Noriu iškeliauti

       Apsakymas septyniems balsams

       1 balsas: Noriu iškeliauti. Mat vis dar nežinau, kas tai yra: iškeliauti. Nors esu buvęs prie Gris Nez kyšulio, kur viskas regėjosi susiklostę iš miglos. Dangus kažkur ir kažkaip aukštai ir kažkoks platus ir gilus. Jūra, atsitraukusi dumblo takais, niauri ir pikta, ir netrukus vėl grįžtanti. Ožiakojis kyšulys, kaip regėjosi, tiesiog sudirgęs ir nuobodžiaujantis. Buvau ir prie Volgos. Molingoje pakrantėje, kur miestas prasideda skardiniais stogais, lietaus nuskalbtomis namų sienomis ir medinėmis tvoromis. O viršum visko, tai šen, tai ten, ropinėjo tokia sena, bet vis dar guvi netvarka, kad po jos rankomis ir kojomis, jos pamėlusiais rankų ir pajuodusiais kojų nagais, o dar krūmų žalumai vejantis jai apie blauzdas, miestas galiausiai darėsi net gražus. Ir buvo ten upė, geltona nuo molio, lėta ir labai stipri, ir turėjo ji balsą, šnarėjo pertemptomis balso stygomis. Ir šiaudai plaukė pro šalį. Tačiau iškeliauti aš ten neišmokau. O noriu iškeliauti, dabar, tučtuojau. Taip ir neišmokęs.
       2 balsas: O kaipgi to išmokti?
       3 balsas: Štai čia turiu lazdą, galbūt ji ir nebe pirmos jaunystės. Laiba lazda, gelsva, blausiai nugludinto, lyg nebegyvo geltono atspalvio nendrė. Prie jos pritaisytas kelių centimetrų ilgumo dramblio kaulo smaigalys su plokščia vinies galvute apačioje nuo gatvės akmenų apsisaugoti. Viršutinis antgalis, dramblio kaulo neįprastai ilgas, mažiausiai dvidešimt penkių centimetrų. Ilgas kotas, pailginąs pačią lazdą, nors užriesta rankena, teisybė, trumpa, tiesiu ir glotniai nupjautu galu. Taip atsiradusio ovalo plokštumoje įrėžtas vardas, dailiomis raidėmis ir ne manasis. O toje vietoje, kur antgalis sujungtas su lazda, kur dramblio kaulas susiliečia su nendre, yra dramblio kaulo raižinys, visaip persipynusi, kelis kartus persukta juostelė, piršto platumo tose vietose kur glotniai prigludusi, o paskui vėl susitraukusi ir, kaip minėta persisukusi, plonytė lyg virvelė. Beje, dar ir su antru dramblio kaulo žiedu, per kurį, regisi, pertraukti abu juostelės galai, pasibaigia į atbrizgusį audinio kraštą panašiais kutais.
       2 balsas: Šitas jaunuolis lyg ir per daug išsamiai pasakoja. O kas gi toliau?
       3 balsas: Tąja lazda, gal ir nebe pirmos jaunystės, aš rašau ženklus ore.
       2 balsas: Taigi tąja lazda, kuria mosikuoja, Ferdinandas rašo ženklus ore, trumpus brūkšnius, statmenus ir gulsčius, o dabar – du lankus. Galbūt jam niekas daugiau neateina galvon: septyni kryžiai, o pačioje pabaigoje – širdis.
       4 balsas: Esu vardu Herminė, mano kambaryje yra auksinė žuvytė, kai ištraukiu ją iš baseino, teta Alma sako: tučtuojau paleisk Fernandą atgal į vandenį. Ji susideda ant krūtinės rankas ir toliau kalba: Tavo infernalinis kerštingumas gręžiasi prieš nekaltą Dievo kūrinį, nes jo žvilgsnis panašus į maniškį.
       2 balsas: Herminė stovi prie lango, nuleidusi rankas. Gausybė kilpomis suristų kaspinų: plaukuose, ant rankogalių, ties talija ant sijono, gausybė baltų kaspinų. Sėskis prie pianino, muzika išvaiko šėtonus.
       4 balsas: Esu Herminė. Aš sakau: Gerai, teta.
       2 balsas: Kūrinys, kurį groja Herminė, atsargiais judesiais, kad nesugriūtų kaspinų tvarka, yra gražus, tai parafrazė „Seniai, seniai tas buvo“ tema. Tarytum daugybė vandens lašų kapsėtų į plokščią stiklo dubenį, vienas po kito, o kartais – ir keli išsyk, kai kurie labiau į dubens vidurį, kai kurie – arčiau krašto, ir kai kurie yra žalsvi, bet daugumas – mėlynų, tik vos vienas kitas sužvilga rausvai. Seniai tai buvo. Prieš tiek daug laiko, kiek gali užtrukti naktis ar pusdienis, gal vakar, gal prieš metus.
       4 balsas: Esu Herminė, einu prie durų. Noriu tave išlaikyti.
       2 balsas: Svetimas sakinys. Pasakytas merginos, kambaryje, kuris visiškai baltas. Lauke, už atviro lango, prieš šviesą, štai ten, stovi Ferdinandas.
       3 balsas: Apsirikai. Aš esu Ferdinandas. Laikau prie krūtinės skrybėlę.
       2 balsas: Kambaryje sujudimas. Uždaromos durys. Užuolaida plazda lange. Ferdinandas užsidengia skrybėle veidą. Vakar ar prieš metus. Tyla. O dabar tyla baigėsi, Herminė atmerkia akis ir išsigąsta šviesos, žengte žengiančios artyn, apsuptos drugelių, su sustingusiais baltais sparnais. Kas gi juos neša? Tonas, susikaupęs per vidurį tarp grindų ir lubų, virstąs akordu? Vis smarkėjantis švilpesys. Teta Alma keliasi ir sako lapų gležnumo balsu: Eik, vaike.
       4 balsas: Esu Herminė, daugiau nieko nebežinau.
       1 balsas: O aš noriu iškeliauti. Mat nežinau, kas tai yra: Iškeliauti. Žinau vienas kapines. Už sudegusios sodybos. Kur gyvena nakties laužai. Ten, pirma žibintų, nuo vėjo saugomų, per pievas, žengia upė. Plačia ir lėkšta vaga ji pasiekia miškų sritį Dar prieš kaimą, palei krūmus, kur slepiasi girdyklos upelis, jį tamsi ir siaura. Stumia savo vandenis prie aukšto kranto ir šaukia viršun. Tačiau miškas išeina atšlaitėn ir žvelgia į upę, ir stovi ir nekalba. Čia, prieš kaimą, nedideliame vingyje, upė gili. Čia neskraido kregždės. Vandens augalai kelia aukštyn apvalainus lapus. Smėlėtas kelias ateina iš gluosnyno. O kalvelė iškilusi su mediniais kryžiais, šiek tiek aptašytais akmenimis, smėlio kalvelė, netoli pakriaušės palei upę. Per uogienojus ir baltas samanas, prie medinių vartų, į kapines veda takas. Čia auga aukšta žolė. Jazminai ir tujos vienoje draugėje. Kelis žingsnius atsitraukusi kadagių siena. O pušynas – kaip mūras, palei kurį vaikštinėja eglės. Vėjas, nuo vandens, kyla šlaitu aukštyn ir lanku peršoka krūmus. O tada – kapinių taku žemyn ir keliu. Čia stovėdamas žmogus mato upę iš tolo ateinant. Mato kitą krantą, baltą juostą, žalumą toje vietoje, kur lyguma kyla aukštyn ir keliauja į tolį iki ten, kur dangus užkrinta ant jos.
       2 balsas: Turbūt tai nėra labai toli?
       1 balsas: Čia stovėdamas žmogus žino: kasmet upė pakyla, ji laužo ledus, veržiasi putotais sūkuriais, tempdama prošal išrautus medžius ir nuplėštas tvoras. Sykį užkimęs gaidys atplaukė lovyje, kuriame gulėjo prigėrusi kiaulė. Nuo grandinių nutrūkusius laivelius neša upė ir triukšmauja patamsy, ir didžiulėmis kojomis žengia į žemą krantą. Ir tada per naktį lyguma pavirsta į jūrą. Tada jau matai vien nuogą medį, per sviesto akmens atstumą vienišą stovintį pievose, varnų aptūptą medį. Ant apskritosios kalvos, kur uogienojai ateina per smėlį ir lenda pro tvoras, mes, būdavo, stovime, kai karstas kasamas žemėn. Čia mes vaikystėje matėme vyrą, seną, juodais drabužiais, su aukšta skrybėle. Sodinome gėles, o mums atsitiesus, jis išdygo tarp kapų ir nusikėlė skrybėlę. Turbūt mūsų nė nepastebėjo, nematė, kad mes leidomės bėgti, lankstu sukdami į šalį nuo jo. Daugiau jo niekas nebeišvydo, nors apie jį daug kalbėta. Niekas apie jį nežinojo, nei mūsų kaime, nei kaimyniniuose kaimuose. Anuomet keli vyrai išėjo jo ieškoti, bet greitai sugrįžo. Tačiau mes jo nepamiršome. Jis buvo su juoda skrybėle. Stovėjo mums už nugarų, kai nueidavom į kapines, bet nekėlė mums išgąsčio. Ir aš noriu iškeliauti. Ir vis to neišmokstu. Ar tasai su juodąja skrybėle buvo iškeliavęs? Kaip iškeliauja žmogus, niekados neatkakęs? Aš to niekaip neįstengiu išmokti. Nors ir buvau Zarasuose, mėlynai dažytų medinių namų gyvenvietėje prie ežero, kur buvo karšta. Aplinkui kunkuliuojančią pelkę, po šunvyšnėmis tysojo gyvatės, sunkios, juodais kūnais, o mes galvojome apie pempes, apie siūbuojamą skrydį virš pievų, kone visai apgaubtų klykavimo. Buvau ir prie Juodosios jūros. Mieste ir naktį nesutemsta. Nors miestas senas ir truputėlį apniukęs, bet arčiau pakraščio, jūros pusėje, jis atsiveria, kelios gatvės pasidaro platesnės, kitos vėduokle išsiskleidžia, virsdamos smėlėtais keliukais, kai kurios baigiasi pievutėje. Girdžiu seną vyrą kalbant:
       5 balsas: Jam šešiolika. Jo trumpas kaklas, ar tau taip neatrodo?
       2 balsas: Taip kalba tas vyras, lyg apie arklį.
       5 balsas: Ar mes bėgom nuo faraono egiptiečių, ar bėgam nuo caro kazokų, – koks gi čia skirtumas?
       2 balsas: Vyras taip kalba, bet jis juk turi žinoti, kad yra skirtumas, jeigu gabeniesi su savimi Abraomo krėslą, skirtą tiktai vienam, kuris vardu nevadinamas, kuris keliauja, debesimi apsisiautęs, ir kalba iš liepsnų. Jis turėtų sakyti: Jam šešiolika, jo akys pernelyg pilkos, ar tau taip neatrodo? Bet jis sako:
       5 balsas: Apaksi, jei žiūrėsi į vandens paviršių. Gatvės čia nėra ilgos, kurgi jis eis?
       2 balsas: Taigi, kur? Ten visada pasirodo plotelis žalumos, medžiai, o paskui namas, baltas ir didžiulis, ir jame pernelyg daug langų.
       5 balsas: Sakai, jis neturėtų žiūrėti į to namo vidų? Sakoma, kad mes atėjome iš dykumos, mūsų akys buvo prineštos smėlio, mes nieko nematėme.
       6 balsas: Anuomet.
       5 balsas: Bet juk eidavome artyn, jeigu nieko negalėdavome įžiūrėti.
       6 balsas: Anuomet.
       5 balsas: Manai, kad turiu liepti jam grįžti, kad jį turi saugoti užkampiai, Moldaviankos šešėliai? Manai, kad žinosiu, kada kazokai vėl mus užgrius?
       2 balsas: Vyras kalba apie savo sūnų, kuriam šešiolika metų. Ar turi jis šaukti sūnų? Dabar, dieną, ar verčiau tik patamsyje, kai balsas toliau siekia? Jis sako:
       5 balsas: Negi šauksiu jį, čia, kai man oro trūksta? Mes ilgai klajojome, paskui debesį. Iki debesis nusileido žemėn. Kur mūsų nėra.
       2 balsas: Senasis vyras – taigi, bet ar tuo tiki tasai, kurį jis turi šaukti, šešiolikmetis, ar tiki?
       5 balsas: Žinau, kad jis nesustos. O dabar jūra visur.
       6 balsas: Ne ta jūra, Emanuilai.
       5 balsas: Ne ta jūra.
       1 balsas: Aš tai girdėjau. Taip tiksliai nebeprisimenu. Bet ir dabar nežinau, kaip reikia iškeliauti. Noriu iškeliauti, o nesu to išmokęs. O dabar ir vėl girdžiu kažką kalbant, jis sako:
       7 balsas: Kaštonas turi šimtą rankų.
       2 balsas: Ten tokia gausybė kaštonų, jie stovi pakrantėje ir galiuką braunas į miestą, tais smėlėtais keliukais, iki ten, kur keliai susibėga ir virsta gatve.
       7 balsas: Kiek, manai, rankų?
       2 balsas: Kas ten žinos, kiek reikia rankų vėjui sulaikyti. Ir dabar, kai jis pailsęs, rugpjūtį.
       7 balsas: Manai, šimtų? Spalį, kai kaštonas purtosi, kai jis bloškia šalin nuo savęs rankas, kalba jau ne apie vėją, o apie vandenį. Visą vasarą kaštonas ginasi nuo to vandens, susigėrusio žemėn ir nešančio su savimi druską, net už kelių kilometrų nuo jūros ir toli nuo upių, ginasi ligi spalio.
       2 balsas: O paskui nebesigina. Ar jis kada nors išmoks: tvarkytis su druska?
       1 balsas: Nebegirdžiu, kas ten kalbama, priemiestyje, kaštonai taip ošia. Bet dabar, lyg iš tolybių:
       7 balsas:... Djakovas ateina. Pašnekesys trumpas: už šitą arklį gali gauti penkiolika tūkstančių, už aną – dvidešimt. Jeigu atsistos, vadinasi, arklys.
       1 balsas: Noriu iškeliauti. Mat vis dar nežinau, kas tai yra: iškeliauti. Bet ir neišmoksiu. Dangus kažkur ir kažkaip aukštai ir kažkoks platus ir gilus. O jūra traukiasi atatupsta dumblo takais. Miškas išeina į paupį, tačiau jisai nekalba. Aplinkui pelkę tyso gyvatės. Netvarka klydinėja aplink, ir jau temsta. Bet kaipgi iškeliausi pats nuo savęs? Juk aš ten esu buvęs, ir ten, ir ten, ir visados buvau vien čia, kur dabar esu, tai yra, su savim? Galėčiau čia dar pridurti: ir su saviškiais. Bet man to nereikia. Juk tai vis tiek tas pat. Be to, man regisi, tai jau ir pasakyta.

       Bobrowski, Johannes. Apsakymai. Sudarė Antanas Gailius. – Vilnius, LRS leidykla, 2000.

       De homine publico tractatus

       Žmogus nėra prisitaikęs gyventi. Turi savąją prigimtį, savąsias jusles, mieste – penkias, kaime – septynias. Tokius jutimo įnagius, visą kalvę ausyje, kaip sakė vieniškis Bajeris, o ir kitur išsikėtojusias faunas ir floras arba florofaunas, kurias – joms nė kiek nesipriešinant – žmogus ir peni, ir nešasi su savimi per gyvenimo kovas; malonus jausmas, kai veiki kaip organizuotas natūralus kompleksas. Dirbtinai ir subtiliai parengtas. Taip sako Neanderis, tačiau to nepakanka.
       Tada į pagalbą ateina dar visokie dalykai: apskritai žmogui – paslaugumas arba atodaira, įstatymų laužytojui – bausmė ir izoliacija, valdininkui – instrukcijos ir nurodymai. Šitaip ir įmanu kaip nors tvarkytis.
       Be to, esama moralinių priedermių. Tos priedermės jaučiamos. Širdyje. Ir dar esama gyvūnų meilės ir žmonių pažinimo.
       Petratas yra paštininkas. Abšvangene ar kur kitur, bet ne Udervangene, Udervangenas didesnis. Ir Petratas turi savas instrukcijas.

       1). Darbo valandų privalu paisyti.
       Taigi šit sėdi Petratas savo kontoroje, sekmadienį, taigi paštas uždarytas; sėdi jis prie stalo, tarnybiniame krėsle su ranktūriais ir aptrauktame kolenkoru. Tyki vietelė, ir visur žalia, tai dėl medžių. Ir žvelgia Petratas pro langą. Visur iškuopta, pašluota, aptvarkyta, nauji musgaudžiai pakabinti, lauke, ant laiptukų, smėlio pabarstyta.
       Ir šit ateina kaimo gatve sena moteris, ir jau pačioje kaimo pradžioje pasuka iš kairės kelio pusės, taikydamasi pereiti dešinėn, kur kaimo gale stovi pašto pastatas, taigi turi nužingsniuoti gerus keturis šimtus metrų ir žengia įstrižai, nė per plauką nenukrypdama nuo tiesiosios, vis įstrižai, nekreipdama dėmesio net į garsųjį Abšvangeno grindinį. Taigi ji artinasi, o paštas tai juk uždarytas, užrakintas. Smėlio pabarstyta, sekmadienis.
       Pasakysime: toji sena moteris yra pavarde Krepštakys, taigi čia Krepštakienė – ir dar sekmadienį: todėl visa juodai apsirengusi, apsiavusi bateliais ir užsigobusi ištisai kutuotą skarą.
       Petratas galėjo ją pamatyti, galėjo išvysti tą nepaliaujamą artinimąsi, jis mato ranką su laišku, kita ranka sugniaužta į kumštį, vadinasi, ten Krepštakienė laiko suspaudusi pinigus. Tokį kelią nuėjęs žmogus nesustos juk prie uždarų durų; o kad keliautų sau, nieko nepešęs, nėra ko nė galvoti. Petratas laukia, kol Krepštakienė prieis prie lango.
       Na, eikš, Petratai.
       Taigi Petratas žengia prie lango, atidaro jį, įremia kabliuku. Šiandien sekmadienis, paštas uždarytas, darbo valandos pakabintos ant durų, bet dabar – kas iš to, Petratas, žmogus ir valdininkas, pats tai supranta.
       Bet tas, kuris dabar mano, kad įmanoma pareigos ir prielankumo, valdiškos tarnybos ir žmogiško nuoširdumo, valstybės ir individo prieštara, – tas apsirinka.
       Petratas sako: durų nedarysiu, šventą sekmadienį paštas nedirba, iš kiemo gali nebent smuklėn, bet ne pas mane. Jis ima kėdę, kelia ją pro langą, stato palei pat namo sieną, kitą kėdę stumia prie lango iš vidaus, smarkiai lenkiasi laukan, padeda Krepštakienei užsiropšti ant laukujės kėdės, ant palangės, ant kėdės viduje.
       Ir šit ji jau stovi ant tvirtų grindų, Petratas sėdasi į tarnybinį krėslą, paštas tebėra uždarytas, ir čia ne iš kiemo: juk tam būtų reikėję atidaryti užpakalines duris; Petratas ima pinigus ir traukia iš knygos pašto ženklą.
       Tada aprašytuoju keliu atgalios. Iki pasimatymo, ponia Krepštakys.

       2). Privalu paisyti kompetencijos ribų.
       Instrukcijomis tas reikalas nėra sutvarkytas. Tačiau jis svarbus, jis susijęs su tarnybos orumu, taigi reikalauja elgtis itin atsargiai ir apdairiai, sava garbė čia ne tokia svarbi kaip valstybės.
       Nejau aš už kiekvieną ženklus laižysiu?
       Tatai daroma taip, jau nuo seno: žmonės atneša laišką, deda jį ant stalo, o šalia – pinigus. Paštininkas patikrina gavėjo ir siuntėjo adresą ir išduoda pašto ženklą, t. y. siuntėjo akyse jį priklijuoja. Mat tasai siuntėjas ženklą tvarkingai įsigijo, ženklas yra jo. Kita vertus, pašto ženklas yra nelyg antspaudas, valdiškas popierius, nors ir mažiukas, jo nevalia žmonėse žarstyti. Tačiau: Nejau aš už kiekvieną ženklus laižysiu?
       Todėl Petratas įveda tokią tvarką: padedi laišką, padedi pinigus, iškiši liežuvį. Į iškištą liežuvį suvilgomas ženklas, Petratui tereikia tik kilstelti ranką, ženklas, klijuotąja puse į viršų, laikomas ant smiliaus ir didžiojo piršto. Brūkštelti, o paskui, vadinasi, užklijuoti, uždėti antspaudą, viso geriausio.

       3). Valdininkas privalo laikyti save visuomenės tarnu.
       Nesunku vietoj „visuomenės“ pasakyti „valstybės“, apie tai aš tik užsimenu. Jis privalo laikyti save, kaip pasakyta, o mes dar pridursime: ir atitinkamai elgtis. Petratas elgiasi atitinkamai. Ir laiko save.
       Tai jau seni laikai. Pasklido kalbos, o tie, kas turėjo laikraštį, ir laikraštyje perskaitė, kad dabar atsiradęs radijas, naujas daiktas pasaulyje, tikri balsai, sklindą oru, t. y. iš tokio aparato su garsiakalbiu. Visai visai kas kita nei tie vėjo balsai, apie kuriuos kalba avių piemuo Pasnokatas ir iš kurių gali išgirsti ką nori, bet nieko tikra. Pasnokatas visą vasarą leidžia laukuos. Jei pamėgini su juo pasikalbėti, jis sako: kas man darbo.
       Taigi radijas. Ir Petratas – kaip tarnas. Ir viskas ne taip greitai pasiekia Abšvangeną.
       Taigi Petratas liepia paskelbti: šįvakar pašte radijas, leidžiama nemokamai. Ir įkiša laiškanešį Lemkę su armonika į didžiąją spintą. Paskui, vakare, žmonės atėję sėdasi, Petratas sako: Radijas tuoj pradės. Ir, vadinasi, laiškanešys Lemkė, mitriai pasislėpęs, groja spintoje, atrodo, kad muzika sklinda iš kažkokių tolybių, iš oro, iš Berlyno, tomis bangomis, apie kurias kalbėjo Petratas.

       4). Žmonių pažinimas.
       Jis priklauso viešosios tarnybos priedermėms. Be abejo: principai. Bet tai, kas daroma, ir padarinių turi, vyksta juk tarp žmonių, su žmonėmis. Kaip sakyta, viskas klostosi tarp žmonių. Žmonių nerasi sąskaitų knygoje.
       Kas tuo nenorėtų patikėti, patiria pats – iš žmonių. Turi tik atsikelti ir nueiti, ir, geriausia, ilgiau pasilikti.
       Petratas sėdi užeigoje šeštadienį, ir, sergėk Dieve, tik jau ne vienas. Šlickus, smuklininkas, vaikštinėja aplink savuosius septynis stalus, iš pradžių jis pats, paskui – jo pati, o paskui Šlickus atsistoja už prekystalio. Užeigoje triukšminga, bet ramu, triukšminga ramybė, tokių dalykų esama.
       Petratas, nuosekliai laikydamasis pareigos saugoti laiškų paslaptį, pasakoja, kiti klausosi, išskyrus mokytoją Laudiną, kuris niūniuoja pats sau po nosimi. Ir tada suskamba telefonas.
       Abšvangenas, trystrystrys, sako Šlickus, paskui valandžiukę klausosi, paskui sako: Botke, eik namo.
       Taigi, taigi, sako Botkė, o Petratas pasakoja kažką apie moteris ir apie vyrus. Vokiečių moteris išmokusi laukti, laukti savojo vyro. O kai toji ponia Botke paskambina antrą sykį, Botkė vis dar tebesėdi ir lieka besėdįs. O gal dabar jau ir būtų išėjęs.
       O dabar, vadinasi, telefonas suskamba trečią sykį. Botkė keliasi, drauge su juo – ir Petratas. Ir Botkė lieka bestovįs, o Petratas eina prie telefono ir sako: Labą vakarą.
       Na, žinoma, tai tamsta ten, tamsta ten su savo istorijėlėmis, aišku, galėjau išsyk susigaudyti, sako ponia Botke ir taikosi dar kai ką pasakyti, bet tai, Petrato akimis žiūrint, reikštų piktnaudžiauti prielankumu, taigi jis – ir kaip subtiliai – savo ruožtu sako: Ponia Botke – tuos žodžius pradėdamas kuo tvirčiausiu balsu, bet užbaigdamas visai maloniai, o paskui toliau paprasto konstatavimo intonacija, bet sykiu su piktinimosi gaidele, tačiau, kita vertus, ir vėlei lyg apgailestaudamas (mat visai nenorom, pasidaręs liudininkas, tokio išsišokimo liudininkas), – ponia Botke, tamsta eini prie aparato vienais naktiniais?
       Ne, ponia Botke daugiau nebeskambina. Botkė dar gali pasilikti. Sėskis, kur sėdėjęs, sako Petratas.
       Visokius tokius dalykus turi pajusti. Galbūt jausmai ir nėra visai tikras daiktas, bet nieko nepadarysi, privalai jais kliautis. Jeigu mėgintum pats viską kuo tiksliausiai savomis akimis pamatyti, ko tik neprikrėstum.
       Alenburge, o gal ir ne Alenburge gyveno vyras su žmona, jis buvo žvairys, ji buvo žvairė, per visą gyvenimą jiedu nematė kits kito. Liko gyventi kartu, ištvėrė negandingąjį metą tarp keturioliktųjų ir aštuonioliktųjų, ir drauge pasimirė, dvidešimt ketvirtaisiais.
       Tai ir turiu galvoje.

       Bobrowski, Johannes. Apsakymai. Sudarė Antanas Gailius. – Vilnius, LRS leidykla, 2000.

       Pjesė

       Albertas Erichas Knolė.
       Tai vardas. To žmogaus nėra. Mes jį tik kuriame.
       Sakome: jis turi rankas ir kojas, liemenį ir reikiamus organus. Galvą su visais priedais irgi uždedame jam tokiu pat metodu.
       O dabar apvelkame jį pilku kostiumu ir apauname juodais bateliais, ir įduodame jam į rankas skrybėlę. Dabar tegu vaikšto, lyg jau būtų baigtas.
       Šit jis eina. Ką dar galima apie jį pasakyti?
       Jo eisena nelygi.
       Nėra jis raišas, tik jo žingsniai nevienodo ilgumo. Gal todėl, kad jis mąsto.
       Tasai žmogus vieną dieną palieka šeimą, susirengęs rašyti teatro pjesę, ir grįžta, jos neparašęs.
       Kas tai turėjo būti per pjesė, ir kodėl jis jos neparašė?
       Pjesė turėjo vadintis „Avarija“. Veiksmas turėjo vykti pramonės įmonėje. Drama turėjo būti kritiška.
       Ir tasai žmogus Knolė leidosi įtikinamas, kad kritika gali būti ardomojo pobūdžio.
       Taigi: Knolė, be pjesės mintyse. Po medžiais, kuriuos mes jam specialiai, ką tik, sustatėme, po tamsiai žalios spalvos vadinamaisiais rutuliniais medžiais.
       Dabar imsim su juo ir pasikalbėsim ir pirmiausiai sakysim: Labą dieną, ponas Knole. O paskui sakysim: Kaip sekasi, ponas Knole? O galiausiai: Nagi pasakykit ir jūs dabar ką nors.
       Dabar kalba Knolė. Mano pjesė, sako jis.
       Taigi mes patiriame tai, ką jau žinome.
       Knolė kalba toliau. Žinokit, kad esu vienišas žmogus.
       Mes taip nemanome. Knolė turi tarnybą, dirba leidykloje. Turi šeimą, su kuria muzikuoja, valgo, miega, ir draugų, su kuriais geria. Taigi tegu išsamiau pasiaiškina.
       Taip jis ir vėl prašnenka apie savąją pjesę. Jis sako: Supratau, kad kritika yra ardomojo pobūdžio. Ir ką man dabar su tuo supratimu daryti?
       Ogi nieko.
       Tai ką gi man reikėtų veikti?
       Vis tiek rašyti pjesę.
       Nors ir suprantu?
       Mėginti.
       Knolė sako „gerai“, vėl palieka šeimą, rašo, pasiekia trečiąjį veiksmą, eina į teatro direkciją, įteikia ten savo rankraštį.
       Po dviejų savaičių teatro direktorius, pavarde Dr. Vyrvyriausias, sako jam, girdi, pjesė nepaprastai įdomiai sumanyta, taip jis pažodžiui ir dėsto, tačiau skaitant jam iškilę abejonių.
       Lyg burbulų iš vandens.
       Dabar atsidūrėme tokioje vietoje, kurioje jau buvome, bet vis dėlto šiek tiek tolėliau, būtent – pasiekę trečiąjį veiksmą. Ir liepiame Knolei toliau rašyti.
       Dabar pjesė baigta ir vadinasi „Užkirstas kelias avarijai“. Knolė pasiauklėjo ir suteikė savajai kritikai kuriamąjį posūkį.
       Kritikuotasis procesas ar daiktas pasirodė esąs tik tariamai kritikuotinas. Pagrindinis veikėjas apsiriko. Klaida išaiškėjo, įvyko didingas supratimo triumfas.
       Tokios pjesės vaidinamos. Ilgiausiai per spektaklius ištveria aktoriai. Ir Knolė tebesėdi teatre, šeima atsisakė eiti drauge.
       Taigi dabar Knolė, kaip veikėjas, jau baigtas. Tegu pats žiūri, kaip toliau gyvensiąs.

       Bobrowski, Johannes. Apsakymai. Sudarė Antanas Gailius. – Vilnius, LRS leidykla, 2000.

       Vieno „Mirties šokio“ temomis

       Pirklys

       Skliautuotoje krautuvėlėje sėdi pirklys ir skaičiuoja sidabrinius ant stalo, delne vis sverdamas žibančius pinigus. Tačiau po stalu kiūto Giltinė. Ir tuo metu, kai pirklys, visas pasinėręs į savųjų turtų reginį, atsilošia ir ima glostinėtis barzdą, Giltinė iš apačios staiga taip trenkia delnu per stalo kraštą, kad kauliukai nebeišsilaiko sukibę, išlaksto į šalis, pažyra ir susimaišo su sidabru. Jie žvilga lyg pinigėliai, ir pirklys apakęs godžiai juos griebia, susirenka saujon. O ten kauliukai vėl susidėsto daiktan, ir pirklys pamato belaikąs plaštaką, o toji plaštaka sukibusi su ranka, – ir tada Giltinė atsistoja kitapus stalo ir įsmeigia į pirklį akis.

       Girtuoklis

       Prie paskutinės taurės sėdi girtuoklis. Jam už nugaros sienoje kabo lempa, metanti gelsvą šviesą ant stalo ir priešingos sienos. Plevenantys atšvaitai piešia keistus šešėlius, linijas, daiktan susiliejančius ženklus, ir girtuoklis lyg pakerėtas nenuleidžia nuo jų akių. Tačiau šit tarp jo ir lempos atsistoja atėjusi Giltinė. Didžiulis jos šešėlis krinta ant stalo ir antrosios sienos. Girtuoklis mėgina pašokti, baimės gniaužtai suspaudžia jam gerklę, jis mėgina surikti. Bet iš burnos išsiveržia tik duslus gargaliavimas. Girtuoklis visu svoriu kniumba ant stalo, butelis pasišokinėdamas rieda grindimis. O Giltinė gręžiasi ir, žengdama laukan, nubloškia lempą nuo sienos.

       Žuvų pardavėja

       Už negyvomis ir mirštančiomis žuvimis, plačiomis menkėmis, tamsiomis plekšnėmis ir sidabru žvilgančiais strepečiais apkrauto prekystalio išsikėtojusi sėdi pardavėja, ir garbstomi josios riksmai plačiai sklinda po visą prekyvietę. Bet šit prie jos stalo prieina ponia juoda suknia, ir kai senė, paslaugiai keldamasi ir girdama savąją prekę, pažvelgia pirkėjai į veidą, keliai staiga atsisako jai tarnauti, kojos veltui ieško atramos, pardavėja griūva aukštielninka, o griūdama griebiasi už stalo, parverčia jį, ir visos žuvys pažyra ant jos. Senė išvysta ją puolančias, niršulingai orą gaudančias žiomenis, milžiniškas, apvalainas, išsprogusias akis, nelyg ietimis pasišiaušusių pelekų keteras, – visa mirštančiųjų kariuomenė, genama atgrasaus geismo žudyti ir keršyti, puola pardavėją, ir tą akimirką, kai glotnūs žalsvi, pilkai rusvi ir baltapilviai žuvų kūnai visai ją palaidoja, dar kartą spigus jos riksmas statmenai pakyla į dangų viršum tuščios prekyvietės.

       Ulenšpygelis

       Vieną dieną, jau leidžiantis vakarui, patį vidurvasarį, Giltinė įžengė į kamarą pas Ulenšpygelį ir atsisėdo už stalo jam priešpriešiais. Ulenšpygelis kaip tik valgė, tad atriekė savajai viešniai duonos ir atpjovė skalsaus kumpio, o paskui, lyg šiaip sau, ėmė ir paklausė per stalą: „Kodėl gi, drauguže, tu lankai žmones?“ Giltinei nieko neatsakant, tik vis taip pat rimtai ir ramiai žvelgiant priešais save, Ulenšpygelis pridūrė: „Lankai ligonius ir senelius, išduotuosius ir užmirštuosius, ir jie ant tavęs neširsta. Vadinasi, nedarai jiems pikta, net padedi jiems, ir jie vadina tave bičiule“. O Giltinei vis tebetylint, tik mąsliai į jį žvelgiant, Ulenšpygelis įsileido toliau kalbėti: „Sakyk, mieloji, tu juk lankai lupikautojus ir vagis, žmogžudžius ir pakelės plėšikus. Už ką gi jiems darai bičiulišką paslaugą? O gal ateini jų bausti ir jiems keršyti?“
       Giltinė toji buvo kaimietė, nepratusi mąstyti, ji tik pamaži ir per vargą įstengė sekti, ką porina keistasis pokštininkas. „Taigi, kam aš esu pasaulyje, – ėmė svarstyti jinai, – ar ateidama aš darau gera, ar bloga?“ Ir ji niekaip negalėjo suprasti. Tačiau staiga jai pasivaideno, kad čia pat, šioje kamaroje, suskambo aimanos ir verksmai, kad motinos kaltina ją, kam ji pasiglemžė jų vaikus, o vyrai plūsta ją, kam ji pasigrobė jųjų sūnus, kad bejėgiai ir paliegėliai, pro kuriuos ji praėjo, tiesia į ją rankas, o ji nežino, ką atsakyti. Giltinė nusvarino galvą ant stalo. „Nežinau, kodėl esu pasaulyje“, – sukuždėjo jinai, ir išpylė ją karštis, ir ji didžiai susigėdo.
       O Ulenšpygelis nubraukė nuo stalo trupinius, nušluostė ir padėjo į vietą peilį. Paskui pakilo nuo stalo, nuėjo prie lango ir iš lėto tarė: „Aš tau pasakysiu, Giltine“. Giltinė pakėlė nuo stalo galvą, pasitrynė kaktą ir taip pažvelgė į pokštininką, lyg šis jai kokį stebuklą būtų pažadėjęs. Ašaros sužvilgo jai akyse.
       Ulenšpygelis, išvydęs Giltinę verkiant, sukrėstas prabilo tyliu ir raminamu balsu, žvelgdamas į gėles, augančias ant palangės: „Tu nežinai, aš irgi nežinau. Mudviem per sunku tai suprasti. Bet manau, jog esi pasaulyje todėl, kad danguje yra Dievas“.
       Tada jis priėjo prie Giltinės, paėmė ją už parankės, pakėlė ir, vesdamasis durų link, džiugiai pasakė: „Eime, jau vėlu. Mudviem laikas keliauti“.

       Bobrowski, Johannes. Apsakymai. Sudarė Antanas Gailius. – Vilnius, LRS leidykla, 2000.

       Vertė Antanas Gailius