.
Degu.
Beprotiškai paklaiko akys.
Kraupioj dainoj – šiurpumo nytys verias
ir jaunoje ugninėje širdy
pašėliškosios staklės audžia naktį, dieną
paklaikusių jausmų naujieną – –
bet –
nustos ir staklės audę
ir gaudę geltonųjų varpų vagos...
Aš šiąnakt švęsiu šventę:
jausmų atolo lysės žydi.
Nors kūnas bado gniaužomas sulysęs,
bet siela – pagirio svyruoklis baltas beržas,
skaidri, kaip mėlynosios žvaigždžių erdvės,
tiesi, kaip auksinis žilvitis.

2.

Ne naktį ir ne dvi
liepsnojo aukuras gėlėtoje širdy.
Maniau –
    tu aukurą ten padėsi,
ir kvepiančiųjų dūmų kamuoliuos,
kaip pavakare pievose pakylant rūkui,
tavasis veidas aureolėj juoksis.
Sergu.
Širdy – paklaikusis ūžimas vėjo,
šalnoj nuvytusių žibuoklių verksmas...
Be gailesčio sutrempki mano širdį!
Ji sudrebės ir, apsiliejusi krauju,
nuaidės tyliu pamišėlio juoku
pilkais dirvonais...
Pražydome jauni, kaip ant bedugnės krašto
išdygusi žibuoklė ir žilvitis.
Pasibaigė jau, rodės, neramumo dienos, –
rausvomis meilės ūkanomis apsigaubus žemei,
žilvitis mėlyną žibuoklę pabučiavo. –
Ir vėl paklaikęs vėjas ūžia,
vėl rauda – krisdamas į pražūtį –
alyvos žiedas.



GYVENIMUI ŽYDINT


Alyvos žydi.
Už lango kvepia vasara.
Į širdį prašosi
rausva pavasario daina.
Ir svaigstanti jauna širdis
pražydusioj alėjoj plakas,
o ten toli – už šimto kalnų ir miškų –
vingiuojas tolumon niūrus senatvės takas...
Jauna apsvaigusi širdie,
o, juokis, džiūgauki, gyvenk!
Tavi žingsniai – pasaulio džiaugsmas,
tava ugnis kaitri, kaip saulė!
Tebus rytojui skausmas
ir nerimasties juodos dienos!
Juk šiandie – mėlynas pavasaris
ir tik rytoj – raudona vasara.
Paniurusio rudens
ir žilagalvės nerimo viešnios –
gyvenimo žiemos – nelauk! –
Ji ir pati ateis,
nuskins pavasario karūną
ir liūdesio skraiste tave apgaubs.

Eilėraščių rinkinys „Sutemų skersgatviuos“, Kaunas 1926 m.

Kalba autentiška