Kadangi vasara niekaip nesibaigė, mes pasakėm „pirmyn“ ir leidomės traukiniu užmiestin, nusprendę porą dienelių pasimėgauti atgaiva ir ramybe. Net tas, kas ne itin atidžiai stebi šio pasaulio tėkmę, žino, kad atgaivą ir ramybę gali pasiekti tik apgaudinėdamas save. Visai paprasta. Išvažiavęs neskaitai laikraščių, nesiklausai radijo ir nežiūri televizoriaus. Šitaip užsidangstęs akis ir užsikimšęs ausis, susidarai sąrašėlį nelemtų temų, kurių tris dienas bus nevalia liesti, ir jau turi, tiesa, netvirtą, bet vis dėlto pakenčiamą dvasinio atokvėpio pamatą.

       Miškas rodėsi vangiai bepradedąs rudenėti.

       Kur ne kur vienas kitas rusvas lapelis, bet dar reikėjo palaukti, kol įsižiebs didysis, nebeužgesinamas gaisras.

       Teisybė, po milžinišku buku mes aptikom jau aiškų besibaigiančios vasaros ženklą – visą tiltą elipse išsidėsčiusių milžiniškų murzinai geltonų grybų, kurie čia kasmet, rudeniui stojus, aiškiai rodė, kur dienomis slapstosi vietinis vampyras.

       Žemės išknaisiotos.

       Saulei nusileidus, jis iš čia išlenda.

       Iš pradžių viena ranka, paskui viena koja,– aš tą gerai žinau. Net pasiūliau žmonai sutemus ateiti su kišeniniu žibintuvėliu ir pasižiūrėti, ar čia, tankiai apsupta grybų, nebus atsiradusi skylė, pro kurią kaip tik galėtų išlįsti žmogus, bet ji džiugiu balsu atsakė:

       – Už jokius pinigus.

       – Ir ką jis čia, tokiam kaime, galėtų užpulti? – paklausiau, kai mudu žengėm tolyn.– Vienišą moterėlę, laukiančią autobuso stotelėje. Arba...

       – Apsaugok mane nuo savo liguistų fantazijų, – tarė žmona. – Mudu čia atvažiavom atgaivos ir ramybės ieškoti.

       Įtraukiau Drakula į juodąjį vengtinų temų sąrašą ir leidausi toliau žingsniuoti greta žmonos. Visą valandą praleidom maloniai tylėdami. Paskui priėjom mišką kertantį plentą. Bet juo niekas nevažiavo. Teisybė, kelkrašty stovėjo tuščias ryškiai mėlynas automobilis. Mudu perėjom plentą ir kitapus susėdom ant žemės, supami švelniai banguoto peizažo.

       – Ramybė, – tarė žmona.

       – Aha, – atsakiau.

       Virš mūsų kaip tik prakaukė naikintuvas, bet jo mūsų žaidimo taisyklės nelietė. Absoliučiai visko juk negali suplanuoti, ar ne?

       – Anava tam beržynėly ant kalvos irgi turėtų būtį gražu, – tarė žmona. – Ten mudu dar nesam buvę.

       – Ne.

       – Tai gal dabar einam? – pasiūlė ji.

       – Rytoj nueisim, – atsakiau.

       Iš teisybės nė pats nežinau, kodėl taip pasakiau, bet mintis pasirodė gera. Mat vakare kaimo smuklėje išgirdom, kad, praslinkus maždaug valandai nuo to laiko, kai mudu sėdėjom ant žemės, supami banguoto peizažo, policija tame beržynėlyje, kur irgi turėjo būti gražu, aptiko poną, pasikorusį ant medžio. Poną iš miesto. Jis turėjo penketą vaikų ir krūvą bėdų. Mėlynasis automobilis buvo jo.

       Taigi tikrai gera idėja man atėjo į galvą, kai pasakiau žmonai: „Rytoj nueisim“. Mat vaikinukas, buvęs ten drauge su policininkais, gana vaizdžiai papasakojo, jog ponas turėjęs tokią ilgą virvę, kad jo kojos buvusios vos per dešimt centimetrų nuo žemės ir tiesiog atrodę, lyg jis nejudėdamas, šiek tiek pakreipęs galvą į šalį, stovėtų tarp beržų su tokia išraiška veide, kad vaikinukas net gerokai išsigandęs. Ne, mudviem su žmona geriau jau nevertėjo užtikti nelaimingojo pono. Kas gi tada būtų belikę iš mūsų atgaivos ir ramybės?

       Bet ir kitą dieną mudu nebėjom į beržynėlį. Visi pėdsakai tikriausiai buvo panaikinti, bet vis dėlto... Žmonės tokiais atvejais labai jau smulkmeniški. O miškas – ne. Miškas sau kantriai lieka mišku ir galvoja: čia jūsų darbas.

       Vertė A. Gailius
       Versta iš: „Je blijft lachen“, 1968