Moterys užsiplepėjo. Kaimynė pasakoja apie žmogų, kuris prieš 7 metus staiga išsipūtė ir mirė.
       Jozefui reikia naujo maišelio. Aš pakeičiu. Jis nesijudina.
       Sėdžiu su moterimis.
       Kai buvau maža, motinos jau nuo ryto šnekėdavo apie negyvėlius.
       Buvo sausis, kai mirė pirmoji iš jų, ir jos lankė ją 3 dienas ir naktis lovoje ir sėdėjo šalia, susisupusios į antklodes, su karšto vandens buteliais prie strėnų. Langai buvo plačiai atlapoti, naktį plieskė šviesa.
       Jos bijojo, kad tai gali būti tariama mirtis ir saviškė nubus karste, ir nenuleido nuo jos akių.
       Sėdžiu su moterimis ir klausausi.
       Kaimynė pasakoja apie žmogų, kurį užkasė praėjus dienai nuo mirties, o po trijų dienų vėl atkasė. Apie sukuistą karstą, apdergtas įkapes, kruvinus nuo draskymo nagus.
       Bet ką tada daryti? aimanuoja mama.
       Jokiu būdu neatiduoti, kol nepasirodys aiškūs irimo požymiai, pataria ji mamai tvirtu balsu. Pamato mane, paglosto ir kuo maloniausiai sako: Ak, kūdikis jau atsipeikėjo.
       O kokie gi tie irimo požymiai? klausinėja mama, nekreipdama į mane dėmesio.
       Juodos rankos, pasigirsta atsakymas, ir įsivyrauja kapų tyla.
       Ar šiandien dar ateis kunigas, įsiterpiu aš. Man čia nesmagu, moterėlė palenkė mane prie savęs ir pina man kasas.
       Kunigas, šūkteli ji, paleidžia mano plaukus ir pašoka. O kada gi jis ateina, kada?
       Mama nežino, ar jis ateis, nes galbūt jis visai neateis, ir jai gėda, kad jis ateina ne kasdien.
       O ar jau patepė? kužda lyg neleistiną klausimą.
       Mama ima purtyti galvą.
       Jau laikas, ragina.
       Mama pratrūksta. Nudumia savojon virtuvėn. Girdėti, kaip įnirtingai barškina puodais.

       Jozefas miega. Kaimynė atsisėdo galvūgalyje ir gieda iš giesmyno. Staiga jis kilsteli ir garsiai pareikalauja burmistro.
       Mama atlekia iš virtuvės miltuotomis rankomis. Kaimynė ją nustumia, tegu eina kepti.
       Telefonas. Jis skamba per garsiai. Kiekvieną kartą čia visi išsigąsta.
       Pakeliu anksčiau, nei spėja prišokti moterėlė. Tai kunigas, ir aš perduodu ragelį mamai. Bet ji žliumbia ir todėl nieko negali pasakyti, kaimynė paima ragelį, prisideda prie ausies ir sako, kad jis ateitų, kunigas, nes mirtis jau ant slenksčio ir mirštantysis pats šaukia ir reikalauja patepimo. Tačiau Jozefas reikalauja burmistro. Už lango naktis, tarsi paskutinė naktis.
       Skambutis. Jozefas išgirsta ir juokiasi: Atėjo burmistras! sako jis.
       Bet čia sūnus su žmona. Ne kunigas, ir net ne burmistras.
       Koridoriuje ilgai kuždamasi. Ten stovi mama. Kaimynė susigūžia ir dingsta.
       Dabar jie įpuola pro duris, užgriūva Jozefą, o šis gaudo kvapą ir nusisuka veidu į sieną. Tai jie ir stovi nenumatytą akimirką be žado. Tada Lota ima tapšnoti per Jozefo antklodę, tapšnoja ir tapšnoja, kol paviršius tampa lygus it veidrodis ir atspindi lempos šviesą.
       Ji tebetyli, nežino, kaip reaguoti į Jozefo, miruolio, nusisukimą.
       Ji yra bjauri ir žvilgteli jam po antklode.
       Girdėti, kaip krapštosi mama. Sūnus stovi bežadis ir išblyškęs, bejėgiškai susidėjęs rankas ant papilvės. Tada Lota ryžtingai pergali save, surenka kavos puodelius, paima juos ir nuneša per kambario vidurį.
       Sūnus stovi tyliai ir netvirtai ir žiūri sau po kojomis. Lauke šaižiai cypteli stabdžiai. Jis krūpteli skubiai, ūmiai grįžteli, bando nuslėpti savo išgąstį ir įjungia pačią ryškiausią šviesą.
       Per šviesu, sakau aš.
       Kam? atsako jis.
       Šviesa lieka. Jis sūnus. Nueina ir atsisėda į krėslą, kuriame praeitą naktį sėdėjo Jozefas.
       Nusisuka ir spokso į tamsų langą.
       Jozefas apsimeta arba miega. Ramiai galiu glostyti jam karštus plaukus.
       Duodu jam vandens nuo lazdelės su vata. Jis ryja, taigi nemiega.
       Jo lūpos sutrūkinėjusius. Kokie plyšiai kūne! Jozefai!

       Ateina moterys ir atneša naktipiečius. Jos dengia stalą ir tarškina indais.
       Kodėl valgome ne virtuvėje arba koridoriuje? Jokio atsako.
       Mama sėdi susigūžusi, spokso į lėkštę, pjaustosi valgį kąsniais ir nepakelia akių.
       Pasakoja, jog nuskuto jį prieš 7 dienas, ir nuo to laiko, sako ji, tarsi iš jos viską palaipsniui atiminėtų, barzda nebedygsta.
       O Lota pasakoja apie žmones, kuriems barzda auga ir mirštant, ir net po mirties, ir nagai taip pat, ir plaukai. O maži vaikai net ūgteli keliais centimetrais, sako ji.
       Mama kreipiasi į sūnų ir sūnaus žmoną, naktimis budinčią medicinos seserį, ir labai tyliai ir nuolankiai klausia: Kiek laiko jis dar kankinsis?
       Jis dar ilgai nemirs. Lotos žodžiai. Tai dar gali trukti keletą savaičių. Iš pradžių jis turi apsipilti šaltu prakaitu.
       Savaičių? klausia mama, ir man neaišku, ar nuo to jai suspaudžia širdį, ar palengvėja.
       Prieinu prie Jozefo ir uždengiu jam ausis. Jis nejuda. Jo prakaitas šaltas. Aš jo neišduodu.
       Skambutis. Girdžiu kunigą. Mama verkia. Jie skubiai čiumpa savo indus, prasibrauna pro Dievo tarną ir uždaro duris.
       Kunigas iš kaimo, užuodžiu mėšlą nuo sutanos.
       Jozefas atpažįsta savo kunigą, sunkiai pakelia ranką ir laimina jį, kaip pridera pagal ritualą.

       Jozefas miega klausydamasis, o mama laiko jį už rankos, o jos ranką laiko kunigas, o aš laikau kunigo ranką, o kita mano ranka palikta Jozefo nuožiūrai.
       Didžioji mokytoja, Šventoji Dvasia, sėdi tarp mūsų ir trina rankas.

       Vėlai vakare kunigas išeina. Mama irgi išeina, atsargiai.
       Užgesinu šviesą. Prisitraukiu kėdę prie pat jo lovos. Iš lauko į kambarį krenta šviesa, ir aš matau, kad jo akys atmerktos.
       Mudu sėdime šalia vienas kito ir laikomės už rankų. Praeina šiek tiek laiko, ir jis manęs paklausia, kur mes dabar eisime.
       Praeina dar šiek tiek laiko, ir dar šiek tiek, nes ką gi aš žinau. O jis vėl klausinėja: Kur mes nueisime, kai mirsime? ir juokiasi, lyg būčiau pasakiusi jam vietą, ir tikslinasi dar kartą, klausdamas, ar aš turėjau galvoje dangaus karalystę - juokiasi ir sako: Ak, ką tu, eisime į mišką!
       Jis laiko mano ranką apkabinęs savąja.
       Tai aš eisiu, sako, ir bando keltis.
       O aš? sakau.
       Tu ir aš, juk mes, šiaip ar taip, vienodi, sako jis ir tvirčiau mane apkabina.
       Kaipgi aš, ką gi aš veiksiu miške, man dar ne laikas mirti. Man dar reikia pragyventi daug metų.
       Jis apkabina mane visą.
       Mes stovime ant smėlėtos žemės. Už 100 metrų nuo mūsų prasideda miškas. Jis ošia.
       Bet aš nenoriu ir priešinuosi, tada jis mane paleidžia ir krenta.
       Ištraukiu ranką, įsitveriu į kėdę, jos atramos suskeldėjusios. Senas kietmedis, nelinksta ir nelūžta... Kas tai buvo? Čia viskas aišku ir suprantama: pusiau nukraustytos ir paliktos užstalės istorijos, aplinka prie mirštančiojo patalo, naktis ir šaltis. Bet kas tai buvo? Gal geriau uždegti šviesą? Kad nenuslysčiau į vaizdinius, kurių negaliu perprasti? Gal geriau atsikelti ir išeiti, pažadinti mamą?
       Jozefo ranka guli, vis dar ištiesta. Minkšti audiniai, beveik negyvi.
       Lyg kviesdamas meilei jis ištiesia pirštus. Kambariai išsiplečia į lauką. Aš vėl paimu jo ranką. Mūsų pirštai susineria.
       Mes perlipome kalną ir nusileidome į užuovėją. Čia tvyro anų laikų tyla ir laikas. Nėra nė ženklo dienos ar nakties. Kas jo burna, kas jo rankos, kas vadinama šlaunimis, o kas pėdomis. Ir tariesi matanti namą, ir atrodo, lyg ganytųsi karvės. Ir iš tiesų žmogus šaukia savo .karvę. Ir iš tiesų žmogus kirto medžius.

       Už lango traška ir braška. Šaltis atslūgo. Atšilimas.
       Ak! Ir ar verta, vėl ir dar kartą įkvėpti ir iškvėpti, jausti alkį ir susitvardyti?
       Jozefas atsisuka ir traukia mane.

       Šalia sėdinčios moters guli vyras. Ji šildo šaltą jo ranką ir juokiasi. Juokas iš juoko.

       Nutirpau nuo ilgo sėdėjimo ir jaučiu, kad noriu atsistoti ir pažiūrėti į laikrodį. Mano kojos šaltos kaip ledas, o mano ranka, kurią noriu ištraukti iš Jozefo rankos, sustingusi kaip ir jo. Turiu atlenkti jam pirštus.
       Jau 7, bet vis dar tylu. Sausis, sekmadienis, traukiniai pradeda kursuoti vėliau.
       Jozefas apsipylęs šaltu prakaitu. Kvėpuoja retai ir silpnai. Viena akis pusiau atmerkta, žvelgia kažin kur į tolį, kita užmerkta, su dvigubu voku. Užspaudžiu pusiau atmerktąją akį.
       Išeik, Viešpatie, keliauk toliau, Jozefai.

       Vėl sėdžiu krėsle, kaip ir pirmiau. Galvoje gimsta vaizdiniai, persikelia ant sienos, atgyja ir ima suktis: tolimų kelių klajūnas, senut senutėlis japonas. Su savo laiko aptaisais jis traukia tuo pačiu keliu kaip ir Jozefas, pamažu nusimeta šarvus, išsilaisvina iš vyturų ir bandažų, išeina iš nykumos, iš akinančio spindesio į prieblandą, į miško šviesą.
       Žinau, kiek plaukų jam ant galvos, ir žiūriu į jo esmę iki pat slystančio pagrindo.

       Sušvilpia pirmasis traukinys. Švinta.
       Savo lūpomis paliečiu Jozefo burną. Vėsi belytė būtybė. Bučiuoju jį, bučiuoju dar ir dar kartą, nepaisydama nieko. Ir išgirstu mamą. Ji eina per koridorių. Ilgai miegojo. Jau 8. Ji atidaro duris ir įeina.
       Iš pradžių pažiūri į mane, paskui į Jozefą. Atėjo iš nakties ir mato patamsyje. Vyzdžiai išsiplėtę ir tokie lieka. Ji ilgai stovi ir žiūri į mus. Tada nueina ir atidaro duris. Stovi saulėje. Ji šviesi.
       Gerai išsimiegojau, sako ji. Dabar tu pamiegok.

       Paleidžiu Jozefo ranką iš savosios ir išeinu iš čia. Bažnyčios varpai. Prieškiemyje pirmieji žmonės. Girdžiu liftą. Einu į virtuvę. Negaliu atsivalgyti.
       Kambaryje, mamos lovoje, pasineriu į miegą. Nieko nežinau.

       Prieš mano lovą iš gelmės išdygsta mama, Stovi baltutėlė, užimdama visą mano akiplotį, ir visą laiką nedrąsiai mane žadina: Vidudienis, sako ji, jis šiandien mirs.
       Ilgas smakras užsiriečia į viršų ir sutrumpėja. Taip ji ir stovi, kol mano akys visai atsimerkia. Tada vėl nueina.
       Ant sienos – saulės dryžiai. Linijų raizginys. Šviečia. Sekmadienis. Jei būtų ne sausis, čiulbėtų paukščiai.
       Visi gaus mirti. Mirtis – neamžina kančia.

       Su savo baltais marškiniais einu ten. Iš pradžių nė nepastebiu jo, toks baltas ir netikras guli jis po apklotais. Beveidis ir svetimas. Beveik nebe čia, beveik niekas, beveik už visų kalnų.
       Per žarnelę niekas nebebėga. Maišelis ne pilnesnis negu rytą.
       Jozefo nebėra, o ten guli svetimas.
       Mama sugieda trumpą giesmelę. Mergaitės balsu.
       Žvakė dega saulės šviesoje. Aplink ją stovi ir blizga fetišai. Butelis atkimštas. Giesmyno nėra. Jis mamos skreite. Ji sėdi ant mano naktinės kėdės. Jos ranka jo rankoje vietoj manosios. Bet jis nebesugniaužia saujos.
       Pakviečiau sūnų, sako ji.
       Kada jis ateis?
       Iš pradžių jie turi pavalgyti. Sekmadienis.
       O kada jis ateis?
       Kai pavalgys.
       Lyg prabilusi tyla, prabilusi tuštuma, Jozefo kūnas išleidžia duslų garsą. Mudvi krūptelime. Galva prie galvos. Bet juk nieko nebuvo, nieko, tik tuščias beformis oras. Jozefas guli kaip gulėjęs. Atsipalaidavęs ir tolimas.

       Ak, sako ji ir laiko mane prie savęs. Laikas verčia ją skubėti. Ak, sako ji, aš buvau tokia jauna, ir blaškosi. Buvo kunigas, ir nieko daugiau: Jis dažnai skambindavo man varpais. Tai būdavo jo ženklas, ir todėl kaime dažnai kildavo sumaištis, nes niekas nežinojo, ką reiškia varpai naktį. Tik aš. O aš išbraižydavau jo vardą žvakėse, kurias statydavau Marijai, ir tai būdavo mano ženklas. Ir taip galėjo tylutėliai tęstis toliau. Bet tuo metu po kaimus apylinkėje klajojo elgeta, ištiesusi ranką kalbindavo ji viengungius ir pasakodavo, ką mačiusi beklajodama, ir gaudavo už tai kokį skatiką, o kai būdavo švenčiamos vestuvės, tai ir keletą. Ir kritau aš jai į akį. O po mėnesio atvažiavo žmogus, pliaukščiojo botagu ir šnekėjo, kad turįs tuziną karvių ir kad jo laukuose derlinga žemė. Nuvažiavo jis pas mano tėvą ir ėmė man pirštis. O aš pabėgau, nusileidau į bažnyčios rūsius ir pasislėpiau. Viršuje buvo mišios, ir man neliko nieko kita, kaip paimti gabalėlį baltos kreidos ir parašyti ant juodų sienų žinią apie tai, kas dedasi.
       Bet elgeta sukiojosi kaime, matė mane sprunkančią, visus apėjo ir visiems išklojo. Jie atskubėjo, jau iš toli girdėjau dundant ir trankantis, išlindau iš rūsių ir nubėgau į viršų, tiesiai į mišias, įsispraudžiau į klauptis altoriuje po dangų siekiančiais vitražais rytinėje navoje.
       Kunigas pamatė mane ir per visas mišias nenuleido nuo manęs akių, o kai mišios baigėsi, jie puolė ir sučiupo mane. O kunigas stovėjo lyg įbestas prie altoriaus plikomis rankomis, ir jie ištempė mane į šviesą, prieš žmones, turėjau pasirodyti ir patikau aš tam valstiečiui, jis paėmė mane ir pasisodinu į savąjį vežimą, ir išvažiavo su manimi iš kaimo. Bet kai važiavome per laukus, ėmė skambėti varpai.
       Dabar ji pratrūksta kvatotis. Tai priepuolis, ji negali liautis ir tik paskui susivaldo. Ir baigia pasakoti, ramiai ir abejingai, ir sako: Ir Jozefas mane vedė, ir viskas buvo gerai, jis manęs niekada nemušė ir niekada nenaudojo prievartos, sako ji ir valandžiukę verkia.
       O tada dar kai ką priduria, taip, kad jis išgirstų, jei dar girdi, ji sako: Kunigo aš neužmiršau, bet laikui bėgant jis vis labiau ir labiau tapo man tik kunigu.
       Dabar ji visai nusiramino, vėl gali tylėti. Paleidžia mane, galiu eiti.

       Aš užkaičiu vandenį kavai. Ji gieda kambaryje.
       Floris sudegė, Jozefas senas ir pasisotinęs gyvenimu, kunigas skambina varpais.
       Išsiplaunu galvą, išsišluostau ausis tomis lazdelėmis, kurias padariau sutrūkinėjusiai Jozefo burnai, apsivelku gražiausiąja savo suknele, nes artinasi mirtis, ir einu gerti kavos.
       Mama tebegieda. Į manąjį virtuvės kampą šviečia saulė. Esu čia kaip ir ten, ir beveik nebesusigaudau šioje sekmadieninėje šviesoje, tarp šitų pigių daiktų. Melodijos, kurias ji gieda, virsta ornamentais, juostomis, vaizdiniais, ir jie ošia.

       Pasirodo kaimynė ir įsliūkina į mirštančiojo kambarį, iš tolo pasveikina mamą, droviai žvilgteli į senolį ir atsisėda,
       Mama nebegieda. Tikriausiai dėl kaimynės.
       Kai ateis Kristaus karalystė, kūnas prisikels, ištaria šioji tyloje.
       Dabar visi tyli. Tik senolio kvėpavimas, kurio klausomasi.
       Bet kaimynės žodžiai įsmigo. Aš juk žinau juos, aš juk girdėjau juos kartą...
       O kas bus su sudegusiais? Nes jei neliko kūno, nebus kam prisikelti. Nesu tuo tikra. Laimė, Florianas tik apdegė.

       Štai ir sūnus su žmona. Jie skambina į duris, beldžiasi, ateina. Lota atsineša pyragą. Žingsnis po žingsnio įslenka jie į koridorių. Nesisveikina. Veidai sustingę kaip lavonų. Jie susitapatina su tuo, kas vyksta, o juk jie sveiki ir gyvi.
       Lota privairuoja prie mirštančio, įvertina padėtį, liūdnai paspaudžia mamai ranką ir pareiškia, jog tuoj baigsis jo kančios,
       Sūnus slampinėja po koridorių.
       Grįžtu į savo kampą virtuvėje. Bet jie atseka man pavymui. Sūnus sustingsta tarpdury, o žmona įeina ir supjausto medaus pyragą.
       Ateina visi. Mama taip pat. Tik moterėlė lieka kambaryje.
       Mama springsta ir sako, jog pyragas gardus.
       Jauku. Retkarčiais kuris nors nustoja kramtyti, pasuka galvą, įtempia ausis ir klausosi, ar anas kambaryje dar kvėpuoja.
       Ūmai mama pravirksta ir tekina grįžta pas jį.

       O viduje vis tas pat: kvėptelėjimas, pertrauka, vėl kvėptelėjimas. Kūnas tuščias ir nejautrus. Nebejaučia nei skausmo, nei glamonių... Galiu sėdėti ir čia, šitoje ilgoje dabarty, kuri tęsiasi ir tęsiasi, nes ten nesibaigia tai, kas jau seniai praėjo.

       Pyragas suvalgytas. Drėgnais pirštais Lota surenka trupinius. Pagaliau kiekvienas turime mirti, sako ji. Tik gaila, kai miršta jauni. O ji esanti medicinos sesuo, budinti naktimis, sako, ir kasdien susidurianti su mirtimi akis į akį, ir šioji nebegalinti vedžioti jos už nosies. Visi žmogeliai miršta vienodai. Visi papasakotų tą patį. Nes miršta smegenys.
       Sūnus spokso į pastalę. Gretimais tylu. Naktimis budinti medicinos sesuo užsičiaupia.
       Bet susimąstymą perskrodžia mintis, išplėšia mane iš šios švelnios dabarties ir nubloškia į ateitį, ir aš klausiu, kas budės prie mirusiojo, ir sakau, kad norėčiau budėti aš.
       Tačiau sūnus atsako: numirėlį šiandien pat reikia išgabenti iš namų. Palikti jį lovoje ilgiau būtų nusikaltimas.

       Einu, man reikia pas Jozefą, jam jau beveik galas, manęs per ilgai nebuvo. Mama laiko jį už rankos ir kalba savo maldas. Kaimynė kiurkso.
       Apsiniaukė. Tuoj sutems. Mama duoda jo ranką man. Jai reikia į tualetą. Vėl sėduosi savo vieton. Sėdžiu kaip ir kasnakt ir laikau jį už rankos. Ji tapo minkštesnė, dar minkštesnė.
       Pasirodo sūnus, praeina pro šalį, prieina prie alavijo, ten apsisuka, grįžta prie mūsų ir tarytum išnyksta. Paskui jį ateina Lota ir ima plekšnoti antklodę.
       Kvėpavimas nutyla, vėl pasigirsta, sulėtėja, nutrūksta. Luta liaujasi plekšnojusi. Moterėlė išlenda iš savo kampo. Sūnus žiopčioja lyg dusdamas.
       Skubiai atitraukiu ranką nuo jo rankos. Kad tik nepaliesčiau mirties.
       Bet jeigu jame dar kas nors yra, kas kenčia ir vadinasi Jozefu?
       Vėl ištiesiu jam ranką.
       Jis dar kartą įkvepia. Akys įkrenta. Jo ranka spaudžia manąją.
       Jozefai! Jozefai!
       – ir jis smarkiai iškvepia.
       Prisimenu mamą, jos čia nėra, ji privalo ateiti.
       Lota užčiaupia man burną, o sūnus rėkia, kad nereikia rodyti jų motinai to, ko negalima išvengti, atlapoja balkono duris ir išlekia lauk.
       Žiūriu į Jozefą ir galvoju apie mamą. Nieko, visiškai nieko. Prisiartina kaimynė. Sulaikau kvėpavimą – aš galiu nekvėpuoti ilgai ir iš karto nenumirti.
       Jo mechanizmas dar kartą įsiurbia tai, ką pajėgia įsiurbti, ir tuoj pat viską išstumia, ir baigta. Visi stovi sustingę ir laukia. Jo veidas susiaurėja, mano akyse. Ranka tvirtai įsikirtusi į manąją. Dar vienas kvėptelėjimas. Visi krūpteli. Aš šaukiu mamą. Ji ateina. Dabar Jozefas iškvepia paskutinį kartą.
       Daugybė mažų raudonų gyslelių dingsta. Kraujas suteka iš visų galų ir susirenka į balą viduryje. Kraujas sustingsta.
       Sūnus stovi lauke, apšviestas vakaro žaros, kuri kaip tik skverbiasi pro debesis, ir šnypščiasi nosį. Kaimynė prikniubusi prie rožinio. Perduodu mamai Jozefo ranką, bet šioji suglemba.
       Dusliai sugurgia, sudunda, garsas iš Jozefo krūtinės, mirtina baimė – pasikartojimas? ženklas? apgaulė? Visi aikteli, išskyrus Lotą, jai tas ne naujiena. Tai oru likučiai, išeiną iš plaučių, tokių dalykų pasitaiką dažnai.
       O dabar tarsi kunkuliuotų. Negyvo veido išraiška nesikeičia. Man tai primena virimą. O ar tikrai čia išėjo tik oras?
       Ir šitai prieina. 4 valanda dienos.
       Lota turi ritinėlį elastinio tvarsčio ir nustumia mamą, prieina, prie pat galvos, ir pariša smakrą, kad šis nenukartų žemyn, suvynioja visą ritinį, vis vynioja ir vynioja, kol galų gale prieš mus guli komikas, kuriam skauda dantį.
       Kaimynė su tuo nesutinka, bando įsikišti, paverčia butelį. Švęstas vanduo išsilieja ant grindų, susigeria į kilimą ir išnyksta. Mama užsikvempusi ant kėdės.
       Lota atsitraukia per du žingsnius ir nužvelgia savo darbą, pareiškia, jog anaip jis atrodęs gražiau, prieina ir vėl nuriša tvarstį, paplekšnoja ir pataiso jam veidą, ir lieka patenkinta.
       Ji nubloškia antklodę ir ištraukia kateterį jam iš pimpilo, čikšt? Kraujo lašas nurieda per kiaušelius. Audiniai vidinėje šlaunų pusėje šiek tiek juda nuo Lotos prisilietimo. Ši nueina, kruvinais pirštais, palikusi jį gulėti nepridengtą. Jį užkloja kaimynė. Tėvuk, vadina jinai Jozefą, tėvuk.
       Koja liko kyšoti. Ta pati koja, kuri visada buvo savotiška; balta ir be gyslų, likutis, senų žmonių šlamštas, niekam jo nereikia.
       Mama užsikniaubusi ant lavono, vėl laiko jį už rankos, sugeria iš materijos kylantį šaltį, gyvena juo.
       Sūnus ateina iš balkono prie telefono. Kalbama apie lavono išvežimą. Numerį pasiruošė iš anksto. Taip pat ir gydytojo numerį. Jo tėvas mirė, sako jis ir reikalauja liudijimo. Grįžta Lota, jos pirštai švarūs. Graži mirtis, sako ji ir šniurkščioja nosimi.
       Kažkuris uždega lempą. Ak! Kaimynė nuoširdi ir stovi prie lavono.
       Sūnus pakyla, pirkti karsto, sako jis. Lota bėga jam pavymui.
       Eik paskui juos, aiškiai prabyla mama, karstas turi būti geras.

       Šalta. Sausis. Kėpso seniai besmegeniai. Jie ištvėrė atlydį, bet liko be galvų. – 27-ta diena.
       Pakalnėje sustojame. Ant kalno gyvena sūnus, pakalnėje karstadirbys. Tarp jų auga miškas. Viename ruože medžiai iškirsti, o jų vietą užėmė kryžiai. Tai kapinės. Matau jas. Šviečia Amžinosios Šviesos.

       Suolai, pailgi stalai, skrynios.
       Karstai, sako dailidė.
       Išrenku ąžuolą su palmės šaka ant dangčio.
       Šitą ir jokio kito.
       Sūnus pastuksena į medį ir klausia, kiek laiko tvers karstas.
       Tai priklauso nuo žemės. Ir ąžuolas nėra amžinas – pelėsiai ir puvėsiai, žemė ir pelenai – ar tą poną laidosite čia, miške?
       Na taip! Čia ant kalno po medžiais!
       Tada tvers ilgus metus. Žemė sausa, akmenuota, smėlis, kiek akys užmato jokio šaltinio. Nei žmonių, nei krioklių triukšmo. O medžiai sulaiko lietų.

       Kelias atgalios ilgas, naktis čia pat, o gatvėse vietomis nėra juostų. Savo baimės kamarėlių šviesoje kiurkso pensininkai ir rausia savuosius kelius, be paliovos, visą gyvenimą, ir visi randa tą pačią išeitį.

       Jozefas atrodo jaunesnis. Jaunesnis, baltesnis, nei galėtų būti senas kūnas. Pasiryžęs. Pasiryžęs kam? Kas suteikia negyvam daiktui išraišką. Kas pakeičia negyvą?
       Sausis. Kaimynė sustatė fetišus jam apie galvą. Ir poteriautojos balsas.
       Mama stovi prie lango. Per nakties tamsą ji žvelgia aukštyn į medžius. Aniedu nusivilko paltus ir pro viską nuėjo prie stalo. Jie ketina duoti skelbimą, ir mamai tenka eiti ieškoti senų laikraščių, su pranešimais apie mirtį, kad būtų galima nusirašyti. Lota garsiai skaito frazes.
       Poteriautojos balsas užkimsta.
       Bet kaimynė ir aš, mudvi matome, kad iš mirusio žmogaus kažkas kyla, kas sujudina orą nuo apačios iki viršaus. Srautas, tėkmė. Kaimynė trukteli gurkšnį iš tuščio butelio.
       Per tą laiką anie prie stalo rado savąją frazę. Ir sūnus perskaito ją garsiai tarsi prakalbą, ir išsikerpa iš laikraščio, ir įsikiša į piniginę. Rytoj jis nueis į redakciją ir paduos skelbimą. Mama surenka senus laikraščius, sutvarko juos ir padeda į vietą.
       Praėjo pusvalandis, Jozefas tyli, jis tapo svetimesnis.
       Kaimynė susikrauna savo turtą į skreitą, palieka butelį ir išmaklina pro duris.
       Mirusįjį šiandien išneš taip, kad niekam nekristų į akis. Bet galiūnas dailidė su abiem savo milžinais sūnumis nepralenda pro duris su didžiuliu karstu. Palieka karstą pusiau laiptinėje, pusiau bute, perlipa per jį ir eina atnešti Jozefo. – Kodėl nesuvyniojate jo į antklodes kaip ligonių, nepaguldote ant neštuvų ir atsargiai neišnešate iš namų. Arba užriškite mamai jos mėlynas akis.
       Jie pasisuka į ją ir nuoširdžiai įspaudžia užuojautą į tuščias rankas, ir pakeistu tyliu balsu teiraujasi, kokiais rūbais turi vilkėti velionis. Jie nežiūri į jį. Neištaria jo vardo. Jis prarado vardą. Rytoj jį išbrauks iš visų knygų. Jis daugiau nieko nereiškia. Vardas laisvas. Ir butas laisvas, ir kambarys, ir spinta, ir lova, ir žmona, ir aš.
       Mama eina į koridorių. Nukabina nuo vagio šventadieninį kostiumą ir ištraukia iš spintos geruosius marškinius.
       Vyrai stoviniuoja, kol dailidė pasilenkia prie manęs ir tyliu balsu klausia, kada mirusysis paskutinį sykį praustas.
       Aš nieko nežinau ir turiu klausti mamos. Rytą, sako ji.
       Dailidė ir jo sūnūs sako, kad jeigu taip, tai Jozefas pakankamai švarus. – Pakankamai švarus kam?
       Jie nuvelka jam paskutinius marškinius. Rankos glebios ir nesilaiko, o galva tabaluoja ir mataruoja. Todėl jie perkerpa geruosius marškinius ir uždeda juos, baltus kaip sniegas, jam ant nesveikos, negyvus krūtinės.
       O apykaklę pleistru priklijuoja aplink kaklą, kad nestyrotų, nes ji krakmolyta ir sulenkta dvigubai. Suraito juodas kelnes kaip moteriškas kojines ir įkiša glebias kojas per skyles. Dailidė pakelia dubenį. Sūnūs užmauna kelnes ant nuogo kūno balta ir švelnia oda, su kraujo dėmele ant kiaušelių, dabar kraujas tamsus ir krenta į akis, nes kiaušeliai balti ir giliai įsmukę. Ir juodąjį švarką užtraukia ant rankos su skiepų žyme iš vaikystės, paskui ant kitos rankos, ir dirbdami čiumpa jam už blyškių plaštakų. Marškinių rankoves sutraukia ir šiurkščiai sugrūda po pažastimis.
       Mama paduoda juodą kaklaraištį. Tai butaforija su plastmasinėmis sąsagomis. Dailidė pakiša jį po apykakle.
       Jozefas sutvarkytas. Sūnūs pakelia jį, dailidė užsiverčia jį ant pečių. Išeina iš kambario. Eina prie karsto Sūnūs nuvožia dangtį. Viduje pliusas ir lėlių nėriniai. Jie nukelia senolį. Dailidė klaupiasi. Sūnūs prilaiko. – Aš galvoju apie senus kaulus, kurie taip greitai lūžta. – Viena koja kyšo iš karsto. Ją atlenkia atgal kaip medžiagos kraštą.
       Mama stovi čia pat. Žiūri.
       Vyrai sudeda jam rankas kaip kokiam molio motiejui.
       Mama stovi.
       Vyrai užvožia dangtį. Užkiša kaiščius. Tvirtai užspaudžia.
       Išgirdęs trinktelėjimą, ateina sūnus. Paspaudžia dailidei ranką, duoda arbatpinigių sūnums, paima mamą už parankės ir sako: Viskas baigta.
       Vyrai apriša karstą dideliais diržais – plėškės lyg kraustantis su pianinu – sunkiai kelia karstą ir velka per ilgą siaurą aikštelę. Lipa į liftą. Sūnus įsitempia mamą vidun. Aš lieku čia. Liftas ūžia. Laukiu. Apačioje jie išeina pro duris ir nusileidžia 4 laipteliais į kiemą. Vėjuota ir šalta. Ant trijų galvų plaikstosi plaukai.
       Jie spūdina prie katafalko. Atidaro duris. Įstumia karstą. Stena. Sūnūs įšoka vidun. Dailidė užtrenkia duris. Sėda prie vairo. Nuvažiuoja. Niekas nemoja.
       Vien tamsa mėnulis švietė kai už kampo palengva greit pasuko mašina ten stati sėdėjo žmonės ir tylėdami šnekėjo o nušautas žvairas kiškis po smėlynus čiuožinėjo.

       Plastikinis maišiukas tebekaba prie lovos krašto. Jame dar tebėra tai, kas ištekėjo iš pilvo. Lova sujaukta. Pačiupinėju paklodę. Ji šilta. Šaltas Jozefas ilgai išsaugojo šilumą. Ant paklodės nutekėjęs kraujo dryželis.
       Ūmai atskirta nuo jo, aš nesusigaudau, esu palikta, išblaškyta po visą kambarį. O kiti eina namo, ir mama sustingusi, ir sako, kad aš irgi eičiau.

       Lakstau aplinkui ir leidžiuosi per slėnį kaip sparnas. Oro erdvė šniokščia. Atsiduriu šalia picerijos. Prie stoties tuoj 9. Einu valgyti picos.
       Jie sėdi už languotų stalų ir stebi mane. Balta kaip lavonas, sako ruoniukas.
       Nežinau, ar man grįžti. Paeinu galiuką. Svetainėje dega neseniai atsiradusi šviesa. Dumiu tenai.

       Sėdžiu ant naktinės kėdės. Lova tuščia. Mažas kraujo dryželis likęs joje.
       Mama išeina. Ji manęs nenori. Aš jos irgi nenoriu. Noriu būti čia. Ji ten. Ji prausiasi kaip ir kasnakt ir praeina pro šalį. Eina į savo kambarį, gulasi į savo lovą, šalia lovos, kuri buvo Jozefo. Durys užrakintos. Apačioje virš grindų pro plyšį nesiskverbia jokia šviesa.

       Naktis užslenka su visomis savo ydomis: per šalta, per tyli, per ilga, per tamsi. Priskaičiuoju ją kaip 4-ąją naktį su Jozefu ir nejaučiu nerimo, ir nebijau, ir užgesinu šviesas. Palieku tik sieninę lempą koridoriuje, kad šviestų į kambarį. Grįžtu savo vieton ir budžiu budynes, kurias norėjo iš manęs atimti.
       Garsai užplūsta kaip visada. Tebetvyro tas pats kvapas. Sėdžiu ilgai, o kai naktį sėdi ilgai, burnoje skonis toks pat kaip ir kas naktį. Akys užmerktos. Viduje šviesu ir tamsu kaip paprastai. Mano ranka ant paklodės. Paklodė yra paklodė.
       Mirtis sudūžta, ir džiaugsmas uždega šviesą. Šiek tiek Jozefo yra čia, sustiprėja, atsiranda, sužaliuoja.
       Mėlynomis akimis Jozefas žiūri į tamsą pakraščiuose. Taip! Šok, mielasis prote, spėliok, kol atspėsi arba apsvaigsi! Nusimetu drabužius ir kojines, įlendu į mirties patalą ir išlaižau jį skersai išilgai, nuo galvos iki kojų, kaip naujagimis veršiukas.
       Mes miegame labai ilgai. Ir dar miegame, kol aš pabundu.
       Kristus nukrito nuo kryžiaus, ir aš laikau jį rankoje. Maža figūrėlė šilta ir žiba ryto šviesoje.
       Atsikeliu ir pakabinu jį ant vinies. Mama neturi matyti jo su manimi.

       Pirmadienis. Ateina moteris, kuri prekiauja kiaušiniais. Kiaušinių mama paima dvigubai mažiau.

       Mama išardė lovą. Čiužiniai pastatyti balkone. Pagrindas kabo ant krašto. Jis su galais. Daiktai garuoja ryto šviesoje.
       Ji klūpi ir valo lovos rėmą, braukia aukštyn žemyn, šlapiu skuduru, kiekvieną skersinį, kiekvieną vinutę. Vilki juodai. Mudvi nesišnekame.

       Vakare žiūrime televizorių. Naktį miegu ir pabundu 5-tą nuo traukinių bildesio.

       11-tą laidotuvės.
       Atvyko senasis sūnus ir dar vienas iš Amerikos. Tas būtų tapęs valstiečiu, bet yra bėglys kaip ir Jozefas.
       Tada nuo kalno nusileidžia šviesiaplaukis sūnus, Egbertas, ir dar su Lota. Čia dar keletas svetimų veidų, tvirtais skruostikauliais ir mėlynomis akimis, paskutiniai Bohemijos gyventojai. Besijuokiantis vaikas. Jis toks pat bedantis kaip Jozefas ir atrodo į jį panašus.
       Kaimo žmogus, žemdirbys, atgula į žemę. Didinguosius žodžius susako kunigas.
       Karstas uždedamas ant katafalko. Mes traukiame paskui jį į kalną. Einu šalia sūnaus iš Amerikos. Kūkčiojantieji žygiuoja. Lota žengia priekyje. Kylame į dangų.
       Sniego pusnys ant takų. Paukščių būriai. Švieži kapų kauburėliai, duobės. Amžinosios Šviesos.
       Sustojome. Atėjome. Bohemijos gyventojai mojuoja baltomis nosinėmis. Nuleidžiamas karstas. Mama stovi sustingusi.

       Ant kalno stovi sūnaus namas. Matau jį pro plikus medžius. Mama gauna raktą ir eina tenai. Kiti patraukia į kapinių valgyklą. Aš einu į traukinį.
       Jozefai! Jozefai!

       Versta iš: Ulla Berkewicz. Josef stirbt. Erzaehlung. Suhrkamp Verlag Frankfurt am Main. Dritte Auflage 1983
       Iš vokiečių k. vertė Dalia Kižlienė