Pamiršti visa, kas buvo prieš tai. Iš karto daug negaliu. Tai duoda plunksnai laiko, kad užrašytų. Jos nematau, bet ją girdžiu ten užpakaly. Tai tyla. Kai ji sustoja, aš tęsiu. Kartais ji atsisako. Kai ji atsisako, aš tęsiu. Negaliu, kai per daug tylos. Gal tai kartais mano per silpnas balsas. Kuris iš manęs sklinda. Štai tiek menui ir manierai.

       Dariau visa, ko jis geidė. Aš irgi to geidžiau. Dėl jo. Kas sykį, kai jis ko geidė, aš irgi geidžiau. Dėl jo. Jam tereikėjo pasakyti koks tai daiktas. Kai jis nieko negeidė, aš irgi negeidžiau. Tad negyvenau be geismų. Jei užsigeistų kokio daikto man, aš irgi jo užsigeisčiau. Pavyzdžiui, laimės. Arba šlovės. Turėjau tik norus, kokius jis rodė. Bet jis turėjo rodyti visus. Visus savo norus ir reikmes. Kai jis tylėdavo, būdavo kaip aš. Kai sakydavo, kad jam laižyčiau penį, puldavau tai daryti. Tai teikė man pasitenkinimą. Turėjome patirti tokius pačius pasitenkinimus. Turėjome tas pačias reikmes ir patyrėme tuos pačius pasitenkinimus.

       Vieną dieną jis man pasakė, kad jį palikčiau. Būtent tokį žodį jis pavartojo. Tikriausiai jis ilgai neištvėrė. Nežinau, ar tai sakydamas norėjo, kad jį palikčiau, ar tik kad kurį laiką manęs nebūtų. Tokio klausimo sau nekėliau. Visada keldavau tik jo paties klausimus. Kaip bebūtų, nuėjau neatsisukdama. Kai manęs nepasiekė jo balsas, atsidūriau už jo gyvenimo ribos. Galbūt to jis norėjo. Klausimai matomi net ir tada, kai jų nekeli. Tikriausiai jis ilgai neištvėrė. Užtat man to užteko dar ilgam. Aš priklausiau visai kitai kartai. Tai neužsitęsė. Dabar, kai skverbiuosi į naktį, mano kaukolėje lyg kokie blyksniai. Nederlinga žemė, bet ne visai. Jeigu man duotų tris arba keturis gyvenimus, galėčiau kažką pasiekti.

       Turėjau būti kokių šešerių metų, kai jis mane paėmė už rankos. Buvau vos išauganti iš vaikystės. Bet iš tikrųjų ilgai neužtrukau. Tai buvo kairė ranka. Buvimas iš dešinės jam keltų skausmą. Tad ėjome greta susiėmę už rankų. Mums užteko vienos poros pirštinių. Laisvos išorinės rankos buvo nuogos. Jam nepatiko jausti savo oda kito odą. Gleivinės kitas dalykas. Vis dėlto kartais jis nusimaudavo pirštinę. Tada turėdavau ir aš nusimauti. Taip žingsniuodavome kokį šimtą metrų liesdamiesi nuogomis rankomis. Retai kada daugiau. To jam užteko. Jei manęs paklaustų, atsakyčiau, kad paleistos rankos nekuria artumo. Manoji niekada nerado savo vietos jo rankoje. Kartais jos pasileisdavo. Atsipalaiduodavo ir kiekviena nusileisdavo savo pusėje. Dažnai praeidavo ilgos minutės, kol jos vėl susiimdavo. Kol jo ranka vėl paimdavo mano ranką.

       Tai buvo gan tamprios pirštinės. Jos anaiptol nešvelnino formų, bet išryškino jas ir supaprastino. Manoji, žinoma, ilgus metus buvo per laisva. Bet netrukus ją užpildžiau. Jis man rado Vandenio rankas. Tai dangaus namai.

       Visa gavau iš jo. Kiekvienąkart jo nekritikuosiu dėl vieno ar kito pažįstamo. Menas derinti arba kombinatorinis menas tai ne mano kaltė. Tai dangaus skliautas. Dėl viso kito aš nekalta.

       Mūsų susitikimas. Nors tada jis jau buvo labai susimetęs į kuprą, man atrodė milžinas. Galiausiai jo stuomuo tapo horizontalus. Kad atsvertų šią anomaliją, jis išžergdavo kojas, sulenkdavo kelius. Vis plokštesnės pėdos atsisuko į išorę. Jo akiratis ribojosi žeme, kurią mindžiojo. Judančiu juodžemio ir sutryptų gėlių lopeliu. Paduodavo man ranką lyg didžiulė pavargusi beždžionė, kiek įmanydamas iškeldavo alkūnę. Man tereikėdavo atsitiesti, kad pranokčiau jį trimis galvomis ir dar su puse. Vieną dieną jis sustojo ir savo žodžiais ėmė man aiškinti, jog anatomija yra visuma.

       Iš pradžių kalbėdavo eidamas. Man taip atrodo. Vėliau tai eidamas, tai sustodamas. Galų gale tik sustojęs. Ir kas kartą vis tyliau. Kad jam nereikėtų du kartus iš eilės sakyti tą patį, turėdavau žemai pasilenkti. Jis sustodavo ir laukdavo, kol tai padarysiu. Kai akies kampučiu pastebėdavo mano galvą prie savo galvos, imdavo šnabždėti. Dešimt kartų iš dešimties tai su manimi nesisiedavo. Bet jis norėjo, kad visa girdėčiau, netgi ejakuliacijas ir į žydinčią dirvą siunčiamas Tėve mūsų nuotrupas.

       Taigi jis sustojo, palaukė, kol prisiartins mano galva ir pasakė, kad jį palikčiau. Greit ištraukiau ranką ir nulėkiau neatsigręždama. Keli žingsniai, ir jis prarado mane visiems laikams. Išsiskyrėme, jei būtent to jis pageidavo.

       Jis retai kada šnekėdavo apie geodeziją. Bet tikriausiai nuėjome tiek, jog būtume keletą kartų apsukę žemės pusiaują. Vidutiniškai maždaug po penkis kilometrus dieną ir naktį. Aritmetikoje radome prieglobstį. Kokius protinius skaičiavimus atlikdavom drauge perpus susilenkę! Taip pakeldavom kubu ištisus trinarius skaičius. Kartais pliaupiant liūčiai. Jo atmintin šiaip taip pamažu smigo susikaupę kubai. Vėliau tai atvirkštiniu veiksmu pasiekė ribinę stadiją. Kai laikas atliko savo darbą.

       Jei manęs kas paklaustų derama forma, pasakyčiau, kad taip, tikrai šio pasivaikščiojimo pabaiga buvo mano gyvenimas. Sakykime, kokie vienuolika tūkstančių paskutinių kilometrų. Skaičiuojant nuo dienos, kai jis man pirmąkart užsiminė apie savo negalią, pasakė manąs, kad ji pasiekė viršūnę. Jam tai parodė ateitis. Bent jau toji, kurią kūrėme drauge iš praeities.

       Matau gėles po savo kojomis, tai jau kitos, kurias matau. Tos, kurias drauge mindžiojome. Beje, tai tos pačios.

       Priešingai tam, ką ilgai su malonumu vaizdavausi, jis nebuvo aklas. Tik tinginys. Vieną dieną sustojo ir ieškodamas žodžių apibūdino savo regą. Baigė ir padarė išvadą, kad jo manymu, ji daugiau nesilpnės. Nežinau, kiek turėjo iliuzijų. Sau tokio klausimo nekėliau. Pasilenkęs, kad girdėčiau, ką sako, pastebėjau į mane žvairuojančią, matyt, iš susijaudinimo paraudusią ir pamėlusią akį.

       Pasitaikydavo, jog jis sustoja ir nieko nesako. Gal neturėjo ką pasakyti. O gal vis dar turėdamas ką pasakyti, galiausiai to atsižadėjo. Prisilenkiau kaip visada, kad jam nereikėtų kartoti, ir taip likome. Perpus susilenkę, suglaudę galvas. Nebylūs, vieno ranka kito rankoje. Tuo tarpu aplink mus minutės vijosi minutes. Po kiek laiko jo pėda atsiplėšė nuo gėlių, mudu vėl iškeliavome. Tik po kelių žingsnių vėl sustojome. Kad jis pagaliau pasakytų, ką turi ant širdies arba kad vėl to atsižadėtų.

       Kiti svarbūs dalykai pasitaiko dvasioje. Nuolatinis tiesioginis bendravimas ir tiesioginė nauja pradžia. Tas pats ir su pavėluota nauja pradžia. Pavėluotas nuolatinis bendravimas ir tiesioginė nauja pradžia. Tas pats ir su pavėluota nauja pradžia. Nutrūkstantis tiesioginis bendravimas ir tiesioginė nauja pradžia. Tas pats ir su pavėluota nauja pradžia. Nutrūkstantis pavėluotas bendravimas ir tiesioginė nauja pradžia. Tas pats ir su pavėluota nauja pradžia.

       Štai taip tad gyvenau arba niekada negyvenau. Dešimt metų tylių žodžių. Per visą dieną ilgai glostęs savo šventą griuveną kairės plaštakos viršumi, imdavo prognozuoti. Netgi numatė mano būsimą nemalonę. Vėl regiu vietą per žingsnį nuo viršūnės. Žengiau du žingsnius tiesiai prieš save ir jau riedėjau kitu šlaitu. Atsisukusi, jo nepamatyčiau.

       Jis mėgo laipioti, tad pamėgau ir aš. Jam reikėjo stačiausių nuolydžių. Jo žmogiškasis kūnas pasidalijo į dvi vienodas dalis. Dėl sulenktų kelių sutrumpėjo kūno apačia. Jo galva siekė žemę penkiasdešimties procentų nuolydžiu. Nežinau, kodėl jam šitai patiko. Gal iš meilės žemei, gėlėms, jų daugybei kvapų ir atspalvių. Arba absurdiškiems anatomijos imperatyvams. Toks klausimas jam niekada nekilo. Deja, pasiekęs viršūnę, jis turėdavo vėl nulipti.

       Kad galėtų retsykiais gėrėtis dangum, naudojosi apskritu veidrodėliu. Papūtęs ant jo savo kvapą, po to patrindavo jį į blauzdą ir imdavo jame ieškoti žvaigždynų. Turiu jį! Šaukdavo jis, pamatęs Lyrą ar Gulbę. Dažnai pridurdavo, kad danguje nieko nėra.

       Tačiau mudu nebuvome kalne. Kartkartėmis spėdavau horizonte esant jūrą, regis, žemesniame lygyje negu mes. O gal tai kokio išgaravusio ar atoslūgio nusekinto didelio ežero dugnas? Tokio klausimo sau nekėliau.

       Šios visos mintys yra jo. Aš jas tik savaip kombinuodavau. Jei man kas duotų keturis ar penkis gyvenimus kaip šis, galėčiau palikti pėdsaką.

       Nepaisant to, gana dažnai kokio šimto metrų aukštyje pasirodydavo cukraus galvos. Dažnai su širdgėla pakeldavau akis ir įbesdavau žvilgsnį į pačią artimiausią horizonte. Arba užuot nuėję tolyn iš kur ką tik nulipome, imdavome vėl kopti aukštyn.

       Kalbu apie paskutinį dešimtmetį tarp dviejų mano minėtų įvykių. Jis užgožia ankstesnius, panašius į jį lyg broliai dvyniai. Būtent šiems paskendusiems metams reikia priskirti mano brendimą. Nes neprisimenu, kad būčiau ką nors išmokusi per metus, kuriuos prisimenu. Šiuo samprotavimu raminuosi ir esu ūmai nustebinta savo išmanymo.

       Nemalonė mane ištiko prie pat viršūnės. Na ne, tai buvo plokščiakalnyje, viešpataujant visiškai ramybei. Atsigręžusi, būčiau pamačiusi jį ten pat, kur palikau. Menkiausias dalykas būtų leidęs man suvokti savo klaidą, jei tokia būtų. Vėliau neatsižadėjau galimybės jį susirasti. Ten pat, kur jį palikau, arba kur kitur. Arba, kad išgirsiu, kaip jis mane šaukia. Vis sako, kad neilgam. Bet per daug nesitikėjau. Nes beveik nepakėliau akių nuo gėlių. O jis nebeturėjo balso. Ir tarsi to nebūtų gana, nuėjau kartodama sau, jog jis to ilgai neištvers. Tarsi nerūpėtų, kad to visai nesitikiu.

       Nebežinau, koks dabar oras. Bet kai gyvenau, jis buvo be galo švelnus. Tarsi žemė užmigtų pavasarį. Kalbu apie mūsų pusrutulį. Netikėtai užklumpa statmenai krintantys sunkūs ir trumpi lietus. Netgi nelabai aptemsta dangus. Nebūčiau pastebėjusi, jog nėra vėjo, jei jis apie tai nekalbėtų. Apie vėją, kurio nebėra. Apie audras, kurios jį paliko kaip stovi. Reikia pasakyti, kad jis neturėjo ką pasiimti. Net gėlės buvo be kotelių, priplotos prie žemės tarsi vandens lelijos. Nėra ir kalbos, kad spindėtų švarko atlape.

       Mes neskaičiavome dienų. Jei galiu suskaičiuoti iki dešimties metų, tai mūsų odometro dėka. Finalinis atstumas padalintas iš dienos vidurkio. Vadinasi, tiek dienų. Dalinti. Štai toks skaičius kryžkaulio dienos išvakarėse. Ir štai toks mano nemalonės išvakarėse. Kasdienis vidurkis. Atimti. Padalinti.

       Naktis. Ilga kaip šio begalinio lygiadienio diena. Jai pasibaigus, einam toliau. Iškeliaujam prieš aušrą.

       Sustojam poilsiui. Trilinkai susilenkę, įsimauname vienas į kitą. Stačiu kampu ant kelių. Aš viduje. Lyg vienas žmogus, abu keičiame šonus, jei jis užsinori. Naktį juntu prie savęs jo visą ilgą kreivę. Ne tiek svarbu miegoti, kiek atsigulti. Nes žygiavome pusiau miegodami. Jis laikė mane viršutine ranka ir lietė ten kur norėjo. Iki tam tikros vietos. Kita buvo nusistvėręs man už plaukų. Jis labai tyliai šnekėjo apie dalykus, kurie jam nebeegzistavo, o man negalėjo būti. Vėjas lengvučiuose stiebuose. Miškų ūksmė ir prieglobstis.

       Jis nebuvo plepus. Vidutiniškai šimtas žodžių per dieną ir naktį. Tam tikrais laiko tarpais. Iš viso nedaugiau milijono. Daug pasikartojimų. Ejakuliacijų. Vos palietus. Ką žinau apie žmogaus likimą? Nekėliau sau tokio klausimo. Daugiau žinau apie ridikėlius. Jis juos taip mėgo. Vos kokį pamačiusi, iškart pasakyčiau kaip jis vadinasi.

       Gyvenome gėlėmis. Taip prasimaitindavome. Stabtelėjęs jis net neturėdavo pasilenkti, kad nuskintų saują vainikėlių. Paskui vėl žingsniuodavo kramtydamas. Apskritai jos veikė raminančiai. Mudu apskritai buvome ramūs. Vis ramesni ir ramesni. Visa buvo ramu. Be jo tokia nebūčiau. Dabar einu ir viską sunaikinsiu, išskyrus gėles. Daugiau jokio lietaus. Jokių kalvų. Nieko, tik mudu velkamės per gėles. Mano senos krūtys gana junta jo seną ranką.

       1965

       Beckett, Samuel. Prancūziški apsakymai: Apsakymų rinkinys. – Vilnius: Pasviręs pasaulis, 2006.

       Iš prancūzų kolbos vertė Galina Baužytė-Čepinskienė