Ch. Baudelaire'as nerašė dienoraščio. Pavadinimas „Intymūs dienoraščiai“ yra sąlyginis. Po jo mirties buvo rastas pluoštas lapelių, rašytų rašalu arba spalvotais pieštukais su antraštėmis „Blyksniai“ (Fusees), „Blyksniai. Įtaigios mintys“ (Fusees. Suggestions), kitų lapelių pavadinimai – „Mano apnuoginta širdis“. Tie lapeliai perėjo kelių žmonių, rengusių poeto raštų leidimą, rankas, buvo sugrupuoti, sunumeruoti ir 1877 metais pirmą kartą pasirodė spaudoje, o 1909 metais „Blyksniai“ ir „Mano apnuoginta širdis“ buvo išleisti atskiru leidiniu – „Intymūs dienoraščiai“.
       Pavadinimus abiems ciklams Baudelaire'as pasiskolino iš amerikiečių novelisto, eseisto ir poeto Edgaro Allano Poe'o (1809-1849), kurio kūrybą jis pirmas ėmė versti į prancūzų kalbą. Kaip prisipažįsta Baudelaire'as, E.Poe darė lemiamą įtaką jo dvasinei brandai, padėjo susiformuoti kūrybiniam metodui. Anot Poe'o, panorėjęs nemirtingą šlovę įgyti rašytojas turėtų parašyti nedidelę knygelę, kurios pavadinimas būtų gana paprastas ir aiškus – „Mano apnuoginta širdis“. Tačiau būtina ištesėti pavadinime duotą pažadą. Genialusis poetas ir novelistas priduria, kad parašyti tokią knygą neįmanoma, nes popierius, susilietęs su įkaitusia iki baltumo plunksna, užsiliepsnotų.

       Baudelaire'as ryžtasi parašyti knygą, kuri neturėtų į save panašių. Laiške motinai rašo norįs artimiems žmonėms atskleisti žmogų ir visą jo prigimties tiesą: „Tas žmogus būsiu aš. Aš pats. Jaučiu savo širdį ir pažįstu žmones...“
       Knygos rašymas tapo jo širdies aistra. Poetas ruošiasi pasitraukti iš gyvenimo, todėl nori išdėstyti savo mintis apie literatūrą, požiūrį į visuomenę, atsakyti į klausimą, kas jo laukia po mirties. Baudelaire'ui taip ir nepavyko galutinai užbaigti šios knygos, tačiau išlikę apmatai, pastabos, kritiniai paradoksai, taiklūs aforizmai atskleidžia mums pačias slapčiausias žmogaus sielos kerteles, intymiausių minčių genezę.

                                                                                                                                   Vertėjas   
   

       Charles Baudelaire'as
       INTYMŪS DIENORAŠČIAI (fragmentai)

       BLYKSNIAI

       I

       Netgi jei Dievo nebūtų, religija liktų šventa ir dieviška.
       Dievas – vienintelė esybė, kuri gali valdyti netgi neegzistuodama.
       Visa, ką sukuria dvasia, yra gyvastingiau už materiją.
       Meilė – tai geismas ištvirkauti. Netgi nėra tokio tauraus malonumo, kuris nebūtų ištvirkavimas.
       Spektaklyje, šokiuose kiekvienas gėrisi visais.
       Kas yra menas? Ištvirkavimas.
       Malonumas, kurį patiri susiliejęs su minia, yra slėpiningas pasireiškimas džiaugsmo, kuris atsiranda skaičiui didėjant.
       Visa yra skaičius. Skaičius yra visur. Skaičius slypi žmoguje. Svaigulys yra skaičius.
       Žmogui subrendus, kūrybingo susikaupimo polinkis privalo pakeisti praradimų džiaugsmą.
       Meilė gali gimti iš tauraus jausmo – geismo ištvirkauti. Bet netrukus ją pražudo savininkiška aistra.
       Meilė nori išeiti iš savęs, susilieti su savo auka, kaip nugalėtojas su nugalėtuoju, tačiau trokšta išsaugoti nugalėtojo privilegijas.
       Išlaikyti moterį – malonumas, būdingas ir angelui, ir savininkui. Gailestis ir žiaurastis. Jie netgi nepriklauso nuo žvėries padermės, lyties, grožio.
       Žalsvos sutemos drungnais vasaros vakarais.
       Begalinė minties gelmė liaudiškuos posakiuos skylės, kurias išrausė skruzdžių kartos.
       Anekdotas apie Medžiotoją, išreiškiantis glaudų žiaurumo ir meilės ryšį.
 

       III

       Blyksniai. – Berods, savo užrašuose jau minėjau, kad meilė labai panaši į kankinimą arba chirurginę operaciją. Tačiau šią mintį galima išplėsti pačia skaudžiausia linkme. Net jei abu labai mylėtų vienas kitą ir būtų pilni besiveržiančių geismų, vienas visada bus ramėlesnis, mažiau apsėstas nei kitas. Tasai arba toji – chirurgas arba budelis; kitas – pacientas, auka. Ar jūs girdite tuos dūsavimus, nešlovingos tragedijos preliudą, tas aimanas, tuos klyksmus, tą kriokimą? Kas gi taip nedejavo, kas neplėšė tokių aimanų iš kito? Ar atrasite ką nors baisesnio už klausimą, užduotą sumanaus kankintojo? Lunatiko akys išsprogsta, raumenys įsitempia ir sustingsta, tarsi po elektros šoko. Girtumas, kliedėjimas, opiumas, gresiantys žiauriausiais padariniais, tikrai nepateiks jums tokių neįtikėtinų, tokių kraupių pavyzdžių. O žmogaus veidas, kurį Ovidijus manė esant sukurtą žvaigždėms atspindėti, štai jis, iškreiptas pamišėliško žvėriškumo arba sustingęs lyg miręs. Iš tikrųjų apkaltinčiau save šventvagyste, tokį darkalą pavadinęs ekstaze.
       Siaubingas žaidimas, reikalaująs, kad vienas iš žaidėjų prarastų savitvardą!
       Kartą mano akivaizdoje buvo užduotas klausimas, koks didžiausias iš meilės malonumų. Kažkas įprastai atsakė – imti, o kitas – atsiduoti. Vienas sako – malonu valdyti, kitas – malonu nusižeminti.Visi tie nepraustaburniai kalbėjo lyg pagal Jėzaus Kristaus sekimą. Pagaliau atsirado begėdiškas utopistas, pareiškęs, kad didžiausias meilės malonumas auklėti tėvynei piliečius.
       O aš sakau: vienintelis ir didžiausias meilės malonumas yra įsitikinimas, kad kankini. Ir vyras, ir moteris iš prigimties žino, kad kančioje slypi visi malonumai.

 

       V

       Blyksniai. Įtaigios mintys. – Kai žmogus gula į lovą, beveik visi jo draugai slapta linki, kad jis numirtų; vieni norėdami konstatuoti, kad jo sveikata buvo silpnesnė negu jų; kiti – puoselėdami nesavanaudišką viltį patyrinėti agoniją.
       Arabeska – dvasingiausias iš piešinių.
 

       VIII

       Žmonių veidus painiojame todėl, kad, tikrajam atvaizdui išblukus, jo vietą užima iliuzija.
       Taigi pažink rūstaus gyvenimo džiaugsmus ir melskis, melskis be atvangos. Malda - dvasinių galių šaltinis. (Valios altorius. – Dvasinė dinamika. Magiška Sakramentų galia. – Dvasios higiena.)
       Muzika suaižo dangaus skliautą.
       Jeanas Jacques'as sakydavo, kad įeidamas į kavinę visados patirdavo savotišką jaudulį. Droviai natūrai teatro kontrolė šiek tiek panaši į Pragaro tribunolą.
       Gyvenimas turi vienintelį žavesį: Žaidimo žavesį. Bet jei mums vis viena – laimėti ar pralaimėti?
 

       XII

       Ar yra matematinių beprotybių ir pamišėlių, manančių, kad dukart du lygu trims? Kitaip tariant, ar gali haliucinacija – jeigu tik tie žodžiai, pavartoti kartu, neims pjautis – grobti grynojo proto srities? Jei žmogų, įpratusį nieko neveikti, dykinėti, visą laiką atidedantį rytdienai svarbų dalyką, kitas pažadintų vieną rytą smarkiai čaižydamas botagu ir be gailesčio čaižytų tol, kol tas, negalėdamas dirbti dėl malonumo, griebtųsi darbo iš baimės, – tas žmogus, su botagu, ar nebus tikrasis jo draugas, jo geradarys? Beje, galima tvirtinti, kad malonumas atsirastų vėliau, su daug didesne tikimybe, nei tariant, jog meilė ateis po vedybų.
       Tas pats politikoje: tikras šventasis yra tas, kuris čaižo ir žudo liaudį pačios liaudies labui.
       1856 m. gegužės 13 d., antradienis
 

       XVI

       Blyksniai.- Radau Grožio – savojo Grožio – apibrėžimą. Tai kažkas aistringa ir liūdna, kažkas neapibrėžta, kas teikia erdvės vaizduotei. Jei norite, savo mintis pritaikysiu regimam objektui, pavyzdžiui, pačiam įdomiausiam visuomenės objektui, moters veidui. Žavingas ir dailus veidas, turiu omenyje moters veidą, yra toks, kuris vienu metu dvelkia goslumu ir liūdesiu, skleidžia melancholiją, nuovargį ir netgi sotį arba priešingai – aistrą, gyvenimo geismą, susiliejusį su atslūgstančiu kartėliu, tarsi atsiradusiu iš nevilties ir dėl išsižadėjimų. Paslaptis, sielvartas – taip pat Grožio bruožai.
       Gražiam vyro veidui nebūtinas tas goslumas (savaime suprantama, žiūrint vyro akimis, galbūt kitaip atrodytų moteriai), kuris moters veide yra tuo didesnė pagunda, kuo melancholiškesnis veidas. Bet toks veidas taip pat spindi kažkuo aistringu ir liūdnu - dvasiniu alkiu, užgniaužtomis ambicijomis, kunkuliuojančiomis, bet nepanaudojamomis dvasios galiomis, kartais kerštinga nejautra (kadangi, kalbant šia tema, negalima pamiršti idealaus tipo dendžio), paslaptimi, nes tai vienas įdomiausių grožio bruožų, ir pagaliau (kad išdrįsčiau prisipažinti, koks modernus esu estetikos srityje) Nelaime. Nesakau, kad Džiaugsmas negalėtų susilieti su Grožiu, tik manau, kad jis – vienas iš prasčiausių jo komponentų, o Melancholija yra, taip sakant, jo šaunioji bičiulė, kadangi visiškai nesuvokiu (ar mano protas nebus užburtas veidrodis?) tokio Grožio, kur neatsispindi Nelaimė. Remdamasis, kiti pasakytų, apsėstas tokių minčių, – sunkiai susilaikyčiau, nepriėjęs prie išvados, kad idealiausias vyriško Grožio tipas yra Šėtonas Miltono maniera.
 

       XXI

       Blyksniai. Įtaigios mintys. – Atsiduoti Šėtonui, ką tai reiškia?
       Kas gali būti absurdiškiau už Progreso idėją, jeigu žmogus, tą patvirtina kasdieniniai faktai, visuomet panašus ir lygus žmogui, tai visuomet laukinės būklės! Kas tie girių ir prerijų pavojai palyginti su kasdieniniais civilizuoto pasaulio konfliktais ir sukrėtimais? Tegu vyras glėbesčiuoja suviliotą auką gatvėje, tegu persmeigia suviliotą auką girioje – ar nebus jis amžinas žmogus, tai yra tobuliausias grobuonis?
       Sako, kad man trisdešimt metų, bet jei aš tris minutes išgyvenau per vieną, ar nebus man devyniasdešimt?
       ...Ar darbas nebus ta druska, kuri išsaugo sielų mumijas?
       Romano pradžia – pradėti siužetą nesvarbu kur ir, kad užtektų noro užbaigti, pradėti labai gražiais sakiniais.
 

       MANO APNUOGINTA ŠIRDIS

       IX

       Visados man atrodė šlykštu būti naudingu žmogum.
       1848 metai buvo įdomūs tik todėl, kad kiekvienas kūrė utopijas nelyginant smėlio pilis.
       1848 metai buvo puikūs tik dėl juokingų dalykų pertekliaus.
       Robespierre'as vertas pagarbos tik todėl, kad parašė kelis gražius sakinius.

 

       XI

       Politika. – Neturiu įsitikinimų, kaip juos supranta šio šimtmečio žmonės, nes neturiu ambicijų.
       Neturiu įsitikinimų pagrindo.
       Padoriems žmonėms būdingas savotiškas bailumas, greičiau – savotiškas minkštumas.
       Vien nusikaltėliai yra įsitikinę – kuo? Kad jiems būtinai turi pasisekti. Todėl jie ir pasiekia tikslą.
       Kodėl man turėtų pasisekti, jei aš net nenoriu pabandyti?
       Šlovingos imperijos gali būti grįstos nusikaltimais, o kilnios religijos – apgaule.
       Tačiau turiu kelis tauresnius įsitikinimus, kurių negali suprasti mano laikmečio žmonės.
 

       XIII

       Beveik visą gyvenimą praleidžiame tenkindami kvailą smalsumą. Nors yra tiek dalykų, kurie turėtų nepaprastai žadinti žmonių susidomėjimą, o kurie, sprendžiant iš įprastinio gyvenimo būdo, jų visiškai nedomina.
       Kur yra mūsų mirę draugai?
       Kodėl mes čia esame?
       Gal mes iš kur nors atėjome?
       Kas yra laisvė?
       Ar ji suderinama su Apvaizdos valia?
       O sielų skaičius baigtinis ar begalinis?
       O kiek yra gyvenamų žemių?
       Etc., etc.

 

       XV

       Tikėjimas progresu – tinginių, belgų doktrina. Jos laikosi individas, manantis, kad kaimynas atliks jo darbą.
       Negali būti kito progreso (tikro, tai yra moralinio), kaip tik slypinčio žmoguje ir pasiekiamojo paties pastangomis.
       Tačiau visuomenę sudaro žmonės, kurie gali galvoti tik kartu, tik minioje. Kaip belgų bendrijose.
       Taip pat yra žmonių, kurie gali linksmintis tik minioje. Tikrasis herojus linksminasi visiškai vienas.

 

       XVIII

       Reikia dirbti, jeigu ne iš meilės darbui, tai bent iš nevilties, nes, viską gerai pasvėrus, dirbti ne taip nuobodu kaip linksmintis.
 

       XIX

       Kiekvieną akimirką bet kuris žmogus meldžiasi arba Dievui, arba Šėtonui.
       Malda Dievui arba dvasingumas – tai noras tobulėti; malda Šėtonui arba gyvuliškumas - tai nuopuolio džiaugsmas. Pastarajam privalu priskirti meilę moteriai ir intymius pokalbius su gyvuliais – šunimis, katėmis etc.
       Patiriami džiaugsmai atitinka kiekvienos meilės prigimtį.

 

       LV

       Meilėje, kaip ir beveik visuose žmonių reikaluose, širdžių santarvė tėra nesusipratimų išdava. O tasai nesusipratimas yra malonumas. Vyras alpsta: o, mano angele! Moteris burkuoja: mama, mama! Ir abu idiotai įsitikinę, kad galvoja sutartinai. Neperžengiama pragarmė, kurią sukuria savitarpio nesupratimas, yra neįveikiama.
 

       LVI

       Kodėl jūros reginys be galo ir visuomet malonus?
       Tai todėl, kad jūra sukelia mintis apie begalybę ir judėjimą. Žmogui šešios ar septynios mylios – begalybės spindulys. Štai miniatiūrinė begalybė. Negi svarbu, jei to pakanka visuotinės begalybės idėjai įteigti. Užtenka įveikti dvylika ar keturiolika banguojančios jūros mylių, kad žmogus patirtų didžiausią grožį, dovanotą jam šioje laikinoje buveinėje.
 

       LXIX

       Šlovinti vaizdinijos kultą (mano didžioji, vienintelė, pirmapradė aistra).
       Šlovinti valkatavimą ir tai, ką galima vadinti bohema. Aštraus pojūčio, vyraujančio muzikoj, kultą. Remtis Lisztu.
       Apie būtinybę mušti moteris.
       Galima bausti tą, kurį myli. Pavyzdžiui, vaikus. Tačiau paskui tai sukelia niekingą skausmą dėl to, kurį myli.
       Apie raguočius ir ragų įtaisymą.
       Raguotojo kančios.
       Kyla iš jo puikybės, klaidingo garbės ir laimės supratimo ir iš meilės, priklausančios Dievui, per kvailumą atiduodamos tvariniui.
       Nuolat tie patys garbstantys gyvuliai, apsirinkantys dėl stabo.

 

       LXXI

       Kuo daugiau laiko žmogus skiria menams, tuo mažiau gašlauja.
       Vis labiau ir labiau ryškėja skirtumas tarp dvasios ir chamizmo.
       Tik chamas gašlauja godžiai, šiaip jau santykiavimas yra liaudies poezija.
       Santykiauti – reiškia įsiskverbti į kitą žmogų, o menininkas niekados neišeina pats iš savęs.
       Pamiršau tos kekšės vardą... A, tiek to! Prisiminsiu paskutiniajame teisme.

       Muzika duoda supratimą apie erdvę. Visi menai, daugiau ar mažiau; nes jie yra skaičius, o skaičius – erdvės interpretacija.
       Geisti diena iš dienos būt didžiausiu žmogum!
 

       LXXVII

       Pasaulis laikosi tik nesusipratimų dėka.
       Visi sutaria tik visuotinio nesusipratimo dėka.
       Jeigu, nelaimei, žmonės suprastų vieni kitus, jie niekados negalėtų susitarti.
       Protingas žmogus, tas, kuris nesusitars niekad su niekuo, privalo susitaikyti su kvailių šnekomis ir blogų knygų skaitymu. Taip jis pažins kartų džiaugsmą, kuris su kaupu atlygina nuovargį.
 

       LXXXIX

       Higiena. Elgesys. Moralė. – Kiekvieną akimirką mus gniuždo laiko samprata ir jo jutimas. Užmiršti, pabėgti nuo to košmaro teturime dvi galimybes: malonumą ir darbą. Malonumai mus išsekina. Darbas užgrūdina. Rinkimės.
       Kuo labiau pamėgstame vieną, tuo didesnį pasišlykštėjimą mums kelia kitas.
       Laiką gali užmiršti tik dirbdamas.
       Viską padarai tik rinkdamas po kruopelytę.
       De Maistre'as ir Edgaras Poe mane išmokė mąstyti.
       Ilgai trunka tik tas darbas, kurio nedrįsti pradėti. Jis tampa košmaru.
 

       Versta iš: Charles Baudelaire. Oeuvres. Volume 2. La Pleiade, Paris, 1932
       Iš prancūzų kalbos vertė Juozas Mečkauskas-Meškėla