Dabar papasakosiu, kaip gimiau, kaip augau ir kaip manyje pasirodė pirmieji genijaus požymiai. Aš gimiau dukart. Tai įvyko štai kaip:

       Mano tėtis vedė mano mamą 1902 metais, bet mane mano tėvai į pasaulį išleido tiktai 1905 metų pabaigoje, nes tėvas pageidavo, kad jo kūdikis gimtų būtinai per Naujuosius metus. Tėtis apskaičiavo, kad pradėjimas turi įvykti balandžio 1–ąją, ir tiktai šią dieną atvyko pas mamą su pasiūlymu pradėti kūdikį.

       Pirmą sykį tėtis atvyko pas mano mamą 1903 metų balandžio 1–ąją. Mama seniai laukė šios akimirkos ir baisiai apsidžiaugė. Bet tėtis, matyt, buvo labai linksmos nuotaikos ir nesusilaikė, ir pasakė mamai: „Su balandžio 1–ąja!“

       Mama baisiai įsižeidė ir tą dieną neprisileido tėtės. Teko laukti kitų metų.

       1904 metų balandžio 1–ąją tėtis vėl ėmė derintis prie mamos su tuo pačiu pasiūlymu. Bet mama, atsimindama pernykštį nutikimą, pasakė, kad dabar ji daugiau jau nenori atsidurti kvailoje padėtyje, ir vėl neprisileido tėčio. Kad ir kiek tėtis siautėjo, niekas nepadėjo.

       Ir tiktai po metų mano tėčiui pavyko perkalbėti mano mamą ir pradėti mane.

       Taigi mano prasidėjimas įvyko 1905 metų balandžio 1–ąją.

       Tačiau visi tėčio apskaičiavimai žlugo, nes aš buvau nelaikšis ir gimiau keturiais mėnesiais anksčiau.

       Tėtis taip įsisiautėjo, kad mane priėmusi akušerė sutriko ir ėmė grūsti mane atgal, iš kur ką tik išlindau.

       Buvęs kartu vienas mūsų pažįstamas, Karo medicinos akademijos studentas, pareiškė, kad įkišti manęs atgal nepavyks. Vis dėlto, nepaisant studento žodžių, mane vis tiek įkišo, bet, tiesa, vėliau paaiškėjo, kad įkišti tai įkišo, bet per skubėjimą – ne ten.

       Čia prasidėjo baisi sumaištis. Gimdyvė šaukia: „Duokite man mano kūdikį!“ O jai atsako: „Jūsų, – sako, – kūdikis yra jūsų viduje.“ – „Kaip! – šaukia gimdyvė. – Kaipgi kūdikis mano viduje, jeigu aš jį ką tik pagimdžiau.“

       „Bet, – sako gimdyvei, – galbūt jūs suklydote?“ – „Kaip! –šaukia gimdyvė, – klystu! Argi aš galiu klysti! Aš pati mačiau, kad kūdikis ką tik štai čia gulėjo ant paklodės!“ – „Tai tiesa, – sako gimdyvei, – bet gal jis kur nors įšliaužė.“ Žodžiu, ir patys nežino, ką pasakyti gimdyvei.

       O gimdyvė triukšmauja ir reikalauja savo kūdikio.

       Teko kviesti patyrusį gydytoją. Patyręs gydytojas apžiūrėjo gimdyvę ir rankomis skėstelėjo, bet vis dėlto susivokė ir davė gimdyvei gerą angliškos druskos porciją. Gimdyvė suviduriavo, ir šitaip aš antrą sykį išvydau pasaulį.

       Tuomet tėtis vėl įsisiautėjo, esą to, girdi, dar negalima vadinti gimimu, kad tai, girdi, dar ne žmogus, o tik pusiau gemalas ir kad jį reikia arba įkišti atgal, arba patupdyti į inkubatorių.
Ir štai patupdė mane į inkubatorių.

       1935 rugsėjo 25

       Iš rusų kalbos vertė Sigitas Parulskis

       Charms, Daniil Ivanovič. Nutikimai: Apsakymų ir apysakų ciklas. – Vilnius: Tyto alba, 2007.