...Ir tarp jų vyksta toks pokalbis.
       Hamsunas

       Kieme stovi senė ir rankose laiko sieninį laikrodį. Aš praeinu pro senę, sustoju ir klausiu jos: „Kelinta valanda?“
       – Pasižiūrėkite, – sako man senė.
       Aš žiūriu ir matau, kad laikrodis neturi rodyklių.
       – Čia nėra rodyklių, – sakau aš.
       Senė žiūri į ciferblatą ir sako man:
       – Dabar be ketvirčio trys.
       – Ak taip. Labai ačiū, – sakau aš ir nueinu.
       Senė šaukia man kažką įkandin, bet aš einu neatsisukdamas. Išeinu į gatvę ir einu saulėtąja puse. Pavasario saulė labai maloni. Aš einu pėsčiomis, markstausi ir rūkau pypkę. Prie Sodų gatvės kampo susitinku Sakerdoną Michailovičių. Mes sveikinamės, sustojame ir ilgai šnekamės. Man nusibosta stovėti gatvėje ir aš kviečiu Sakerdoną Michailovičių į rūsiuką. Mes geriame degtinę, užkandame kietu kiaušiniu su kilke, paskui atsisveikiname, ir toliau einu vienas.
       Tuomet aš staiga atsimenu, kad užmiršau namuose išjungti elektrinę krosnelę. Man labai apmaudu. Apsisuku ir einu namo. Taip gerai prasidėjo diena, ir štai jau pirmoji nesėkmė. Nereikėjo eiti į lauką.
       Aš grįžtu namo, nusivelku striukę, išimu iš liemenės kišenės laikrodį ir kabinu jį ant vinutės; paskui užrakinu duris ir guluosi ant kušetės. Gulėsiu ir stengsiuos užmigti.
       Iš gatvės girdėti bjaurus berniūkščių šūkavimas. Aš guliu ir kuriu jiems bausmes. Labiausiai man patinka užleisti ant jų stabligę, kad jie staiga nustotų judėti. Tėvai išsinešioja juos į namus. Jie guli savo lovelėse ir negali net valgyti, nes jiems neatsiveria burnos. Juos maitina dirbtiniu būdu. Po savaitės stabligė praeina, bet vaikai tokie nusilpę, kad dar visą mėnesį turi gulėti lovose. Paskui jie ima pamažu sveikti, bet aš užleidžiu ant jų kitą stabligę, ir jie visi nusistagaruoja.
       Aš guliu ant kušetės atmerktomis akimis ir negaliu užmigti. Prisimenu senę su laikrodžiu, kurią mačiau šiandien kieme, ir darosi malonu, kad jos laikrodis neturėjo rodyklių. O štai neseniai komiso parduotuvėje aš mačiau šlykštų laikrodį su gegute, ir jo rodyklės buvo padarytos tarsi peilis ir šakutė.
       Dieve mano! Juk aš dar neišjungiau elektrinės krosnelės! Pašoku ir išjungiu ją, tada vėl guluosi ant kušetės ir stengiuosi užmigti. Užmerkiu akis. Aš nenoriu miego. Pro langą šviečia pavasario saulė, tiesiai į mane. Man pasidaro karšta. Atsikeliu ir sėduosi į krėslą prie lango.
Dabar aš noriu miego, bet nemiegosiu. Paimsiu popieriaus ir plunksną ir rašysiu. Aš jaučiu savyje baisią jėgą. Viską apmasčiau dar vakar. Tai bus pasakojimas apie stebukladarį, kuris gyvena šiais laikais ir nedaro stebuklų. Jis žino, kad jis stebukladarys ir gali padaryti bet kokį stebuklą, bet jis to nedaro. Jį iškrausto iš buto, jis žino, kad pakaktų jam tik mostelėti pirštu ir butas liktų jam, bet jis to nedaro, jis nuolankiai išsikelia iš buto ir gyvena užmiestyje klojime. Jis gali šį klojimą paversti puikiausiu plytų namu, bet jis to nedaro, jis ir toliau gyvena klojime ir pagaliau numiršta, nepadaręs per savo gyvenimą nė vieno stebuklo.
       Aš sėdžiu ir iš džiaugsmo trinu rankas. Sakerdonas Michailovičius sprogs iš pavydo. Jis mano, kad aš jau nesugebu parašyti genialaus dalyko. Greičiau, greičiau prie darbo. Aš rašysiu aštuoniolika valandų iš eilės!
       Iš nekantrumo aš visas drebu. Negaliu suvokti, ką man daryti: man reikėjo paimti plunksną ir popieriaus, o aš stvarsčiau įvairius daiktus, visai ne tuos, kurie man buvo reikalingi. Laksčiau po kambarį: nuo lango prie stalo, nuo stalo prie krosnelės, nuo krosnelės vėl prie stalo, paskui prie sofos ir vėl prie lango. Aš dusau nuo ugnies, kuri liepsnojo mano krūtinėje. Dabar tiktai penkta valanda. Priešaky visa diena ir vakaras, ir visa naktis.
       Aš stoviu vidury kambario. O apie ką gi aš galvoju? Juk jau dvidešimt minučių šeštos. Reikia rašyti. Pristumiu staliuką prie lango ir sėduosi prie jo. Priešais mane languotas popierius, rankoje plunksna.
       Mano širdis dar per smarkiai plaka, ir ranka virpa. Aš laukiu, kol truputį nurimsiu. Padedu plunksną ir kemšu pypkę. Saulė šviečia man tiesiai į akis, aš prisimerkiu ir užsirūkau pypkę.
       Štai palei langą praskrenda varna. Aš žiūriu pro langą į gatvę ir matau, kaip šaligatviu eina žmogus su mechanine koja. Jis garsiai dunksi savo koja ir lazda.
       – Taukšt, – sakau aš pats sau tebežiūrėdamas pro langą.
       Saulė pasislepia už priešais stovinčio namo kamino. Kamino šešėlis sliuogia per stogą, perlekia gatvę ir gula man ant veido. Reikia pasinaudoti šiuo šešėliu ir parašyti keletą žodžių apie stebukladarį. Aš stveriu plunksną ir rašau:
       „Stebukladarys buvo aukšto ūgio.“
       Daugiau nieko parašyti negaliu. Sėdžiu, kol pradedu justi alkį. Tuomet atsistoju ir einu prie spintelės, kur yra mano maisto atsargos. Aš naršau ten, bet nieko nerandu. Cukraus gabalėlis, daugiau nieko.
       Į duris kažkas beldžia.
       – Kas ten?
       Man niekas neatsako. Atidarau duris ir priešais save matau senę, kur iš ryto stovėjo kieme su laikrodžiu. Aš labai nustebęs ir nieko negaliu pasakyti.
       – Štai aš ir atėjau, – sako senė ir įeina į mano kambarį.
       Aš stoviu prie durų ir nežinau, ką man daryti: išvaryti senę ar, atvirkščiai, pasiūlyti jai sėstis. Bet senė pati eina prie mano krėslo palei langą ir sėdasi į jį.
       – Uždaryk duris ir užrakink jas, – sako man senė.
       Aš uždarau ir užrakinu duris.
       – Klaupkis, – sako senė.
       Ir aš klaupiuosi.
       Bet tuomet aš pradedu suprasti savo padėties kvailumą. Kodėl aš klupau prieš kažkokią senę? Ir kodėl šita senė yra mano kambaryje ir sėdi mano mėgstamame krėsle? Kodėl neišvariau šitos senės?
       – Klausykite, – sakau aš, – kokią jūs teisę turite tvarkytis mano kambaryje, ir dar įsakinėti man? Aš visai nenoriu klūpoti.
       – Ir nereikia, – sako senė, – dabar tu turi gultis ant pilvo ir įsikniaubti veidu į grindis.
       Aš tuojau pat įvykdžiau paliepimą.

       Matau priešais save taisyklingai nubraižytus kvadratus. Skausmas petyje ir dešiniajame klube verčia mane pakeisti padėtį. Gulėjau kniūpsčias, dabar su dideliu vargu atsiklaupiu. Visos mano kūno dalys užtirpo ir blogai lankstosi. Apsidairau ir matau save savo kambaryje, klūpantį viduraslyje. Sąmonė ir atmintis lėtai grįžta. Dar sykį apžvelgiu kambarį ir matau, kad krėsle prie lango tarsi kažkas sėdi. Kambaryje nelabai šviesu, nes dabar tikriausiai baltoji naktis. Atidžiai įsižiūriu. Viešpatie! Nejaugi tai senė vis dar sėdi mano krėsle? Aš ištempiu kaklą ir žiūriu. Taip, žinoma, tai sėdi senė, galva nuleista ant krūtinės. Tikriausiai užmigo.
       Atsistoju ir šlubčiodamas prieinu prie jos. Senės galva nuleista ant krūtinės, rankos nusvirusios palei krėslo šonus. Man norisi stverti šitą senę ir išstumti ją už durų.
       – Klausykite, – sakau aš, – jūs esate mano kambaryje. Man reikia dirbti. Prašau jus išeiti.
       Senė nejuda. Aš pasilenkiu ir pažvelgiu senei į veidą. Jos burna praverta ir iš burnos styro išlindęs dirbtinis žandikaulis. Ir staiga man tampa viskas aišku: senė numirė.
       Mane apima baisus nevilties jausmas. Kodėl ji numirė mano kambaryje? Aš negaliu pakęsti numirėlių. O dabar tąsykis su šita dvėseliena, eik šnekėtis su kiemsargiu ir namų valdytoju, aiškink jiems, kodėl šita senė atsirado pas mane. Aš su neapykanta pažiūrėjau į senę. O gal ji ir nenumirė? Čiupinėju jos kaktą. Kakta šalta. Ranka taip pat. Tai ką gi man daryti?
       Užsirūkau pypkę ir sėduosi ant kušetės. Beprotiškas pyktis sukyla manyje.
       – Tai šlykštynė, – sakau garsiai.
       Negyva senė kaip maišas sėdi mano krėsle. Dantys kyšo iš jos burnos. Ji panaši į negyvą arklį.
       – Bjaurus vaizdas, – sakau aš, bet uždengti senės laikraščiu negaliu, nes maža kas gali atsitikti po laikraščiu.
       Už sienos girdėti judėjimas: tai keliasi mano kaimynas, garvežio mašinistas. To dar betrūko, kad jis užuostų, jog mano kambaryje sėdi negyva senė! Aš įsiklausau į kaimyno žingsnius. Ko jis delsia? Jau pusė šešių. Jam jau seniai metas išeiti. Dieve mano! Jis rengiasi gerti arbatą! Aš girdžiu, kaip už sienos ūžia primusas. Ak, greičiau išeitų šitas prakeiktas mašinistas!
       Užsikeliu kojas ant kušetės ir guliu. Praeina aštuonios minutės, bet kaimyno arbata dar neišvirusi ir primusas ūžia. Aš užmerkiu akis ir snaudžiu.
       Sapnuoju, kad kaimynas išėjo ir aš drauge su juo išeinu į laiptinę ir užtrenkiu duris su prancūziška spyna. Rakto aš neturiu ir negaliu patekti atgal į butą. Reikia skambinti ir žadinti kitus gyventojus, o tai jau visai blogai. Aš stoviu laiptų aikštelėje ir galvoju, ką man daryti, ir staiga matau, kad neturiu rankų. Palenkiu galvą, kad geriau matyčiau, ar turiu rankas, ir matau, kad vienoje pusėje vietoj rankos man kyšo peilis, o kitoje pusėje – šakutė.
       – Štai, – sakau aš Sakerdonui Michailovičiui, kuris sėdi kažkodėl čia pat ant sulankstomosios kėdės. – Štai matote, kokios mano rankos?
       O Sakerdonas Michailovičius sėdi tylėdamas, ir aš matau, kad tai netikras Sakerdonas Michailovičius, o molinis.
       Tuomet aš nubundu ir išsyk suprantu, kad guliu savo kambaryje ant kušetės, o prie lango krėsle sėdi mirusi senė.
       Aš greitai pasuku į ją galvą. Senės krėsle nėra. Žiūriu į tuščią krėslą, ir laukinis džiaugsmas užplūsta mane. Vadinasi, visa tai buvo sapnas. Bet kada gi jis prasidėjo? Ar senė vakar buvo atėjusi į mano kambarį? Gal tai irgi buvo sapnas? Aš vakar grįžau namo, nes buvau užmiršęs išjungti elektrinę krosnelę. Bet galbūt ir tai buvo sapnas? Šiaip ar taip, gerai, kad mano kambaryje nėra mirusios senės ir, vadinasi, nereikia eiti pas namų valdytoją ir tąsytis su lavonu!
       Vis dėlto kiekgi laiko aš miegojau? Pažiūrėjau į laikrodį: pusė dešimtos, turbūt ryto.
       Viešpatie! Ko tiktai nesusapnuoji!
       Aš nukėliau kojas nuo kušetės, norėdamas atsistoti, ir staiga pamačiau mirusią senę, gulinčią ant grindų už stalo, palei krėslą. Ji gulėjo veidu į viršų, ir dirbtinis žandikaulis, iššokęs iš burnos, buvo vienu dantimi įsisiurbęs senei į šnervę. Rankos palindusios po liemeniu ir jų nematyti, o iš po užvirtusios suknelės kyšo kaulėtos kojos, apmautos baltomis nešvariomis vilnonėmis kojinėmis.
       – Šlykštynė! – šūktelėjau aš ir pribėgęs prie senės spyriau jai batu į pasmakrę.
       Dirbtinis žandikaulis nulėkė į kampą. Norėjau spirti senei dar sykį, bet pabijojau, kad ant kūno neliktų žymių, nes tuomet dar nuspręs, kad tai aš ją užmušiau.
       Pasitraukiau nuo senės, atsisėdau ant kušetės ir užsirūkiau pypkę. Taip praėjo apie dvidešimt minučių. Dabar man tapo aišku, kad byla vis tiek pateks į kriminalinį skyrių ir per tardymo painiavą būsiu apkaltintas žmogžudyste. Padėtis labai rimta, o čia dar tas smūgis batu.
       Aš vėl priėjau prie senės, pasilenkiau ir ėmiau apžiūrinėti jos veidą. Ant smakro buvo maža juoda dėmelė. Ne, negalima prikibti. Maža kas? Gal senė dar gyva būdama į ką nors trenkėsi? Aš truputį apsiraminu ir imu vaikščioti po kambarį rūkydamas pypkę ir apmąstydamas savo padėtį.
       Vaikštau po kambarį ir vis labiau ir labiau imu jausti alkį. Iš alkio imu netgi drebėti. Dar sykį apžiūriu spintelę, kur laikau savo maisto produktus, bet nieko nerandu, tik cukraus gabalėlį.
       Išsitraukiu piniginę ir skaičiuoju pinigus. Vienuolika rublių. Vadinasi, galiu nusipirkti kumpinės dešros ir duonos ir dar liks tabakui.

       Pasitaisau per naktį nusisukusį kaklaryšį, paimu laikrodį, apsivelku striukę, išeinu į koridorių, kruopščiai užrakinu savo kambario duris, įsidedu raktą į kišenę ir išeinu į gatvę. Reikia pirmiausia pavalgyti, tuomet mintys bus aiškesnės ir tuomet aš ką nors darysiu su šita dvėseliena.
       Einant į parduotuvę man dingteli: gal užeiti pas Sakerdoną Michailovičių ir papasakoti jam viską, gal dviese mes greičiau sugalvosime, ką daryti. Bet aš tuojau pat atmetu šią mintį, nes kai kuriuos dalykus reikia atlikti vienam, be liudytojų.
       Parduotuvėje nebuvo kumpinės dešros, tad nusipirkau puskilogramį sardelių. Tabako taip pat nebuvo. Tuomet nuėjau į duonos parduotuvę.
       Duonos parduotuvėje buvo daug liaudies, ir prie kasos stovėjo ilga eilė. Aš iš karto paniurau, bet vis dėlto į eilę atsistojau. Eilė judėjo labai lėtai, o paskui ir visai sustojo, nes prie kasos įvyko kažkoks skandalas.
       Aš vaizdavau, kad nieko nepastebiu, ir žiūrėjau į nugarą jaunai damutei, kuri stovėjo eilėje priešais mane. Damutė, matyt, buvo labai smalsi: ji tiesė kakliuką čia į dešinę, čia į kairę ir nuolatos stypčiojo, kad geriau matytų, kas dedasi prie kasos. Pagaliau ji atsisuko į mane ir paklausė:
       – Jūs nežinote, kas ten darosi?
       – Atleiskite, nežinau, – pasakiau aš kiek galima šalčiau.
       Damutė pasisukiojo į visas puses ir pagaliau vėl kreipėsi į mane:
       – Ar jūs negalėtumėte nueiti ir išsiaiškinti, kas ten vyksta?
       – Atleiskite, manęs tai nė kiek nedomina, – atsakiau aš dar šalčiau.
       – Kaip nedomina? – šūktelėjo damutė. – Juk jūs pats dėl to gaištate eilėje!
       Aš nieko neatsakiau ir tik nežymiai linktelėjau. Damutė įdėmiai pasižiūrėjo į mane.
       – Tai, žinoma, ne vyriškas užsiėmimas stovėti eilėse duonos, – pasakė ji. – Man jūsų gaila, kad turite čia stovėti. Jūs tikriausiai nevedęs?
       – Taip, nevedęs! – atsakiau aš, šiek tiek išmuštas iš pusiausvyros, bet iš inercijos ir toliau atsakinėjau pakankamai šaltai ir drauge šiek tiek linkčiodamas.
       Damutė dar sykį apžiūrėjo mane nuo galvos iki kojų ir staiga pirštu palietusi mano rankovę pasakė:
       – Leiskite, aš nupirksiu, ko jums reikia, o jūs palaukite manęs gatvėje.
Aš visiškai sutrikau.
       – Dėkoju jums, – pasakiau. – Jūs labai maloni, bet, tiesą sakant, galiu ir pats.
       – Ne, ne, – pasakė damutė, – keliaukite į gatvę. Ko jūs norėjote nusipirkti?
       – Matote, – pasakiau aš, – norėjau nusipirkti puskilogramį juodos duonos, bet tiktai forminės, tos, kuri pigesnė. Man ji labiau patinka.
       – Na ir gerai, – pasakė damutė. – O dabar eikite. Aš nupirksiu, o atsiskaitysime vėliau.
Ir ji netgi lengvai kumštelėjo mane alkūne.
       Aš išėjau iš duonos parduotuvės ir atsistojau prie pat durų. Pavasario saulė šviečia tiesiai į veidą. Užsirūkau pypkę. Kokia miela damutė! Dabar tai taip reta. Aš stoviu, raukausi nuo saulės, rūkau pypkę ir galvoju apie mielą damutę. Juk jos akutės šviesiai rusvos. Tiesiog nuostabu, kokia ji puiki!
       – Jūs rūkote pypkę? – girdžiu balsą šalia savęs. Mieloji damutė duoda man duoną.
       – O, be galo jums dėkingas, – sakau aš, imdamas duoną.
       – O jūs rūkote pypkę! Tai man baisiai patinka, – sako mieloji damutė.
       Ir tarp mūsų vyksta toks pokalbis:

       Ji: Vadinasi, jūs pats einate duonos/
       Aš: Ne tik duonos, aš viską pats perkuosi.
       Ji: O kurgi jūs pietaujate?
       Aš: Paprastai aš pats darausi pietus. O kartais valgau alinėje.
       Ji: Jus mėgstate alų?
       Aš: Ne, labiau mėgstu degtinę.
       Ji: Aš taip pat mėgstu degtinę.
       Aš: Jūs mėgstate degtinę? Kaip tai gerai! Norėčiau kada nors drauge su jumis išgerti.
       Ji: Ir aš norėčiau išgerti su jumis degtinės.
       Aš: Atleiskite, ar galima jūsų paklausti vieno dalyko?
       Ji (smarkiai paraudusi): Žinoma, klauskite.
       Aš: Gerai, aš jūsų paklausiu. Jūs tikite Dievą?
       Ji (nustebusi): Dievą? Taip, žinoma.
       Aš: O ką jūs pasakytumėte, jeigu dabar mes nusipirktume degtinės ir eitume pas mane. Aš gyvenu čia šalimais.
       Ji (akiplėšiškai): Na ką gi, aš sutinku.
       Aš: Tuomet eime.

       Mes užeiname į parduotuvę, ir aš nuperku puslitrį degtinės. Daugiau pinigų neturiu, tiktai kažkokia smulkmė. Mes visą laiką šnekamės apie įvairius dalykus, ir staiga aš prisimenu, kad mano kambaryje ant grindų guli negyva senė.
       Atsisuku į savo naująją pažįstamąją: ji stovi prie prekystalio ir apžiūrinėja stiklainius su uogiene. Aš atsargiai nusigaunu prie durų ir išeinu iš parduotuvės. Kaip tik priešais parduotuvę sustoja tramvajus. Įšoku į tramvajų netgi nepažiūrėjęs į jo numerį. Michailovo gatvėje aš išlipu ir einu pas Sakerdoną Michailovičių. Aš turiu butelį degtinės, sardelių ir duonos.
       Sakerdonas Michailovičius duris atidarė pats. Jis vilkėjo chalatu, užsimestu ant nuogo kūno, avėjo rusiškais batais nupjautais aulais ir kailine ausine kepure, bet ausinės buvo pakeltos ir surištos ant pakaušio kaspinu.
       – Labai džiaugiuosi, – pasakė Sakerdonas Michailovičius, pamatęs mane.
       – Aš neatitraukiau jūsų nuo darbo? – paklausiau.
       – Ne, ne, – pasakė Sakerdonas Michailovičius. – Aš nieko neveikiau, tiesiog sėdėjau ant grindų.
       – Matote, – pasakiau Sakerdonui Michailovičiui, – aš pas jus atėjau su degtine ir užkanda. Jeigu jūs nieko prieš, išgerkime.
       – Labai gerai, – pasakė Sakerdonas Michailovičius. – Prašau vidun.
       Mes nuėjome į jo kambarį. Aš atkimšau degtinės butelį, o Sakerdonas Michailovičius ant stalo pastatė dvi taureles ir lėkštę virtos mėsos.
       – Aš turiu sardelių, – pasakiau. – Kaip mes jas valgysime: žalias ar virsime?
       – Mes jas virsime, – pasakė Sakerdonas Michailovičius, –o kol jos virs, gersime degtinę, užkąsdami virta mėsa. Ji iš sriubos, nuostabi virta mėsa!
       Sakerdonas Michailovičius užkaitė ant žibalinės puodą, ir mes sėdome gerti degtinės.
       – Degtinę gerti sveika, – kalbėjo Sakerdonas Michailovičius, pripildamas taureles. – Mečnikovas rašė, kad degtinė sveikiau už duoną, o duona – tai tiktai šiaudai, kurie pūva mūsų skrandžiuose.
       – Į jūsų sveikatą! – pasakiau aš, susidauždamas su Sakerdonu Michailovičiumi.
       Mes išgėrėme ir užkandome šaltos mėsos.
       – Skanu, – pasakė Sakerdonas Michailovičius. Bet tą akimirką kambaryje kažkas šaižiai spragtelėjo.
       – Kas tai? – paklausiau aš.
       Mes sėdėjome tylėdami ir klausėmės. Staiga spragtelėjo dar sykį. Sakerdonas Michailovičius pašoko nuo kėdės ir pribėgęs prie lango nutraukė užuolaidą.
       – Ką jūs darote? – šūktelėjau aš.
       Bet Sakerdonas Michailovičius man neatsakęs puolė prie žibalinės, stvėrė užuolaida puodą ir pastatė jį ant grindų.
       – Velniai griebtų! – pasakė Sakerdonas Michailovičius. –Užmiršau į puodą įpilti vandens, o puodas emaliuotas ir emalė atšoko.
       – Viskas aišku, – pasakiau aš, linksėdamas galva.
       Mes vėl susėdome prie stalo.
       – Velniai jų nematė, – pasakė Sakerdonas Michailovičius, – valgysime sardeles šaltas.
       – Aš baisiai noriu valgyti, – pasakiau.
       – Valgykite, – pasakė Sakerdonas Michailovičius, pastumdamas man sardeles.
       – Juk paskutinį sykį valgiau vakar, su jumis rūsiuke, ir nuo to laiko dar nieko nevalgiau, – pasakiau.
       – Taip, taip, taip, – pasakė Sakerdonas Michailovičius.
       – Aš visą laiką rašiau, – pasakiau aš.
       – Velniai griebtų! – utriruodamas šūktelėjo Sakerdonas Michailovičius. – Malonu priešais save matyti genijų.
       – O kaipgi! – pasakiau aš.
       – Daug, ko gero, prikeverzojot? – paklausė Sakerdonas Michailovičius.
       – Taip, – pasakiau aš, – prirašiau begalę popieriaus.
       – Už mūsų dienų genijų, – pasakė Sakerdonas Michailovičius, pakeldamas taurelę.
       Mudu išgėrėme, Sakerdonas Michailovičius valgė virtą mėsą, o aš – sardeles. Suvalgęs keturias sardeles, užsirūkiau pypkę ir pasakiau:
       – Žinote, aš pas jus atėjau, gelbėdamasis nuo persekiojimo.
       – Kas gi jus persekiojo? – paklausė Sakerdonas Michailovičius.
       – Dama, – pasakiau aš. Kadangi Sakerdonas Michailovičius nieko manęs nepaklausė, tiktai tylėdamas pripylė taureles degtinės, tai aš kalbėjau toliau:
       – Aš su ja susipažinau duonos parduotuvėje ir iš karto įsimylėjau.
       – Daili? – paklausė Sakerdonas Michailovičius.
       – Taip, – pasakiau aš, – mano skonio.
       Mudu išgėrėme ir aš pasakojau toliau:
       – Ji sutiko eiti pas mane gerti degtinės. Užsukome į parduotuvę, bet iš parduotuvės man teko slapta sprukti.
       – Trūko pinigų? – paklausė Sakerdonas Michailovičius.
       – Ne, pinigų kaip tik užteko, – pasakiau aš, – bet prisiminiau, kad negaliu jos įsileisti į savo kambarį.
       – O ką, jūsų kambaryje buvo kita dama? – paklausė Sakerdonas Michailovičius.
       – Taip, jeigu norite, mano kambaryje yra kita dama, – pasakiau šypsodamasis. – Dabar į savo kambarį aš negaliu nieko įleisti.
       – Veskite. Kviesite mane pietų, – pasakė Sakerdonas Michailovičius.
       – Na, ko jūs vis norite mane apvesdinti? – pasakiau aš.
       – O ką? – pasakė Sakerdonas Michailovičius, pripildamas taureles. – Už jūsų sėkmę!
       Mes išgėrėme. Matyt, degtinė ėmė mus veikti. Sakerdonas Michailovičius nusiėmė savo kailinę ausinę kepurę ir nusviedė ją ant lovos. Aš atsistojau ir pavaikščiojau po kambarį, jau šiek tiek jausdamas svaigulį.
       – Koks jūsų požiūris į numirėlius? – paklausiau aš Sakerdoną Michailovičių.
       – Visiškai neigiamas, – pasakė Sakerdonas Michailovičius. – Aš jų bijau.
       – Taip, aš irgi negaliu pakęsti numirėlių, – pasakiau. – Pasipainiotų man numirėlis, ir jeigu jis nebūtų man giminė, tai, ko gero, spirčiau jam.
       – Nereikia spardyti negyvėlių, – pasakė Sakerdonas Michailovičius.
       – O aš spirčiau jam batu tiesiai į snukį, – pasakiau. – Negaliu pakęsti numirėlių ir vaikų.
       – Taip, vaikai – šlykštynė, – sutiko Sakerdonas Michailovičius.
       – O kas, jūsų manymu, blogiau: numirėliai ar vaikai? –paklausiau aš.
       – Vaikai, ko gero, blogiau, jie dažniau mums trukdo. O numirėliai vis dėlto nesibrauna į mūsų gyvenimą, – pasakė Sakerdonas Michailovičius.
       – Braunasi! – šūktelėjau aš ir tuojau pat nutilau.
       Sakerdonas Michailovičius atidžiai pasižiūrėjo į mane.
       – Dar norite degtinės? – paklausė jis.
       – Ne, – pasakiau aš, bet susigriebęs pridūriau: – Ne, ačiū, aš nebenoriu.
       Priėjau ir vėl atsisėdau prie stalo. Kurį laiką mes tylėjome.
       – Noriu jūsų paklausti, – pagaliau sakau aš. – Jūs tikite Dievą?
       Skersai Sakerdono Michailovičiaus kaktos atsiranda raukšlė, ir jis sako:
       – Esti nepadorių poelgių. Nepadoru prašyti žmogaus paskolinti penkiasdešimt rublių, jeigu jūs matėte, kaip jis ką tik įsidėjo į kišenę du šimtus. Jo reikalas: duoti jums pinigų ar ne, ir pats patogiausias ir maloniausias būdas neduoti – tai pameluoti, kad pinigų neturi. Bet jūs matėte, kad žmogus pinigų turi, ir šitaip neleidote jam paprastai ir maloniai jums neduoti. Jūs neleidote jam pasirinkti, o tai kiaulystė. Tai nepadorus ir netaktiškas poelgis. O klausti žmogų: „Ar jūs tikite Dievą?“ – taip pat netaktiškas ir nepadorus poelgis.
       – Na, – pasakiau aš, – čia jau nėra nieko bendra.
       – O aš ir nelyginu, – pasakė Sakerdonas Michailovičius.
       – Na, gerai, – pasakiau aš, – palikim tai. Tiktai atleiskite man, kad daviau jums tokį nepadorų ir netaktišką klausimą.
       – Prašom, – pasakė Sakerdonas Michailovičius. – Juk aš paprasčiausiai jums neatsakiau.
       – Aš taip pat neatsakyčiau, – pasakiau, – bet tiktai dėl kitos priežasties.
       – Dėl kokios? – vangiai paklausė Sakerdonas Michailovičius.
       – Matote, – pasakiau aš, – mano galva, nėra tikinčių arba netikinčių žmonių. Yra tiktai norintys tikėti ir norintys netikėti.
       – Vadinasi, tie, kurie nori netikėti, jau kažkuo tiki? – pasakė Sakerdonas Michailovičius. – O tie, kurie nori tikėti, jau iš anksto netiki niekuo?
       – Gal ir taip, – pasakiau aš. – Nežinau.
       – O tiki arba netiki ką? Dievą? – paklausė Sakerdonas Michailovičius.
       – Ne, – tariau aš, – nemirtingumą.
       – Tuomet kodėl gi jūs klausėte manęs, ar aš tikiu Dievą?
       – Paprasčiausiai dėl to, kad klausti: „Ar jūs tikite nemirtingumą?“ – kažkaip kvailai skamba, – pasakiau Sakerdonui Michailovičiui ir atsistojau.
       – Ką, jūs išeinate? – paklausė Sakerdonas Michailovičius.
       – Taip, – pasakiau aš, – man metas.
       – O kaipgi degtinė? – pasakė Sakerdonas Michailovičius. — Juk ir teliko tik po taurelę.
       – Na, pabaikim, – pasakiau aš.
       Mes pabaigėme degtinę ir užkandome virtos mėsos likučiais.
       – O dabar turiu eiti, – pasakiau aš.
       – Iki pasimatymo, – pasakė Sakerdonas Michailovičius, lydėdamas mane pro virtuvę laiptų link. – Ačiū už vaišes.
       – Ačiū jums, – pasakiau aš, – iki pasimatymo.
       Ir išėjau.
       Likęs vienas, Sakerdonas Michailovičius nukraustė stalą, įmetė į spintą tuščią degtinės butelį, ant galvos užsidėjo kailinę ausinę kepurę ir atsisėdo prie lango ant grindų. Sakerdonas Michailovičius rankas susidėjo už nugaros, ir jų nebuvo matyti. O iš po užsivertusio chalato stirksojo nuogos kaulėtos kojos, apautos rusiškais batais su nupjautais aulais.

       Aš ėjau Nevos prospektu, pasinėręs į savo mintis. Man reikia tuojau pat nueiti pas namų valdytoją ir viską jam papasakoti. O susitvarkęs su sene, aš ištisas dienas stovėsiu prie duonos parduotuvės, kol susitiksiu tą mielą damutę. Juk aš likau jai skolingas už duoną 48 kap. Turiu puikią dingstį jos ieškoti. Išgertoji degtinė dar tebeveikė, ir atrodė, kad viskas klostosi gerai ir paprastai.
       Fontankos gatvėje priėjau prie kiosko ir už likusią smulkmę išgėriau bokalą duonos giros. Gira buvo bloga ir rūgšti, ir toliau ėjau su bjauriu skoniu burnoje.
       Prie Liteinos kampo kažkoks girtas susverdėjęs stumtelėjo mane. Gerai, kad neturiu revolverio: būčiau nušovęs jį čia pat vietoje.
       Iki pat namų ėjau, ko gero, pykčio perkreiptu veidu. Šiaip ar taip, beveik visi sutiktieji atsisukdavo į mane.
       Aš įėjau į namų kontorą. Ant stalo sėdėjo žemaūgė, nešvari, riestanosė, kumpa ir šviesiaplaukė mergšė ir žiūrėdama į veidrodėlį dažėsi lūpas.
       – O kur namų valdytojas? – paklausiau.
       Mergšė tylėjo, tebesidažydama lūpas.
       – Kur namų valdytojas? – pakartojau aš griežtai.
       – Bus rytoj, ne šiandien, – atsakė nešvari, riestanosė, kumpa ir šviesiaplaukė mergšė.
       Išėjau į gatvę. Kita puse ėjo invalidas su dirbtine koja ir garsiai bilsnojo savo koja ir lazda. Šešetas berniūkščių bėgo paskui invalidą, mėgdžiodami jo eiseną.
       Įsukau pro lauko duris ir ėmiau lipti laiptais. Antrame aukšte sustojau, bjauri mintis atėjo man į galvą: juk senė turi pradėti gesti. Aš neuždariau lango, o sako, kad esant praviram langui numirėliai genda greičiau. Tai bent kvailystė! Ir tas velnio neštas namų valdytojas bus tik rytoj! Aš neapsispręsdamas pastovėjau keletą minučių ir vėl ėmiau lipti.
       Prie savo buto durų vėl sustojau. Gal eiti prie duonos parduotuvės ir ten laukti tos mielos damutės? Aš jos maldaučiau priimti mane pas save dviem arba trims naktims. Bet tuomet prisiminiau, kad šiandien ji jau nusipirko duonos ir, vadinasi, į duonos parduotuvę nebeateis. Ir apskritai iš to nieko neišeitų.
       Atrakinau duris ir įėjau į koridorių. Koridoriaus gale degė šviesa, ir Marja Vasiljevna, rankoje laikydama kažkokį skudurą, valė jį kitu skuduru. Pamačiusi mane, Marja Vasiljevna šūktelėjo:
       –Jūsų ieškojo kaškokš šeniš!
       – Koks senis? – pasakiau aš.
       – Nešinau, – atsakė Marja Vasiljevna.
       – Kada tai buvo? – paklausiau aš.
       – Irgi nešinau, – pasakė Marja Vasiljevna.
       – Su seniu kalbėjotės jūs? – paklausiau aš Marją Vasiljevną.
       – Aš, – atsakė Marja Vasiljevna.
       – Tai kaipgi jūs nežinote, kada tai buvo? – pasakiau aš.
       – Gal prieš porą valandų, – pasakė Marja Vasiljevna.
       – O kaip tas senis atrodė? – paklausiau aš.
       – Irgi nešinau, – pasakė Marja Vasiljevna ir nuėjo į virtuvę.
       Aš nuėjau prie savo kambario.
       „O jeigu, – pagalvojau aš, – senė dingo. Įeisiu į kambarį, o senės nėra. Dieve mano! Nejaugi nebūna stebuklų?!“
       Atrakinau duris ir ėmiau jas lėtai daryti. Gal taip tik pasirodė, bet man į veidą tvokstelėjo šleikštus prasidėjusio gedimo kvapas. Aš žvilgtelėjau pro pravertas duris ir sustingau. Senė keturpėsčia lėtai šliaužė į mane.
       Šaukdamas užtrenkiau duris, pasukau raktą ir atšokau prie kitos sienos.
       Koridoriuje pasirodė Marja Vasiljevna.
       – Jūs mane kvietėte? – paklausė ji.
       Aš taip drebėjau, kad nieko negalėjau atsakyti, ir tiktai neigdamas papurčiau galvą. Marja Vasiljevna priėjo arčiau.
       – Jūs su kaškuo kalbėjotės, – pasakė ji.
       Aš vėl papurčiau galvą.
       – Beprotiš, – pasakė Marja Vasiljevna ir vėl nuėjo į virtuvę, keletą sykių atsigręždama į mane.
       „Taip stovėti negalima. Taip stovėti negalima“, – kartojau mintyse. Ši frazė pati savaime susidėliojo kažkur mano viduje. Aš ją kartojau, kol ji pasiekė mano sąmonę.
       – Taigi, taip stovėti negalima, – pasakiau sau, bet tebestovėjau kaip paralyžiuotas. Atsitiko kažkas siaubinga, bet teks padaryti kažką galbūt dar siaubingesnio nei tai, kas jau įvyko. Viesulas blaškė mano mintis, ir aš temačiau piktas mirusios senės akis, kai ji keturpėsčia lėtai šliaužė į mane.
       Įsiveržti į kambarį ir sutrupinti šitos senės kaukolę. Štai ką reikia padaryti! Aš netgi akimis paieškojau ir likau patenkintas, pamatęs kroketo plaktuką, jau daugelį metų nežinia kam stovintį koridoriaus kampe. Stverti plaktuką, įsiveržti į kambarį ir pokšt!
       Drebulys dar nesiliovė. Aš stovėjau nuo vidinio šalčio pakeltais pečiais. Mano mintys šokinėjo, painiojosi, grįždavo į pradinį tašką, užgriebdavo naujas sritis, o aš stovėjau ir klausiausi savo minčių, ir buvau tarsi šalia jų, ir buvau tarsi ne jų vadas.
       – Numirėliai, – aiškino man mano paties mintys, – prasta liaudis. Be reikalo juos vadina numirėliais, jie labiau nenurimėliai. Juos reikia oi kaip stebėti. Paklauskite bet kurį lavoninės sargą. Kam, jūs manote, jis tenai paskirtas? Tiktai dėl vieno: stebėti, kad numirėliai neiššliaužiotų. Šia prasme būna įdomių nutikimų. Vienas numirėlis, kol vadovybės įsakytas sargas prausėsi pirtyje, iššliaužė iš lavoninės, įšliaužė į dezinfekcijos kamerą ir ten suvalgė krūvą baltinių. Dezinfektoriai atsakančiai prilupo šitą numirėlį, bet už sugadintus baltinius jiems teko sumokėti iš savo kišenės. O kitas numirėlis įšliaužė į gimdyvių palatą ir taip jas išgąsdino, kad viena tuojau pat pagimdė nelaikšį kūdikį, o numirėlis puolė nelaikšį vaisių ir ėmė jį čepsėdamas ryti. O kai viena drąsi slaugė trenkė numirėliui per nugarą kėdute, tai jis slaugei įkando į koją, ir ji, užsikrėtusi lavono nuodais, greitai numirė. Taip, numirėliai – prasta liaudis, ir prie jų reikia nuolat budėti.
       – Stop! – pasakiau aš savo paties mintims. – jūs šnekate nesąmones. Numirėliai nejuda.
       – Gerai, – pasakė man mano paties mintys, – tuomet įeik į savo kambarį, kur, anot tavęs, yra nejudantis numirėlis.
       Manyje sukilo netikėtas užsispyrimas.
       – Ir įeisiu! – ryžtingai pasakiau savo paties mintims.
       – Pamėgink! – pašaipiai pasakė man mano paties mintys.
       Ši pašaipa galutinai mane įsiutino. Stvėriau kroketo plaktuką ir puoliau prie durų.
       – Palauk! – sušuko man mano paties mintys. Bet aš jau pasukau raktą ir atlapojau duris.
       Senė gulėjo prie slenksčio, veidu įsikniaubusi į grindis.
       Aš stovėjau pasirengęs su iškeltu kroketo plaktuku. Senė nejudėjo.
       Drebulys liovėsi, ir mano mintys buvo aiškios bei tikslios. Aš buvau jų vadas.
       – Pirmiausia uždaryti duris! – įsakiau pats sau.
Ištraukiau raktą iš išorinės durų pusės ir įkišau jį iš vidinės. Tai atlikau kaire ranka, o dešine laikiau kroketo plaktuką ir nė akimirką nenuleidau akių nuo senės. Užrakinau duris ir atsargiai peržengęs per senę išėjau į kambario vidurį.
       – Dabar aš su tavim atsiskaitysiu, – pasakiau. Man kilo planas, kokio paprastai griebiasi žmogžudžiai iš kriminalinių romanų ir laikraštinių įvykių; aš tiesiog norėjau įkišti senę į lagaminą, nuvežti ją už miesto ir nuskandinti pelkėje. Žinojau vieną tokią vietą.
       Lagaminas gulėjo po mano kušete. Ištraukiau jį ir atidariau. Jame buvo šiek tiek daiktų: keletas knygų, sena fetrinė skrybėlė ir suplyšę baltiniai. Visa tai iškroviau ant kušetės.
       Tuo metu garsiai trinktelėjo lauko durys, ir man pasirodė, kad senė krūptelėjo.
       Akimirksniu pašokau ir stvėriau kroketo plaktuką.
       Senė guli ramiai. Aš stoviu ir klausausi. Tai sugrįžo mašinistas, aš girdžiu, kaip jis vaikšto savo kambaryje. Štai jis eina koridoriumi į virtuvę. Jeigu Marja Vasiljevna papasakos jam apie mano išprotėjimą, bus negerai. Kokia velniava! Reikia ir man eiti į virtuvę ir savo išvaizda nuraminti juos.
Aš vėl peržengiau senę, pastačiau plaktuką prie pat durų, kad grįžęs atgal galėčiau neįeidamas į kambarį vėl turėti jį rankose, ir išėjau į koridorių. Iš virtuvės sklido balsai, bet žodžių nebuvo girdėti. Aš privėriau savo kambario duris ir atsargiai nuėjau į virtuvę: norėjau sužinoti, apie ką Marja Vasiljevna kalbasi su mašinistu. Koridorių perėjau greitai, o prie virtuvės sulėtinau žingsnį. Kalbėjo mašinistas, tikriausiai pasakojo apie kažką, kas jam nutiko darbe.
       Aš įėjau. Mašinistas stovėjo laikydamas rankšluostį, o Marja Vasiljevna sėdėjo ant kėdutės ir klausėsi. Pamatęs mane, mašinistas man mostelėjo ranka.
       – Sveiki, sveiki, Matvejau Filipovičiau, – pasakiau jam ir nuėjau į vonią. Kol kas viskas buvo ramu. Marja Vasiljevna priprato prie mano keistenybių ir šį pastarąjį nutikimą galėjo jau ir užmiršti.
Staiga man toptelėjo: aš neužrakinau durų. O ką, jeigu senė iššliauš iš kambario?
Puoliau atgal, bet laiku susigriebiau ir, kad neišgąsdinčiau gyventojų, per virtuvę perėjau ramiu žingsniu.
       Marja Vasiljevna beldė pirštu į virtuvės stalą ir sakė mašinistui:
       – Nuoštabu! Tai nuoštabu! Aš irgi būšiau švilpuši!
       Apmirusia širdimi išėjau į koridorių ir tuojau pat vos ne bėgte leidausi prie savo kambario.
Išorėje viskas buvo ramu. Priėjau prie durų ir pravėręs jas žvilgtelėjau į kambarį. Senė kaip ir anksčiau gulėjo veidu įsikniaubusi į grindis. Kroketo plaktukas stovėjo prie durų ankstesnėje vietoje. Aš paėmiau jį, įėjau į kambarį ir užsirakinau. Taip, kambaryje aiškiausiai dvokė lavonu. Peržengiau per senę, priėjau prie lango ir atsisėdau į krėslą. Kad tik man nepasidarytų bloga nuo šio, kol kas nors ir silpno, bet vis dėlto nepakenčiamo kvapo. Užsirūkiau pypkę. Mane šiek tiek pykino ir truputį skaudėjo pilvą.
       Tai ko gi aš taip sėdžiu? Reikia greičiau veikti, kol ši senė visiškai nepašvinko. Bet kad ir kas būtų, į lagaminą ją kišti reikia atsargiai, nes kaip tik tuo metu ji ir gali griebti mane už piršto. O paskui mirk nuo lavono užkrėtimo – nuolankiai dėkoju!
       – Šit kaip! – šūktelėjau aš staiga. – Norėčiau pasiteirauti: kuo jūs man įkąsite? Jūsų dantukai anava kur!
       Susiriečiau krėsle ir pažvelgiau į kampą kitoje pusėje lango, kur, mano nuomone, turėjo būti dirbtinis senės žandikaulis. Bet žandikaulio ten nebuvo.
       Aš susimąsčiau: gal negyva senė šliaužiojo po mano kambarį, ieškodama savo dantų? Gal netgi surado juos ir įsistatė atgal į burną?
       Aš paėmiau kroketo plaktuką ir panaršiau juo kampe. Ne, žandikaulis dingo. Tuomet išėmiau iš komodos storą medvilninę paklodę ir priėjau prie senės. Kroketo plaktuką laikiau paruoštą dešinėje rankoje, o kaire aš laikiau medvilninę paklodę.
       Pasidygėtiną baimę kėlė ši negyva senė. Kilstelėjau plaktuku jos galvą: burna buvo pravira, akys užvirtusios į viršų, o po visą smakrą, kur aš spyriau jai batu, išplitusi didelė juoda dėmė. Pažiūrėjau senei į burną, ne, ji nesurado savo žandikaulio. Paleidau galvą. Galva nusviro ir trinktelėjo į grindis.
Tuomet ant grindų paklojau medvilninę paklodę ir pritraukiau ją prie pat senės. Paskui koja ir kroketo plaktuku apverčiau senę per kairįjį šoną ant nugaros. Dabar ji gulėjo ant paklodės. Senės kojos buvo sulenktos per kelius, o kumščiai prispausti prie pečių. Atrodė, kad gulinti ant nugaros senė kaip katė pasiruošusi gintis nuo ją puolančio erelio. Greičiau lauk šitą maitą!
       Suvyniojau senę į storą paklodę ir pakėliau ant rankų. Ji pasirodė lengvesnė, nei maniau. Įdėjau ją į lagaminą ir pamėginau uždaryti dangtį. Čia tikėjausi visokių sunkumų, bet dangtis užsidarė palyginti lengvai. Spragtelėjau lagamino spynelėmis ir atsitiesiau.
       Lagaminas stovi priešais mane, atrodo visai padoriai, tarsi jame būtų baltiniai ir knygos. Paėmiau už rankenos ir pamėginau pakelti. Taip, jis buvo, žinoma, sunkus, bet nepernelyg, aš lengvai galėjau jį nunešti iki tramvajaus.
       Pažvelgiau į laikrodį: dvidešimt minučių šeštos. Tas gerai. Atsisėdau į krėslą truputį atsipūsti ir surūkyti pypkės.
       Matyt, sardelės, kurių šiandieną valgiau, buvo nelabai tikusios, nes pilvą man skaudėjo vis smarkiau. O gal tai dėl to, kad valgiau jas nevirtas? O gal skausmas pilve vien tik dėl nervų.
       Aš sėdžiu ir rūkau. Ir minutės vejasi minutes.
       Pavasario saulė šviečia pro langą, ir aš markstausi nuo jos spindulių. Štai ji slepiasi už priešais stovinčio namo kamino, ir kamino šešėlis sliuogia stogu, perlekia gatvę ir gula man ant veido. Aš prisimenu, kaip vakar šiuo metu sėdėjau ir rašiau apysaką. Štai ji: languotas popierius, ir jame užrašas smulkiu raštu: „Stebukladarys buvo aukšto ūgio.“
       Pažvelgiau pro langą. Gatve ėjo invalidas su dirbtine koja ir garsiai bilsnojo savo koja ir lazda. Du darbininkai ir senė kartu su jais nusitvėrę už šonų kvatojosi iš juokingos invalido eisenos.
       Aš atsistojau. Metas! Metas keliauti! Metas vežti senę į pelkę! Tik dar reikia pasiskolinti iš mašinisto pinigų.
       Išėjau į koridorių ir priėjau prie jo durų.
       – Matvejau Filipovičiau, jūs namie? – paklausiau aš.
       – Namie, – atsakė mašinistas.
       – Tuomet atleiskite, Matvejau Filipovičiau, ar jūs turtingas pinigų? Aš poryt gausiu. Ar negalėtumėte man paskolinti trisdešimt rublių?
       – Galėčiau, – pasakė mašinistas. Girdėjau, kaip jis skimbčiojo raktais, rakindamas kažkokią skrynią. Paskui jis atidarė duris ir padavė man naują raudoną trisdešimtinę.
       – Labai ačiū, Matvejau Filipovičiau, – pasakiau aš.
       – Nėr už ką, – pasakė mašinistas.
       Įsikišau pinigus į kišenę ir grįžau į savo kambarį. Lagaminas ramiai stovėjo ankstesnėje vietoje.
       – Na, dabar į kelionę, tučtuojau, – pasakiau pats sau.
       Paėmiau lagaminą ir išėjau iš kambario.
       Marja Vasiljevna pamatė mane su lagaminu ir šuktelėjo:
       – Kur einat?
       – Pas tetą, – pasakiau aš.
       – Ar greitai parvašiuošite? – paklausė Marja Vasiljevna.
       – Taip, – pasakiau aš. – Man reikia tiktai nuvežti tetai šiokių tokių baltinių. O parvažiuosiu turbūt net šiandien.
       Išėjau į gatvę. Iki tramvajaus nuėjau sėkmingai, lagaminą nešdamas čia dešine, čia kaire ranka.
       Įlipau į tramvajaus prikabinamo vagono priekinę aikštelę ir ėmiau mojuoti konduktorei, kad ji ateitų paimti pinigų už bagažą ir bilietą. Nenorėjau siųsti vienintelės trisdešimtinės per visą vagoną, taip pat nesiryžau palikti lagamino ir pats eiti iki konduktorės. Konduktorė atėjo pas mane į aikštelę ir pasakė, kad ji neturi grąžos. Pirmojoje stotelėje man teko išlipti.
       Stovėjau piktas ir laukiau kito tramvajaus. Man skaudėjo pilvą ir truputį virpėjo kojos.
       Ir staiga aš išvydau savo mieląją damutę: ji ėjo per gatvę ir nežiūrėjo į mano pusę.
       Stvėriau lagaminą ir puoliau paskui ją. Aš nežinojau, koks jos vardas, todėl negalėjau pašaukti. Lagaminas man baisiai trukdė: laikiau jį priešais save abiem rankom ir baksnojau jį keliais ir pilvu. Mieloji damutė ėjo gana greitai, ir aš jaučiau, kad jos nepasivysiu. Buvau visas šlapias nuo prakaito ir nusiplūkęs. Mieloji damutė pasuko į skersgatvį. Kai nusikapsčiau iki kampo, jos jau nebebuvo.
       – Prakeikta senė, – sušnypščiau aš, mesdamas lagaminą ant žemės.
       Mano striukės rankovės kiaurai permirko prakaitu ir lipo prie rankų. Atsisėdau ant lagamino ir išsitraukęs nosinę nusišluosčiau kaklą ir veidą. Du berniūkščiai sustojo priešais mane ir ėmė apžiūrinėti. Aš nutaisiau ramų veidą ir atidžiai žiūrėjau į artimiausią tarpuvartę tarsi kažko laukdamas. Berniūkščiai šnabždėjosi ir rodė į mane pirštais. Laukinis pyktis dusino mane. Ak, kad taip užleidus ant jų stabligę!

       Ir štai dėl šitų nusususių vaikigalių aš atsistoju, pakeliu lagaminą, prieinu prie tarpuvartės ir žiūriu į ją. Nutaisau nustebusią miną, išsitraukiu laikrodį ir gūžteliu pečiais. Vaikigaliai stebi mane iš tolo. Dar sykį gūžteliu pečiais ir žvilgteliu į tarpuvartę.
       – Keista, – sakau garsiai, imu lagaminą ir nešu jį prie tramvajaus stotelės.
       Į stotį atvažiavau be penkių minučių septynios. Perku atgalinį bilietą iki stotelės „Lisij Nos“ ir sėdu į traukinį.
       Vagone, be manęs, dar du. Vienas, matyt, darbininkas, jis pavargęs ir užsismaukęs kepurę ant akių miega. Kitas, dar jaunas vaikinas, atrodė kaip kaimo dabita: po švarku rožinė palaidinė, iš po kepurės kyšo garbanotas kuodas. Jis rūko papirosą, įkištą į ryškiai žalią plastikinį kandiklį.
       Aš pastatau lagaminą tarp dviejų suolelių ir sėduosi. Pilvą taip raižo, jog suspaudžiu kumščius, kad iš skausmo nesuvaitočiau.
       Peronu du milicininkai veda kažkokį pilietį į skyrių. Jis eina sudėjęs rankas už nugaros ir nuleidęs galvą.
       Traukinys pajuda. Aš žiūriu į laikrodį: dešimt minučių aštuntos.
       O, su kokiu malonumu šitą senę nuleisiu į pelkę! Tiktai gaila, kad nepasiėmiau lazdos, ko gero, senę teks pastumti.
       Dabita rausva palaidine įžūliai apžiūrinėja mane. Aš atsuku jam nugarą ir žiūriu pro langą.
       Mano pilve vyksta siaubingi sąrėmiai, tuomet aš sukandu dantis, suspaudžiu kumščius ir įtempiu kojas.
       Mes pravažiuojame Lanskają ir Novaja Derevnią. Štai švysčioja auksinė budistų pagodos viršūnė, o štai pasirodė jūra.
       Bet tuomet aš pašoku ir viską aplinkui užmiršęs smulkiais žingsneliais bėgu į išvietę. Beprotiška banga sūpuoja ir varto mano sąmonę...
       Traukinys sulėtina greitį. Mes artėjame prie Lachtos. Aš sėdžiu, bijodamas krustelti, kad manęs stotelėje neišvarytų iš išvietės.
       – Greičiau jis pajudėtų! Greičiau jis pajudėtų!
       Traukinys pajuda, ir aš iš pasitenkinimo užsimerkiu. O, šios minutės būna tokios pat saldžios kaip meilės akimirkos! Visos mano jėgos įtemptos, bet aš žinau, kad vėliau bus baisus nuosmukis.
Traukinys vėl sustoja. Tai Olginas. Vadinasi, vėl kankynė!
       Bet dabar tai netikri signalai. Šaltas prakaitas išmušė mano kaktą, ir silpnas šaltukas plazdena aplink mano širdį. Aš atsistoju ir kurį laiką stoviu, prispaudęs galvą prie sienos. Traukinys važiuoja, ir vagono supimas man labai malonus.
       Aš sukaupiu visas jėgas ir svirduliuodamas išeinu iš išvietės.
       Vagone nieko nėra. Darbininkas ir dabita, matyt, išlipo Lachtoje arba Olgine. Aš lėtai einu prie savo lango.
       Staiga sustoju ir bukai žiūriu priešais save. Lagamino ten, kur jį palikau, nėra. Tikriausiai supainiojau langus. Šoku prie kito lango. Lagamino nėra. Aš šoku atgal, pirmyn, perbėgu vagoną į abi puses, žiūriu po suoliukais, bet lagamino niekur nėra.
       Bet argi galima dar abejoti? Žinoma: kol buvau išvietėj, lagaminą pavogė. Tai buvo galima numatyti!
       Sėdžiu ant suoliuko išsprogusiomis akimis ir kažkodėl prisimenu, kaip pas Sakerdoną Michailovičių nuo įkaitusio kaistuvėlio poškėdama atsilupinėjo emalė.
       – Kas gi įvyko? – klausiu pats savęs. – Na, kas dabar patikės, kad aš neužmušiau senės? Mane dar šiandien sučiups, čia arba mieste, stotyje, kaip tą pilietį, kuris ėjo nuleidęs galvą.
       Išeinu į vagono aikštelę. Traukinys artėja prie Lisij Noso. Šmėkščioja balti stulpeliai, atitveriantys kelią. Traukinys sustoja. Mano vagono laipteliai nesiekia žemės. Aš nušoku ir einu į stotelės paviljoną. Iki traukinio, važiuojančio į miestą, dar pusvalandis.
       Einu į miškelį. Štai kadagių krūmeliai, už jų manęs niekas nepastebės. Pasuku tenai.
       Žeme šliaužia didelis žalias vikšras. Aš atsiklaupiu ir liečiu jį pirštais. Jis stipriai ir stangriai keletą sykių susiriečia į vieną ir į kitą pusę.
       Aš apsižvalgau. Niekas manęs nemato. Silpnas virpulys nubėga mano nugara.
       Aš žemai nulenkiu galvą ir negarsiai sakau:
       – Vardan Tėvo ir Sūnaus, ir Šventosios Dvasios, dabar ir visados, ir per amžių amžius. Amen. 

       _____________________

       Čia aš laikinai baigiu savo rankraštį manydamas, kad jis ir taip jau pakankamai nusitęsė. 

       1939 gegužės pabaiga ir pirmoji liepos pusė

       Iš rusų kalbos vertė Sigitas Parulskis 

       Charms, Daniil Ivanovič. Nutikimai: Apsakymų ir apysakų ciklas. – Vilnius: Tyto alba, 2007.