Martinas Amisas (g. 1949) – anglų novelistas, eseistas, trumpų apsakymų autorius, priskiriamas „Naujojo Oksfordo šmaikštuolių“ grupei. „Naujojo Oksfordo šmaikštuoliai“ – išties ypatingas reiškinys šiuolaikinėje Europos literatūroje. Tai puikūs stilistai ir profesionalai par excellence. Apie savo kartą Amisas yra pasakęs: „Gyvenimas po 1945-ųjų visai skiriasi nuo to, kuris buvo prieš tai. Mes nepanašūs į nieką kitą žmonijos istorijoje“. Šių kūrėjų romanų objektas, nerimo, įtūžio, nuostabos ir juoko šaltinis yra pati postmodernioji būsena.

        Dentono mirtis

        Staiga Dentonas suprato, kad jų bus trys ir jie ateis sutemus, kad jų vadas turės savo raktą ir jie bus ramūs, apdairūs, ryžtingi, kad jiems tikrai pakaks laiko atlikti tai, kas turi būti atlikta. Jis žinojo, kad jie elgsis mandagiai, pagarbiai, kilniai, - nepaisant to, kokia bus jo būklė, jiems atėjus, - ir leis jam pasijusti patogiai; galbūt net pasiūlys paskutinę cigaretę. Jis nė nebuvo rimtai suabejojęs, kad visiems trims išsyk pajus simpatiją, susižavės jais ir trokš tik vieno - o, kad būtų galėjęs būt jų draugu. Jis žinojo, kad jie naudoja tam tikrą prietaisą. Tarytum žvelgdamas į kažin kokį specialų atgalinio vaizdo veidrodį, Dentonas dažnai ir ryškiai regėdavo tą akimirką, kai vadas, ėmus veikti mechanizmui, sutiko paimti jį už rankos. Jis žinojo, kad jie jau dirba savo darbą, susitikinėja su žmonėmis, skambina telefonu; ir dar jis numanė, kad jie turbūt labai brangūs.

        Iš pradžių jis gyvai ir bemaž puikaudamasis domėjosi, kas gi pasamdė tuos vyrus ir jų prietaisą. Kas nepatingėjo tai dėl jo padaryti? Buvo brolis, didžiulis išvargęs žmogus, kurio Dentonas niekad nei mėgo, nei nemėgo, nesijautė jam nei artimas, nei kuo neįtikęs: neseniai jiedu susibarė dėl mirusios motinos turto dalybų, ir Dentonui iš tikrųjų pavyko prisidurti keletą niekniekių brolio sąskaita, bet šitai buvo tik dar vienas argumentas, kodėl brolis niekuomet nebūtų pajėgęs taip su juo pasielgti. Buvo vienas žmogus, bendradarbis, kuriam Dentonas tikriausiai sugriovė gyvenimą: prišnekinęs savo draugą, kad šis padėtų jam įvykdyti eilinę vagystę darbe, Dentonas viską papasakojo viršininkams - jis dievagojosi apsimetęs dviveidžiu vien siekdamas išmėginti kolegą (Dentono firma ne tik atleido tą žmogų iš darbo - jie, priversdami Dentoną kiek sunerimti, sėkmingai patraukė jį baudžiamojon atsakomybėn už sukčiavimą); tačiau tas, kurį gali taip lengvai sužlugdyti, nesiryžtų šitaip su juo pasielgti. Ir buvo keletas moterų, dar nepaliovusių kartinti jam gyvenimo, moterų, kurioms jis pridirbo tiek kiaulysčių, kiek tik turėjo įžūlumo; visos jos, atrodė, mėgaujasi jo nusivylimais, trina iš džiaugsmo rankas dėl jo atgailų, kvatojasi iš nesėkmių - Dentonas girdėjo, kad viena iš jų netrukus ketinanti ištekėti už kažkokio turčiaus, na, bent jau už tokio, kuris turi pakankamai pinigų pasamdyti tai trijulei, bet jis jai niekad nerūpėjo tiek, kad ji šitaip su juo pasielgtų.

        Tačiau po kelių dienų klausimas, kas juos pasamdė, staiga liovėsi dominęs Dentoną. Jis negalėjo susikaupti ir ką nors rimtai nutarti: juk šiaip ar taip viskas jau baigta. Dentonas iš lėto slankiojo po savo pusiau pertvarkyto butuko kambarius, lyg burlaivis, nurimus vėjui, sustodavo, bežadis, jo galva - tuščia it dulkių nugulti langų stiklai ir atgrasios plikos sienos. Niekas jo nebepiktino. Visą dieną jis tyliai klaidžiodavo po butą, nemokėdamas nuomos (niekas, atrodė, rimtai jos ir nesitikėjo), į darbą nueidamas tik sykį ar du per savaitę, - paskui visai nustojo vaikščiojęs (ir niekas, atrodė, dėl to neprieštaravo, jie buvo taktiški ir tolimi kaip supratingi giminaičiai), - nebegalvodamas apie tai, kas pasamdė tą trijulę ir jų prietaisą. Turėjo šiek tiek pinigų, jų pakako pienui ir kai kuriems kitiems svarbiausiems maisto produktams. Jaunystėje Dentonas buvo apsirgęs anoreksija, nes purtėsi minties, kad taps senas ir didelis. Dabar jo skrandis vėl prisiminė tą įbrendusį, jausmingą įtemptumą, ir Dentonas, pavalgęs tiršto maisto, paprastai pasižiaugčiodamas vemdavo.

        Jis sėdėdavo visą dieną tuščioje svetainėje ir galvodavo apie savo vaikystę. Jam atrodė, kad visą gyvenimą jis lyg berniūkštis paknopstom skuodė nuo savo laimės, skuodė į paskesnių metų nesaugumą ir nusivylimą, kai pamažu, tarsi priėjus vieningą pasipūtėlišką nuomonę, žmonės paliovė jį mėgę, o jis - žmones. Kas gi man atsitiko? - svarstė Dentonas. Kartais vis išvysdavo save tokį: jam šešeri ar septyneri, prispaudęs prie šono kuprinę, jis bėga į mokyklos autobusą, veidas - šviesus ir nerūpestingas; ir staiga Dentonas palinkdavo priekin ir kimiai sukūkčiodavo į delnus, po kurio laiko atsistodavo, dažniausiai išsivirdavo arbatos ir stebėdavo keistus, vargiai suvokiamus nuotykius aikštėje, jausdamasis apgirtęs ir išmintingas.

        Vėliau Dentono protą visiškai užvaldė ta trijulė ir jų prietaisas, ir jo vaikystė pranyko kartu su visom likusiom gyvenimo nuotrupom. Be menkiausios išraiškos veide jis "racionalizavo" savo virtuvės atsargas - prisipirko įvairiausių pieno miltelių ir visokiausio maisto kūdikiams: kad, reikalui esant, jam daugiau nereikėtų palikti buto. Rimtas ir rūstus lyg paauglys jis nusprendė nebesiskalbti drabužių ir nebesiprausti. Kasryt pro jo langus prasiskvebdavo vis mažiau šviesos. Dieną naktį laikė įjungęs troškius, tvoskiančius karščiu šildytuvus. Du jo kambariai tapo slogūs ir nebylūs, tartum apleistos oranžerijos vasaros perkūnijos metu. Kartą, impulso pagautas, Dentonas trūktelejo ir atvėrė apmirusį svetainės langą. Laukas tulžingai suzvimbė, tarsi oras būtų kupinas plieno. Jis uždarė langą ir grįžo į savo vietą prie krosnelės. Sėdėjo bejausmis, kol atėjo laikas gultis.

        Naktį jį džiugino ir kankino džiaugsmingi ir užgaulūs sapnai. Jis raudodavo skaisčiai rauduonuose paplūdimiuose, ir bangos kildavo priešais jį, kol uždengdavo saulę. Jis regėjo griūvančius miestus, slystančius kalnus, skilinėjančius žemynus. Jis stumdavo mirštantį pasaulį į bičiulišką kosmoso šilumą. Rankose laikė planetas. Dentonas svirduliuodavo begaliniais pasažais, o iš tamsių priedurių į jį žvelgė pažįstamos figūros apgobtom galvom. Mažos skraidančios mergaitės su rantytais grobuoniškais dantim sukdamosis lėkė oru link jo neįtikėtinu, padriku greičiu. Jis sutiko save jaunesnį, ištiktą skurdo, ir atnešė jam maisto, bet šį nusinešė erelis. Neretai Dentonas nubusdavo tysodamas įstrižai lovos, drėgnais nuo išsekusių ašarų skruostais.

        Kada jie ateis? Į ką panėšės jų prietaisas? Dentonas galvojo apie trijulės apsilankymą su švelnia ilgai savo išrinktosios nemačiusio įsimylėjėlio neviltim: bilstelėjimas į duris, taikios ir guodžiančios šypsenos, lova, cigaretės paprašymas, ištiesta vado ranka, prietaisas. Dentonas vaizdavosi tą akimirką kaip beskausmį ūpo pasikeitimą, paprastą perėjimą iš vienos būsenos į kitą, - tarsi nubudus ar grimztant į sapną, ar staiga ką nors perpratus. Didžiausią malonumą jam teikė mintis apie tą raminantį rankos paspaudimą, kai ima veikti prietaisas, kopėčių laiptelį, paskutinį ranktūrį, kai gyvybė blėsta ir mirtis prasideda.

        Į ką bus panaši jo mirtis? Dentono protas regėjo simbolių knygas, bestiariumus. Niekas ir purpuro fonas. Apleista žaidimų aikštelė. Užgaulūs sapnai. Nesėkmė. Jausmas, kad žmonės nori tavimi atsikratyti. Mirties procesas, besikartojantis amžinai, "Į ką bus panaši mano mirtis?", galvojo jis - ir tuojau pat suprato, netikėtai išsisklaidžius abejonėms, ji bus visai tokia pat, kaip jo gyvenimas: galbūt kiek kitokio pavidalo, bet nieko nauja, ta pati pakenčiamų dalykų pusiausvyra, ta pati.
Vėlai tą naktį Dentonas atmerkė akis, ir jie buvo čia. Du iš jų stovėjo iš gilumos apšviestame tarpdury, jų pozos - niūrios kaip ir jiems tekusi užduotis. Už jų, gretimam kambary, jis išgirdo trečią vyrą ruošiant prietaisą; geltonas lubas nugulė šešėliai. Dentonas greitomis atsisėdo, pusiau mėgindamas apsitvarkyti plaukus ir drabužius. "Ar tai jūs?" - paklausė jis.

        "Taip, - atsakė vadas, - mes vėl čia." Jis apsižvalgė po kambarį. "Bet koks gi tu nevaleika."
"Ak, nesakykite man to, - paprašė Dentonas, - ... ne dabar." Jis pajuto gėdos ir savigailos antplūdį, išvydo save jų akimis, seną valkatą prišnerkštame kambary. Kai jie žengė artyn, Dentonas apsipylė ašarom, - tai, atrodė, paskutinis būdas išreikšti savo bejėgiškumą. "Beveik baigta" - sodriu balsu sušuko vienas iš jų pro duris. Tada visi trys apspito jį. Išvilko iš lovos ir įstūmė į svetainę. Odiniais diržais pradėjo rišti prie kėdės, elgdamiesi su juo lyg karo gydytojai, žinantys, kad susidūrė su sunkiu pacientu. Viskas įvyko labai greitai. "Cigaretę... prašom", paprašė Dentonas. "Juk žinai, kad negalim čia užtrukti visą naktį", sušnibždėjo vadas. "Tikrai žinai."

        Prietaisas buvo paruoštas. Juoda dėžė su raudona lempute ir dviem chromuotom svirtim; ji tyliai gaudė. Iš kairio šono kyšojo žvilgantis kūno spalvos vamzdis, o jo gale kabojo lyg ir kokia mažytė rožinė dujokaukė ar boksininko dantis sauganti guma. "Plačiai išsižiok", paliepė vadas. Dentonas silpnai pasipriešino. Jie sučiupo jam už nosies. "Rytoj tai bus praeitis, - pasakė vadas, - baigta... vos... po kelių minučių." Jis pirštais praskyrė stipriai sučiauptas Dentono lūpas. Minkštas daiktas įslydo burnon ir apgaubė priekinius dantis - atrodė, kad jis gyvas, ir ieško, kur geriau sukibti su paslaugiu mėsos paviršiumi. Krūtinėn įsisiurbė šleikštus, iš vidaus viską lauk verčiąs pojūtis, siurbtuvas, tarsi visos molekulės staiga būtų pajudėjusios viena kryptimi. Ranka! Dentonas apmirė. Su beviltišku įsiūčiu jis mėgino atkreipti vado dėmesį, išsprogdindamas akis ir iš burnos gilumos spausdamas paskutinius plonyčius garsus. Kai slėgimas krūtinėje tapo labai stiprus, Dentonas palinko į priekį ir sulenkė riešus, aršiai įtempdamas odinius pančius. Kažkas storais tvirtais pirštais kuteno jam širdį. Jis nesąmoningai spurdėjo tamsiame vandeny. Jis mirė vienas. "Gerai, - pasakė vienas iš jų, kai Dentono kūnas suglebo, - "jis paruoštas." Dentonas paskutinįkart atmerkė akis. Vadas iš arti įdėmiai žvelgė jam į veidą. Dentonas nebeturėjo jėgų; jis liūdnai pašnairavo. Vadas suprato kone išsyk, nusišypsojo lyg aikštingo vaiko tėvas. "Ak, tiesa", pasakė jis. "Maždaug dabar Dentonas visada nori rankos." Dentonas išgirdo, kaip trakštelėjo antra svirtelė, ir pajuto pro burną velkamą lauk ilgą virvę. Vadas laikė tvirtai suspaudęs jo ranką, kai gyvybė blėso ir Dentono mirtis prasidėjo.

        Staiga Dentonas suprato, kad jų bus trys ir jie ateis sutemus, kad jų vadas turės savo raktą ir jie bus ramūs, apdairūs, ryžtingi, kad jiems tikrai pakaks laiko atlikti tai, kas turi būti atlikta. Iš pradžių jis gyvai ir bemaž puikaudamasis domėjosi, kas gi pasamdė tuos vyrus ir jų prietaisą. Tačiau po kelių dienų klausimas, kas juos pasamdė, staiga liovėsi dominęs Dentoną. Jis sėdėdavo visą dieną tuščioje svetainėje ir galvodavo apie savo vaikystę. Vėliau Dentono protą visiškai užvaldė ta trijulė ir jų prietaisas, ir jo vaikystė pranyko kartu su visom likusiom gyvenimo nuotrupom. Naktį jį džiugino ir kankino džiaugsmingi ir užgaulūs sapnai. Kada jie ateis? Į ką bus panaši jo mirtis? Vėlai tą naktį Dentonas atmerkė akis, ir jie buvo čia. "Taip, - atsakė vadas, - mes vėl čia." "Ak, nesakykite man to, - paprašė Dentonas, - ... ne dabar." Prietaisas buvo paruoštas. Vadas laikė tvirtai suspaudęs jo ranką, kai gyvybė blėso ir Dentono mirtis prasidėjo.

        Iš anglų k. vertė Saulius Repečka
        Versta iš: Martin Amis, Heavy Water And Other Stories, 1999, Alfred A. Knopf, Canada.