Gyvename neseniai. Vos pora dešimtų metų. Bet daug pergyvenome. Kasdien nauji įspūdžiai. Geležinkeliai. Taxi. Radio. Kino. Moderniški šokiai. Tai mūsų dienų žmogaus gyvenimo reikmens ir fantazijos maistas. Mes mūruose ir gatvių labirintuose. Mes alsuojame motorų benzino dūmais. Girdime rėkiant fabrikus. Už langų po sunkia našta į cemento ritmą sulinkę žengia darbininkai.
       Kasdien namai. Koridoriai. Laiptai. Matinės elektros lempos. Vietoj sidabrinių beržų – gatvių liepos. Akmens. Cementas. Geležis. Už geležies tuksi žmogiška širdis.
       Kartais beprotiškas pasiilgimas tėviškės kalnų, kur svyruoja pribrendę rugiai. Girių. Pievų, paryčiais pilnų mėlyno rūko ir bliaujančių galvijų.
       Ir žmonių, kur velka darbo naštą. Aria. Sausina pelkes. Kuria naujas sodybas.
       Ir gyvulių. Kiaulių. Karvių. Arklių.
       Skauda smilkinius. Tvinksi gyslos.
       Dūšia skamba į taktą gatvių ritmui. Dūšia rėkia, rodos, pliš gatvės.
       Pro bažnyčių bokštus, dirbtuvių kaminus, pro tūkstančius namų, mėlynas pievas ir kraujais garuojančią tėviškės žemę ne aš vienas aiškiai jaučiu kylančią naujo gyvenimo aušrą.
       Tai mano autobiografija.
       Nelyginant pelikonas, pakilęs iš pelenų, einu dirbt kitų daiktų, kas padaryta, palikęs praeičiai. Kas praeity, tas reikia iš širdies išraut su kraujasi ir rašyti daiktus, kuriais galva nėščia ir kurie neduoda ramybės.

       Iš antologijos „Pirmas dešimtmetis“, Kaunas, 1929 m.
       Kalba autentiška