verba jaunas


***
Tai šauksmo kumšty, žvilgsnio sprindy
Mes užrakinti, ir auginti
Mums spindulį, kol jis išlįs
Lyg bulvės daigas, lyg auglys.

It būčiau apteptas vašku,
It kas gyvam tą formą plėštų
Nuo padų, nuo delnų, akių,
Nuo nervų sprūdžio, lūpų rašto.

Rasoja vyturio širdis
Po palša šiaurės uniforma.
Išmirks pakalnėj žiemkentys –
Vėl leidžias debesis kaip voras.

Nugludina kampus, užglaisto
Kalvelių ir kemsynų klastą.
Tau šypsosi veidų žaizda,
Miglų aliejais patepta.

Vai kokį pėdą išsūpuoja
Artumo saldžiame varge,
Vai kokią šviesą spinduliuoja
Išblunkančiam atviruke...

Verba, Algirdas. Aprišu obelį. – Vilnius: Vaga, 1980.



KARO DIEVAS

Jo akys kulkos, kilpos – ausys.
Su kartuvių juodais sparnais.
Jisai šešėliu savo prausias,
Šleivoja žergia ratilais.

Monetų rauzgani kūneliai
Jo gyslomis dar srūs ir srūs.
Prie sukrautos galvų krosnelės
Skalauja žiaunų protezus.

Atvėpę dreba lūpų sėdmenys.
Ir vėliavos juodos klasta
Jo gėda pridengta.
Galva – įaugusi į liemenį.

Pakrypus grybo skrybėlė.
Krūtinės ląstoje – skylė.
Ten klykia vieniša vėlė –
Visų karų gėlė.

Verba, Algirdas. Aprišu obelį. – Vilnius: Vaga, 1980.



***
Sukepęs lūpų akmuo
Nebeįskelia žodžio.

Skaudūs žvaigždžių vabzdžiai
Apniko akis
Aukštielninkam.

Dar žaidžia ausis
Žemės garsais realiais,
O siela išklysta
Juodais debesų raistais.

O broli, broli, žmogau,
Apšviesk mano galvą
Savo glėbio
Tamsa.

Verba, Algirdas. Aprišu obelį. – Vilnius: Vaga, 1980.



***
O sniegas – laikinas kaip laikas
Palies lengvai ir nuvilnys.
Į mano jausmą nusitaiko
Šalta sidabro geluonis.

Jau tarp dienos ir tarp nakties
Neliko skiriančios jungties.
Sužibo prieblanda sniegu
Virš vilnos mėlynos miškų.

Ak, žemės ir dangaus riba.
Ak, mirksniui – dangiškasis skonis.
Aksome deimantai žibą –
Po rūpesčiais palinkę žmonės.

Lyg karkvabaliai iš vaikystės
Beržų – šešėliai snaigių kris.
Be žado užveria duris,
Be žado – džiugesys ir kirtis.

Po šaltu švino dangumi,
Žvelk, žydrą ledo optimizmą:
Vaikai išbando krisdami,
Ir žydi paslaptingos prizmės.

Bet atlydys jau dūmą gena,
Ir aš – mažyn, ir aš – tamsyn,
Tarytum senis besmegenis
Juokingom kojom ir ausim.

Verba, Algirdas. Aprišu obelį. – Vilnius: Vaga, 1980.



***
Toks liūdnas – tarsi vienas būčiau
Blaivus patekęs tarp girtų.
Juokingas – tarsi tarp blizgučių,
Šaltų, neliečiamų daiktų.

Plevena seno rūbo klostės.
Risnoju aš užpakaly
Šio amžiaus, kur apvainikuoti
Kvailys ir kvaitulys.

Prie šono – ištikimas ginklas
Iš protėvių laikų taurių.
Ir sako, aš esu turtingas
Todėl, kad nieko neturiu.

Aš ištikimas – tarsi aidas.
Aš paskui šauksmą. – be galvos.
Manęs, keistuolio, žmonės baidos,
Tarytum sąžinės savos.

Ir to baisaus malūno vytas,
Ir lodytas piktų šunų,
Graudus risnojimas pavirto
Didžiausiuoju pranašumu.

Verba, Algirdas. Aprišu obelį. – Vilnius: Vaga, 1980.