Tęsinys. Skaityti pradžią.

Rene Crevel (1900-1935)

 

Prancūzų poetas ir prozininkas. Viena ryškiausių siurrealistų judėjimo asmenybių.

Sirgo džiova. Viename 1924 m. kūrinyje tiksliai aprašė savo būsimos mirties aplinkybes: „Virdulys ant plytelės. Langas gerai uždarytas. Įjungiu dujas. Užmirštu uždegti degtuką...”

Priešmirtiniame raštelyje, prisegtame ant jo krūtinės, buvo parašyta: „Prašau mane sudeginti. Šlykštu”.

 

 

Jozsef Attila (1905-1937)

 

Vengrų poetas. Gimė neturtingoje šeimoje, vargo ir badavo visą gyvenimą. Talentingas jaunuolis baigė gimnaziją ir universitetą, mokėsi Vienoje ir Paryžiuje. Būdamas 17 metų išspausdino pirmuosius eilėraščius, tačiau garsiu poetu tapo tik po mirties.

Sirgo psichine liga, kuri sąlygojo iracionalumą ir melancholines nuotaikas jo kūryboje.

Būdamas 30 metų bandė nusižudyti. Atsigulė ant bėgių, bet traukinio taip ir nesulaukė. Pasirodė, jog tam sutrukdė kitas toks pats savižudis. Poetas tada rašė: „Kažkas numirė vietoj manęs”.

Šis atsitiktinumas vis dėlto nesulaikė savižudžio. Po dviejų metų jis metėsi po prekiniu traukiniu.

 

 

Walter Benjamin (1892-1940)

 

Vokiečių rašytojas, žymiausias pirmosios XX a. pusės literatūros kritikas. Studijavo filosofiją, parašė visą eilę kultūrinių esė, apgynė daktaro disertaciją „Tragiškosios vokiečių dramos kilmė”.

Atėjus į valdžią fašistams, žydas Walteris Benjaminas persikėlė į Paryžių ir ten tęsė literatūrinę veiklą. Žlugus Prancūzijai, kaip ir daugelis žydų, norėjo pasitraukti į Ameriką.

1940 m. rugsėjo pabaigoje po didelių vargų ir pavojų pasiekė Prancūzijos – Ispanijos pasienį. Ten susikaupusias didžiulias bėglių minias išgąsdino baisi žinia, kad siena uždaryta. Niekas tada nežinojo, kad to priežastimi tapo kažkoks biuroratinis nesklandumas, kuris jau kitą dieną buvo pašalintas.

Ši žinia rašytojui tapo paskutiniu lašu, perpildžiusiu kantrybės taurę. Jis išgėrė nuodų. Rytojaus dieną, kai siena buvo atverta, jis jau buvo negyvas.



Adeline Virginia Woolf (1882-1941)

 

Žinomiausia pirmosios XX a. pusės Anglijos rašytoja. V.Woolf romanai išversti beveik į visas pasaulio kalbas. Jos namai Londone, kur 1910 – 1920 m. rinkdavosi literatai, filosofai ir dailininkai, garsėjo kaip vienas iš britų intelektualinių centrų.

Silpni rašytojos nervai vertė jos gyvenimą svyruoti tarp ilgų baisių deprasijų (pati rašytoja vadino ligą „beprotybe”) ir trumpų išgijimo periodų.

1941 m. jai ne be priežasties pasirodė, jog iš proto išėjo visas pasaulis. Kare Ispanijoje žuvo jos mylimas sūnėnas – jaunas poetas. Į Woolf namus pataikė bomba, sukėlusi gaisrą ir sunaikinusi turtingą biblioteką. Jos vyras Leonardas buvo žydas, todėl abu paniškai bijojo nacių okupacijos.

Rašytoja prisikrovė akmenų pilnas suknelės kišenes ir šoko į upę.

 

 

Marina Cvetajeva (1892-1941)

 

Rusų poetė, kurios biografija atspindi visą XX a. rusų literatūros tragediją. Jos gyvenimas buvo pilnas įvykių: kūrybinė sėkmė, nesutarimai su valdžia, emigracija, šeimyninės tragedijos, konfliktai su policija, lemtingas sugrįžimas į stalininę Rusiją, artimųjų areštai, badas ir nepriteklius, izoliacija, pakrikę nervai ir viską vainikuojanti savižudybė.

Pirmą kartą poetė bandė pasikarti būdama 17 metų. Emigravusi į Paryžių, pergyveno dvi artimųjų mirtis – pasikorė jos vyro brolis ir motina. nelaimės tęsėsi ir sugrįžus į Rusiją. Areštavus vyrą ir dukterį, poetė liko be jokio pragyvenimo šaltinio. Persikėlusi į provinciją, M.Cvetajeva nesėkmingai prašėsi indų plovėjos darbo, už gabalėlį muilo ir rūkalų siūlėsi versti iš totorių kalbos į rusų. Galų gale ji pasijuto niekam nebereikalinga, netgi savo penkiolikmečiam sūnui, kankinamam paauglystės kompleksų.

Paustovskis prisimena: „Pasternakas atėjo padėti susiruošti kelionei ir atsinešė virvutę, kuria norėjo perrišti lagaminą. Jis gyrė jos tvirtumą, juokavo, kad ji tokia stipri, jog atlaikys viską, nors karkis ant jos. Vėliau Pasternakas sužinojo, kad Cvetajeva pasikorė būtent šita virvute, ir niekada negalėjo sau to atleisti”.

Po motinos laidotuvių sūnus pasakė: „Marina Ivanovna pasielgė teisingai”.

 

 

Karin Maria Boye (1900-1941)

 

Žymiausia švedų poetė modernistė. Jaunystėje žavėjosi budizmu, vėliau – krikščionybe ir socializmo idėjomis, o gyvenimo pabaigoje tapo Freudo pasekėja. Poetė ne kartą lankėsi Berlyne pas žymų psichoanalitiką Walterį Schindlerį, kuris jau 1932 m. prognozavo, kad ji nusižudys per artimiausius 10 metų.

Lesbietė, propagavusi neribotą asmeninę laisvę. Daugelis jos eilėraščių trykšta nevaldoma aistra ir nežabotos laisvės siekiais.

Poetė ilgus metus kankinosi beviltiškame meilės trikampyje. Tuo pačiu metu ji mylėjo dvi moteris: 12 metų už save jaunesnę vokiečių emigrantę Margo, su kuria kartu gyveno, ir seną savo draugę Anitą, jau seniai sergančią vėžiu.

Negalėdama niekaip išspręsti meilės problemų, vieną balandžio naktį ji pasiėmė buteliuką migdomųjų ir pabėgo iš namų. Po kelių dienų miške rado jos pamėlusį nuo šalčio lavoną.

Abi poetės meilužės gana greit pasekė jos pėdomis. Po mėnesio dujomis nusinuodijo Margo, dar po trijų mėnesių mirė ir Anita.

 

 

Stefan Zweig (1881-1942)

 

Austų rašytojas. Gimė turtingoje žydų šeimoje, mokėsi Berlyno ir Vienos universitetuose. Visą savo gyvenimą pragyveno ramiai, toli nuo karų ir sukrėtimų. Pirmąjį pasaulinį karą praleido Šveicarijoje, pirmuosius Antrojo pasaulinio karo metus – ramiame Rio de Žaneiro priemiestyje.

Daug rašė, buvo populiarus skaitytojų tarpe, iš kurybos uždirbo krūvą pinigų.

Perkopęs per šeštąjį dešimtmetį, kartu su savo paskutiniąja žmona, buvusia jo sekretore Lota, nutarė pasitraukti iš šio pasaulio. Abudu parašė 13 atsisveikinimo laiškų, išgėrė migdomųjų ir apsikabinę atsigulė į lovą.

Susiglaudusių jų kūnų fotografijos apkeliavo viso pasaulio laikraščius.

 

 

Simone Weil (1909-1943)

 

Prancūzų rašytoja ir filosofė. Nuo pat mažų dienų pasižymėjo nepaprastu altruizmu: Pirmojo pasaulinio karo metais, būdama 5 metų, ji nevalgydavo cukraus, nes „kareivėliams fronte jo irgi neduoda”.

Dėl valdžiai nepriimtinų jos kairuoliškų pažiūrų dažnai kaitaliojo darbovietes. Norėdama praktikoje ištirti psichologinius konvejerinio darbo aspektus, 2 metus dirbo automobilių gamykloje.

Antrojo pasaulinio karo metais aktyviai dalyvavo Pasipriešinimo judėjime Ispanijoje. Fašistams okupavus Prancūziją, persikėlė į Angliją, tikėdamasi patekti į tėvynę su parašiutininkų grupe. Šiems planams sužlugus, kraštutinė idealistė S. Weil solidarumo su pavergtais tėvynainiais ženklan numarino save badu.

 

 

Dazai Osamu (1909-1948)

 

Prozininkas, japonų literatūros klasikas. Aristokratų palikuonis, kuris, atrodo, visą gyvenimą nieko daugiau ir neveikė, tik įvairiausiais būdais naikino save. Žavus ir talentingas rašytojas geriausiai jautėsi girtuoklių, prostitučių bei asocialių žmonių draugijoje, jis nuolat bėgo nuo šio pasaulio, kurį valdo negailestingi, stiprūs ir žiaurūs padarai.

Dazai Osamu 4 kartus bandė nesėkmingai nusižudyti: pirmąjį kartą – būdamas 18 metų, paveiktas Akutagawa Ryunosuke žūties, antrąjį – būdamas 21 metų, kartu su jauna padavėja iš baro, trečiąjį – būdamas 26 metų, korėsi, tačiau nulūžo medžio šaka, ketvirtąjį – kartu su savo naujaja žmona, buvusia geiša. Penktasis kartas nemelavo. Kartu su viena sugėrove jie nusiskandino lietaus vandens rezervuare. Vargu, ar jiems būtų tai pavykę, jei abu nebūtų buvę mirtinai girti.

Rašytojo požiūrį į gyvenimą ir mirtį puikiai iliustruoja citata iš jo autobiografinės novelės: „Nusprendžiau mirti, tačiau Naujųjų metų proga man padovanojo kimono. Jis pilkos spalvos, languotas, lengvas. Tokį kimono nešioja vasarą. Todėl palauksiu vasaros”.

 

 

Klaus Mann (1906-1949)

 

Vokiečių rašytojas. Garsiojo Thomo Manno sūnus, kuris, būdamas tik 14 metų, dienoraštyje jau rašė: „Aš privalau, privalau, privalau išgarsėti”. Tačiau kritikai ir skaitytojai manė kitaip – rašytojas visą laiką gyveno iš tėvo pinigų ir iki pat mirties liko tėvo šešėlyje.

Klausas, kaip ir daugelis iš Mannų giminės, buvo apsėstas savižudybės idėjos. 4 kartus bandė nusižudyti. Mirė nuo didžiulės migdomųjų dozės.

Jį išgarsinęs romanas „Mefistas” buvo išleistas Vokietijoje praėjus 32 metams po jo mirties.

 

 

Cesare Pavese (1908-1950)

 

Italų poetas ir prozininkas. Anksti neteko tėvo, augo valdingos motinos priežiūroje (faktas, būdingas daugelio savižudžių rašytojų biografijoms!). Baigė Turino universitetą, dalyvavo antifašistiniame judėjime.

Pirmaisiais pokario metais išgarsėjo kaip talentingas ir savitas rašytojas. Kūrybinio produktyvumo viršūnes C.Pavese pasiekė prieš pat savo mirtį: paskutiniaisiais metais parašė du savo geriausius romanus, gavo prestižinę literatūrinę premiją. Atrodė, kad niekas nepranašauja tragiškos jo gyvenimo baigties. Likus keletui dienų iki savižudybės, jis rašė: „Niekada dar nesijaučiau toks gyvas ir toks jaunas”.

Tačiau vienas įvykis, iš pirmo žvilgsnio atrodantis toks menkas, – nelaimingas romanas su nežinoma amerikiečių aktore – aukštyn kojomis apvertė tolesnį rašytojo gyvenimą. Įsimylėjęs iki ausų, C.Pavese visai pametė galvą. Nepasisekus užkariauti aktoriūkštės rankos ir širdies, rašytojas nusinuodijo viename Turino viešbučių.

Paskutinių jo eilėraščių, parašytų angliškai, rinkinys pavadintas „Mirtis ateis ir pažvelgs tavo akimis”.

 

 

Tadeusz Borowski (1922-1951)

 

Lenkų poetas ir prozininkas. Pirmą eilėraščių rinkinį išleido okupuotoje Varšuvoje. 1943 – 1945 m. kalėjo Osvencime ir Dachau. Po karo išleistuose apsakymų rinkiniuose aprašė žiaurią lagerių kasdienybę.

Likimo ironija – T.Borowskis nusinuodijo dujomis savo paties virtuvėje, arba, kaip daugelis ciniškai pastebi, savanoriškai sugrįžo į dujų kamerą, nuo kurios išsigelbėjo prieš šešerius metus.

 

 

Andre Frederique (1915-1957)

 

Prancūzų poetas siurrealistas. Įgijo farmacininko specialybę, tačiau dirbo ne pagal profesiją – vedė literatūrinę rubriką žurnale „Paris Match”.

Patyręs nelaimingą meilę, nutarė nusižudyti. Išgėrė keturis buteliukus stiprių migdomųjų, užsigėrė juos buteliu konjako ir dar atsuko dujas. Ant jo lovos buvo padėta raudona rožė.

 

 

Jean-Pierre Duprey (1930-1959)

 

Prancūzų poetas. Skaitant jo biografiją, susidaro įspūdis, kad viską jis darė per anksti: anksti paliko tėvų namus, anksti vedė, anksti pradėjo rašyti, anksti išgarsėjo. Būdamas 20 metų, jau buvo spėjęs išleisti 3 eilėraščių knygas, kurias labai gerai įvertino A.Bretonas.

Po to poetas netikėtai metė rašyti ir užsiėmė kitais dalykais. Pavyzdžiui, protestuodamas prieš karą su Alžyru, nusišlapino į amžinąją ugnį ant Nežinomo kareivio kapo, buvo uždarytas į kalėjimą, vėliau perkeltas į psichiatrinę ligoninę.

Po 9 metų kūrybinės tylos poetas parašė dar vieną eilėraščių ciklą ir tą pačią dieną, kai jį užbaigė, pasikorė.

Prieš keletą dienų iki savižudybės J.P.Duprey pareiškė savo draugui: „Aš alergiškas šitai planetai”.

 

 

Gerald Neveu (1921-1960)

 

Prancūzų poetas siurrealistas. 1959 m. Marselyje pradėjo leisti literatūrinį žurnalą „Aktion poetique”.

Nusinuodijo barbituratais Paryžiuje. Šalia jo lavono gulėjo kito savižudžio, C.Pavese poezijos tomelisir raštelis, kuriame nurodytos savižudybės priežastys: „Nebėra plaukų. Nebėra dantų (dešiniojo iltinio). Nebėra pinigų. Nebėra moters. Nebėra buto. Nebėra laiko. Nebėra ugnies. Nebėra kūno. Balansas suvestas 1960 m. vasario 28 d. Nebėra parašo G.N.”

 

 

Ernest Hemingway (1899-1961)

 

Amerikiečių rašytojas, gydytojo savižudžio sūnus. Reporteriu dalyvavo Pirmąjame pasauliniame kare, susikūrė didvyrio aureolę, tapo neapsakomai populiarus skaitytojų tarpe. 1954 m. rašytojas gavo Nobelio premiją.

Žiūrint iš šalies, E.Hemingway gyvenimas atrodė kaip niekad nesibaigianti šventė: karo žygdarbiai, romantiškos istorijos, ekstremalus sportas, pavojingos kelionės, korida, safaris ir taip toliau. Tačiau ši šventė baigėsi rašytojui artėjant prie 60 metų ribos. Visu smarkumu užgriuvo sveikatos problemos (nuo karo jo kūne pasiliko 227 skeveldros, rašytojas pergyveno tris autokatastrofas, du lėktuvo sudužimus, šešias galvos traumas ir keletą sunkių infekcinių ligų). Dėl diabeto ir sutrikusios kepenų veiklos jis nebegalėjo gerti, susilpnėjusi širdis privertė atsisakyti sekso, visų kitų pramogų. Paliegęs senukas jau nebeįstengė rašyti. Nuolat kankinamas depresijos priepuolių, drebančiomis rankomis, jis galėjo tik tyliai sėdėti savo krėsle ir sunkiai matančiomis akimis žiūrėti tiesiai prieš save. Jam liko vienintelis vyriškas „darbas” – drąsiai pažvelgti į juodą vamzdžio kiaurymę ir paspausti gaiduką.

Milžiniška medžioklinio šautuvo šūvio jėga nusklembė pusę jo kaukolės.

 

 

Sylvia Plath (1932-1963)

 

Amerikiečių poetė ir prozininkė. Vunderkindė, pirmuosius eilėraščius išspausdinusi 8 metų. Pavyzdingai studijavo Kembridže, buvo vadinama Amerikos literatūros viltimi.

Pirmą kartą bandė nusižudyti dar ankstyvoje jaunystėje: išgėrė migdomųjų ir pasislėpė rūsyje. Po ilgų paieškų ją surado ir atgaivino. Šį bandymą ji vėliau aprašė savo romane „Kolba”.

Nervinis priepuolis pasikartojo po dešimties metų. Važiuodama autostrada, ji smarkiai suktelėjo automobilio vairą ir rėžėsi į betoninį aptvarą. Tik per stebuklą išliko gyva.

Trečiasis bandymas buvo lemtingas. Vieną rytą ji paruošė vaikams pusryčius, aklinai uždarė duris bei langus, atsuko dujas ir įkišo galvą į orkaitę. Slapta ji, turbūt, tikėjosi, kad vėl nenumirs, nes šalia savęs paliko raštelį su gydytojo telefonu. Šį kartą pagalba atskubėjo per vėlai.

Kažkada S.Plath gyrėsi: „Aš, kaip katė, turiu devynias gyvybes”. Iš tikrųjų ji turėjo jų tik tris.

 

 

Neil Cassidi (1926-1968)

 

Amerikiečių rašytojas, vienas bitnikų judėjimo įkvėpėjų. Gimė alkoholikų šeimoje, paauglystėje valkatavo po visą Ameriką, užsiiminėjo prostitucija. Pavogė daugiau kaip 500 automobilių, šešis kartus sėdėjo kalėjime.

Rašytoju tapo ketvirtojo dešimtmečio pabaigoje, kai susidraugavo su A.Ginsbergu (su juo turėjo homoseksualių ryšių) ir J.Kerouacu. Išgarsėjo ne tik autobiografiniu romanu „Pirmasis trečdalis”, bet ir tuo, kad buvo populiariojo J.Kerouaco romano „Kelyje” pagrindinio herojaus Dino Moriarčio prototipu.

Nusižudė Meksikoje, į kurią išvyko filmuoti. Vieno vakarėlio metu didelę narkotikų dozę sumaišė kartu su alkoholiu (N.Cassidi vartojo narkotikus, tačiau negėrė) ir apkvaitęs pradingo tamsoje. Kitą rytą jį rado negyvą.



 

Paul Celan (1920-1970)

 

Austrų poetas. Gimė Rumunijos žydų šeimoje. Tėvai žuvo kare, jis pats pateko į konclagerį. Po karo apsigyveno Vienoje, po to išvyko į Paryžių.

Garsiosios „Mirties fugos” autorius, daugelio literatūrinių premijų laureatas. Į vokiečių kalbą išvertė daug žymių prancūzų, anglų, italų ir rusų poetų.

Karo meto baisumai poeto sieloje paliko neišdildomus randus. P.Celanas tapo labai nepatiklus ir įžeidus, bijojo būti apgautas arba nuviltas, bijojo bendrauti su žmonėmis, kiekvieną jų laikė savo priešu. Daugelis psichologų tokiame elgesyje įžvelgė pavėluotą konclagerio baimės kompleksą.

Jis nebegalėjo ramiai gyventi žmonių tarpe. Penkiasdešimtmetis P.Celanas nušoko nuo tilto į Seną.

 

 

Yukio Mishima (1925-1970)

 

Japonų rašytojas, dramaturgas. Žinomiausias XX a. japonų literatas, išgarsėjęs ne tik savo kūryba, bet ir šokiruojančia samurajiška savižudybe.

Daugelį dramų, tarp jų ir garsiąją „Gausybės jūrą”, Y.Mishima pradėdavo rašyti nuo paskutinės eilutės. Užrašius finalinį epizodą, rašytojui nebūdavo sunku sugalvoti vientisą siužetą, vedantį prie pabaigos. Panašiai jis rašė ir savo gyvenimo knygą. Tvirtai apsisprandęs pasidaryti charakiri, jis ilgai ieškojo (ir surado!) efektingų šio veiksmo detalių.

1960 m. keturiasdešimtmetis rašytojas savo liberalias provakarietiškas pažiūras netikėtai pakeitė į ultradešiniąją monarchistinę ideologiją. Įkūrė ir finansavo karinę studentų organizaciją „Skydo draugija”.

1965 m. Y.Mishima su keturiais studentais, apnuoginę samurajų kardus, užpuolė vieną Tokijo karinę bazę. Įkaitu paėmę komendantą, jie pakvietė kareivius šturmuoti parlamentą. Šiems atsisakius, įvyko finalinė scena - tūkstantinės minios akivaizdoje Y.Mishima perrėžė kardu sau pilvą (tam jie buvo pasiruošę: savižudžio išangė estetiniais sumetimais buvo užkimšta vatos gabalėliu, sekundantas su visomis ceremonijomis nukirto „samurajui” galvą).

Daugelio literatūrologų nuomone, šiuo veiksmu Y.Mishima išgarsino japonų literatūrą labiau, negu visi kiti šios šalies rašytojai kartu paėmus.

 

 

Rafal Vojaczek (1945-1971)

 

Lenkų poetas ekspresionistas, gyvenęs ir kūręs Vroclave. R.Vojaczeko eilėraščiai tapo vienu ryškiausiu alternatyvios 60-ųjų metų lenkų kultūros reiškiniu. Pagrindinis jo kūrybos leitmotyvas – vienišo žmogaus ir jam priešiško pasaulio konfliktas.

Visą trumpą gyvenimą poetas daug gėrė. Gydėsi psichiatrinėje ligoninėje. Sulaukęs 26 metų, iššoko pro langą.

 

 

Gabriel Ferrater (1922-1972)

 

Katalonų poetas. Filologijos profesorius, dėstęs Barselonos universitete. Į katalonų kalbą išvertė F.Kafką ir E.Hemingway’ų.

Pasižymėjo savita gyvenimo filosofija. Buvo įsitikinęs, kad žmogus gali prasmingai gyventi tik iki 50 metų. Savo apvalaus jubiliejaus išvakarėse išgėrė stiprių migdomųjų ir dėl tikrumo ant galvos užsimovė plastikinį maišelį.

 

 

John Berryman (1914-1972)

 

Amerikiečių poetas ir prozininkas, „Berimeno sonetų” autorius. Dėstytojavo geriausiuose Amerikos universitetuose. Sirgo neurastenija ir chronišku alkoholizmu, nuo kurio ilgai ir nesėkmingai gydėsi.

1972 m. nusprendė nusiskandinti Misisipėje. Šoko nuo tilto, tačiau po daugiadienio girtavimo „pamiršo”, kad jau atėjo žiema. Užsimušė krisdamas ant ledo.

 

 

Bronius Radzevičius (1940-1980)

 

Vienas žymiausių aštunto dešimtmečio lietuvių prozininkų. Anksti neteko motinos, vėliau – ir tėvo. Gyveno internate, vargais negalais baigė mokyklą. Apsigyvenęs pamotės šeimoje, dėl pinigų trūkumo privalėjo dirbti tekintoju gamykloje. Baigęs filologiją Vilniaus universitete, mokytojavo, dirbo redaktoriumi. Didžiulės pastangos užsidirbti pragyvenimui nuolat trukdė jo kūrybai.

Buvo uždaro būdo, ramus, linkęs į melancholiją žmogus. Mėgo vienatvę.

Iki pat mirties nebuvo pripažintas. 1980 m. spalio mėnesį neaiškiomis aplinkybėmis nušoko nuo tilto į Nerį. Pasikeitus valdžiai Lietuvoje, jo kūryba buvo įtraukta į visas mokymo programas.

 

 

Gary Romain (1914-1980)

 

Rusų kilmės prancūzų rašytojas, gimęs Vilniuje. Tikrasis vardas Romanas Kasevas. Jo tėvas Leonidas Kasevas turėjo kitą šeimą ir matėsi su berniuku tik keletą kartų. Motina su vienturčiu be galo mylimu sūnumi persikėlė į Lenkiją, vėliau į Prancūziją.

Antrojo pasaulinio karo didvyris, lakūnas. Namo į Nicą sugrįžo toks, kokiu jį troško matyti motina: gražuolis karininkas, nuo galvos iki kojų apkabinėtas ordinais, kritikų gerbiamas rašytojas, būsimas diplomatas... Tačiau ši jau buvo mirusi.

G.Romainas vedė daug už save vyresnę moterį, kuri atstojo jam mamą. Su ja pragyveno kelioliką metų, po to išsiskyrė ir vedė jaunutę amerikietę, tinkančią jam į dukras.

Jo romantiški, žaviai ironiški kūriniai užkariavo tūkstančius silpnosios lyties gerbėjų visame pasaulyje. Rašytojas unikalus tuo, kad Gonkūrų premija jam vieninteliam suteikta du kartus (antrą kartą – prisidengus Emilio Ažaro pseudonimu).

Netikėta G.Romaino savižudybė šokiravo visus. Dar iki šiol ginčijamasi, dėl ko jis nusižudė: dėl gręsiančios senatvės, dėl vėlyvų Edipo komplekso pasekmių, dėl šeimyninių nesutarimų...

Likęs vienas savo bute, jis užsidėjo raudoną maudymosi kepuraitę, atsigulė į lovą ir nusišovė į burną 38 kalibro revolveriu.

 

 

Richard Brautigan (1935-1984)

 

Amerikiečių prozininkas ir poetas. Jaunystėje elektrošoko terapija gydėsi nuo šizofrenijos.

Šeštojo dešimtmečio kontrkultūros atstovas, bitnikas. Parašė kultinį romaną „Lašišų gaudymas Amerikoje”.

Mėgo gamtą ir vienatvę. Paskutinius dešimt metų atsiskyręs nuo viso pasaulio pragyveno miške Montanoje. Nusišovė.

 

 

Abbie Hoffman (1936-1989)

 

Amerikiečių rašytojas ir visuomenės veikėjas. Vienas hipių judėjimo pradininkų. Pacifistas, šūkio „Meilė ir taika” autorius. Daugelio protesto akcijų organizatorius: protestavo prieš Pentagoną, prieš karą Vietname, prieš aplinkos teršimą. Už maištavimus sėdėjo kalėjime.

1973 m. apkaltintas narkotikų prekyba. Pasidarė plastinę operaciją ir septynerius metus slapstėsi. 1980 m. pasidavė valdžiai, atsėdėjo bausmę, vėliau tapo žymiu rašytoju.

Nepasisekus su paskutiniaja knyga, nusižudė mirtina narkotikų doze.

 

 

Reinaldo Arenas (1943-1990)

 

Kubos rašytojas. Partizanavo, po revoliucijos dirbo bibliotekoje, išleido pirmąjį romaną.

Sustiprėjus cenzūrai, savo kūrinius nelegaliai perduodavo į Europą. Keletą kartų sėdėjo už grotų, apkaltintas nepilnamečių tvirkinimu, pogrindinės veiklos organizavimu.

1980 m. kartu su kitais pabėgėliais atplaukė į Ameriką. Čia jis netikėtai sužinojo, kad yra populiarus ir jo kūryba jau pripažinta. Gyveno Floridoje, Niujorke.

Homoseksualistas. Paskutinius gyvenimo metus sirgo AIDS. Priešmirtiniame laiške parašė „Kuba bus laisva. Aš laisvas jau dabar” ir nusinuodijo barbituratais.

 

 

Jerzy Kosinski (1933-1991)

 

Lenkijos žydų kilmės amerikiečių rašytojas. Talentingas jaunuolis po karo baigė Lodzės universitetą, 21 metų tapo sociologijos profesoriumi Lenkijos Mokslų Akademijoje. Po to dėl neaiškių priežasčių spjovė į jau garantuotą mokslininko karjerą, padirbo parašus, apgavo Lenkijos saugumą ir emigravo į Ameriką. Čia vedė milijonierę ir įkūnijo amerikietišką svajonę: parašė keletą bestselerių, gavo Nacionalinę knygos premiją, užėmė Amerikos PEN klubo pirmininko postą. Emigrantas pleibojus visą laiką sukiojosi aukštuomenės sluoksniuose ir kūrė apie save gražias legendas.

Aštunto dešimtmečio pabaigoje „didysis mistifikatorius” sužlugo. Paaiškėjo, kad beveik visus biografijos faktus jis išsigalvojo pats, kad puikiai parašyti jo kūriniai tėra plagiatas ir samdytų „literatūros vergų” darbas. Prie to dar prisidėjo ir pablogėjusi sveikata, kuri privertė salonų liūtą pakeisti gyvenimo stilių.

J.Kosinski neišlaikė, prisirijo tablečių ir, ant galvos užsimaukšlinęs plastikinį maišelį, numirė.

 

 

Julija Drunina (1924-1992)

 

Viena žymiausių tarybinių rusų poečių. Septyniolikmetė savo noru išėjo į frontą, gelbėjo sužeistuosius, pati buvo sunkiai sužeista. Parašė daug nuoširdžių ir heroiškų eilėraščių apie karą ir jo didvyrius. Sulaukė valdžios pripažinimo – buvo apdovanota ordinais ir valstybinėmis premijomis, ilgą laiką dirbo TSRS Aukščiausios Tarybos deputate.

Atėjus „perestroikai” ir žlugus Sovietų imperijai, kurią šlovino savo kūryboje, poetė parašė kelioliką atsisveikinimo laiškų (tame tarpe Rašytojų sąjungai bei milicijai) ir garaže nusinuodijo išmetamosiomis dujomis.

 

 

Adriaan Venema (1941-1993)

 

Olandų rašytojas, populiarių meno istorijos knygų autorius.

A.Venema, visą gyvenimą troškęs būti dėmesio centre, savo savižudybę pavertė atrakcija sensacijų ištroškusiai visuomenei. Jis iš anksto visus informavo apie tokį savo žingsnį – davė kelioliką interviu, kuriuose nurodė savižudybės datą, detaliai išdėstė šio sprendimo priežastis („viskas gyvenime jau pasiekta, laukti daugiau nebėra ko...”). Paskutinės rašytojo gyvenimo dienos praėjo tikrai įdomiai. Draugai atkalbinėjo, laikraščiai ginčijosi, televizija suko reportažus.

A.Venemai įvykdžius savo ketinimus, nekrologų skaičius viršijo net jo pačio lūkesčius.

 

 

Bohumil Hrabal (1914-1997)

 

Čekų rašytojas. Kurti pradėjo vėlai. Tęsė Hašeko tradicijas, jo kūryba dažnai įvardijama kaip „alaus novelės”. Populiarumo viršūnę pasiekė 1968 m. prieš pat „Prahos pavasarį”. Gavo Gotvaldo premiją, tačiau po to buvo užmirštas.

Tik 1988 m. buvo atnaujinta B.Hrabalo narystė Rašytojų sąjungoje. Po „aksominės revoliucijos” jį vėl ėmė skaityti.

85-erių metų senukas ilgai ir sunkiai sirgo. Jo kūną surado po ligoninės langais. Oficiali įvykio versija: iškrito pro langą, lesindamas balandžius.


Vertė Darius Pocevičius

Versta iš: Григорий Чхартишвили. Писатель и самоубийство. М.: Новое литературное обозрение, 1999.