VLADIMIRAS. Kaip greit bėga laikas, kai turi pramogų!
Pauzė
ESTRAGONAS. Ką gi dabar veiksim?
VLADIMIRAS. Belaukdami.
ESTRAGONAS. Belaukdami.
Pauzė
VLADIMIRAS. O ką, gal padarom keletą savo pratimų?
ESTRAGONAS. Savo judesių.
VLADIMIRAS. Pasilenkimų.
ESTRAGONAS. Atsipalaidavimų.
VLADIMIRAS. Sukinių.
ESTRAGONAS. Atsipalaidavimų.
VLADIMIRAS. Bent sušilsim.
ESTRAGONAS. Bent atsipalaiduosim.
VLADIMIRAS. Pradedam.
Jis ima šokinėti, Estragonas mėgdžioja
ESTRAGONAS (sustoja). Gana. Aš pavargau.
VLADIMIRAS (sustoja). Mes nekokios formos. Vis dėlto keletą kartų įkvėpkime ir iškvėpkime.
ESTRAGONAS. Nebenoriu kvėpuoti.
VLADIMIRAS. Tavo teisybė. (Pauzė). Ne, vis dėlto dėl pusiausvyros padarykime medį.
ESTRAGONAS. Medį?
Vladimiras svirduliuodamas vaizduoja medį
VLADIMIRAS (sustoja). Dabar tu.
Estragonas svirduliuodamas vaizduoja medį
ESTRAGONAS. Manai, dievas mane regi?
VLADIMIRAS. Reikia užsimerkti.
Estragonas užsimerkia, ima svirduliuoti dar smarkiau
ESTRAGONAS (sustoja, ima mosuoti kumščiais ir šaukti iš visos gerklės). Dieve, pasigailėk manęs!
VLADIMIRAS (įskaudintas). O manęs?
ESTRAGONAS (taip pat). Manęs! Manęs! Pasigailėk! Manęs!
Įeina P o c o i r L a k i s. Poco apakęs. Lakis apkrautas kaip pirmame veiksme. Tiktai virvė gerokai trumpesnė, kad Poco būtų patogiau sekti iš paskos. Lakis su nauja skrybėle. Pamatęs Vladimirą ir Estragoną, jis sustoja. Poco, tebeeidamas toliau, užsiduria ant jo. Vladimiras ir Estragonas atsitraukia
POCO (griebiasi už Lakio, ir tas susvyruoja). Kas čia? Kas čia šaukė?
Lakis nugriūva, paleisdamas iš rankų nešulius ir patraukdamas iš paskos Poco. Išsitiesęs guli ir nejuda tarp nešulių
ESTRAGONAS. Godo?
VLADIMIRAS. Pačiu laiku. (Kartu su Estragonu jis eina apvirtusių link) Pagaliau pastiprinimas.
POCO (silpnu balsu). Padėkit.
ESTRAGONAS. Tai Godo?
VLADIMIRAS. Jau mes vos nenuleidome rankų. O dabar ramiai sulauksim vakaro pabaigos.
POCO. Čionai!
ESTRAGONAS. Jis šaukiasi pagalbos.
VLADIMIRAS. Mes nebe vieni lauksime nakties, lauksime Godo, lauksim, lauksim. Visą vakarą patys vieni kovojame iš paskutiniųjų. Dabar viskas baigta. Jau beveik rytojus.
ESTRAGONAS. Bet jie eina pro šalį.
POCO. Čionai!
VLADIMIRAS. Dabar laikas bėga visai kitaip. Nusileis saulė, pakils mėnuo, ir mes keliausime – iš čia.
ESTRAGONAS. Bet jie tik eina pro šalį.
VLADIMIRAS. Ir to pakanka.
POCO. Pasigailėkit!
VLADIMIRAS. Vargšas Poco!
ESTRAGONAS. Aš žinojau, kad tai jis.
VLADIMIRAS. Kas?
ESTRAGONAS. Godo.
VLADIMIRAS. Juk čia ne Godo.
ESTRAGONAS. Čia ne Godo!
VLADIMIRAS. Ne Godo.
ESTRAGONAS. O kas čia tada?
VLADIMIRAS. Poco.
POCO. Tai aš! Aš! Pakelkite mane.
VLADIMIRAS. Jis negali atsikelti.
ESTRAGONAS. Eime iš čia.
VLADIMIRAS. Nevalia.
ESTRAGONAS. Kodėl?
VLADIMIRAS. Laukiame Godo.
ESTRAGONAS. Tiesa.
VLADIMIRAS. Gal jis dar turi tau kaulų.
ESTRAGONAS. Kaulų?
VLADIMIRAS. Viščiuko kaulų. Neprisimeni?
ESTRAGONAS. Ar tai buvo jis?
VLADIMIRAS. Taip.
ESTRAGONAS. Paprašyk.
VLADIMIRAS. Gal iš pradžių jam padėti?
ESTRAGONAS. Ką padėti?
VLADIMIRAS. Atsikelti.
ESTRAGONAS. Jis negali atsikelti?
VLADIMIRAS. Jis nori atsikelti.
ESTRAGONAS. Tai ko nesikelia?
VLADIMIRAS. Negali.
ESTRAGONAS. O kas jam yra?
VLADIMIRAS. Nežinau.
Poco raičiojasi, vaitoja, daužo žemę kumščiais
ESTRAGONAS. O jeigu jį iš pradžių paprašius kaulų? Jeigu neduos, te sau lieka.
VLADIMIRAS. Nori pasakyt, kad jis mūsų valioje?
ESTRAGONAS. Taip.
VLADIMIRAS. Ir kad paslaugas reikia siūlyti su sąlyga?
ESTRAGONAS. Taip.
VLADIMIRAS. Atrodo, protinga, iš tikrųjų. Bet aš bijau vieno dalyko.
ESTRAGONAS. Ko?
VLADIMIRAS. Kad Lakis staiga nepradėtų siautėti. Tada mums kliūtų.
ESTRAGONAS. Lakis?
VLADIMIRAS. Juk vakar jis tave užpuolė.
ESTRAGONAS. Sakau, kad jų buvo dešimt.
VLADIMIRAS. Na ne, anksčiau, tas, kuris tau įspyrė.
ESTRAGONAS. Jis čia?
VLADIMIRAS. Pažiūrėk. Dabar jis nejuda. Bet po akimirkos gali įšėlti.
ESTRAGONAS. O jeigu mudu abu jį gerokai apdorotume.
VLADIMIRAS. Kitaip sakant, jeigu užpultume bemiegantį?
ESTRAGONAS. Taip.
VLADIMIRAS. Gera mintis. Tik ar pajėgsime? Ar jis iš tiesų miega? (Po pauzės) Ne, geriau padėkim Poco, jeigu jau jis šaukiasi pagalbos. Yra vilties, kad jis atsidėkos. ESTRAGONAS. Jau nebesišaukia.
VLADIMIRAS. Mat prarado viltį.
ESTRAGONAS. Galimas daiktas. Bet...
VLADIMIRAS. Gana tuščiai kalbėti. (Po pauzės, karštai) Darykime ką nors, jei pasitaikė proga! Ne kas dieną mes reikalingi. Ir dar nežinia, ar būtent mes reikalingi. Kiti taip pat susidorotų, gal net geriau. Šauksmas, kurį mes išgirdome, greičiau nukreiptas į visą žmoniją. Bet šioje vietoje, šiuo metu žmonija – tai mes, nesvarbu, ar mums tai patinka, ar ne. Tad pasinaudokime tuo, kol nevėlu. Bent kartą deramai atstovaukime niekingai padermei, su kuria mudu susiejo nelemtis. Ką tu į tai pasakysi?
ESTRAGONAS. Aš neklausiau.
VLADIMIRAS. Kas be ko, kai sudėję rankas svarstome visus už ir prieš, mes taip pat darome garbę savo giminei. Tigras puola gelbėti į save panašių visai nesvarstydamas. Arba lenda į tankmę. Bet svarbiausia ne tai. Ką mes čia darome – štai ko reikia savęs klausti. Ir mes turime galimybę tai sužinoti. Taip, šitoje begalinėje painiavoje aiškus vienintelis dalykas: mes laukiame ateinant Godo.
ESTRAGONAS. Tiesa.
VLADIMIRAS. Arba ateinant nakties. (Po pauzės) Mes atėjome į pasimatymą, ir baigta. Mes ne šventieji, bet vis dėlto atėjome į sutartą pasimatymą. Ar daugelis galėtų tuo pasigirti?
ESTRAGONAS. Begalė.
VLADIMIRAS. Tu manai?
ESTRAGONAS. Nežinau.
VLADIMIRAS. Galimas daiktas.
POCO. Gelbėkit!
VLADIMIRAS. Tokiomis aplinkybėmis, suprantama, laukti prailgsta ir tenka užpildyti laiką kokiais nors veiksmais, kurie, taip sakant, iš pirmo žvilgsnio gal ir atrodo prasmingi, o iš tiesų tėra vien įpročio dalykas. Tu man sakysi, jog mes neriamės iš kailio stengdamiesi, kad neaptemtų mūsų protas. Savaime aišku. Bet argi jis jau seniai neklaidžioja amžinoje bedugnių gelmių naktyje, štai ko aš savęs kartais klausiu. Tu seki mano mintį?
ESTRAGONAS. Visi gimsta kvaili. Kai kurie tokie ir lieka.
POCO. Gelbėkit, aš jums duosiu pinigų!
ESTRAGONAS. Kiek?
POCO. Šimtą frankų.
ESTRAGONAS. Mažoka.
VLADIMIRAS. Aš taip nesakyčiau.
ESTRAGONAS. Tavo manymu, to pakanka?
VLADIMIRAS. Ne, aš noriu pasakyti, jog neteigčiau, kad man buvo ne visi namie, kai atėjau į pasaulį. Bet ne tai svarbiausia.
POCO. Du šimtus.
VLADIMIRAS. Mes laukiame. Mes nuobodžiaujame... (Pakelia ranką) Ne, ne, neprieštarauk, mes baisiai nuobodžiaujame, to nenuginčysi. Tai va. Atsiranda proga išsiblaškyti, ir ką gi mes darome? Mes paleidžiame ją vėjais. Pirmyn, prie darbo. (Eina Poco link, sustoja) Akimirka, ir viskas išsisklaidys, mes vėl būsime vieni, vienatvės gūdumoje. (Susimąsto)
POCO. Du šimtus.
VLADIMIRAS. Einam. (Bando pakelti Poco, nepavyksta, vėl stengiasi, suklumpa ant nešulių, griūva, bando atsikelti, nepavyksta)
ESTRAGONAS. Kas čia jums atsitiko?
VLADIMIRAS. Gelbėk!
ESTRAGONAS. Aš einu.
VLADIMIRAS. Nepalik manęs! Jis mane užmuš!
POCO. Kur aš?
VLADIMIRAS. Gogo!
POCO. Čionai!
VLADIMIRAS. Padėk man!
ESTRAGONAS. Aš einu.
VLADIMIRAS. Pirma padėk man. Paskui mudu eisime kartu.
ESTRAGONAS. Duodi žodį?
VLADIMIRAS. Prisiekiu.
ESTRAGONAS. Ir niekados nebegrįšim.
VLADIMIRAS. Niekados!
ESTRAGONAS. Keliausim į Arježą.
VLADIMIRAS. Kur tik panorėsi.
POCO. Tris šimtus! Keturis šimtus I
ESTRAGONAS. Visą laiką norėjau pasibastyti po Arježą.
VLADIMIRAS. Prisibastysi.
ESTRAGONAS. Kas ten pagadino orą?
VLADIMIRAS. Poco.
POCO. Aš! Pasigailėkite!
ESTRAGONAS. Šlykštu!
VLADIMIRAS. Greičiau! Greičiau! Duokš ranką!
ESTRAGONAS. Aš einu. (Po pauzės, garsiau) Aš einu.
VLADIMIRAS. Galų gale turėsiu atsikelti pats. (Bando atsikelti, vėl griūva) Anksčiau ar vėliau.
ESTRAGONAS. Kas tau?
VLADIMIRAS. Eik po velnių!
ESTRAGONAS. Tu lieki čia?
VLADIMIRAS. Tuo tarpu.
ESTRAGONAS. Na, kelkis, persišaldysi.
VLADIMIRAS. Nesirūpink manim.
ESTRAGONAS. Klausyk, Didi, nesiožiuok. (Ištiesia ranką Vladimirui, tas griebia už jos) Na, kelkis!
VLADIMIRAS. Patrauk!
Estragonas traukia, suklumpa, pargriūva. Ilga pauzė
POCO. Gelbėkit!
VLADIMIRAS. Mes čia.
POCO. Kas jūs?
VLADIMIRAS. Žmonės.
Pauzė
ESTRAGONAS. Visai gera ant žemės!
VLADIMIRAS. Ar gali atsikelti?
ESTRAGONAS. Nežinau.
VLADIMIRAS. Pabandyk.
ESTRAGONAS. Tuojau pat, tuojau pat.
Pauzė
POCO. Kas atsitiko?
VLADIMIRAS (garsiai). Nutilsi tu pagaliau ar ne? Tai cholera! Galvoja tik apie save.
ESTRAGONAS. O jeigu pabandžius užmigti?
VLADIMIRAS. Tu tik paklausyk! Jis nori žinoti, kas atsitiko!
ESTRAGONAS. Nekreipk dėmesio. Miegok.
Pauzė
POCO. Pasigailėkit! Pasigailėkit!
ESTRAGONAS (krūpteli). Kas? Kas čia?
VLADIMIRAS. Tu miegojai?
ESTRAGONAS. Rodos.
VLADIMIRAS. Tai vėl tas galvijas Poco!
ESTRAGONAS. Liepk jam užsičiaupti! Uždrožk jam per snukį!
VLADIMIRAS (mušdamas Poco). Ar nenustosi? Ar nenutilsi? Parazitas! (Poco ginasi, rėkdamas iš skausmo, nušliaužia tolyn. Kartkartėmis sustoja, graibo orą aklojo judesiais, šaukdamas Lakį. Vladimiras, pasirėmęs ant alkūnės, seka jį žvilgsniu) Paspruko! (Poco krinta ant žemės. Pauzė) Sugriuvo!
ESTRAGONAS. Vis dėlto buvo atsikėlęs?
VLADIMIRAS. Ne.
ESTRAGONAS. O juk sakei, kad sugriuvo.
VLADIMIRAS. Jis buvo pasikėlęs ant kelių. (Pauzė) Mes galbūt šiek tiek persistengėm.
ESTRAGONAS. Tai mums nedažnai atsitinka.
VLADIMIRAS. Jis meldė mūsų pagalbos – mes buvome kurti. Jis prašė iš paskutiniųjų – mes jį mušėm.
ESTRAGONAS. Tiesa.
VLADIMIRAS. Jis nebejuda. Gal numirė.
ESTRAGONAS. Norėjome jam pagelbėti, užtat ir patys įklimpome.
VLADIMIRAS. Tiesa.
ESTRAGONAS. Ar ne per smarkiai jam sudrožei?
VLADIMIRAS. Sudaviau keletą kartų kaip reikiant.
ESTRAGONAS. Nevertėjo.
VLADIMIRAS. Juk pats liepei.
ESTRAGONAS. Tiesa. (Po pauzės) Ką dabar daryti?
VLADIMIRAS. Gal aš galėsiu nušliaužti iki jo.
ESTRAGONAS. Nepalik manęs!
VLADIMIRAS. O jeigu jį pašauksiu?
ESTRAGONAS. Taip, taip, pašauk jį.
VLADIMIRAS. Poco! (Po pauzės) Poco! (Po pauzės) Jis nebeatsiliepia.
ESTRAGONAS. Šaukim kartu.
VLADIMIRAS, ESTRAGONAS. Poco! Poco!
VLADIMIRAS. Sujudėjo.
ESTRAGONAS. O tu tikras, kad jis vardu Poco?
VLADIMIRAS (sunerimęs). Pone Poco! Sugrįžk! Mes jūsų nebemušim!
Pauzė
ESTRAGONAS. O jeigu pabandžius jį šaukti kitokiais vardais?
VLADIMIRAS. Aš bijau, kad jam nebūtų rimtai stuktelta.
ESTRAGONAS. Būtų smagu.
VLADIMIRAS. O kas čia jau tokio smagaus?
ESTRAGONAS. Pabandyti šaukti kitais vardais, vienu po kito. Vis greičiau nustumsime laiką. Galų gale pataikytume.
VLADIMIRAS. Sakau, kad jis vardu Poco.
ESTRAGONAS. Tuoj pamatysim. (Galvoja) Abeli! Abeli!
POCO. Čionai!
ESTRAGONAS. Matai!
VLADIMIRAS. Ta giesmė man jau lenda per pakaušį.
ESTRAGONAS. O anas gal vardu Kainas. (Šaukia) Kainai! Kainai!
POCO. Čionai!
ESTRAGONAS. Čiagi visa žmonių giminė. (Pauzė) Pažiūrėk į tą debesėlį.
VLADIMIRAS (pakelia akis). Kur?
ESTRAGONAS. Ten, zenite.
VLADIMIRAS. Ir kas? (Pauzė) Ką ten matai ypatingo?
Pauzė
ESTRAGONAS. Dabar pereikim prie ko kito, gerai?
VLADIMIRAS. Ką tik ir norėjau tau tai pasiūlyti.
ESTRAGONAS. O prie ko?
VLADIMIRAS. Taigi!
Pauzė
ESTRAGONAS. O jeigu iš pradžių atsikeltume?
VLADIMIRAS. Imkim ir pabandykim.
Jie keliasi
ESTRAGONAS. Ne taip jau sunku.
VLADIMIRAS. Svarbiausia panorėti.
ESTRAGONAS. O dabar?
POCO. Gelbėkit!
ESTRAGONAS. Eime iš čia.
VLADIMIRAS. Nevalia.
ESTRAGONAS. Kodėl?
VLADIMIRAS. Laukiame Godo.
ESTRAGONAS. Tiesa. (Po pauzės) Ką daryti?
POCO. Gelbėkit!
VLADIMIRAS. Pagelbėkim, ar ką?
ESTRAGONAS. O ko jam reikia?
VLADIMIRAS. Jis nori atsikelti.
ESTRAGONAS. Ir kas?
VLADIMIRAS. Jis nori, kad padėtume atsikelti.
ESTRAGONAS. Na gerai, padėkim. Ko laukti?
Jie padeda Poco atsikelti ir pasitraukia į šalį. Šis vėl nugriūva
VLADIMIRAS. Reikia jį palaikyti. (Jie vėl pakelia Poco, ir tas lieka stovėti apsikabinąs jiems už kaklo) Tegu pripranta stovėti. (Poco) Dabar geriau?
POCO. Kas jūs?
VLADIMIRAS. Nepažįstate mūsų?
POCO. Aš aklas.
Pauzė
ESTRAGONAS. Gal jis regi ateitį?
VLADIMIRAS (Poco). Nuo kada?
POCO. Aš turėjau puikų regėjimą... o jūs draugai?
ESTRAGONAS (kvatodamas). Jis klausia, ar mudu draugai!
VLADIMIRAS. Ne, jis nori paklausti, ar mes jam draugai.
ESTRAGONAS. Ir ką?
VLADIMIRAS. Mes jam padėjome, vadinas, įrodėme, kas tokie esame.
ESTRAGONAS. Iš tiesų. Argi mes būtume jam pagelbėję, jei nebūtume jo draugai?
VLADIMIRAS. Galbūt.
ESTRAGONAS. Savaime aišku.
VLADIMIRAS. Ką gi, nesiginčysim.
POCO. Ar jūs ne plėšikai?
ESTRAGONAS. Plėšikai! Argi mes panašūs į plėšikus?
VLADIMIRAS. Ką tu! Juk jis aklas.
ESTRAGONAS. Velniai griebtų! Iš tiesų! (Po pauzės) Bent jis taip sako.
POCO. Nepalikite manęs.
VLADIMIRAS. Apie tai negali būti nė kalbos.
ESTRAGONAS. Tuo tarpu.
POCO. Kelinta valanda?
ESTRAGONAS (žiūrėdamas į dangų). Ko gero...
VLADIMIRAS. Septinta? .. Aštunta? ..
ESTRAGONAS. Nelygu metų laikas.
POCO. Dabar vakaras?
Pauzė. Vladimiras ir Estragonas žiūri į saulėlydį
ESTRAGONAS. Lyg ir teka.
VLADIMIRAS. Negali būti.
ESTRAGONAS. O jeigu aušta?
VLADIMIRAS. Nepaistyk niekų. Juk anoj pusėj vakarai.
ESTRAGONAS. Iš kur tu žinai?
POCO (nerimastingai). Jau vakaras?
VLADIMIRAS. Beje, ji nė nepajudėjo iš vietos.
ESTRAGONAS. Sakau, kad ji teka.
POCO. Kodėl jūs neatsakote?
ESTRAGONAS. Todėl, kad nenorime jums leptelėti nesąmonės.
VLADIMIRAS (raminamai). Dabar vakaras, pone, jau atėjo vakaras. Mano draugas bando mane suklaidinti ir, prisipažįstu, vienu tarpu buvau suabejojęs. Bet ne veltui pragyvenau šitą ilgą dieną ir galiu jums tvirtai pasakyti, kad jos programa beveik pasibaigusi. (Po pauzės) Be kita ko, kaip jūs jaučiatės?
ESTRAGONAS. Ar ilgai dar turėsime jį taip tąsyti? (Jie akimirką jį paleidžia ir vėl sulaiko, matydami, kad jis nugrius) Juk mes ne kariatidės.
VLADIMIRAS. Jeigu aš teisingai supratau, jūs sakėte, jog kadaise turėjote gerą regėjimą?
POCO. O, labai gerą.
Pauzė
ESTRAGONAS (piktai). Judinkitės! Judinkitės!
VLADIMIRAS. Atstok nuo jo. Argi nematai, kad jis atsidavė buvusios laimės prisiminimams. (Po pauzės) Memoria praeteritorum bonorum– turėtų būti kankinantis dalykas.
POCO. Taip, labai gerą.
VLADIMIRAS. Aš klausiu, ar tai nutiko jums staiga?
POCO. Vieną gražią dieną pabudau aklas kaip likimas. (Po pauzės) Kartais save klausiu: o gal vis dar tebemiegu?
VLADIMIRAS. Kada gi?
POCO. Nežinau.
VLADIMIRAS. O juk tik vakar...
POCO. Nekamantinėkit. Aklieji nesuvokia laiko. (Po pauzės) Ir juo labiau neregi viso to, kas susiję su laiku.
VLADIMIRAS. Tai bent! Dievaži, maniau, kad priešingai.
ESTRAGONAS. Aš einu.
POCO. Kur mes?
VLADIMIRAS. Nežinau.
POCO. Ar mes kartais ne Laplanšėje?
VLADIMIRAS. Negirdėjau tokios vietovės.
POCO. Ką ji primena?
VLADIMIRAS (dairosi aplink). Neįmanoma nusakyti. Nieko neprimena. Čia nieko nėra. Tiktai medis.
POCO. Vadinas, čia ne Laplanšė.
ESTRAGONAS (susilenkdamas). Tavo manymu, čia pramoga?
POCO. Kur mano tarnas?
VLADIMIRAS. Čia.
POCO. Kodėl jis neatsiliepia šaukiamas?
VLADIMIRAS. Nežinau. Lyg ir miega. Gal jis nebegyvas.
POCO. O kas, tiesą pasakius, atsitiko?
ESTRAGONAS. Tiesą pasakius!
VLADIMIRAS. Jūs abu pargriuvot.
POCO. Pažiūrėkit, ar jis nesusižeidęs.
VLADIMIRAS. Bet mes negalime jūsų palikti.
POCO. Nėra ko eiti abiem.
VLADIMIRAS (Estragonui). Eik tu.
POCO. Taip, taip, tegu eina jūsų draugas. Jis taip bjauriai dvokia.
VLADIMIRAS. Pažadink jį.
ESTRAGONAS. Po to, ką jis man padarė! Kol gyvas neisiu.
VLADIMIRAS. Ak, vadinas, pagaliau prisiminei, kad jis tau kažką padarė.
ESTRAGONAS. Aš nieko neprisimenu. Tu man sakei.
VLADIMIRAS. Tiesa. (Poco) Mano draugas bijo.
POCO. Nėra ko bijoti.
VLADIMIRAS (Estragonui). Beje, kur nuėjo tie žmonės, kuriuos tu matei?
ESTRAGONAS. Nežinau.
VLADIMIRAS. Gal kur pasislėpė ir dabar tyko mūsų.
ESTRAGONAS. Būtent.
VLADIMIRAS. Gal kur apsistojo, ir tiek.
ESTRAGONAS. Būtent.
VLADIMIRAS. Pailsėti.
ESTRAGONAS. Atsigauti.
VLADIMIRAS. Gal pasuko atgal?
ESTRAGONAS. Būtent.
VLADIMIRAS. Gal tai buvo tik regėjimas.
ESTRAGONAS. Iliuzija.
VLADIMIRAS. Haliucinacija.
ESTRAGONAS. Iliuzija.
POCO. Ko jis laukia?
VLADIMIRAS (Estragonui). Ko tu lauki?
ESTRAGONAS. Laukiu Godo.
VLADIMIRAS (Poco). Sakiau jums, kad mano draugas bijo. Vakar jūsų tarnas jį užpuolė, o juk jis tik norėjo anam nušluostyti ašaras.
POCO. Ak, apie tokius žmones niekados neverta šokinėti. Jie to nepakenčia.
VLADIMIRAS. O ką gi jam, tiesą pasakius, daryti?
POCO. Na, iš pradžių tegu trūkteli už virvės, suprantama, atsargiai, kad nepasmaugtų. Paprastai jis sureaguoja. Jeigu tas nepadės, tegu spiria atsivedėjęs į papilvę arba į veidą.
VLADIMIRAS (Estragonui). Matai, tau nėra ko bijoti. Turi progą atsikeršyti.
ESTRAGONAS. O jeigu jis ginsis?
POCO. Ne, ne, jis niekados nesigina.
VLADIMIRAS. Aš lėksiu tau pagalbon.
ESTRAGONAS. Nenuleisk nuo manęs akių! (Eina prie Lakio)
VLADIMIRAS. Iš pradžių pažiūrėk, ar jis gyvas. Ko gi jį spardyti, jeigu miręs.
ESTRAGONAS (pasilenkia prie Lakio). Jis kvėpuoja.
VLADIMIRAS. Kirsk.
Staiga pagautas įsiūčio, Estragonas sustaugia ir spiria Lakiui, bet užsigauna koją ir dejuodamas nušlubuoja į šalį. Lakis atsipeikėja
ESTRAGONAS (stovėdamas ant vienos kojos). Ak, bjaurybė! (Atsisėda, bando nusiauti. Bet netrukus atsisako šios minties ir atsisėda šautuvo gaiduko poza: galva tarp kelių, rankos apkabinusios galvą)
POCO. Kas dar atsitiko?
VLADIMIRAS. Mano draugas užsigavo.
POCO. O Lakis?
VLADIMIRAS. Čia iš tikrųjų jis?
POCO. Kaip tai?
VLADIMIRAS. Čia iš tikrųjų Lakis?
POCO. Nesuprantu.
VLADIMIRAS. O jūs pats, jūs – Poco?
POCO. Žinoma, aš Poco.
VLADIMIRAS. Jūs tie patys, kur buvote vakar?
POCO. Vakar?
VLADIMIRAS. Vakar juk matėmės. (Pauzė) Ar neprisimenat?
POCO. Neprisimenu, kad vakar būčiau ką sutikęs. O rytoj neprisiminsiu, kad sutikau ką šiandien. Taigi nesitikėkit iš manęs ką nors sužinoti. Ir, be to, gana tų kalbų. Stot!
VLADIMIRAS. Jūs vedėte jį parduot į Šventojo Išganytojo mugę. Kalbėjotės su mumis. Jis šoko. Galvojo. Jūs gerai matėt.
POCO. Tebūnie taip, jeigu jums patinka. Prašom mane paleisti. (Vladimiras pasitraukia) Stot!
VLADIMIRAS. Jis keliasi.
Lakis atsikelia, ima nešulius
POCO. Gerai daro.
VLADIMIRAS. Kur dabar einate?
POCO. Man tas nerūpi.
VLADIMIRAS. Koks jūs pasikeitęs!
Lakis su visais nešuliais sustoja priešais Poco
POCO. Rimbą! (Lakis padeda nešulius, suranda rimbą, paduoda Poco, vėl paima nešulius) Virvę! (Lakis padeda nešulius, įduoda virvės galą į rankas Poco, vėl paima nešulius)
VLADIMIRAS. O kas yra lagamine?
POCO. Smėlis. (Patraukia virvę) Pirmyn! (Lakis pajuda, Poco seka iš paskos)
VLADIMIRAS. Luktelkit.
Poco sustoja. Virvė įsitempia. Lakis griūva, paleisdamas viską iš rankų. Poco susvyruoja, bet laiku paleidžia virvę ir išsilaiko ant kojų. Vladimiras jį prilaiko
POCO. Kas čia darosi?
VLADIMIRAS. Jis pargriuvo.
POCO. Greičiau pakelkite jį, kol neužmigo.
VLADIMIRAS. O jūs neparvirsite, jeigu jus paleisiu?
POCO. Nemanau.
Vladimiras spardo Lakį
VLADIMIRAS. Stot! Kiaule! (Lakis atsistoja, paima nešulius) Jis atsistojo.
POCO (tiesdamas ranką). Virvę!
Lakis padeda nešulius, įduoda virvės galą į rankas Poco, vėl paima nešulius
VLADIMIRAS. Dar neikite.
POCO. Einu.
VLADIMIRAS. Ką darote parvirtę, kai nėra kas padeda?
POCO. Laukiame, kol galėsime pasikelti. Paskui einame toliau.
VLADIMIRAS. Prieš eidami, liepkite jam padainuoti.
POCO. Kam?
VLADIMIRAS. Lakiui.
POCO. Padainuoti?
VLADIMIRAS. Taip. Arba galvoti. Arba deklamuoti.
POCO. Betgi jis nebylys.
VLADIMIRAS. Nebylys!
POCO. Visiškas. Jis negali netgi dejuoti.
VLADIMIRAS. Nebylys! Nuo kada?
POCO (staiga įpykęs). Ar jūs nesiliausite kvaršinę man galvos su savo pasakom apie laiką! Kvaila, ir tiek! Kada! Kada! Vieną dieną – to jums negana? – vieną dieną, tokią pat kaip ir kitos, jis tapo nebylys, vieną dieną aš apakau, vieną dieną mes apkursime, vieną dieną mes gimėme, vieną dieną mes mirsime, tą pačią dieną, tą pačią akimirką – to jums negana? (Ramiau) Jos pagimdo, apsižergusios kapą, akimirką nušvinta diena, paskui vėl naktis. (Patraukia virvę) Pirmyn!
Jie išeina. Vladimiras seka iš paskos iki scenos krašto, paskui žvilgsniu lydi tolstančius. Pasigirsta griuvimo garsas, ir iš Vladimiro mimikos galima spręsti, kad jie vėl parvirto. Pauzė. Vladimiras eina prie Estragono, kuris miega, stebi jį kurį laiką, paskui žadina
ESTRAGONAS (iš pradžių nekoordinuoti judesiai, padrika kalba. Pagaliau). Kodėl tu niekad neleidi man pamiegoti?
VLADIMIRAS. Pasijutau vienišas.
ESTRAGONAS. Sapnavau, kad esu laimingas.
VLADIMIRAS. Taip neprailgsta laikas.
ESTRAGONAS. Sapnavau, kad...
VLADIMIRAS. Tylėk! (Pauzė) Kažin, ar jis iš tikrųjų aklas?
ESTRAGONAS. Kas?
VLADIMIRAS. Argi tikras neregys sakytų, kad jis nesuvokia laiko?
ESTRAGONAS. Kas?
VLADIMIRAS. Poco.
ESTRAGONAS. Jis aklas?
VLADIMIRAS. Taip jisai sakė.
ESTRAGONAS. Ir kas?
VLADIMIRAS. Man rodėsi, kad jis mato mus.
ESTRAGONAS. Tau pasivaideno. (Po pauzės) Eime iš čia. Tiesa. Nevalia. (Po pauzės) Tu tikras, jog tai buvo ne jis?
VLADIMIRAS. Kas?
ESTRAGONAS. Ne Godo?
VLADIMIRAS. O kas gi?
ESTRAGONAS. Poco.
VLADIMIRAS. Na ne, ne! (Po pauzės) Na ne.
ESTRAGONAS. Vis dėlto aš atsikelsiu. (Sunkiai keliasi) Ai!
VLADIMIRAS. Nežinau, ką ir begalvoti.
ESTRAGONAS. Kojos! (Atsisėda, bando nusiauti) Padėk!
VLADIMIRAS. Ar aš miegojau, kai kiti kentėjo? Ar aš miegu šiuo metu? Ką pasakysiu apie šią dieną rytoj, kai man atrodys, jog nebemiegu? Kad štai čia su savo draugu Estragonu iki sutemstant laukiau Godo? Kad praėjo Poco su savo nešiku ir kad jis su mumis kalbėjo? Taip, žinoma. Bet ar čia bus bent truputis tiesos? (Estragonas po tuščių bandymų nusiauti batus vėl užmiega. Vladimiras žiūri į jį) Jis nieko nežinos. Pasakos, kad jį mušė, ir aš jam duosiu morką. (Po pauzės) Gimdyti apsižergus kapą ir kančiose gimti. Duobėje duobkasys svajingai tvarkosi įrankius. Lieka laiko susenti. Ore skamba mūsų riksmai. (Klausosi) Bet įprotis – didysis slopintojas. (Žiūri į Estragoną) Štai ir į mane kažkas žiūri ir sako sau: jis miega, jis nežino, kad miega. (Po pauzės) Daugiau nebegaliu. (Po pauzės) Ką aš kalbėjau?
Ima neramiai vaikščioti, pagaliau sustoja priešais kairiuosius kulisus, žiūri į tolį. Iš dešinės įeina vakarykštis berniukas. Sustoja. Pauzė
BERNIUKAS. Pone... (Vladimiras atsigręžia) Ponas Alberai...
VLADIMIRAS. Vėl iš pradžios. (Po pauzės, berniukui) prisimeni mane?
BERNIUKAS. Ne, pone.
VLADIMIRAS. Vakar tu buvai atėjęs?
BERNIUKAS. Ne, pone.
VLADIMIRAS. Ateini pirmą kartą?
BERNIUKAS. Taip, pone.
Pauzė
VLADIMIRAS. Tave siuntė ponas Godo?
BERNIUKAS. Taip, pone.
VLADIMIRAS. Jis neateis šį vakarą?
BERNIUKAS. Ne, pone.
VLADIMIRAS. Bet ateis rytoj?
BERNIUKAS. Taip, pone.
VLADIMIRAS. Tikrai?
BERNIUKAS. Taip, pone.
Pauzė
VLADIMIRAS. Nieko nebuvai sutikęs?
BERNIUKAS. Ne, pone.
VLADIMIRAS. Dviejų kitų... (svarsto) ... žmonių?
BERNIUKAS. Nė gyvos dvasios, pone.
Pauzė
VLADIMIRAS. Ką daro ponas Godo? (Po pauzės) Girdi, ką sakau?
BERNIUKAS. Taip, pone.
VLADIMIRAS. Ir ką?
BERNIUKAS. Nieko nedaro, pone.
Pauzė
VLADIMIRAS. Kaip laikosi tavo brolis?
BERNIUKAS. Serga, pone.
VLADIMIRAS. Gal vakar jis buvo atėjęs?
BERNIUKAS. Nežinau, pone.
Pauzė
VLADIMIRAS. Ar ponas Godo su barzda?
BERNIUKAS. Taip, pone.
VLADIMIRAS. Su šviesia ar... (svarsto)... su juoda?
BERNIUKAS (dvejodamas). Man rodos, su žila, pone.
Pauzė
VLADIMIRAS. O viešpatie.
BERNIUKAS. Ką man pasakyti ponui Godo, pone?
VLADIMIRAS. Pasakyk jam... (sustoja vidury sakinio) Pasakyk jam, kad mane matei ir kad... (galvoja) .. .kad mane matei. (Pauzė. Vladimiras eina į priekį, berniukas traukiasi atbulas. Vladimiras sustoja, berniukas sustoja) Sakyk, ar esi tikras, kad mane matei? Ar nesakysi rytoj, kad niekad nesi manęs matęs?
Pauzė. Vladimiras staiga puola prie berniuko, berniukas akimirksniu dingsta. Pauzė. Nusileidžia saulė, pateka mėnuo. Vladimiras stovi nejudėdamas. Atsibunda Estragonas, nusiauna batus, atsikelia nešinas batais rankoje, padeda juos priešais rampą, eina prie Vladimiro, žiūri į jį.
ESTRAGONAS. Kas tau?
VLADIMIRAS. Nieko.
ESTRAGONAS. Aš tai einu.
VLADIMIRAS. Ir aš.
Pauzė
ESTRAGONAS. Ar ilgai miegojau?
VLADIMIRAS. Nežinau.
Pauzė
ESTRAGONAS. Kur eisime?
VLADIMIRAS. Netoli.
ESTRAGONAS. Ne, ne, eikim kuo toliau iš čia!
VLADIMIRAS. Nevalia.
ESTRAGONAS. Kodėl?
VLADIMIRAS. Rytoj reikės grįžti.
ESTRAGONAS. Kuriam galui?
VLADIMIRAS. Laukti Godo.
ESTRAGONAS. Tiesa. (Po pauzės) Jis neatėjo?
VLADIMIRAS. Ne.
ESTRAGONAS. O dabar jau vėlu.
VLADIMIRAS. Taip, jau naktis.
ESTRAGONAS. O jeigu numojus į jį ranka? (Po pauzės) Jeigu numojus į jį ranka?
VLADIMIRAS. Jis mus nubaustų. (Pauzė. Žiūri į medį) Vienas tik medis gyvas.
ESTRAGONAS (žiūrėdamas į medį). O kas čia?
VLADIMIRAS. Medis.
ESTRAGONAS. Taip, bet koks?
VLADIMIRAS. Nežinau. Gluosnis.
ESTRAGONAS. Pasižiūrėkim. (Tempia Vladimirą prie medžio. Abu sustoja priešais. Pauzė) O jeigu pasikorus?
VLADIMIRAS. Kaip?
ESTRAGONAS. Neturi kokio virvagalio?
VLADIMIRAS. Ne.
ESTRAGONAS. Tada nieko nebus.
VLADIMIRAS. Eime iš čia.
ESTRAGONAS. Palauk, aš turiu diržą.
VLADIMIRAS. Per trumpas.
ESTRAGONAS. Patrauksi mane už kojų.
VLADIMIRAS. O mane kas patrauks?
ESTRAGONAS. Tiesa.
VLADIMIRAS. Vis dėlto parodyk. (Estragonas atsirišo virvę, kuria suveržtos jo per plačios kelnės. Dabar kelnės nusmunka ant kulkšnių. Jie apžiūri virvę) Iš bėdos bus gera. Tik ar ji tvirta?
ESTRAGONAS. Pažiūrėsim. Še.
Abu traukia, paėmę už virvės galų. Virvė nutrūksta. Jie vos nesugriūva
VLADIMIRAS. Niekam tikusi.
Pauzė
ESTRAGONAS. Sakai, rytoj reikės grįžti?
VLADIMIRAS. Taip.
ESTRAGONAS. Tada atsinešim gerą virvę.
VLADIMIRAS. Iš tiesų.
Pauzė
ESTRAGONAS. Didi!
VLADIMIRAS. Klausau.
ESTRAGONAS. Aš daugiau nebegaliu.
VLADIMIRAS. Taip tik sakai.
ESTRAGONAS. O jeigu mums išsiskyrus? Gal būtų geriau.
VLADIMIRAS. Rytoj pasikarsim. (Po pauzės) Jei neateis Godo.
ESTRAGONAS. O jeigu ateis?
VLADIMIRAS. Būsim išgelbėti. (Nusiima skrybėlę – tai Lakio skrybėlė, – dirsteli į vidų, pabraukia ten ranka, pakrato, užsideda)
ESTRAGONAS. Eime?
VLADIMIRAS. Užsimauk kelnes.
ESTRAGONAS. Ką?
VLADIMIRAS. Užsimauk kelnes.
ESTRAGONAS. Užsimauti kelnes?
VLADIMIRAS. UŽ-simauk kelnes.
ESTRAGONAS. Tiesa.
Jis užsimauna kelnes. Pauzė
VLADIMIRAS. Eime?
ESTRAGONAS. Eime.
Abu nejuda iš vietos
U ž d a n g a
Vertė Antanas Gudelis