Griuvėsiai pagaliau tikra prieglauda iš taip toli per tiek paklydimų. Be galo tolima žemė susilieja su dangumi jokio garso niekas nejuda. Gyvas tik blyškiai melsvas kūnelis plakančia širdimi. Keturios atsivėrusios bespalvės sienos tikra prieglauda be išėjimo.

       Su pilkais pelenais susimaišę plačiai dunksantys griuvėsiai tikra prieglauda. Šviesos kupinas baltas kubas prausia veidus nepalikdamas jokių prisiminimų pėdsako. Nieko tik pilkas oras be laiko ir šmėkščiojanti vaiduokliška šviesa. Dangų atspindinčios žemės atšvaitas pilkame kaip pelenai danguje. Niekada nieko daugiau tik prabėgančios valandos nekintantis sapnas.

       Jis keiks Dievą it palaimos metu prasivėręs dangus praeinančia liūtimi. Kūnelis pilku veidu įspraustais bruožais ir dviem blyškiai mėlynom duobutėm. Veidai be pėdsako baltumo ištrina iš ramių akių bet kokį prisiminimą.

       Vaiduokliška šviesa visada tik pilkas oras be laiko ir be garso. Veidai be pėdsakų taip arti palietus baltumas neužgožia jokio prisiminimo. Kūnelis apklotas pilkais pelenais plakančia širdimi priešais tolius. Ant jo lis it palaimos metu iš žydryne praplaukiančio debesio. Kubas tikra prieglauda pagaliau be garso atsiveria keturios sienos.

       Pilkas dangus be debesų niekas nežadina pilko žemės pelenų smėlio. Toks pat pilkas kaip žemė dangus tik stovi griuvėsiai. Pilki pelenai aplink žemę ir dangų susiliejančius begaliniame tolyje.

       Jis pajudės smėlyje šis pakils į orą sujudins dangų. Tik sapne metas kurti gražią svajonę. Kūnelis vien pilkos pelenų krūvelės plakanti širdis. Be skiriamosios linijos be galo susilieja žemė su dangumi tebėra gyvas vien tik kūnelis. Jis žengs dar vieną žingsnį į tolumas per neaprėpiamus smėlius. Tyla nė vieno dvelksmo visur ta pati pilkuma žemėje danguje kūne ir griuvėsiuose.

       Lėta juoduma su griuvėsiais tikra prieglauda be garso atsiveria keturios sienos. Kojos vienas luitas rankos prispaustos prie šonų kūnelis tolių akivaizdoje. Niekada tik dingusiame sapne taip greit prabėga ilga valanda. Vienintelis gyvas kūnelis nežengia toliau duobių. Jis žengs tik vieną žingsnį į tolį per griuvėsius su smėliu ant kupros. Nieko tik vien sapnas dieną ir naktį sukurtas iš kitų geresnių dienų naktų. Jis atgaivins laiką vienu žingsniu atkurs tolimas dienas ir naktis.

       Keturi atvartai tikra prieglauda be išėjimo pasklidusiuose griuvėsiuose. Kūnelis iš sustumtų dalių vienas pilkas brūkšnys. Pagaliau tikra prieglauda be išėjimo be garso atsivėrusios keturios sienos. Be galo toli susilieja žemė ir dangus nei judesio nei dvelksmo. Balti veidai be pėdsakų rami akis galva be proto jokio prisiminimo. Pasklidę griuvėsiai aplink pilki pelenai pagaliau tikra prieglauda be išėjimo.

       Pilki pelenai vienintelis gyvas kūnelis plakančia širdimi tolių akivaizdoje. Vėl visa gražu kaip palaimingais laikais kai siaus negandas. Žemė smėlis tokie patys pilki kaip oras dangus kūnas griuvėsiai ir švelniai pilkas peleninis smėlis. Šviesa balta prieglauda nuplauna veidus nepalieka jokių prisiminimų pėdsakų. Begalybė be kontūrų kūnelis vienintelis gyvas visur tokia pati pilkuma žemėje danguje kūne griuvėsiuose. Priešais baltą ramybę tokią artimą paliesti ramus žvilgsnis galiausiai nieko neprisimena. Jis žengs dar vieną žingsnį vienintelį visai vienas neaprėpiamame smėlyje.

       Blanki atsivėrusi prieglauda be išėjimo per šitiek paklydimų ir iš taip toli. Visąlaik vien tyla kaip vaizduotėje beprotės juokas ir riksmai. Galva ramia akimi visa balta rami šviesa jokio prisiminimo. Vaiduokliška aušra išvaiko vaiduoklius ir tą kitą vadinamą prieblanda.

       Jis nueis atsukęs nugarą veidu į dangų tolumoje vėl atsivers griuvėsiai ir smėlis. Pilkas belaikis oras žemė susilieja su dangumi tokie pat pilki kaip tolimi beribiai griuvėsiai. Jis neš tolimą dieną ir naktį oras sujudins širdį. Tikra prieglauda pagaliau dunkso plačiai pasklidę griuvėsiai tokie pat pilki kaip ir smėlis.

       Priešais ramų žvilgsnį arti jog gali paliesti visa balta be prisiminimų. Visada tik įsivaizduojama mėlynė poezijos vadinama dangiška tik beprotiškoj vaizduotėj. Tuščias didžiulės šviesos kubas visas baltas veidai be pėdsakų jokio prisiminimo. Visąlaik tik pilkas belaikis oras jokio krustelėjimo jokio dvelksmo. Plakančia širdimi gyvas vien kūnelis pilku veidu dviem blyškiai mėlynom akim. Balta šviesa arti paliesti galva ramia akimi visu protu jokio prisiminimo.

       Kūnelis toks pat pilkas kaip žemė dangus ir griuvėsiai vienintelis gyvas. Tyla nė dvelksmo visur tokia pat pilkuma žemėj danguj griuvėsiuose. Atsiveria keturios bespalvės sienos tikra prieglauda be išėjimo.

       Pilkas kaip pelenai dangus atspindi dangaus atšvaitą žemėje. Pilkas belaikis oras žemė susilieja su dangumi tokie pat pilki kaip ir tolimi beribiai griuvėsiai. Jis žengs dar vieną žingsnį per neaprėpiamą smėlį į tolius. Neš tolimą dieną ir naktį oras sujudins širdį.

       Vaiduokliška šviesa visąlaik tik pilkas belaikis oras jokio garso. Begaliniame tolyje žemė susilieja su dangumi jokio krustelėjimo jokio dvelksmo. Ant jo lis kaip palaimos metą iš mėlyno praplaukiančio debesies. Pilkas dangus be debesų jokio garso jokio krustelėjimo žemė smėlis pilki pelenai. Tuščias didžiulės šviesos kubas visas baltas veidai be pėdsakų jokio prisiminimo. Beribė be kontūrų kūnelis vienintelis gyvas visur pilka žemė dangus kūnas griuvėsiai. Pasklidę griuvėsiai maišosi su pilku kaip pelenai smėliu tikra prieglauda. Kubas pagaliau tikra prieglauda be garso atsiveria keturios sienos. Visada tik šis nesikeičiantis sapnas praeinančią valandą. Visada tik pilkas belaikis oras praeinanti vaiduokliška šviesa.

       Keturios atvartos tikra prieglauda be išėjimo pasklidę griuvėsiai. Jis atgaivins laiką vienu žingsniu perneš tolimą dieną ir naktį. Priešais artimą paliesti baltą ramybę pagaliau rami akis jokio prisiminimo. Pilku veidu dviem blyškiai mėlynom duobėm gyvas vien kūnelis plakančia širdimi. Jis nueis atsukęs nugarą veidu į dangų tolumoje vėl atsivers griuvėsiai ir smėlis. Žemė smėlis tokie pat pilki kaip oras dangus kūnas griuvėsiai pilkas kaip pelenai švelnus smėlis. Veidai be pėdsakų artimi paliesti baltumas nušluoja bet kokį prisiminimą.

       Plakančia širdimi vienintelis gyvas kūnelis pilku veidu bruožuose dvi blyškiai mėlynos duobės. Vienintelis gyvas kūnelis pilka lygu nieko išskyrus kelius įdubimus. Visada tik sapnas dieną ir naktį sapnai apie kitas geresnių dienų naktis. Jis sujudins smėlį šis pakils oru sujudins dangų. Jis žengs žingsnį griuvėsiais smėlis į nugarą tolių link. Visąlaik tik tyla kaip vaizduotėje skambantis beprotės juokas riksmai.

       Pagaliau tikra prieglauda tokie pat pilki kaip smėlis pasklidę griuvėsiai. Visąlaik tik pilkas belaikis oras nė krustelėjimo nė dvelksmo. Balti veidai be pėdsako rami akis galvos protas be jokio prisiminimo. Visada tik dingusiame sapne trumpai prabėga ilga valanda. Kubas pilnas šviesos baltumo skuta veidus be pėdsako be prisiminimo.

       Blanki atdara tikra prieglauda be išėjimo link kurios iš taip toli per tiek paklydimų. Galva ramia akimi visur balta rami šviesa jokio prisiminimo. Visa gražu visa nauja kaip palaimingu metu siaučiant negandui. Pilki pelenai aplinkui beribėje tolumoje susiliejusius žemę ir dangų. Aplinkui pasklidę griuvėsiai pilki kaip pelenai pagaliau tikra prieglauda be išėjimo. Visada tik sapne turi laiko susapnuot gražų sapną. Kūnelis pilku veidu sukritę bruožai dvi blyškiai mėlynos duobės.

       Griuvėsiai pagaliau tikra prieglauda į kurią iš tiek toli ir per tiek paklydimų. Visada tik įsivaizduojama mėlynė poezijoj vadinama dangiška tik bepročio vaizduotėje. Šviesa balta artima paliesti galva ramia akimi su visu protu jokio prisiminimo.

       Lėta juoduma ir griuvėsiai tikra prieglauda be garso atsiverčia keturios sienos. Žemė susilieja su dangumi beribėj be kontūrų gyvas vienas kūnelis. Jis žengs dar vieną vienintelį žingsnį neaprėpiamu smėliu. Pilki pelenai vienintelis gyvas kūnelis plakančia širdimi priešais tolius. Šviesa prieglauda baltuma skuta veidus be pėdsako be jokio prisiminimo. Beribiame tolyje žemė susilieja su dangumi nė garso nė krustelėjimo.

       Kojos it vienas luitas rankos prispaustos prie šonų kūnelis priešais tolius. Pagaliau tikra prieglauda be išėjimo be garso atsiveria keturios sienos. Veidai be pėdsako baltuma skuta ramią akį pagaliau jokio prisiminimo. Jis prakeiks Dievą kaip palaimos metu prasivėręs dangus prasiveria praeinančia liūtimi. Prieš ramią akį artimą paliesti rami visa baltuma jokio prisiminimo.

       Kūnelis plakanti širdis pilkų pelenų krūvelė vienintelė gyva. Kūnelis virtęs pilkais pelenais plakanti širdis tolių akivaizdoje. Kūnelis sudurtų dalių krūvelė pilkoj išraustoj vagoj. Vaiduokliška aušra išsklaido vaiduoklius ir prieblandą.

       1969

       Beckett, Samuel. Prancūziški apsakymai: Apsakymų rinkinys. – Vilnius: Pasviręs pasaulis, 2006.

       Iš prancūzų kolbos vertė Galina Baužytė-Čepinskienė