Floras d'Avenca įsėdo į greitąjį traukinį mažoje stotelėje ir susirado savo vietą sausakimšoje kupė. Kiti keleiviai valandėle žiūrėjo į jį kaip į neprašytą svečią, peršlapusį lietuje, apsitaškiusį purvais, su skėčiu, nuo kurio žliaugė lietaus lašai, ir paraitytomis virš kulkšnių kelnėmis. Įėjęs žmogus – jį galėjai palaikyti paprastu kaimo krautuvininku – atsisėdo kampe ir prisimerkė, apakintas elektros šviesos. Kupė vėl sušneko keleiviai, kurių pokalbį trumpam buvo nutraukęs ką tik įlipęs žmogus.

       Čia buvo susirinkę mėgėjai paplepėti traukinyje; tai tokie žmonės, kurie, dar nė nesusipažinę, ima postringauti apie gyvenimą, mirtį ir visokius nebūtus dalykus, o paskui skirdamiesi karštai atsisveikina, tvirtindami, kad džiaugiasi nauja pažintimi, žada vieni kitiems amžiną draugystę ir išreiškia viltį – ne, daugiau tvirtą ketinimą susitikti artimiausiu laiku ten, kur jiems patogiau, o paskui kiekvienas pasuka savo keliu ir jie daugiau nebesusitinka.

       – Jūs nepatikėsite, – kalbėjo senyvas ponas, tęsdamas pokalbį, kurio pradžios Floras d'Avenca negirdėjo, – bet aš jus visai kitokį įsivaizdavau. Pirmiausia vyresnį. Juk jūsų vardą jau seniai visi žino! Tarkim, žmogus niekada nematė gyvos garsenybės. Štai jis ir galvoja: kadangi asmenybė garsi, vadinasi, ji bent jau praėjusio amžiaus.

       – Arba štai kas, – pasigirdo spigus moters balsas. – Skaitai knygą ir susidarai vaizdą apie autorių. Sakysim, aš maniau, kad jūs senyvas ir apkūnus. Niekada man į galvą nebuvo atėję, kad jūs toks jaunas, toks gražus. Jūsų romanuose tiek gyvenimo patirties, tiek gilaus žmogaus sielos pažinimo! Todėl ir jauti, kad juos parašė įmetėjęs žmogus, kone filosofas. Bet geriau, kad jūs būtent toks. Dabar dar labiau žavesiuos jūsų kūryba.

       Floras d'Avenca pamažu pravėrė vieną akį ir slapta įdėmiai pasižiūrėjo. Malonūs žodžiai buvo skirti elegantiškam, nepaprastai švelnių bruožų, kilnaus veido jaunuoliui.

       Kas jis, šis gražus ir toks įdomus jaunuolis? Šis įžymus rašytojas, kurio vardas jau seniai buvo plačiai žinomas ir kurio knygose buvo tiek gyvenimo patirties? Kad ir kaip suko galvą Floras d'Avenca, nė vienas vardas nesisiejo su šiuo švelniu poeto veidu. Teisybė, Floras d'Avenca gyveno gana uždarai ir todėl pažįstamų rašytojų turėjo nedaug. Bet daugelį pažinojo iš nuotraukų. O rašytojas, sėdintis priešais, jam nieko nepriminė. Ir nors priešais buvo inteligentiškas, protingas jaunuolis, Floras d'Avenca čia pat sumetė, kad tai vienas iš daugelio diletantų, dar nepripažintų genijų, kurie stengiasi prasiskinti kelią šiame pasaulyje; išleidę knygelę savo lėšomis, išsiuntinėja ją žymiems rašytojams, prašydami pasakyti apie ją savo nuomonę. Šiose knygelėse dažnai rasi autoriaus, tokio maištingo poeto, besivaikančio chimerų ir miglotų svajonių, portretą. Čia, teisybė, buvo paminėtas vardas, kuris seniai buvo žinomas. Bet juk ir tie dar neatrasti genijai turi savo ratą, kuriame garsėja.

       – Aš pats apie literatūrą ne ką išmanau, – tarė kitas keleivis. – Nesu jos žinovas. Jūs vienas iš nedaugelio rašytojų, kuriuos skaičiau, ir dabar, kai pamačiau savo akimis, žaviuosi jumis dar labiau. Žinote, mes, mėgėjai, kartais pagalvojame, kad jeigu žmogus yra rašytojas, vadinasi, jis kabinetinis žmogus, paniurėlis. Bet jūs aiškiai paneigiate šią mintį. Beje, pažiūrėti jūs tikras sportininkas.

       – Aš sportuoju, – patvirtino jaunuolis ir kaip tikras žymus rašytojas perbraukė per plaukus ranka, ant kurios skaisčiai žėrėjo puikus brilianto žiedas. – Atsikėlęs nuo stalo, tuoj sėdu ant žirgo. Irkluoju. Skraidau lėktuvu.

       „Ar gali būti, – galvojo Floras d'Avenca, – kad, būdamas žymus rašytojas, jis nepažįsta manęs? Bent iš nuotraukų laikraščiuose...“

       Teisybė, jau daug metų Floras d'Avenca atkakliai reikalavo, kad būtų spausdinama ta pati nuotrauka, kai jam buvo dvidešimt penkeri metai. Dabar jam penkiasdešimt, bet argi jis taip smarkiai pasikeitęs, kad negalėtum jo pažinti?

       Tuo tarpu jaunasis poetas su didžiausiu pasisekimu švaistėsi aforizmais ir šmaikščiais žodžiais, žavėdamas nereiklius klausytojus. Tai buvo fejerverkas sąmojų, daugiausia Florui d'Avencai jau žinomų.

       Po kurio laiko elegantiškas jaunuolis ėmė murmėdamas rengtis:

       – Štai ir mano buveinė.

       – Čia jūsų namai? – paklausė jį.

       – Pilis, – atsakė jis atsainiai kaip didelis ponas. – Čionai atvažiuoju keliems mėnesiams kasmet; ieškau vienatvės...

       Bendrakeleivių prašomas jis mielai davė kelis autografus Paskui, galantiškai pabučiavęs ponioms rankas, nuostabiai lipšniai atsisveikinęs su visais, iššoko iš traukinio, kai tas sustojo mažoje stotelėje. Visi, susigrūdę prie lango, mojavo rankomis.

       – Niekada nemaniau, – tarė viena ponia, kai visi susėdo ir traukinys pajudėjo, – kad šį vakarą kelionėje susipažinsiu su Floru d'Avenca.

       Floras d'Avenca krūptelėjo. Negali būti! Tas tipas dėjosi juo, o jam ir į galvą neatėjo. Šitie šaunūs keleiviai buvo tikri, kad kalbėjosi su juo, Floru d'Avenca, jie sakė jam gražius komplimentus, o jis sėdėjo sau kampe ir niekas nepagalvojo, kad čia jis.

       Dabar jis demaskuos apsišaukėlį, jis pasakys: „Floras d'Avenca – tai aš!“ Jis nusiramino, mat norėjo tai pasakyti ramiai, su lengva ironija. Pasijuoks iš šitų lengvatikių, prasčiokų, pažais su jais kaip katė su pele ir savotiškai atsirevanšuos.

       Pirmiausia ėmė ieškoti kišenėje dokumentų.

       – Pamanykit, – prabilo iki šiol tylėjęs keleivis. – Jis man visada patiko kaip rašytojas, o dabar, kai su juo susipažinau, pamačiau, kad jis simpatiškas ir kaip žmogus.

       – Ir man jis labai patiko, – pasakė jauna mergina. – Būtinai perskaitysiu jo knygas.

       Floras d'Avenca susirado dokumentus. Smarkiai susijaudinęs – įgimtas drovumas, nieko nepadarysi! – pasiruošė efektingai scenai. „Atleiskite, ponai, kad kišuosi į jūsų pokalbį, bet nujaučiu, kad šnekate apie mane“, – pasakys jis. „Kaipgi?“ – paklaus jį. „Na taip, štai, žiūrėkite, ir liudijimas su nuotrauka“. Ne, taip bus banalu. Jis pasakys: „Taigi, ponai, sakote, kad aš simpatiškas...“ Ne. Pagaliau sugalvojo. Pasakys jiems: „Man gaila, kad trikdau jūsų pagyrimų chorą, bet būdamas artimas Floros d'Avencos draugas, drįstu su jumis nesutikti...“

       Jo mintis nutraukė atsinaujinęs pokalbis.

       – Koks malonus vaikinas! – pasakė vienas keleivis.

       – Koks jis sąmojingas! Ir kaip laisvai jaučiasi! – pridūrė ponia.

       – Koks žavus! – pastebėjo kitas keleivis.

       Floras d'Avenca pravėrė lūpas, norėdamas nuplėšti kaukę nuo apsišaukėlio, kurio ir pėdos buvo ataušusios, ir nukreipti į save šitą saldų kaip medus susižavėjimo srautą.

       – O koks jo sąmojis! – pridūrė dar vienas. – Tiesiog neišsenkamas.

       „Kas gali pamanyti, kad Floras d'Avenca – tai aš?“ – pagalvojo Floras, mėgaudamasis netikėta mintim.

       Na taip. Kas galėjo pamanyti? Kas galėjo pamanyti, kad šis neįdomus, tylus žmogus kupė kampe yra garsus rašytojas?

       Floras d'Avenca pasižiūrėjo į tuos žmones, susižavėjusius ne juo, o kitu Floru d'Avenca. Pagalvojo, koks jis pats nuobodus, liūdnas, drovus, kokie purvini jo batai, paraitytos kelnės, šlapias skėtis, įsivaizdavo pavargusį po sunkios dienos savo veidą, prisiminė tą, kitą, laisvų manierų, sąmojingą, jauną, elegantišką, žavų, banguotais blizgančiais plaukais, šilkiniais marškiniais. O pilis? Kelionės draugai regėjo Florą d'Avenca niūrioje didžiulėje senos bajorų pilies salėje: sėdėdamas prie sueižėjusio židinio ir gurkšnodamas skanų vyną, jis kažką sakė ištikimam žilam tarnui.

       Floras d'Avenca pagalvojo, kad tas jaunuolis daro geresnį įspūdį negu jis. Ir toliau tylėjo.

      Traukinys lėkė per nakties tamsą, liūliuodamas keleivių mintis, svajas, fantaziją ir prisiminimų vizijas.