JAUNUOLIS, NUSTEBINĘS SARGĄ
– Ei tu, girini! – pašaukė sargą jaunuolis geltonomis pirštinėmis.
Sargas išsyk suprato, kad kreipiamasi į jį, bet tebežiūrėjo į musę.
– Ar ne tau sakoma? – vėl šūktelėjo jaunuolis. – Gyvuly!
Sargas pirštu sutraiškė musę ir nepasukdamas galvos į jaunuolį pasakė:
– O ko tu, begėdi, šauki? Aš ir taip girdžiu. Nėra čia ko šūkauti!
Jaunuolis pirštinėmis nusivalė kelnes ir mandagiu balsu paklausė:
– Sakykit, seneli, kaip čia nueiti į dangų?
Sargas pažiūrėjo į jaunuolį, primerkė vieną akį, paskui primerkė kitą, paskui pasikasė barzdelę, dar sykį pažvelgė į jaunuolį ir pasakė:
– Na, nėra čia ko stoviniuoti, eikite.
– Atleiskite, – pasakė jaunuolis, – juk aš skubiu reikalu. Ten man ir kambarys paruoštas.
– Gerai, – pasakė sargas, – parodyk bilietą.
– Bilietas ne pas mane; jie sakė, kad mane ir taip praleis, – pasakė jaunuolis, žvelgdamas sargui į veidą.
– Žiūrėk tu man! – pasakė sargas.
– Tai kaip? – paklausė jaunuolis. – Praleisite?
– Gerai, gerai, – pasakė sargas. – Eikite.
– O kaipgi nueiti? Kur? – paklausė jaunuolis. – Juk aš net ir kelio nežinau.
– Kur jums reikia? – paklausė sargas, nutaisydamas griežtą miną.
Jaunuolis prisidengė burną delnu ir labai tyliai pasakė:
– Į dangų!
Sargas palinko į priekį, pajudino dešinę koją, kad atsistotų tvirčiau, įdėmiau pažiūrėjo į jaunuolį ir rūsčiai paklausė:
– Ką tu? Durnių klijuoji?
Jaunuolis nusišypsojo, pakėlė geltona pirštine apmautą ranką, pamojavo ja virš galvos ir staiga pranyko.
Sargas pauostė orą. Oras dvokė degintomis plunksnomis.
– Žiūrėk tu man! – pasakė sargas, atsilapojo striukę, pasikasė pilvą, nusispjovė į tą vietą, kur stovėjo jaunuolis, ir lėtai nuėjo į savo sarginę.
KETURI PAVYZDŽIAI, KAIP NAUJA IDĖJA APSTULBINA JOS PRIIMTI NEPASIRUOŠUSĮ ŽMOGŲ
.
Ir kaip nendrelė susvyravo,
Ir netikėtai galą gavo.
Jį išneša.
NAUJAS TALENTINGAS RAŠYTOJAS
Vienoje senovinėje pilyje gyveno princas, baisus girtuoklis. O šio princo žmona, atvirkščiai, negėrė netgi arbatos, tiktai vandenį ir pieną gėrė. O jos vyras gėrė degtinę ir vyną, o pieno negėrė. Bet ir jo žmona, tiesą sakant, taip pat degtinę gėrė, bet slaptai. O vyras buvo begėdis ir nesislėpė. „Pieno negeriu, o degtinę geriu!“ – sakydavo jis visada. O žmona patyliukais iš po prijuostės išsitraukdavo buteliuką ir mukt, vadinasi, išgerdavo. Vyras jos, princas, sako: „Tu ir man galėtum duoti.“ O žmona, princesė, sako: „Ne, pačiai mažai. Chiū!“ – „Ak tu, – sako princas, – ledia!“ Ir po šių žodžių kabarkšt žmoną į grindis! Žmona visą marmūzę susidaužė, guli ant grindų ir verkia. O princas į mantiją įsisupo ir išėjo į savo bokštą, ten jo narveliai stovėjo. Jis, matote, ten vištas augino. Taigi atėjo princas į bokštą, o ten vištos triukšmauja, lesalo reikalauja. Viena višta netgi žvengti pradėjo. „Na, tu, – sako jai princas, – stipena! Tylėk, kol į dantis negavai!“ Višta žodžių nesupranta ir toliau žvengia. Taigi tokie dalykai – višta bokšte triukšmauja, princas bjauriausiai keikiasi, žmona apačioje ant grindų guli – žodžiu, tikriausia Sodoma.
Štai kokį apsakymą sugalvojo Andrejus Andrejevičius. Jau iš šio apsakymo galima suprasti, kad Andrejus Andrejevičius – didis talentas. Andrejus Andrejevičius labai protingas žmogus. Labai protingas ir labai geras!
TĖVAS IR DUKRA
Staiga žiūri – priešais ją ant stalo guli vėl du saldainiai.
Nataša suvalgė vieną saldainį ir vėl pravirko.
Nataša verkia, bet viena akimi į stalą žiūri, ar neatsiras antras saldainis. Bet antras saldainis neatsirado.
Nataša liovėsi verkusi ir pradėjo dainuoti. Dainavo, dainavo ir staiga numirė.
Atėjo Natašos tėtis, paėmė Natašą ir nunešė ją pas namų valdytoją.
– Štai, – sako Natašos tėtis, – paliudykite mirtį.
Namų valdytojas papūtė antspaudą ir prispaudė jį prie Natašos kaktos.
– Ačiū, – pasakė Natašos tėtis ir nunešė Natašą į kapus.
O kapinėse buvo sargas Matvejus, jis visuomet sėdėjo prie vartų ir nieko į kapines neleido, todėl numirėlius tekdavo laidoti tiesiog gatvėje.
Palaidojo tėtis Natašą gatvėje, nusiėmė kepurę, padėjo ją toje vietoje, kur užkasė Natašą, ir nuėjo namo.
Grįžo namo, o Nataša jau namie sėdi. Kaip? Ogi labai paprastai: išlindo iš po žemės ir namo parbėgo.
Tai bent dalykėlis! Tėtis taip sutriko, kad griuvo ir numirė.
Pakvietė Nataša namų valdytoją ir sako:
– Paliudykite mirtį.
Namų valdytojas papūtė antspaudą ir prispaudė jį prie popieriaus lapelio, ant to paties lapelio užrašė: „Šiuomi pažymima, kad toks ir toks tikrai numirė.“
Paėmė Nataša popierėlį ir nunešė jį į kapines laidoti. O sargas Matvejus sako Natašai:
– Nė už ką neleisiu.
Nataša sako:
– Aš tiktai šį popierėlį norėčiau palaidoti.
O sargas sako:
– Geriau nė neprašyk.
Užkasė Nataša popierėlį gatvėje, padėjo toje vietoje, kur užkasė popierėlį, savo kojinaites ir nuėjo namo.
Grįžta namo, tėtis jau namie sėdi ir pats su savimi biliardėlį metaliniais rutuliukais žaidžia.
Nataša nustebo, bet nieko nepasakė ir nuėjo į savo kambarį augti.
Augo, augo ir per ketvirtį metų tapo suaugusia panele. O Natašos tėtis suseno ir susirietė. Bet kai tik prisimins abu, kaip jie vienas kitą numirėliais palaikė, tai nuvirsta ant sofos ir juokiasi. Kartais bent dvidešimt minučių juokiasi.
O kaimynai, kai tik išgirsta juoką, tuojau pat apsirengia ir į kinematografą išeina. O kartą išėjo ir daugiau jau nebegrįžo. Atrodo, po automobiliu pateko.
TAMSI ASMENYBĖ
Senka trinktelėjo Fedkai į snukį ir pasislėpė po komoda.
Fedka žarstekliu iškrapštė Senką iš po komodos ir nuplėšė jam dešinę ausį.
Senka ištrūko Fedkai iš rankų ir su nuplėšta ausimi rankose bėgte pas kaimynus.
Bet Fedka pasivijo Senką ir rėžė jam su cukrine per galvą.
Senka nugriuvo ir, atrodo, numirė.
Tuomet Fedka susikrovė daiktus į lagaminą ir išvažiavo į Vladivostoką.
Vladivostoke Fedka tapo siuvėju; tiesą sakant, jis tapo ne visai siuvėju, nes siuvo moteriškus baltinius, daugiausia kelnaites ir liemenėles. Ponios nesigėdijo Fedkos, tiesiog jam matant pakeldavo savo sukneles, ir Fedka jas pamatuodavo.
Fedka, kaip sakoma, prisižiūrėjo vaizdų.
Fedka – tamsi asmenybė.
Fedka – Senkos žudikas.
Fedka – gašlūnas.
Fedka – rajūnas, nes jis kiekvieną vakarą suvalgydavo po dvylika kotletų.
Fedkai užaugo toks pilvas, kad jis pasisiuvo korsetą ir ėmė jį mūvėti.
Fedka – žmogus be sąžinės: jis atiminėjo iš gatvėje sutiktų vaikų pinigus, jis senukams pakišdavo koją ir gąsdino senes, pakeldamas virš jų ranką, o kai išgąsdinta senė puldavo į šalį, Fedka apsimesdavo, kad pakėlė ranką tik tam, kad pasikasytų pakaušį.
Baigėsi taip, kad prie Fedkos priėjo Nikolajus, trinktelėjo jam į snukį ir pasislėpė po spinta.
Fedka iškrapštė Nikolajų iš po spintos su žarstekliu ir perplėšė jam burną.
Nikolajus perplėšta burna bėgte pas kaimynus, bet Fedka pasivijo jį ir trenkė alaus bokalu. Nikolajus pargriuvo ir numirė.
O Fedka susirinko savo daiktus ir išvažiavo iš Vladivostoko.
1937 lapkričio 21
Charms, Daniil Ivanovič. Nutikimai: Apsakymų ir apysakų ciklas. – Vilnius: Tyto alba, 2007.
SIMFONIJA NR. 2
Antonas Michailovičius nusispjovė, pasakė „ek“, vėl nusispjovė, vėl pasakė „ek“, vėl nusispjovė, vėl pasakė „ek“ ir išėjo. Na, dievai jo nematė. Papasakosiu geriau apie Ilją Pavlovičių.
Ilja Pavlovičius gimė 1893 metais Konstantinopolyje. Dar mažą berniuką jį atvežė į Peterburgą, ir čia jis baigė vokiečių mokyklą Kiročnajos gatvėje. Vėliau jis ilgai tarnavo kažkokioje parduotuvėje, paskui dar kažką veikė, o revoliucijos pradžioje emigravo į užsienį. Na, ir dievai jo nematė. Aš geriau papasakosiu apie Aną Ignatjevną.
Bet apie Aną Ignatjevną pasakoti ne taip jau paprasta. Pirmiausia, nieko apie ją nežinau, o antra vertus, aš ką tik nuvirtau nuo kėdės ir užmiršau, apie ką rengiausi pasakoti. Geriau papasakosiu apie save.
Esu aukšto ūgio, nekvailas, rengiuosi dailiai ir skoningai, negeriu, į arklių lenktynes nevaikštau, bet prie damų linkęs. Ir damos manęs nevengia. Netgi mėgsta, kai aš su jomis vaikštinėju. Serafima Izmailovna nesyk mane kvietė užeiti pas ją, ir Zinaida Jakovlevna taip pat sakė, kad jai visuomet džiugu mane matyti. Bet štai su Marina Petrovna man nutiko įdomus dalykas, apie kurį ir noriu papasakoti. Atsitikimas visiškai paprastas, bet vis dėlto linksmas, nes Marina Petrovna per mane visiškai nupliko, kaip delnas. Atsitiko taip: atėjau sykį pas Mariną Petrovna, o ji pokšt! – ir nupliko. Štai ir viskas.
1941 birželio 9–10
Charms, Daniil Ivanovič. Nutikimai: Apsakymų ir apysakų ciklas. – Vilnius: Tyto alba, 2007.
PASKAITA
Puškovas tarė:
– Moteris – tai meilės staklės.
Ir tuojau pat gavo į snukį.
– Už ką? – paklausė Puškovas.
Bet nesulaukęs atsakymo į savo klausimą kalbėjo toliau:
– Aš taip manau: prie moters reikia derintis iš apačios. Moterys tai mėgsta ir tik apsimeta, kad nemėgsta.
Puškovui vėl trinktelėjo į snukį.
– Kas gi čia dabar, draugai! Tuomet aš ir nekalbėsiu, – pasakė Puškovas.
Bet ketvirtį minutės palaukęs tarė:
– Moteris sukurta taip, kad ji visa minkšta ir drėgna.
Puškovui vėl trinktelėjo į snukį. Puškovas pamėgino apsimesti, kad to nepastebėjo, ir tarė:
– Jeigu moterį pauostysim...
Bet čia Puškovui taip stipriai vožtelėjo į snukį, kad jis stvėrėsi skruosto ir pasakė:
– Draugai, tokiomis sąlygomis visiškai neįmanoma skaityti paskaitos. Jeigu tai pasikartos, aš tylėsiu.
Puškovas palaukė ketvirtį minutės ir prabilo:
– Kur mes sustojome? Ak taip! Tai štai. Moteris mėgsta žiūrėti į save. Ji sėdasi priešais veidrodį visiškai nuoga...
Po šito žodžio Puškovas vėl gavo į snukį.
– Nuoga, – pakartojo Puškovas.
Pokšt! – užvelėjo jam į snukį.
– Nuoga! – šūktelėjo Puškovas.
Pokšt! – gavo jis į snukį.
– Nuoga! Moteris nuoga! Nuoga boba! – šaukė Puškovas.
Pokšt! Pokšt! Pokšt! – gavo Puškovas į snukį.
– Nuoga boba su ąsočiu rankose! – šaukė Puškovas.
Pokšt! Pokšt! – pylėsi ant Puškovo smūgiai.
– Bobos uodega! – šaukė Puškovas, išsisukinėdamas nuo smūgių. – Nuoga vienuolė!
Bet tuo metu trenkė taip stipriai, kad jis neteko sąmonės ir kaip pakirstas nuvirto ant žemės.
1940 rugpjūčio 12
Charms, Daniil Ivanovič. Nutikimai: Apsakymų ir apysakų ciklas. – Vilnius: Tyto alba, 2007.
Iš rusų k. vertė Sigitas Parulskis