Kaip Aleksandras pavasariu džiaugėsi

 

        Šiandien Aleksandras prabudo žvalus kaip niekad, ir išsiplovęs burną išbėgo į lauką džiaugtis pavasariu. Pavasaris irgi džiaugėsi Aleksandru. Aplinkui vaikščiojo žmonės, kurie dar buvo nepradėję džiaugtis, tai kai pamatė kaip džiaugiasi Aleksandras, irgi iškart pradėjo džiaugtis. Viskas buvo labai gražu ir džiaugsminga.

        Štai šitaip gražiai prasidėjo Aleksandro diena. Kuri, beigėsi šūdinai, nes po pietų jis paslydo savo virtuvėlėj ant riešutų ir pargriuvo. Užsigavo galvą ir truputi pilvą.

 

 

        Žemės gyventojas

 

        Aleksandras gulėjo ant žolės ir žiūrėjo į pavasario dangų. Danguje skraidė lėktuvai, varnos, vabalai.

         “Jeigu aš mokėčiau skraidyti, tai nereiktų man čia gulėt ir žiūrėt į dangų kaip tie visi skraido” - galvojo jis.

         “Bet tada turėčiau žiūrėt į žemę ir matyt, kas čia darosi… Gal ir gerai, kad nemoku. Galiu žiūrėt į švarų ir šviesų dangų, o ne skraidyt danguj ir žiūrėt į tamsią žemę su šiukšlynais ir miestais.

        Paukščiai ir lėktuvai turėtų man pavydėt, o ne aš jiems.”

        Aleksandras kartais visai nekvailų dalykų prisigalvoja. Šitas vienas iš jų.

 

 

        Šventės

 

        Aleksandras nekenčia švenčių. Per šventes jis turi dirbti savo sandely ir saugoti jį nuo vagių. Vagių per šventes beveik nepasitaiko, tai ir tas darbas toks nelabai įdomus būna. Bet užtai įvyksta šiaip visokių įdomių dalykų. Štai per praeitas velykas, į jo sargo kambarėlį iš kažkur atklydo tokia didelė žiurkė ir kol Aleksandras miegojo, pergraužė vandentiekio vamzdį. Pradėjo plūsti vanduo ir užtvinkdė visą kambarėlį. Jei Aleksandras nebūtų pabudęs, tai būtų ir nuskendęs tam vandeny. O dar žiurkė pergraužė šilto vandens vamzdį, tai tokį vandenį gi labai sunku pajaust.

        Po šito įvykio Aleksandras atvežė iš savo sodo tuos du šmaikštuolius katinus, kad tą žiurkę pagautų. Jie ir pagavo. Ir taip snukį išdaužė, kad maža nepasirodė.

 

 

        Augintiniai

 

        Šiandien Aleksandras prisijaukino akmenį. Rodos kas čia įpatingo, akmenį prisijaukinti. O viskas vyko labai įdomiai.

        Jis iš ryto išėjo į lauką, kur buvo labai labai karšta. Kokių 40 arba 50 laipsnių, kaip minimum, atrodė. Žiūri guli toks gražus, niekur nematytas akmuo. “Matyt iš kažkur atklydo” - pagalvojo Aleksandras. Akmuo tvarkingas, prižiūrėtas, matos, geruose namuose augęs.

        Aleksandras parsinešė jį namo, padėjo ant palangės ir vėl išėjo į lauką. Lauke karšta, kaip kokioj pekloj.

        Kai vakare grįžo namo, akmens nebuvo nė kvapo. Akmenys ir šiaip kvapo jokio neturi, bet taip sakoma. Ir langas išdaužtas. Nuliūdo truputi Aleksandras.

         “Reikėjo į pavėsį padėt, o ne ant palangės. Matyt neištvėrė karščio.” - mąstė jis.

        Nebepirmą kartą iš Aleksandro namų gyvūnai bėga. Kažkada karosas Rapolas ir skruzdelytė Makalytė buvo pabėgę. Karosą tada suėdė šmaikštuoliai katinai, o skruzdelytę Makalytę tai dar matė kiemo vaikai bėgančią, bet paskui dingo kaip į vandenį.

        Dabar Aleksandras norėtų auginti gulbę. Ieško pagal skelbimus, gal kas dovanoja.

 

 

        Beprasmybė

 

        Aleksandrui viskas atsibodo. Viskas viskas. Ir darbas ir miegas, ir žmonės, ir net Valentas, kurio jis jau ir taip ilgokai nematė. Spjovė į viską ir išėjo Aleksandras iš namų.

        Nuėjo prie upės. Ta irgi tokia pati kaip visada - murzina. Tada užlipo ant kalno. Nuo kalno vaizdas irgi atsibodęs. Atsigulė ant žemės. Dangus toks kaip kasdien - nepastovus. Atsibodęs net ir tas nepastovumas. Nu nėr kur dėtis nors tu ką.

        Grįžo vėlai vakare Aleksandras namo. Ir miego jam nesinori, nes miegojo jau naktį prieš tai ir užvakar. Valgyt irgi nesinori, nes visokio maisto jau yra ragavęs.

        Šiandien Aleksandras jaučiasi beprasmis. Toks kaip, kartais mes visi jaučiamės esą. Vieni mažiau, kiti daugiau.

        Galbūt rytoj viskas atrodys kitaip. Kartais reikia pastangų ir laiko, kad pradėt viską mėgti iš naujo.

 

 

        Pilnatis

 

        Kažkodėl vakar darbe Aleksandrui pasidarė labai linksma ir jis sumanė iš dėžių, kurias saugo tam savo sandėly pasistatyti tokį namelį kaip eskimai šaltam ašigaly iš ledo gabalų statosi. Pastatė ir įlindo vidun. Ten taip jauku, šilta. Dar pasiėmė savo stalinę lempą, stalą ir nešiojamą lovelę į vidų. “Taigi taip dar geriau dėžes saugoti. Jei kas nors bandys ką nors vogti aš iškart pamatysiu, nes jos visos ne kažkur viena už kitos sustatytos, o gaubia mane iš visų pusių. Man net vaikščiot nereiks, užteks tik galvą sukioti.”

        Lyg tyčia pati viršutinė dėžė ėmė ir užkrito Aleksandrui ant stalo, sulaužė lempą ir sugadino nuotaiką. “Per pilnatį geriau jokių statinių nestatyti, ir išvis niekuo neužsiiminėti, nes būtinai kas nors blogo atsitiks” - mąsto jis bandydamas tamsoj išeiti iš savo namelio. Aišku atsitrenkė į kitas dėžes ir jos visos užgriuvo ant jo. “Gal reik čia ir išmiegoti taip dėžėm užsiklojus. Nes jei bandysiu dar ką nors daryt, gali dar kokių nelaimių atsitikt”

        Per pilnatį Aleksandrui visada labai nesiseka. Jis stengiasi kuo mažiau veiksmų daryti, kuo mažiau žodžių sakyti.

 

 

        Aleksandras – menininkas

 

        Nusprendė Aleksandras vakar menais užsiimti. “Seniai jau kažką gražaus bebuvau sukūręs” - pagalvojo jis. Bet prieš kuriant savo, reikia nueiti į kokią nors parodą pažiūrėti kaip kiti žmonės kuria, kad pats tokių klaidų nedarytų. Ir nuėjo atseit šiuolaikinio meno pažiūrėt.

        Stovi jis, žiūri, nesupranta. Jam ant sienos projektuoja filmą, kaip keturios nuogos bobos (nemaišyti su nuogom moterim) ir vienas nuogas diedas vaikšto po kažkokią paveikslų galeriją ir grožisi tapybos darbais. Vėliau viena iš tų nuogų bobų  atsigula ant grindų, tada likusios trys gula ant jos nugaros ir ant ketvirtos bobos nugaros dar skersai atsigula nuogas diedas.

         “Oho, va čia tai menas!” - pagalvojo Aleksandras. Aleksandrui dar toli iki tokio, o gal ir niekada nieko panašaus nesukurs jis, nes biški protingesnis ir kūrybingesnis jis yra. “Rodyt kažkokias nuogas bobas, kurios eina ratais iškėlusios rankas į viršų, gula ant grindų… Nu tai čia durnu reik būti. Ne kiekviena nesąmonė, kuri galerijoj rodoma yra menas.” - padarė išvadą Aleksandras. “Tik vietą užimą, kurioj savo darbus galėtų iš tiesų talentingi žmonės rodyt.”

         “Matyt aš turėjau gimti šiek tiek anksčiau, kai dar menai gražūs būdavo” - mąsto Aleksandras žiūrėdamas į dar vieną meną, kur į krūva sukrauta daug kartoninių dėžių ir jos visos aptaškytos kažkokiais purvais.

        Sąvoka “šiuolaikinis menas” nereiškia, kad tai menas skirtas šiuolaikiniam žmogui. O reiškia, kad tokį meną galima kurti tik šiais laikais, nes anksčiau, už tokias nesąmones būtų į kalėjimą uždarę…

 

 

        Moterys

 

        Iš visų naminių gyvūnų Aleksandrui labiausiai patinka katinai. Tik ne tie šmaikštuoliai, o normalūs. Dar kažkada jis augino karosą Kontrimą vonioj. Vėliau gi visi pamena Skruzdelytę Makalytę, kuri pabėgo, o dar vėliau jis per skelbimus susirado gulbę ir dabar ją augina kambary. Gulbė - nedurnas paukštis. Kai Aleksandras skaito knygą fotelyje ji irgi apsimeta, kad skaito ištempus savo ilgą kaklą jam virš peties.

        O kai Aleksandras duoda jai valgyti ji suvalgo ne viską, o pasideda biški už spintelės. Vėliau, kai jis išeina į darbą, ji per langą tuo maistu lesina balandžius ir šarkas, o jie jai už tai prineša auksinių ir sidabrinių papuošalų, kuriuos randa arba pavagia iš čigonų. Ji visokias apyrankes nešioja ant kaklo. O Aleksandras nesupranta iš kur jinai tuos moteriškus papuošalus traukia. Jis pats tai tokių neturi, kai veda ją į lauką tai prižiūri.

        Žodžiu, moterys yra moterys. Ir jokie vyrai niekad jų nesupras. Geriau net nebandyti.

 

 

        Aleksandro gimtadienis

 

        Aleksandras šiandien švenčia savo gimimo dieną. Niekas nežino kiek jam metų, bet kai prisimena, kad gimtadienis tai jį pasveikina. Atėjo šiandien pas jį Valentas su dovana (padovanojo mobilų telefoną), Albertas atnešė dovanų savo paveikslą, kuriame buvo nutapytas Aleksandras su kompasu, kaip jis pats kažkada labai norėjo. Atėjo net Slavomiras su Miroslavu. Jie atnešė didelį tortą. Net šmaikštuoliai katinai atėjo. Tik labai juokinga buvo, kai Aleksandras visai netyčia pradarė buto duris ir juos pamatė, o jie lipo vienas kitam ant nugaros kaip Bremeno muzikantai ir bandė paspausti durų skambutį. Gal būtų ir pabeldę į duris, bet letenėlės per minkštos. Ir atnešė jie jam dovanų pienių vainiką ir pažadėjo nebesiausti jo sode (laikinai). Aleksandras niekaip nesuprato iš kur jie lapkričio mėnesį pienių pririnko… Gulbė Liucija padovanojo Aleksandrui sidabrinį žiedą, kurį jam atnešė balandžiai už lesalą. Sandelių viršininkas irgi atėjo. Padovanojo Aleksandrui savaitė apmokamų atostogų.

        Balius buvo visai linksmas. Tiesa Valentui kažkuo Albertas užkliuvo ir jie truputį susiginčijo po poros taurių vyno, bet vėliau vėl ėmė vienas kitą gerbti.

 

        Daugiau tekstų apie Aleksandrą http://aleksandro.blogas.lt