tekstai.lt

Juozas Žlabys-Žengė. Nervuota poema „ANYKŠČIŲ ŠILELIS“ (1930)
b_100_172_16777215_0___images_iliustracijos_2013_tekstai_zlabys-zenge_anyksciu_silelis.jpg        „Keturių vėjų“sąjūdžio dalyvis Juozas Žlabys-Žengė – vienas žymesnių XX a. 3-iojo dešimtmečio literatūrinio maišto ir poezijos reformos reprezentantų. Ryškaus temperamento poetas, valiūkiškų deromantizuotų nuotaikų ir pavasariško gaivalo reiškėjas, demonstravo modernią poetiką, leidžiančią perteikti šiuolaikinio žmogaus pojūčių tikrumą ir mąstymo dinamiką (garsų, skiemens efektai, netikėti žodžių junginiai ir pan.). Modernumą jungdamas su liaudišku humoru ir folklorinių talaluškų stiliumi, stengėsi išgryninti lietuvišką avangardizmo atmainą. Anykščių šilelyje įmantriai ir žaismingaikūrė atgimstančios ir į ateitį žengiančios lietuvių tautos metaforą. Novatoriška „Keturių vėjų“estetinė koncepcija stipriai buvo persmelkusi visą Žlabio-Žengės kūrybą ir gyvenimą. J. Žlabys-Žengė savo pavasariškuose eilėraščiuose intensyviau už kitus keturvėjininkus perteikė mitologinę ir erotinę pasaulio jauseną, vartodamas gyvybės atnaujinimo apeigų, ritualinio plūdimosi motyvus. Nervuotoje poemoje „Anykščių šilelis“ (1930) J. Žlabys-Žengė kubistine maniera skelbia šilelio atgimimą, pažangą ir nepriklausomybę.

    

     Ė — ė ar toli?

    

     Mes pajūry

     Jūratei įmetėm

     Grūdų gintarus.

     Mes pajūry

     Jūratei praskleidėm

     Linų skepetas.

     Mes pajūry

     Žaibų gi įmetės inkarus.

     Ir mums pas jūras

     Pušimis kvepia taip!

    

     Mes pajūry

     Išbridom klaipią pėdą.

     Mes nukariavom vakarus ir pietus

     Ir mums su Geležinio Pilkio,

     Geležies ir betono, pėdom

     Vilnės,

     Pavilnės,

     Vilnijos link!

    

     Mes pajūry

     Prisiviliojom jūras: —

     Mūsų seną žilą Baltiją

     Ir mums pajūry,

     Ir jūrose — jūros ...

    

     Mes —

     Jūratei —

     Grūdų gintarus.

     Mes —

     Jūratei —

     Linų skepetas.

     Mes —

     Jūratei

     Žaibų inkarus,

     O

     Mums —

     Jūratė

     Darbų įkinkus

     O —

     Mums —

     Jūratė —

     Linki gi

     Ir —

     Mums —

     Jūratė —

     Pas jūras kalba taip: —

     Jei traukia kas, —

     Tai traukinys.

     Jei kala kas, —

     Tai kals genys.

     Tai kals genys,

     Tai dums genys,

     Tai degs genys,

     Tai lėks genys.

     Ir degs,

     Ir bėgs,

     Ir sriūvys ...

    

     Ir mums pas jūras

     Juraitės teškia taip: —

     Ė — ė ar toli?

    

    

     Kvapas piauto šieno ir terpentino

    

     Tai kas,

     Jei aš šiandieną nežymus —

     Ataugu ir ataugu!

     Cilindrais

     Kyla liemenys pušų —

     Žiūrėkit!

     Ir konusai reljefo taipgi —

     Kyla ir kyla!

    

     Pro šalį dūksta traukinys —

     Many suskyla

     Galingas švilpis —

     Niekados nerimsta aidas,—

     Ir paukščiai kūria savo bylą ...

    

     Prieš saulę šildaus aš.

     Kiekvienas mato,

     Kaip veržias iš pušies

     Cilindro

     Sako lašas,

     Kiekvienas žino —

     Jį gintaru patapsiant...

     Ir palei mano šoną

     Šventa,

     Šventoji šventę švenčia ...

     Aplinkui kvapo piauto šieno

     Ir kadūgyno

     (Pirmarūšio terpentino),

     Ir oro gryno, gryno,

     Kiek tik, tu, nori prie pušyno.

    

     Prieš saulę šildaus aš

     Paūksny išsirėžė

     Geležinis baravykas ir laimingai auga ...

    

     Prieš saulę šildaus aš.

     O po kelmų

     Mėlynus plotus

     Auga katei,

     Auga gervei kotas, —

     Auga grybų liepalotai...

    

    

     Nė biškio galimybės futurizmo

     sėjai ir švino mįslys

    

     Liepsnoja ugnys

     Ir armotos tik kalba — augu! —

     Kad ir galėčiau suliepsnoti,

     Kad armotom prašnekt galėčiau...

    

     Ir aš taip pat,

     Taip pat kaip ir kiti,

     Kad aš šilelis,

     Kuris taip daug kentėjo,

     Kuriam nei rombo,

     Nei jokio kūbo,

     Nei kiek kvadrato duota,

     Nei biškio galimybės futurizmo sėjai...

    

     Ir ašen prašnekau:

     „Pušų nekelios

     Apykreivės ir taip toliau...

     Pušynas jaunas

     Gyventi trokštąs ir gyventi galįs!“

    

     Ir aš ugnim liepsnoju,

     Ir armotom kalbu,

     Ir plyšte plyštu bombom...

    

     O rytmečiais Ir naktimis

     Anykščių darbo rombuos, —

     Gaisrų, pašvaisčių žydi kliombos...

    

     Ir teka

     Rytmetinis kraujas

     Ir virpa pušys — gyslos

     O iš rytų

     Ir iš anapus

     Vyslos

     Švinu,

     Švinu,

     Švinu

     Nerimsta mįslys...

    

    

     Kalbu, liepsnoji, lieju

     ir šaukiu

    

     Bet aš kalbu,

     Liepsnoju,

     Lieju

     Ir šaukiu:

     „Ne — pri — klau — so — mybė!“

    

     O konkurėžiai

     Bekrisdami

     Lyg kūjais rėžia:

     „Anykščių nūn šilelis

     Niekam nebepriklauso:“

    

     O!

     Mano skruzdėlės!

     O!

     Skruzdėlės!

     O!

     Bitys!

     O!

     Širmonėliai! —

     Patys ir pačios!

     Kas eina žiūri —

     Mato:

     Kas žingsnis: —

     Vis plakatas.

     — Tai jis?

     — Tai aš! —

     Kuris taip daug kentėjau,

     Kuris esu! —

     Anykščių aš šilelis!

    

     Ir

     Atsistojo šilo grybas

     Baravykas

     Palei taką

     Ir agitacijas

     Šneka ir šneka: —

     Girdi,

     Jūs,

     Išsismalavę gotikės,

     Pajuodavę paberžės,

     Suvargę raudonikės,

     Taipgi,

     Ir, jūs,

     Mažos ir sulaužytos vaivoruškos,—

     Man tik pasiutusiai noris

     Dainuoti jums,

     Tokias dainuškas: —

    

     Jūs,

     Susivynioję,

     Ir taip pat pariesti,

     Lapeliai,

     Ir, spygliai, pageltę,

     Pavytę ir nuriesti;

     Jūsų žiedai

     Anemiški ir nedažyti,

     Vos išsprogę Ir

     Tuojau nuvytę;

     Kodėl jūs, grybai,

     Žiedai, ir, lapeliai,

     Neturit laimės

     Augti, blaivytis,

     Džiaugtis ir raivytis ...

    

     Jūs,

     Paukščių ir žvėrelių,

     Snapai, ir, ylos,

     Kojos, ir, galvos,

     Vos gyvos

     Ir, gyslos, išsišakoję,

     Kodėl,

     Jūs,

     Taip pat negalit,

     Čion pat, šilo angoje,

     Balsiai strikčioti,

     Kidikčioti,

     Bei gražiai žvengti?

    

     Ir kodėl jūsų daugel nemato,

     Kaip po šilą jau vaikščioja

     Taškai grybų?

     O ant grybų plakatai gi?

     Ir uogos plakas jau.

     Argi tad,

     Snapai, ir ylos,

     Kojos, ir, galvos,

     Nesusiduoti iš plakato

     Sau į galvą, į kaktą?

    

     Ir argi...

     Ir juk,

     Jei,

     Žolelės, žolynai,

     Žolynėliai,

     Ne šiandien,

     Tai,

     Žiedai,

     Žiedučiai, žiedeliai,

     Ir ne rytoj...!

    

     Ir tad mūsų menkų grybų,

     Taip pat pušų liesų,

     Ir žvėrių ir paukščių neaukštų,

     Vaikų vaikai

     Alkani, sunykę, pageltę

     Ir nervuoti,

     Vaitos ir vaitos...

    

     Taigi?

     Ir kogi?

     Ar ne, ir ne?

    

     Smalingos pušys,

     Beržai kieti,

     Ąžuolai,

     Karklai,

     Gluosniai, —

     Visi į šilą!..

    

     Snapai, ir, ylos,

     Kojos, ir galvos, —

     Padėkim šilui!

     Kas ietį,

     Kas samtį,

     Kas švino vamtį, —

     Padėkim šilui!

     Ar švintant dienai

     Ir ar pradėjus temti

     Turėkime tik vieną lemti:

     Ir durkime!

     Ir šaukime!

     Ir šaukime!

     Ir švilpkime!

    

     Ir per visą šilą:

     O—o—o—o—o—o—o—o—o—o!

    

     Ir išgriuvo grybų grybai, —

     Dar labiau bevaikščioja po mišką.

     O ant pečių plakatai,

     O plakatuos parašyta ryškiai: —

     „Anykščiai — laisvas miškas!“

    

     Ir išsirpo uogos,

     Ir vėliavėlėm plakas.

    

     O kai kurie: —

     Dar šnekas,

     Kas taip, kas ne,

     Kas ne, kas taip!

     Ir kai pradės

     Kukurbezdžiai

     — Bic!

     — Bac!

     — Bic! —

     Šaudo ir šaudo: —

     Ir susikimba,

     Ir susispaudžia,

     Ir susigaudo Palei taką: —

     Muselės,

     Zuikeliai,

     Ir sparvos.

     Ir veržias,

     Ir lekia,

     Ir spardos...

    

     — Broliukai!

     — Sesutės!

     — Žalvarniai!

     Nutilo.

     Švilpia.

     Kalba.

     Barnis: —

     — Kas?

     — Jurgis?

     — Ne?

     — Pavasaris?

     — Ne?

     — De jure?

     — Ne?

     — De facto?

     — Ne?

    

     O aš kalbu

     Liepsnoju,

     Lieju,

     Plyštu

     Ir šaukiu:

     „Faktas!“

    

    

     Geometrija, Baranauskas

     ir reljefo špygos

    

     Iš pašaknų išlindo

     Geometrija

     Ir atsistojo.

     Ir kur voratlinkiai

     Kabojo

     Tuojau ir telefono

     Ir telegrafo vielos stojos...

     O kur tik varnų gūžtos,

     Ten radio beūžta —

     Ir skamba radio visam šile!

    

     Pakilo kelmas.

     Vienas.

     Du.

     Keturi.

     Dešimts.

     Ir sukasi motorais.

    

     O kur pušis išvirto

     Iš liemenio išėjo plentas,

     O iš viršūnės

     Miesčiukas, kaimas

     Susikūrė.

     O kur akmuo

     Laukinis

     Pakilo, sukasi tekiniais

     Ir lauką aria traktoris

    

     O kur kelmai

     Išvirtę

     Tai jauja,

     Tai sėjama mašina

     Savąsias jėgas bemėgina....

    

     O nuo šakų

     Nusviro kvadratai

     Ir ratai,

     Ir kūbai,

     Ir rombai.

    

     O kur

     Šaltinis

     Praburbo garo katilas: —

     Ir švilpia,

     Ir ūžia,

     Ir dirba

     Visam šile!

    

     Kai riktels garo katilas:

     — Ba-r-r-r...-a-n-n-n... -a-u-u-u... - skis!

     — Baranauskas atvažiuoja?

     — Ar vyskupas?

     — O!

     — Vyskupas!

     — Šalin!

     — Stok!

     — Kur?

     — Nelyskyte!

    

     O aš kalbu,

     Liepsnoju,

     Lieju

     Ir šaukiu: —

     Visi!

     Visi išlyskite!

     Anykščių aš šilelis!

     Cilindrais liemenys pušų!

     Kvadratais skujų šakos!

     Ir kubais konkurėžiai!

     Ir konusais reljefo špygos!...

    

    

     Išlyskite!

    

     Visi!

     Visi dabar išlyskite,

     Kur Baranauskas,

     Vyskupas kur,

     Pušims jaunoms,

     Šile jaunam

     Pamokslus sako ...

    

     O jau

     Ir vyskupo paties —

     Neišpasakytas lipšnumas.

     Gyvas,

     O,

     Gyvas iškalbingumas.

    

     Jis pats,

     Baranauskas pats, —

     Mielas toks senelis —

     Taip ir žiūri,

     Kaip jo pušys želia,

     Kaip jo pušys nosį trina...

    

     Ir staiga: —

     Anykščių —

     Kas —

     Šilely! —

     Išlyskite!

     Ir tuojau pušys ir konusai kyla.

     Ir Baranauskas pats kyla:

     Saulė kyla.

     Vėjas kyla.

     Šilely pakylo bylos.

     Šilely švilpiai skyla, —

     Šilely nieks nebetyli...

    

     Linksta vėjai,

     Linksta pušys,

     O, mielos motinos,

     O, mieli tetušiai!

    

     Jei traukia kas, —

     Tai taukinys,

     Jei kala kas, —

     Tai kals genys.

    

     Tai kals genys,

     Tai dums genys,

     Tai degs genys,

     Tai lėks genys.

     Ir degs,

     Ir bėgs,

     Ir sriuvys ...

    

    

     Baranausko pamokslas

     apie lietuvišką futbolą

    

     Šile!

     Šileli!

     Ar girdžiate šilely?

    

     Tikrai sakau: —

     Kotangentą pajudint!

    

     Ar girdžiate,

     Kai šokinėja laiko futbolas.

    

     Ar girdžiate

     Žūt ar būt, ir galas!

    

     Ar girdžiate,

     Kurie

     Hau—hau—hau

     Bėkai,

     Kurie

     Bėkit, bėkit, bėkit.

    

     Kurie For —

     Var — var —

     Dai — dai — dai,

     Kurie su Aušrų

     Vartais!

    

     Ar girdžiate,

     Kurie

     Gal, gal

     Stiprūs golkiperiai,

     Kurie

     Aut — aut

     Lekiat su laiko autu!

    

     Ar girdžiate,

     Kurie

     Trenks,

     Kurie trenks dar,

     Kurie trenksim dar,

     Kuriuos

     Paners Neris,

     Kuriam:

     — Kur neries?“

     Kuriems:

     — „Kur neriatės,

     Korneriai?“

     Ar girdžiate

     Kurie

     Viens, du,

     Trys

     Anykščių saulės referi!

    

     Klausykite

     Ar matote

     Aušrų žiežirbas?

     Ar girdžiate

     Garsų trimitus? —

     Visi

     Ir visos

     Ar imates?

    

     Aušrų žiežirbos!

     Darbų geležys!

     Garsų trimitai! —

     Imatės?

     Kai pušyse, — jau

     Švenčionių — Naugarduko

     Ir Naugarduko — Gardino

     Kotangentas nubraižytas.

    

     Tikrai sakau: —

     Kotangentą pajudint!

    

     Dabar sakau — amen

    

    

     Pušinė lyrika

    

     Ė, Anykščių pušyne

     Tylus ilgėjimas,

     Tik didelės žalios vėliavos

     Padange sėlina,

     Ir didelis dangus

     Išteptas gražiu aliejumi,

     Ir dangui aliejiškai mėlyną....

    

     O per

     Ilgėjimą

     Girdėti tylėjimas,

     Girdėti šlamėjimas,

     Girdėti šlamant kalėjimus.

    

     O per pušinę lyriką

     Plovėjai įkyrus

     Piauna pušelę ir pušį,

     Skrodžia gerklę per pusę,

     Kartais ir kuso:

     Na gi, pušys, nagi, užkit!

    

     Kartais šoka

     Vargšas žvėrelis.

     Šoka nuo kulipkos kelio

     Bet pašokus kulipka

     Muša vargšą žvėrelį.

    

     Kartais lekia paukštelis

     Žaidžia plunksnelėm,

     Piktas medžiotojas

     Su kilpom papiauna paukštelį...

    

     Kartais lekioja

     Pro pušyną ir pušį

     Debesų aniuolėlis.

     —Ei, debesėli, lengva jūsų pusė,—

     Jūs skrendat į mylimą pusę.. .

    

     O pušų

     Tylus ilgėjimas

     Žiba danguj

     Dangaus aliejumi.

     O kitą gi pušį laužo kalėjimas,

     O kitai jau mirtis atėjo ...

    

     Visi mes čia

     Suvaržyti:

     Nei mums šlamėjus

     Nei mums kalbėjus

     Nei mums iš džiaugsmo puldinėjus:

     Mums tik tylėjus,

     Mums tik ilgėtis,

     Mums tik mylėjus

     Mumis, — tik nugalėjus ...

    

     Kai mėnuo žiba pilnas,

     Kai žiba naktį pušys,

     Kai juodas šilkas

     Apkabinęs šilą, kaip mergužę ...

    

     — Ė, kas ten liuoksi,

     — Ė, kas ten striksi miško

     Lyrinėj tyloje?

     — Ė, kas pušyne raitas joja,

     — Ė, kas atjoja? ..

    

     Ė, gal tai liuoksi

     Pušyne Pražuvęs

     Kryžiuotis.

     Ė, gal tai čiapsi pušim unijuotis

     Šlechta.

     Ė gal tai eina per šilą žemaičiai

     Priešų medžioti...

    

     Ė, tai tik striksi šilo žvėreliai,

     Ė, tai tik pykši šilo pušelės,

     Ė, tai tik vaikšto šilo kalvos,

     Paskliundos,

     Skardžiai

     Ir upeliai,

     Ė, tai tik kalbas šiluose pušelės...

    

     Nervų išsisklaidymas.

     Jau ant medžių šakų Tupi

     Sutupę lingvistai: —

     Fi - fi -

     Lia - lia -

     Ga - ga - ga - ga.

     Tokia šilelio likimo vaga: —

     Pats Baranauskas dabar futuristas!

    

     Taigi,

     — Šile,

     Šileli.

     Ar girdžiate šilely?

     O už šilelio

     Ar girdžiate?

    

     Dangaus ir šilo pakrantėm

     Pralėkė geri paukščiai

     Matyt, tur būt, taipgi futuristai...

    

     O čia pat,

     Visaip išsimėtę,

     Ir ant šonų pergriuvę,

     Guli miško stuobriai,

     Drevės išsižioję, ir kelmai pajuodę.

     Ištiesusios, kaip mergos kojas,

     Guli paskliundos.

     Ir kita aukštuma,

     Atstačiusi krūtį į dangų ...

    

     Pušų jazbandas

     Griežia žalias prieliūdiįas.

     Šoka grybai ir grybės

     Ir kalba, pavyzdžiui, Neris ...

    

     — Gerbiami filologai!

     Su šypsena ir gera širdim!

     Aš kalbėsiu dabar —

     Koks mano nervuotas likims!

    

     Prisipažįstu,

     Daug kam iš mūsų

     Nervai sukilę taip!

     Toks nervuotas likims.

     Kur kautynės eina, —

     Ten ir nervai,

     Kaip stygos ir kulipkos

     Zvimbs ir zvimbs!..

    

     Nervai — geras dalykas.

     Nervai viską paims.

     Aš bangomis nervuota,

     Mano bangos nedings!..

    

     Mano bangos nedings.

     Sunervuos visą kraštą.

     Ir etnografiškom šaknim

     Prisiųsiu jums raštą —

     Iš —

     Išokupuoto krašto!

    

     Ir pats Baranauskas

     (Renegatas, vyskupas)

     Jau futuristiškai kalba toliau: —

     Kaip eržilas

     Žvengia mano širdis

     Ir šokinėja minties stebulės.

     Man patinka, Nerie,

     Kad jūs nebegulit...

    

     Širdie, mano eržile,

     Veržkimės ir veržkimės;

     Lai man Baranauskui —

     Barankomis — raumenys

     Ir nervai — apyvarais.

     Galingai pasikausime

     Herojingam apyaušry ...

    

     Tik gyslose — kraujo gryno!

     Nė vienas kamštis — nekimš!

     Blaivaus maršo sietyne

     Neklaidžios alkogolių šimts!

    

     Širdžiai kelią išjungsim.

     Mušk, plak, žūk laisvai.

     Aš girdėjau jums,

     Jums gi,

     Skrenda, skrenda kovų laivai...

    

    

     Tegyvuoja gysluotas Nemunas

     ir žemaitė Dubysa!

    

     O po kalbų pušims,

     Dainuoja pušys

     Dainas

     Širdims,

     Smagenims...

    

     O po mišką

     Kukurbezdžiai klaidžioja dar

     Ir agituoja dar taip:

     „Jus visus — kiti pasiims!“

    

     Ir dar agituoja:

     „Pušų

     Makaulė,

     Ir, smagenys,

     Bacilos daužo jūsų fortus!

    

     Pušų

     Aortos

     Ir raumenys —

     Bacilų pirmenybių sportui!

    

     — Halio!

     — Nugarkaulį! —

     Bacilos padarys kurortus!

    

     Halio!

     Visos,

     Jūs, pušys,

     Ir visi, jus — pusšučiai.

     Ir apie visus jus

     Galima pasakyti,

     Kad visi jus žūsit a priori...

    

     Pušyne — choras.

     Choro — daina:

    

     — Tegyvuoja gysluotis Nemunas

     Tegu žemaičiuoja Dubysa,

     Tegu Nevėžio

     Krantų geležys

     Susiraito, pasistoja Piesta

     Visos ir visos...

    

    

     Šilelio pušys — telinguoja!

     Ir konusai reljefo tegu šneka,

    

     Ir te

     Tegu

     Šilely

     Žvaigždės dega,

     Mėnuo kyla,

     Saulė teka ...

    

     Ir

     Lai mes

     Šilely

     Iškeliam vėliavas,

     Lai plaka, lai.

     Ar pasivėlino

     Kovų laivai.

    

     Melsva — tai vandenys

     Lai plaka, lai.

     Mūsų pažandėse

     Mes — sakalai.

    

     Iškeliam vėliavas

     Lai bus audra.

     O išsimėlynus

     Čia mus suras.

    

     Pabaltės inkaras

     Čia mus sutiks.

     Pušims — kas tinka kur,

     Pušims kas tiks.

    

     Iškeliam vėliavas

     Lai plaka, lai.

     Supasi vėliavom

     Kovų laivai.

    

    

     Šventos eisenos

    

     Ir kilo

     Pakilo

     Pušyno Gedimino kalnas,

     Ir žengia.

     Nubudo ir žvėrynas, —

     Ir gražiai žvengia.

    

     O ties pušų

     Vilkmergės keliu

     Pabudo pušys.

     Tikros pušys.

     Pirma viena.

     Tuojau kita,

     Trečia,

     Dešimts,

     Šimtas,

     Tūkstančiai.

    

     O per pušis ir gatves,

     Sako,

     Dūkstančios

     Vis šūkis,

     Ir šukis

     Vis sušūkstančios, —

     Gana!

    

     Ir eina jau gatvėmis

     Visos pušyno bažnyčios.

     Pirma eina

     Aušros ir vartų bažnyčia

     Ir antra

     Skambina varpais taip:

     Šventa,

     Šventa,

     Šventa,

     O!

     Pranciškonų varpinyčia...

    

     Ir eina visi vienuolynai,

     Ir eina visos bažnyčios:

     Šventa Jurgio bažnyčia,

     (Peršoko per Kačergos upelį

     Šventa Igno bažnyčia,

     Šventa Mykaloįaus bažnyčia,

     Šventa gi Mykolo bažnyčia,

     Šventa Jono bažnyčia,

     Onos šventos bažnyčia,

     Šventa Kazio (Kazimiero) bažnyčia,

     Šventa Trejybės bažnyčia,

     Ir pati šventoji katedra.

    

     Visi

     Vienuolynai (vyrų):

     Benediktinų,

     Pranciškonų,

     Karmelitų,

     Bazilionų bažnyčia,

     Augustinų,

     Spaso cerkvė

     Su Polocko keliu

     Ir sinagogų keliosdešimt kerčių...

    

     Kirchos ir

     Moterų skaistūs vienuolynai

     Eina ir eina!..

    

     Ir visos gatvės

     Išeina jau gatvėn: —

     Totorių,

     Vilniaus,

     Trakų,

     Švento Igno,

     Rūdnikų,

     Lydos,

     Trakų kelias

     Ir visi kiti dideli traktai...

    

     O Anykščių pušys

     Su bažnyčioms,

     Su vienuolynais,

     Su varpinyčioms

     Dideliausiais šuoliais

     Pirmyn ir pirmyn!

     Klausosi apskritasis bokštas:

     Kaip trata ir tarška

     Žiogiukų kulkosvaidžiai:

     Cik - cag - cak

     Tak - tak - tak

     Džiak - džiak - džiak ...

     Ir pirmaisiais lekia

     Pavilnės krantais

     Vilkų,

     Zuikelių kariai,

     Meškų kariai,

     Žolelių

     Ir žiedelių kariai,

     Žalvarnių kariai,

     Pelelių kariai,

     Ir vis kariai, kariai, kariai...

     Ir staiga

     Skelbia pati katedra: —

    

     Visiems praeiti

     Prieš Gedimino kalną,

     Kur vyskupas Baranauskas

     Visiems, pats

     Pačiupinės delną ...

    

    

     Žalčio apkabintas

    

     Vėliavos ir vėliavos

     Plaka ir plaka.

     Padangėse mėlyna

     Ir nusisekę...

    

     Liemuo į liemenį,

     Šaka į šaką.

     Tralduojanti skiemenys

     Po pasaulę šnekas ....

    

     Gintaras į gintarą,

     Akmuo į akmenį.

     Mes — nukankintieji, —

     Viską teatmenam!

    

     Sėmenis į sėmenį,

     Vagą į vagą.

     Raliuokite, piemenys,

     Pasileidimo ragą ...

    

     Myliu.

     Mylime ir mylime

     Skaisčią ir gražią Pabaltę.

     Ir Nemuno žaltį,

     Kuris apkabins Vilnių ir Lydą...

    

    Juozas Žengė. Anykščių šilelis. – Kaunas, 1930.
 
zlabys-zenge_anyksciu_silelis.jpg