Tas balionas, kurio pradžia buvo kažkur ties Keturioliktąja gatve – tikslios vietos atskleisti negaliu – per vieną naktį šiaurės kryptimi išsipūtė tiek, kad pasiekė Parką. Čia aš jį sustabdžiau; brėkštant labiausiai į šiaurę nutolusios baliono keteros gulėjo virš „Plazos“; laisvai kabantis daiktas plazdėjo lengvabūdiškai ir švelniai.
        Tačiau sustabdęs pajutau lengvą susierzinimą, nors ir padariau tai saugodamas medžius; nematydamas jokios priežasties, dėl kurios neturėčiau leisti balionui plėstis aukštyn, liepiau mechanikams tuo pasirūpinti.
        Balioną pūtė visą rytą: lygus, nedidelis dujų alsavimas per ventilius. Tuo metu balionas dengė keturiasdešimt penkis kvartalus iš šiaurės į pietus ir netaisyklingą plotą iš rytų į vakarus, kai kuriose vietose net iki šešių miesto kvartalų iš abiejų gatvės pusių.
        Tokia buvo tada situacija.
        Tačiau klaidinga būtų kalbėti apie „situaciją“, turint galvoje aibes aplinkybių, lemiančių kokį nors sprendimą: balionas tiesiog kabojo, ir viskas; sodriai pilkos ir rudos spalvos kontrastavo su švelniai geltonomis. Išorė, išryškinta nagingo įrengimo, teikė paviršiui pamiršto apdirbti ir šiurkštaus gaminio vaizdą; slankiojantys svoriai, rūpestingai išdėstyti viduje, keliuose taškuose kaip inkarai laikė didžiulę keistaformę masę.
        Šiandien žiniasklaidoje mes randame galybę originaliausių idėjų apie ypatingo grožio kūrinius – balionus, tačiau tuo metu buvo tik tas balionas, tik tas realus pavyzdys, kabantis danguje.
        Teko išklausyti kelias replikas. Kai kuriems žmonėms atrodė, jog jis yra „įdomus“. Šis apibūdinimas tikrai nesiderino su baliono didumu ir netikėtu jo pasirodymu virš miesto; kita vertus, nepasireiškus isterijai ir kitiems socialiniams neramumams, tai turėjo būti vertinama kaip rami, net „subrendusi“ reakcija.
        Iš pradžių pasigirdo keletas pirminių svarstymų apie baliono „reikšmę“; jie greitai nutilo, kadangi mes išmokome neskirti ypatingo dėmesio reikšmėms, išskyrus tuos atvejus, kai kalbama apie paprasčiausius ir abejonių nekeliančius reiškinius. Visi sutiko, kad jeigu niekada nepavyks tiksliai nustatyti baliono reikšmės, tolesnės diskusijos šia tema yra beprasmės ir tikrai mažiau tikslingos už veiksmus tų, kurie, pavyzdžiui, kai kuriose gatvėse po šiltu pilku baliono pilvu kabino žalio ar mėlyno popieriaus žibintus arba ant jo apdangalo rašinėjo žinutes apie savo ar savo pažįstamų gebėjimus atlikti neįprastus triukus.
        Drąsesni vaikai šokinėjo po balionu, ypač tose vietose, kur jis nusileisdavo prie pat pastatų, arba tenai, kur jis su pastatu iš tikrųjų jau lietėsi, stengdamasis išlaikyti itin lengvą pastarojo spaudimą, ir todėl atrodė, jog abu jau yra tapę vienu kūnu. Viršutinė baliono dalis buvo taip suformuota, kad vaizdavo „kraštovaizdį“ (negilūs slėniai, nežymūs kauburėliai ar pylimai); užlipęs ant baliono viršaus, žmogus galėjo pasivaikščioti arba pradėti kelionę iš vienos vietos į kitą. Arba su malonumu pasileisti bėgte žemyn, paskui aukštyn priešingu šlaitu (abi pusės švelniai žemėjo ar kilo), arba peršokti dideliu šuoliu iš vienos pusės į kitą. Dėl to, kad balionas buvo pripūstas, galėjote šokinėti ant jo, net nugriūti, jeigu jums kiltų toks noras. Tai, jog šiuos manevrus, lygiai kaip ir kitus judesius, galėjo atlikti kiekvienas, ypač žavėjo vaikus, įpratusius prie plokščio ir kieto miesto paviršiaus.
        Tačiau baliono tikslas nebuvo vaikų džiuginimas.
        Beje, skaičius žmonių – vaikų ir suaugusiųjų, kurie pasinaudojo aprašytomis galimybėmis, nebuvo jau toks didelis – ne vienas jautė tam tikrą baimę ir nepasitikėjimą balionu. Be to, iškilo ir neaiškumų. Kadangi mes paslėpėme pompas, kurios į vidų tiekė helį, o baliono paviršiaus plotas buvo toks didžiulis, kad valdžios atstovai negalėjo išsiaiškinti, kur yra toji vieta, pro kurią pučiamos dujos – akivaizdų nusivylimą rodė kai kurie miesto pareigūnai. Baliono betiksliškumas nepaprastai juos erzino (kaip ir faktas, jog jis apskritai „šioje vietoje“ kabo). Jeigu mes ant baliono šonų didžiosiosmis raidėmis būtume užrašę: „LABORATORINIAIS TESTAIS IŠBANDYTA“ arba „18 % EFEKTYVIAU“, – susierzinimas būtų mažesnis. Bet aš negalėjau prisiimti tokios atsakomybės.
        Apskritai pareigūnai, įvertinę šios anomalijos dydį, buvo nepaprastai pakantūs, o jų pakantumas kilo todėl, kad, pirma, slapti testai, atlikti naktį, įtikino, jog nedaug ką galima padaryti, norint balioną nustumti ar suardyti, antra, paprasti miesto gyventojai pajuto simpatiją (sumišusią su anksčiau minėtu priešiškumu) balionui.
        Panašiai kaip vienintelis balionas įkūnija viso gyvenimo svajones apie balionus, taip kiekvienas pilietis savo nuomone išreiškė daugybę nuomonių. Vienas žmogus galėjo svarstyti, kad balionas jam asocijuojasi su žodžiu sutepė, kaip sakinyje: Didysis balionas sutepė šiaip jau švarų ir spinduliuojantį Manheteno dangų. Tai yra balionas buvo (to žmogaus požiūriu) tarsi koks apsišaukėlis, kažkas žemesnis už dangų, kuris anksčiau švietė virš miesto, o dabar tasai kažkas įsiterpė tarp žmonių ir „jų dangaus“.
        Tačiau iš tikrųjų buvo sausis, dangus – nešvarus ir tamsus. Visai toks dangus, į kurį jūs galėtumėte žiūrėti su malonumu išsitiesęs ant nugaros bet kurioje miesto vietoje, nebent būtumėte įpratęs malonumą jausti tada, kai jus kankina. O į baliono apačią žiūrėti buvo malonu: dulsvai pilkos ir rudos spalvos gražiai kontrastavo su riešuto ir švelniu, jau beveik pamirštu geltoniu. Taigi kai koks nors žmogus turėjo galvoje žodį sutepė, net ir tada jo mintyse jautėsi malonaus pažinimo priemaiša, kovojanti su pirminiu suvokimu.
        Kita vertus, kitas žmogus galėjo stebėti balioną lyg netikėtą dovaną, kai vienas iš darbdavių įeina ir pasako: „Prašom, Henri, paimk tą paketėlį pinigų, kurį aš pats tau suvyniojau, kadangi pastaruoju metu mūsų reikalai klostosi gerai, ir aš žaviuosi naujuoju tavo metodu, be kurio mūsų skyrius dirbtų ne taip sėkmingai“. Šiam žmogui balionas galėjo būti herojiškos patarlės: „Kaip pasiklosi – taip išsimiegosi“, – patyrimas, net jeigu ir prastai suprastas…
        Dar kitas žmogus galėjo pasakyti: „Jeigu… nebūtų pavyzdžio, reikėtų abejoti…“ Ir atsirastų daugybė žmonių, kurie sutiktų su juo arba ginčytųsi. Buvo atsimintos sąvokos „išsipūtimas“ ir „plaukiojimas padange“, taip pat – svajonių bei atsakomybės koncepcija. Kiti leidosi užvaldomi fantazijų, kurios siejosi su troškimu paklysti pačiame balione arba godžiai jį praryti. Apie tuos troškimus kalbėjo nedaug, tik egzistavo įrodymas, jog jie buvo plačiai paskleisti.
        Taip pat buvo įtikinėjama, kad svarbiausia yra tai, ką jūs jaučiate stovėdamas po balionu: kai kurie miestiečiai tvirtino, jog jie yra apgaubti ir sušildyti kaip niekada anksčiau; o baliono priešai jautėsi – ar tik taip sakė – esą suvaržyti, lyg juos slėgtų „kažkas sunkaus“.
        Kritinės nuomonės nebuvo vienareikšmės:
        „milžiniškas užliejimas“
        „įkyriai kartoti“
        xxxxxxx „kai kurie kontrastai su tamsesnėmis dalimis“
        „vidinis džiaugsmas“
        „dideli, taisyklingi kampai“
        „konservatyvi eklektika, kuri iki šiol dominavo šiuolaikinių balionų projektuose“
…………… „anomali energija“
        „šiltos, minkštos, sklandžios perėjos“
        „Ar vienovė buvo paaukota išsidriekusiai kokybei?“
        „Quelle catastrophe!“*
        „pirštus laižyk!“
        Pamažu žmonės pradėjo nusakinėti savo buvimo vietą, siedami ją su atskiromis baliono dalimis: „Aš būsiu ten, kur jis Keturiasdešimt septintoje gatvėje beveik nusileidžia ant šaligatvio, netoli Alamo Čilio namo“; arba „Kodėl mums nepakilus į viršūnę ir neįkvėpus gryno oro? Paskui galėsime truputį pasivaikščioti ten, kur jis kartu su Šiuolaikinio meno galerijos fasadu formuoja įtemptą ištiestą kreivę“.
        Pasklido mintis, jog balionas labiausiai žavi štai kuo: jis yra bekraštis ir neapibrėžiamas. Kartais koks nors guzas, pūslė ar atauga savo iniciatyva pasistumdavo rytų kryptimi, net iki upės; tai primindavo armijos judėjimo atžymas kariuomenės štabo žemėlapyje. Paskui toji dalis galėjo būti, kaip neretai ir įvykdavo, vėl atitraukta atgal arba perkelta į gretimas pozicijas; kitą rytą toji dalis galėjo atlikti dar vieną išpuolį arba visiškai išnykti…
        Ši baliono savybė – keisti savo kontūrus – labai džiugino žmones, ypač tuos, kurių gyvenimas buvo gana griežtai reglamentuotas ir kuriems pasikeitimai, nors ir trokštami, buvo nepasiekiami. Balionas pasiūlė daug tokių galimybių, o to negalėjo padaryti tikslūs gatvių stačiakampiai po mūsų kojomis.
        * * *
        Tavo sugrįžimo iš Norvegijos proga susitikome po balionu. Paklausei, ar jis mano, aš atsakiau – taip. Tas balionas, pridūriau, yra spontaniškas autobiografinis faktas, padėjęs ištverti nerimą, kurį jaučiau tau išvykus, taip pat seksualinį nepriteklių, tačiau dabar, kai tavo vizitas Bergene baigėsi, balionas daugiau nėra būtinas nei pageidautinas.
        * * *
        Pašalinti balioną pavyko lengvai: vilkikai su priekabomis išgabeno tuščią apdangalą, kuris dabar guli sandėlyje Vakarų Virdžinijoje, laukdamas kokio nors kito mūsų nelaimingo laikotarpio, galbūt meto, kai kada nors susipyksime.
        *Kokia katastrofa! (pranc.)
        Iš anglų kalbos vertė Jeronimas Brazaitis