Liepos keturioliktoji. Nuo Sacre–Coeur (1) Monmartrą užlieja bengališkos ugnys. Horizontas už Senos žioruoja. Šviesos pluoštai kyla virš lygumos ir gęsta. Dešimtys tūkstančių žmonių stovi susigrūdę ant stataus šlaito ir stebi fejerverką. Kaip raukšlė vėjo taršomame palte minioje be perstojo klostosi šnibždesys. Geriau įtempęs ausį jame išgirsi ne vien raketų ir šviečiamųjų kulkų laukimą. Ar ši apdujusi minia nelaukia nelaimės, kuri būtų pakankamai didelė ir iš minios įtampos pajėgtų išskelti kibirkštį; gaisro ar pasaulio pabaigos, – kažko, kas tarsi vėjo gūsis, atidengiantis ryškiai raudoną palto pamušalą, šį aksominį šimtabalsį šnabždesį paverstų vienu vieninteliu riksmu? Juk skambus siaubo šūksnis, paniška baimė yra kita visų tikrų masinių švenčių pusė. Jos ilgisi lengvas drebulys, krečiantis gausybę pečių. Giliausiai, pasąmoninei masės egzistencijai iškilmės ir gaisrai yra tik žaidimas, kurį žaisdama ji bręsta ir pasirengia akimirkai, kai panika ir šventė, po ilgo išsiskyrimo atpažinusios viena kitą, apsikabins seseriškame revoliucinio sukilimo glėbyje. Teisingai daro prancūzai, liepos keturioliktosios naktį pažymėdami fejerverkais.

       1 Švenčiausios Širdies bažnyčia. (Pranc.).

       Benjamin, Walter. Nušvitimai: Esė rinktinė. – Vilnius: Vaga, 2005.

 

 

       Versta iš: Suhrkamp, Frankfurt am Main, 1955, 1972 – 1989

       Iš vokiečių kalbos vertė LAURYNAS KATKUS