Lange rymojo moteris ir stebėjo gatvę. Vėjas lengvais gūsiais kilo nuo upės ir neatpūtė nieko nauja. Moteris žiūrėjo įsmeigusi akis kaip tikra nepasotinama smalsuolė. Dar niekas nebuvo toks maloningas ir nesiteikė būti suvažinėtas prie jos namo. Be to, ji gyveno priešpaskutiniame aukšte, tad gatvė buvo pernelyg žemai. Viršuje jos triukšmas buvo vos tegirdimas. Viskas buvo pernelyg žemai. Kai ji jau ketino pasitraukti nuo lango, pamatė, kad vyriškis name priešais įjungė šviesą. Buvo dar visai šviesu, tad tai labai krito į akis ir kėlė tokį pat keistą įspūdį, kaip ir šviečiant saulei įsiplieskiantys gatvės žibintai. Tarsi kas savo languose būtų uždegęs žvakes dar prieš procesijai paliekant bažnyčią. Moteris liko prie lango.
Vyriškis atlapojo langą ir linktelėjo. „Ar man?“ – susirūpino moteris. Bute virš jos niekas negyveno, o apačioje buvo dirbtuvės, tokiu laiku jau uždarytos. Ji nežymiai papurtė galvą. Vyriškis vėl linktelėjo. Tada čiupo sau už galvos, susivokė esąs vienplaukis ir dingo kambario gilumoje.
Netrukus jis grįžo su skrybėle ir paltu. Nukėlė skrybėlę ir nusišypsojo. Tada išsitraukė iš kišenės baltą skepetaitę ir pradėjo ja mojuoti. Iš pradžių lengvai, po to vis energingiau. Jis taip persisvėrė per langą, kad net baisu darėsi - dar iškris. Moteris atsitraukė per žingsnį atgal, bet jis, regis, ėmė tik dar labiau stengtis. Numetė skepetaitę, nusitraukė nuo kaklo šalį – platų margą šalį – ir paleido jį plevėsuoti pro langą. Laikydamas šalį šypsojosi. O kai moteris atsitraukė dar per vieną žingsnį, jis staigiu judesiu nusimetė skrybėlę ir šalį tarsi turbaną apsivyniojo aplink galvą. Tada sukryžiavo ant krūtinės rankas ir pradėjo lankstytis. Kiekvienąkart atsitiesdamas mirktelėdavo kairiąja akimi, lyg tarp jų būtų buvęs slaptas susitarimas. Visa tai dar atrodė linksma, kol ji staiga išvydo vien jo kojas plonom lopytom aksomo kelnėm, styrančias ore. Vyriškis stovėjo žemyn galva. Kai vėl išniro įraudęs, suplukęs ir draugiškas jo veidas, moteris jau buvo paskambinusi policijai.
O kai jis, apsisiautęs paklode, išnirdavo pakaitom tai ties vienu, tai ties kitu langu, iš tramvajų skimbčiojimo ir prislopinto miesto ūžesio už trijų gatvių ji jau galėjo išskirti operatyvinio policijos būrio mašinos sireną. Mat jos pranešimas buvo nepakankamai suprantamas, o balsas – susijaudinęs. Pagyvenęs vyriškis tuo tarpu juokėsi taip, kad net jo veidas susimetė į klostes, lengvai perbraukė per jį ranka, surimtėjo, tarsi delne būtų akimirkai sulaikęs juoką, ir metė jį šen. Tik automobiliui jau sukant už kampo moteris sugebėjo atsiplėšti nuo šio reginio.
Uždususi ji atsidūrė apačioje. Prie policijos mašinos buvo susirinkusi minia. Iš mašinos iššoko pareigūnai, ir minia nusekė paskui juos bei moterį. Kai policija bandė išvaikyti žmones, visi kaip vienas tvirtino, kad gyvena šiame name. Kai kurie jų užlipo kartu iki paskutinio aukšto. Stovėdami laiptinėje jie stebėjo, kaip policininkai po to, kai jų beldimas liko be atsako, o skambutis greičiausiai buvo sugedęs, išlaužė duris. Jie veikė greitai ir su tokiu apdairumu, kokio išmokti vertėtų kiekvienam įsilaužėliui. Ir prieškambaryje, kurio langai vedė į kiemą, jie nedvejojo nė sekundės. Du iš jų nusiavė batus ir užslinko už kampo. Jau buvo spėję sutemti. Vyrai užkliuvo už drabužių kabyklos, pastebėjo šviesą siauro koridoriaus gale ir pasuko jos link. Moteris nusekė iš paskos.
Kai durys atsilapojo, pagyvenęs vyriškis vis dar stovėjo prie lango nugara į juos. Ant galvos jis buvo užsidėjęs didelę baltą pagalvę, kurią vis nusiimdavo, lyg duodamas kažkam suprasti, kad norįs miego. Nuo grindų pakeltu kilimu buvo apsigaubęs pečius. Jis buvo kurčias ir neatsisuko net tada, kai policininkai stovėjo jau čia pat už jo nugaros, o moteris per jo petį žvelgė į tamsų savo kambario langą.
Dirbtuvės apačioje, kaip ji ir spėjo, buvo uždarytos. Tačiau į butą viršutiniame aukšte veikiausiai buvo atsikraustę nauji nuomininkai. Prie vieno apšviestų langų buvo pristumta vaikiška lovelė, kurioje stovėjo mažas berniukas. Ant galvos jis taip pat buvo užsidėjęs pagalvę, o pečius apsigaubęs antklode. Berniukas strykčiojo, mojavo ir krykštė iš džiaugsmo. Jis juokėsi, perbraukė ranka veidą, surimtėjo, tarsi delne būtų akimirkai sulaikęs juoką. Tada iš visų jėgų sviedė jį policininkams į veidą.
Novelė iš rinkinio „Der Gefesselte“ („Supančiotasis“, 1953)
Iš vokiečių kalbos vertė Alina Baravykaitė
