Kartais atsitinka taip, kad žvelgiantis į savo praeitį žmogus suvokia, jog beveik visi glaudesni ryšiai jį siejo su žmonėmis, kurių „destruktyvus charakteris“ buvo visų pripažintas. Vieną sykį, galbūt atsitiktinai, jis susidurs su šiuo faktu, ir juo stipresnis bus jį supurtęs šokas, tuo didesnės galimybės atsivers aprašyti destruktyviam charakteriui.
Destruktyviam charakteriui žinomas tik vienas šūkis: daugiau vietos; tik viena veiklos rūšis: išvalyti. Gryno oro ir laisvos erdvės poreikis jam didesnis už stipriausią neapykantą.
Destruktyvus charakteris yra jaunas ir linksmas. Naikinimas jaunina – jis pašalina tikrojo mūsų amžiaus pėdsakus; jis pralinksmina, nes kiekvienas valymas naikintojui reiškia visišką jo savijautos redukciją ar net nuslopinimą. Tačiau tokį apoloniško naikintojo įvaizdį sukurti pirmiausia padeda suvokimas, kaip smarkiai supaprastėja pasaulis, pamatuotas tokiu kriterijumi: ar jis vertas sunaikinti? Tai galingas saitas, jungiantis ir vienijantis visa, kas egzistuoja. Šis reginys destruktyviam charakteriui rodosi esąs nepaprastai darnus.
Destruktyvus charakteris visuomet veikia energingai. Jo darbo tempą – bent netiesiogiai – diktuoja prigimtis; jis turi užbėgti jai už akių. Antraip ji pati perims naikintojo pareigas.
Destruktyvus charakteris neturi jokios vizijos. Ir turi nedaug poreikių, iš kurių menkiausias – žinoti, kas užims sunaikintųjų vietą. Iš pradžių, bent vieną akimirką, – tuščia erdvė, vieta, kur stovėjo daiktas, kur gyveno auka. Paskui jau atsiras kas nors, kam prireiks šios erdvės. Tačiau jis pats šios erdvės užimti neketina.
Destruktyvus charakteris dirba savo darbą; jis vengia tik kūrybos. Kaip kūrėjas ieško vienatvės, taip naikintojas turi nuolatos būti tarp žmonių, jo veiklos liudytojų.
Destruktyvus charakteris yra signalas. Kaip trianguliacijos bokštelį iš visų pusių perpučia vėjas, taip jis iš visų pusių apsuptas gandų. Beprasmiška bandyti nuo to apsaugoti.
Destruktyvus charakteris nesistengia būti suprastas. Pastangos būti suprastam jam atrodo paviršutiniškos. Nesupratimas negali jarn pakenkti. Atvirkščiai, nelyginant anos destruktyvios valstybinės įstaigos – orakulai, jis net provokuoja nesupratimą. Paskalos, pats
smulkiaburžuaziškiausias reiškinys iš visų, atsiranda tik tuomet, kai žmonės nenori būti klaidingai suprasti. Destruktyvus charakteris toleruoja nesupratimą; jis neskatina paskalų.
Destruktyvus charakteris yra futliarinių žmonių priešas. Futliaro žmogus ieško ištaigos, kurio kvintesencija – dėklas. Jo vidus išmuštas velvelu, kuriame pasaulis įspaudė savo pėdsaką.
Destruktyvus charakteris ištrina netgi naikinimo pėdsakus.
Destruktyvus charakteris palaiko tradicionalistų frontą. Vieni saugo daiktus, padarydami juos neliečiamus ir konservuodami, kiti – situacijas, padarydami jas parankias ir likviduodami. Pastarieji vadinami destruktyviaisiais.
Destruktyvus charakteris turi istorinio žmogaus sąmonę, kurios esminė pajauta – neįveikiamas nepasitikėjimas įvykių raida ir pasiruošimas visuomet pastebėti nepasisekimo ženklus. Todėl destruktyvus charakteris yra įsikūnijęs patikimumas.
Destruktyviam charakteriui nieko nėra amžina. Būtent todėl jis visur mato kelius. Kur kiti susiduria su sienomis ar kalnynais, jis mato kelią. Bet kadangi jis visur mato kelią, visuomet turi jį nuvalyti. Ne visad šiurkščia prievarta, kartais net ir kilnia. Kadangi jis visur mato kelius, pats visuomet stovi kryžkelėje. Nė vieną akimirką neaišku, ką žada kita. Visa, kas egzistuoja, jis verčia griuvėsiais, bet ne dėl pačių griuvėsių, o dėl einančio per juos tako.
Destruktyvus charakteris gyvena ne jausmu, kad gyventi verta, bet pojūčiu, jog savižudybė neprilygs įdėtoms pastangoms.
Benjamin, Walter. Nušvitimai: Esė rinktinė. – Vilnius: Vaga, 2005.
Versta iš: Suhrkamp, Frankfurt am Main, 1955, 1972 – 1989
Iš vokiečių kalbos vertė LAURYNAS KATKUS