APIE REIŠKINIUS IR EGZISTAVIMUS NR. 1

       Dailininkas Mikelis Andželas sėdasi ant plytų krūvos ir parėmęs rankomis galvą ima galvoti. Štai eina pro šalį gaidys ir žiūri į dailininką Mikelį Andželą savo apvaliomis auksaspalvėmis akimis. Žiūri ir nemirksi. Dailininkas Mikelis Andželas pakelia galvą ir mato gaidį. Gaidys neatitraukia akių, nemirksi ir nejudina uodegos. Dailininkas Mikelis Andželas nuleidžia akis ir pastebi, kad akis kažkas graužia. Dailininkas Mikelis Andželas trina akis rankomis. O gaidys jau nebestovi, nebestovi, o eina, nueina už daržinės, už daržinės į paukštidę, į paukštidę pas savo vištas.

       Ir dailininkas Mikelis Andželas pakyla nuo plytų krūvos, nusipurto nuo kelnių raudonas plytų dulkes, numeta į šalį dirželį ir eina pas savo žmoną.

       O dailininko Mikelio Andželo žmona ilga ilga, dviejų kambarių ilgio.

       Eidamas dailininkas Mikelis Andželas sutinka Komarovą, stveria jį už rankos ir šaukia:

       – Žiūrėk!

       Komarovas žiūri ir mato rutulį.

       – Kas tai? – šnabžda Komarovas.

       O iš dangaus griaudėja:

       – Tai rutulys.

       – Kas per rutulys? – šnabžda Komarovas.

       O iš dangaus griausmas:

       – Lygiapaviršis rutulys!

       Komarovas ir dailininkas Mikelis Andželas sėdasi į žolę ir sėdi žolėje kaip grybai. Jie laiko vienas kitą už rankų ir žiūri į dangų. O danguje išryškėja milžiniškas šaukštas. Kas gi tai? Niekas šito nežino. Žmonės bėga ir užsidaro savo namuose. Ir duris užrakina, ir langus. Bet argi tai padės? Kur ten! Nepadės tai.

       Aš atsimenu, kaip 1884 metais danguje pasirodė paprasta kometa garlaivio dydžio. Buvo labai baisu. O čia – šaukštas! Kur čia kometai lygintis su tokiu reiškimu.

       Užrakinti duris ir langus!

       Argi tai gali padėti? Nuo dangaus reiškinio lenta neužsidengsi.

       Mūsų name gyvena Nikolajus Ivanovičius Stupinas, jo teorija, kad viskas – dūmai. O man atrodo, kad ne viskas dūmai. Gal net ir jokių dūmų nėra. Galbūt nieko nėra. Yra tiktai skilimas. O galbūt ir jokio skilimo nėra. Sunku pasakyti.

       Sako, vienas žymus dailininkas apžiūrinėjo gaidį. Apžiūrinėjo, apžiūrinėjo ir įsitikino, kad gaidys neegzistuoja.

       Dailininkas pasakė tai savo bičiuliui, o bičiulis kad ims juoktis. Kaipgi, sako, neegzistuoja, kai, sako, jis štai čia stovi ir aš, sako, jį aiškiai matau.

       O didysis dailininkas tuomet nuleido galvą ir kaip stovėjo, taip ir atsisėdo ant plytų krūvos.
viskas

       1934 rugsėjo 18

       Charms, Daniil Ivanovič. Nutikimai: Apsakymų ir apysakų ciklas. – Vilnius: Tyto alba, 2007.



 

       APIE REIŠKINIUS IR EGZISTAVIMUS NR. 2

       Štai butelis su degtine, vadinamasis spiritas. O šalia jūs matote Nikolajų Ivanovičių Serpuchovą.

       Štai iš butelio kyla spirito garai. Pažiūrėkite, kaip kvėpuoja nosimi Nikolajus Ivanovičius Serpuchovas. Pažvelkite, kaip jis laižosi ir kaip markstosi. Matyt, jam tai labai malonu, ir labiausiai dėl to, kad spiritas.

       Bet atkreipkite dėmesį į tai, kad už Nikolajaus Ivanovičiaus nugaros nieko nėra. Ne dėl to, kad ten nestovėtų spinta arba komoda, arba apskritai kas nors, – o visiškai nieko nėra, netgi oro nėra. Norite tikėkite, norite ne, bet už Nikolajaus Ivanovičiaus nugaros nėra net beorės erdvės arba, kaip sakoma, pasaulinio eterio. Atvirai šnekant, nieko nėra.

       Šito, žinoma, ir įsivaizduoti neįmanoma.

       Bet į tai mums nusispjauti, mus domina tiktai spiritas ir Nikolajus Ivanovičius Serpuchovas.
Štai Nikolajus Ivanovičius paima ranka butelį su spiritu ir pakelia jį sau prie nosies. Nikolajus Ivanovičius uosto ir judina lūpas kaip triušis.

       Dabar atėjo metas pasakyti, kad ne tiktai už Nikolajaus Ivanovičiaus nugaros, bet ir priekyje – taip sakant, priešais krūtinę – ir apskritai aplinkui nieko nėra. Visiškai nėra jokios egzistencijos arba, kaip kažkada juokaudavo: nėra nieko, kas būtų.

       Vis dėlto domėkimės tiktai spiritu ir Nikolajumi Ivanovičiumi.

       Įsivaizduokite, Nikolajus Ivanovičius žvilgteli į butelio su spiritu vidų, paskui pakelia jį prie lūpų, užverčia butelį dugnu į viršų ir išgeria, įsivaizduokite, visą spiritą.

       Tai mikliai! Nikolajus Ivanovičius išgėrė spiritą ir sumirksėjo akimis. Tai mikliai! Kaip jis taip!

       O mes dabar turime pasakyti štai ką: tiesą sakant, ne tik už Nikolajaus Ivanovičiaus nugaros arba iš priekio ir aplinkui, bet taip pat ir Nikolajaus Ivanovičiaus viduje nieko nebuvo, nieko neegzistavo.

       Tai, žinoma, galėjo būti taip, kaip mes ką tik pasakėme, o pats Nikolajus Ivanovičius tuo metu galėjo puikiausiai egzistuoti. Tai, žinoma, teisinga. Bet, atvirai šnekant, dalykas toks, kad Nikolajus Ivanovičius neegzistavo ir neegzistuoja. Štai koks dalykas.

       Jūs paklausite: o kaipgi butelis su spiritu? Ypač kurgi dėjosi spiritas, jeigu jį išgėrė neegzistuojantis Nikolajus Ivanovičius? Butelis, tarkim, liko. O kurgi spiritas? Ką tik buvo, ir staiga jo nėra. Juk Nikolajus Ivanovičius neegzistuoja, sakote jūs. Tai kaipgi taip?

       Čia ir mes patys klaidžiojame spėlionėse.

       Kita vertus, ką gi čia mes šnekame? Juk sakėme, kad ir Nikolajaus viduje, ir išorėje nieko neegzistuoja. O jeigu nei viduje, nei išorėje nieko neegzistuoja, tai, vadinasi, ir butelis neegzistuoja. Juk taip?

       Bet, antra vertus, atkreipkite dėmesį į tai: jeigu mes sakome, kad nieko neegzistuoja nei viduje, nei išorėje, tai kyla klausimas: viduje ir išorėje ko? Kažkas, matyt, vis dėlto egzistuoja? O gal ir neegzistuoja. Tuomet kodėl mes sakome „viduje“ ir „išorėje“?

       Ne, čia aiški aklavietė. Ir mes patys nežinome, ką sakyti.

       Iki pasimatymo.

       1934 rugsėjo 18

       Iš rusų kalbos vertė Sigitas Parulskis
 
    Charms, Daniil Ivanovič. Nutikimai: Apsakymų ir apysakų ciklas. – Vilnius: Tyto alba, 2007.