Zenius pasiūlė nusileisti į Balčios daubą, paupiu nusigauti už tilto ir apžiūrėti Bladžiaus trobelę, kuri nuo praėjusių metų, kai žmonės senį rado nebegyvą, sustingusį asloje, kažkuo apsisvilinusį rankas ir išsiplikiusį akis, – žmonės kalbėjo, jog dinamitu, kuriuo jis mėgdavo upės sietuvose sprogdinti žuvis, – stovi tuščia. Sklido gandai, kad trobelėje naktimis vaidenasi ir niekas nesiryžta joje apsigyventi. Vaiduoklių visi baidosi. Prie trobelės esąs didelis sodas – gal obuolių ar slyvų rastų. O ir šiaip apžiūrėti viską būtų įdomu.

Pasiūlymas iš tiesų buvo netikėtas, išradingas, maloniai kutenantis nervus ir vaizduotę. Visa govėda entuziastingai pakilo iš pakrūmės, suvarinėjo arklius arčiau piliakalnio ir, Zeniaus vadovaujama, vorele nusileido į upės slėnį.

Pirmiausia apžiūrėjo sodą. Seną, ūksmingą. Nei obuolių, nei slyvų nerado. Tada visi susirinko prie apleistos, iš tikrųjų niekieno negyvenamos trobelės.

Ant durų kabojo aprūdijusi spyna. Pro išmuštą, su rėmais išgrūstą mažą langelį viduje matėsi apgriuvusi senoviška krosnis, pora sulaužytų taburečių, staliukas ant trijų kojų ir prie sienos gultas, po kuriuo šmikštelėjo iš pakrosnies išlindusi riebi pelė. Kito pasienio pro langą nesimatė. Nors ant aslos gulėjo storas dulkių sluoksnis, kuriame liko iš tolo įžiūrimi pelės pėdsakai, tačiau atrodė, kad čia kažkas tikrai gyvena ir tik trumpam kažin kur išėjo. Todėl pro langą vidun lįsti niekas nesiryžo, nors visiems buvo smalsu.

Apžiūrėjo namelį iš lauko pusės, pasistaipė ir pasklido po kiemą. Apšniukštinėjo jį, bet nieko įdomaus neaptiko. Paskui vėl apspito lūšnelę.

Namelis buvo suręstas iš apkerpėjusių rąstų. Jų galai suleisti į kertinių stulpų išpjovas. Virš durų vietoje prieangio kėpsojo didoka palėpė. Stogas šiaudinis, apžėlęs kerpėmis. Tai vienur, tai kitur matėsi nuogi grebėstai, tirštai apraizgyti voratinklių.

Sienų rąstai buvo suvis sutręšę, sutrūniję, vos vos besilaikė. Vytukas pajudino vieną, ir tas išgriuvo. Sienoje liko juoda kiaurymė. Ir kažkuriam šovė į galvą išdykėliška mintis: nugriauti!

Supuolę kaip smakai apčiupinėjo visus rąstus, pamėgino kiekvieną išlupti, tačiau nepavyko: nors ir papuvę, bet visi laikėsi dar tvirtai. Užtat pavyko išversti vieną kertinių stulpų. Dabar buvo galima nesunkiai išklibinti net dviejų sienų rąstus ir nusodinti stogo kampą, tačiau tai būtų buvęs ilgas, varginantis ir pavojingas darbas, nes, beklibinant sienojus, ant galvos gali užvirsti stogas. O dar blogiau, jeigu beardant kas nors užkluptų. Pašonėje vieškelis – pasipainios koks nors keleivis...

Išeitį sugalvojo Zenius.

– Kaip dalba pasverkim! Išlupsim antrą stulpą – pati nutūps! – atvilko iš kažkur ilgą, dar visai sveiką kartį.

Pastatė netoli sienos atplėštąjį stulpą, užkėlė ant jo kartį, vieną jos galą pakišo po karnizu, o ant kito – patys pasisvėrė. Aplipo lyg musės, tačiau stogas nė nesujudėjo. Pasitraukė arčiau galo ir taip užgulė, jog net kartis girgždėdama sulinko. Dabar stogas šiek tiek pakilo. Zenius pripuolęs ištraukė iš įvorės stulpą, nuvertė ant žemės, ir priekinė siena triukšmingai nugriuvo – Zenius vos spėjo atšokti. Šoninė siena irgi besilaikė kaip ant plauko.

Visi sutartinai paleido, tik Vytukas sekundę uždelsė.

Karties galas vikstelėjo aukštyn, kartu pamėtėdamas į viršų ir Vytuką. Kažkas sutratėjo, lūžo, triukšmingai subildėjo, Vytukas nukrito žemėn, dalba spriegė ir persivertusi skersai stogą – plumpt. Net dulkės pakilo iš šiaudų, kuriais buvo uždengta dabar jau ant nosies sukniubusi trobelė – keistojo Bladžiaus nemažiau keistas būstas.

– Pasiutėlė! – spjaudėsi atsikėlęs Vytukas. – Vos per stogą neperšokdino kaip varlės! Nebūčiau spėjęs paleist!..

Kai dulkių debesys kiek prasisklaidė, visi šoko prie griuvėsių. Vieni apžiūrinėjo sutręšusius rąstus, kiti sulindo po nutupdytu stogu. Pro nuogus grebėstus.

Po valandėlės Vaciukas išlindo iš ten su nedideliu kirvuku rankose, Zenius išsinešė metalinį dalgiakotį, įkandin jų pasirodė ir Vytukas su kažkokiu pailgu daiktu glėbyje. Matyt, sunkiu, nes nešė įsiręžęs, atsargiai, bijodamas parklupti.

– Žiūrėk, ką aš radau! – kreivai šypsojosi.

– Beproti! Juk tai sviedinys! Visus išsprogdinsi! – bėgdamas nuo jo nesavu balsu suriko Zenius.

Persigandę visi spruko šalin: kas už medžių, kas už šulinio rentinio užsiglaudė, kas rimtai padavė į kojas.

– Nebijokit, nesprogs! – smagiai sušuko vidury kiemo sustojęs ir išsižergęs Vytukas. – Jei jau nesprogo, kai stogas griuvo, tai dabar nėra ko ir norėti!.. Sunkus, gyvatė! Ateikit padėti!

– Geriau tu mesk jį, ir nešam iš čia kulnis! – bijodamas prisiartinti iš tolo šaukė Arvydas.

– Aha, mesk! Kad sutrenktas sprogtų?!

– Iš kur jį išknisai? – neryžtingai pasukdamas prie jo paklausė Zenius. – Troboje ar ant aukšto?

– Palėpėje! Žiūriu – guli ant spalių!..

– Reikėjo palikti ir mums pasakyti! Būtume...

– Kam palikti? Išardžius kiek parako būtų!.. Žinoma, jei sveikas, nesugedęs.

– Ar tu pakvaišai?! Nė nebandyk! Atsimeni, kaip Lencbergiukai po karo?! Ištaškė abiejų žarnas ant akmens!.. Nori, kad ir tave šitaip? – vis dar nesiryždamas prieiti susijaudino Arvydas.

– Ten buvo granata, o čia!.. Brol, kaip paršiukas! – iš už medžio išlindo Edis. – Kad riūgtelės – kauliukų tavo niekas nesurinks! Ir visų mūsų, ne vien tavo!

– Kad gal nesprogtų?.. Jau tiek metų po karo!.. Aprūdijęs, metalo per rūdis neįžiūriu. Ateikit arčiau, pamatysit!

Drebindami kinkas, visi pamažu prisėlino ir kelių žingsnių nuotoliu sustojo ratu. Savisaugos instinktas sustabdė.

Sviedinys iš tiesų buvo smarkiai aprūdijęs, ypač jo smaigalys. Per rūdžių sluoksnį net žiedų nesimatė.

– Vis tiek neverta rizikuoti! Nors ir surūdijęs, nors nežinia, kur ir kiek laiko gulėjo, – vis vien neverta. Ką žinai su tokiu? – visų nuomonę pasakė Edis.

– Paguldom atsargiai kur nuošaliau ir drožiam iš čia! – pasiūlė kažkuris iš mažesniųjų.

– Dar susisprogdins kas užlipęs! – užprotestavo Zenius.

– Tai kur dėsim, a? – pasigirdo net keli balsai.

– Reikia kur nors paslėpti! Taip nukišti, kad niekas nerastų! Nė pats velnias!..

– O kur? Užeiti žmonės juk visur gali! Kaip kad mes radom!

– Gal į šulinį įmesti? Ten tikrai niekas neužeis! – suraukęs antakius, galvojo Vaciukas.

– Kad vandens ten nėra! – pataisė jį Geniukas. – Nebent į Balčios duburį?..

– Besimaudydamas nori pats susisprogdinti? Jei ne tu, tai kas nors kitas... Ne, į upę negalima! – papurtė galvą Vytukas. – Mesi, o jis, ko gero, sprogs!..

– Tada reikia susprogdinti, – kaip savaime suprantamą dalyką pasakė Zenius. – Kitos išeities nėra!

– Žinoma, būtų geriausia! Bet kaip? Kur?

– Daužyti negalima, mėtyti irgi, o jis – susprogdinti!.. Juokauji, brolyti! Juk nuo užkalbėjimų jis nesprogs!

– Kuo čia dėti užkalbėjimai?! – nustebo Zenius. – Laužą sukraukim, uždėsim, ir baigta! O jūs apie užkalbėjimus tauškiat!..

– Gal iš tikrųjų, a? – paklausė Vytukas.

– Teisybė! Zeniaus teisybė! – sutiko visi, apsidžiaugę nauja pramoga, ir dar tokia nelaukta.

– Čia pat? – Vytukas pasisuko į Zenių. – Kelias arti, dar gali kas eiti ir sutrukdyti!.. Gal neškimės prie piliakalnio, a? Ten kelio nėra. Papėdėje, molio duobėse? Kaip galvojat? – kreipėsi į visus, glaudžiai susispietusius apie jį.

– Gali sprogti benešant, – suabejojo Arvydas.

– Kaip sprogs nesutrenktas?! Čia, suprask, sviedinys, ne uždelsto veikimo bomba! Sprogsta tik nuo sutrenkimo!

– O jeigu iškristų?.. Iš kur žinai, kad nesprogs?!

– Užtat reikia atsargiai, kaip kiaušinį nešti!

Po ilgų ginčų sutarė nugabenti sviedinį prie piliakalnio ir ant laužo susprogdinti. Atsisveikinimo garbei būsiąs puikus saliutas. Pats likimas jiems parodęs tą per stebuklą išlikusį sviedinį, išgulėjusį Bladžiaus palėpėje gal dešimt metų.

Priekyje Vytukas, nešinas baisiuoju mirties kroviniu, už jo nugaros, atsilikę per kokius dvidešimt žingsnių, Zenius, Arvydas ir Edis, dar toliau Vaciukas su mažaisiais – visa ši neįprasta procesija palengva slinko paupiu. Kai Vytukas knabtelėdavo ar šiaip susvyruodavo, visiems pasišiaušdavo plaukai ir skruzdės imdavo ropoti per nugaras, o kai jis sykį sustojo, visi, baimės surakinti, irgi sustingo vietoje pasirengę kiekvieną akimirką sprukti kiek kojos neša, gelbėdami savo kailį.

Daugiausia visi prisibaimino, kol išlipo iš Balčios raguvos, nes Vytukas, vargais negalais užkopęs iki pusės skardžio, atsisuko į stovėjusius pakalnėje ir paprašė:

– Ateikite pakeisti! Nebegaliu daugiau!.. Visai rankas pakirto!

– Kaipgi pasikeisim nuokalnėje? – sukruto Zenius. – Perimant dar iškris! Arba paslydę nuriedėsim... Nors ant kalno užnešk, tada galėsiu pakeisti!

– Eikit greičiau! – pradėjo pykti Vytukas. – Man rankos nutirpo! Ne laikas bus, kai išmesiu!

Arvydas žengė žingsnį, bet Zenius griebė už rankovės.

– Kur tu? Palauk! Ko gero, mokslinčiau, tikrai išmesi... Einam abu! Padėsi perimti. Bėkit, varliai, į šalį! – subarė mažuosius. – Laukiat, kol ant galvos užriedės?!

Zenius su Arvydu drebančiom rankom perėmė sviedinį ir nuturseno link skardžio. Vytukas atsiduso, lyg kalną nuo pečių nusivertęs, pakratė rankas, nusišypsojo.

– Savijauta, žinai, velniai griebtų! – pusbalsiu pasakė. – Rodos, nieko, o kai jauti glėbyje tokį daikčiuką... Nepavydžiu Zeniukui, nors ir galvą galėčiau guldyti, kad nesprogs, net jeigu ir išmestų per neatsargumą.

Pagaliau procesija pasiekė piliakalnį. Buvo pavakarių metas.

Užuot nešęs prie molio duobių, Zenius nunešė sviedinį prie ąžuolo ir sustojęs laukė kitų ateinant.

– Kraukit laužą prie kamieno! – kai vyresnieji atskubėjo, įsakė jis. – Tik, susimildami, kaip galima greičiau!..

– Juk žadėjom duobėje! – priminė Vytukas.

– Sukitės vikriau neaušinę burnų! O tai kad tėkštelsiu! – Zenius nejaukiai nusišaipė. – Durniai jūs! Čia saugiau: nuo arklių toliau, nuo namų... Paskubėkit, nes ir aš nebeilgai nulaikysiu!

Per keliolika minučių prinešė krūvą žagarų, sukrovė didelį laužą, padarė sviediniui lizdą. Mažesniuosius Vaciukas nusivedė į molio duobes, prie laužo liko keturiese: Zenius su mirtimi ant rankų, Vytukas, Arvydas ir Edis.

– Dėl visko traukitės ir jūs! – blykšdamas paliepė Zenius. – Jeigu kas, vieną vis geriau, negu visus... Žinoma, jums geriau, ne man!

– Ne, broliuk, mes niekur neisim! Tau padėsim! – energingai atsakė Vytukas. – Reiks palaikyti ar ką... Kaipgi tu vienas?

– Nešdinkitės, sakiau! – dar labiau papilkėjo ir įširdo Zenius. – Geradariai atsirado!.. Ar ilgai reikės laukti? Mano nervai, žinokit, irgi ne geležiniai!..

Visi trys pabėgėjo keliolika žingsnių ir atsigręžė. Iš tolo matė, kaip atsargiai Zenius užkėlė sviedinį ant laužo, kaip padėjo, atitraukė rankas ir... Širdys visiems nukrito į kulnis: laužas pasviro į šoną. Zeniaus žandikaulis atkaro. Lyg katė pelę griebė jis sviedinį antrukart, paskui viena ranka jį prilaikė, antra taisė žabus. Krapštėsi kokią minutę ir pagaliau atsitiesė. Draugai metėsi prie jo.

– Šiaip taip įtupdžiau! Užkurti jau niekai! – visa burna šypsojosi Zenius. – Tiktai, rupūžė, vos nenuvirto! – ranka braukė nuo kaktos prakaitą. – Jau maniau, kad po visko!..

– Niekad nebūčiau pagalvojęs, Zeniau, kad tu toks! Tikras vyras! – nenuleisdamas nuo jo pasigėrėjimo kupino žvilgsnio pasakė Edis. – Aš, pavyzdžiui, vargu būčiau susivaldęs...

– Eik tu, mokytas veršeli! – laimingas nusijuokė Zenius ir sprigtu cvaktelėjo Edukui į pakaušį. – Daug tu išmanai apie tikrąjį vyriškumą!.. Visiems jums pasakysiu, vyručiai, – smagus gyvenimas po saule! Anksčiau pats nesitikėjau, o tą akimirką, kai laužas susvyravo... Akys aptemo! Viskas, galvoju, ir dargi tokiu kvailu būdu!..

– Kuris kursim? – dalykiškai paklausė Arvydas.

– Leiskit man! – atsiliepė Vytukas.

– Tu nešei, tau užtenka! Geriau aš ar Edis?

– Nebūk avinas, nesispyriok! – drėbė Zenius. – Jis tam tinkamas: uždegus kojos svarbiausia, o jis greitas. Še! – padavė Vytukui degtukus. – Tik neskubėk, palauk, kol mes nueisim! Kitaip kulnis dar apgenės!..

Jie, palikę Vytuką, nubėgo pas mažiukus, sugulė duobėje ir iškišę galvas nekantraudami stebėjo, kas bus.

Vytukas ilgai tripinėjo apie laužą, pasilenkęs kažką krapštė, paskui atsitūpė. Netrukus pasirodė dūmai, ir jis, dar valandėlę pasiknebinėjęs, pakilo ir kiek kojos įkabina atskuto per pievą į duobę.

Zenius nuvaikė mažesniuosius į duobės dugną, liepė užsikimšti ausis, o pats įsitaisė prie kranto ir retkarčiais iškišdamas galvą pranešinėjo, ką mato, kaip dega, ar greit sprogs. Vėliau, kai laužas įsidegė, nušliaužė žemyn, pajuokavo:

– Skeveldra gali į akį!

Laukė minutę, kelias, keliolika, tačiau sprogimo nesigirdėjo. Jie sumišę žvalgėsi vienas į kitą, tarytum ieškodami kaltininkų.

– Kas ten yra? – nerimo Zenius. – Rodos, gerai padėjau... Gal nuvirto ar laužas užgeso? Žvilgtelk, Edi, nuo kranto!

– Padėtas gerai, tikriausiai sugedęs. Gali visai nesprogti, – samprotavo Vytukas. – O mes tiek jo prisibaiminom!..

– Na kaip? Kas ten matos? Tebedega?

– Dega! Ir dar kaip – plėnys beveik aukščiau ąžuolo viršūnės lekia, – neatsigręždamas pranešė Edis. – Jau daugiau kaip pusė supleškėjo. Laužas sukrito. Matyt, nesprogs!

– Pasėdėk ten kol kas! Po minutės vėl žvilgtelsi, gerai?

Edis liko stebėti. Lyg nuo to būtų priklausę, sprogs ar ne.

Praėjo dar kelios minutės. Sviedinys vis dar nesprogo.

Visiems nukrito ūpas. Pamažu atslūgo įtampa. Tikriausiai niekas jau neabejojo, kad sviedinys sugedęs, o parakas drėgnas, nebegeras. Visi pasijuto nusivylę ir nuliūdę, tarsi apgauti, pačiu negražiausi būdu apmulkinti, ir, kaip visada tokiais atvejais esti, kiekvienas skubėjo pirmas garsiai pareikšti, jog iš pat pradžių šitaip jis ir manęs.

– Kur ten sprogs?! – nuo kitų neatsiliko nė Geniukas. – Karas antai kada jau buvo! Matėt, kaip aprūdijęs?

– Brolyčiai! – staiga subliuvo Edis, kūliais risdamasis nuo kranto, lyg karštu vandeniu kas būtų nutvilkęs. – Ten Arvio tėvas!.. Visai nebetoli ugnies!..

Visi nustėro, it perkūno trenkti. Abejonės dėl sprogimo akimirksniu išrūko iš galvų. Nesuprantama jėga užnešė visus ant kranto. Nuo didžiausio iki mažiausio. Tiesiog vienu ypu.

Tėvas iš tikrųjų jau buvo per keliolika žingsnių nuo laužo ir, nešinas pagaliu, prie jo ėjo.

Visus išmušė šaltas prakaitas.

– Dėde! Neik!.. Ten sviedinys įdėtas!.. Sprogs! – sutrikę, siaubo sukaustyti, vienas per kitą pradėjo rėkti būreliu sustoję ant duobės krašto. Visu ūgiu, nė kiek nesisaugodami.

Tėvas stabtelėjo, atsigręžęs pamojavo pagaliu ir, nors berniukai skeryčiodamiesi spiegė iš paskutiniųjų, žengė prie blėstančio laužo. Karšto, žaižaruojančio. Pragaro ugnimi užtaisyto. Lyg velnio nešamas žengė tiesiog į pražūtį.

Arvydas nebeišlaikė. Spriegė iš vietos ir varomas galingo kraujo instinkto pasileido per žalią pievą.

– Kur tu?! Stok! – už nugaros nuaidėjo Vytuko riksmas. – Stok, sakau! Grįžk!.. Atsikvošėk, ką darai!..

– Pavyk jį, sulaikyk!.. Matai, kad pakvaišo!.. Abu užmuš! – spygavo Zenius kažkur toliau, tačiau pavyti Arvydo, aišku, niekas jau nebegalėjo. Tikrai nebegalėjo, nes jo kojos dirbo kulkosvaidžio šūvių greitumu. Nes kiekvienas nervas jautė: jeigu kojos nors sekundę pavėluos, tuomet jau bus baigta. Paskutinė riba. Taškas. Finalas. Visų skaudžiausias. Ir baisiausias. Nes juk nieko nėra baisiau už tėvo užmušimą. Tyčia ar ne – nesvarbu.

– Tėve!.. Neliesk! Užmuš!.. Nejudink! – sūnus šaukė iš visų jėgų ir nėrė kaip kulka: nebuvo pasaulyje jėgos, kuri sulaikytų.

– Dėde, bėk!.. Tuoj sprogs!.. Slėpkis! – nesiliaudamas vytis, kažkur už Arvio nugaros suriaumojo Vytukas.

Tėvas vėl atsisuko, sumišęs skėstelėjo rankomis, paskui šnairomis pažvelgė į gęstantį laužą, matyt, vis dar nesusigaudydamas, ar vaikigaliai juokauja, ar rimtai šaukia. Pajutęs kažką negera, staiga puolė prie medžio, atsirėmė į kamieną, ir tuo momentu...

Pliūptelėjo ugnies liežuviai. Verpetais susisuko juodi dūmai, bloškėsi į šonus velėnos, kažkas nukaukė, nuzvimbė pro ausis, ir žemę supurtė neregėtos jėgos sprogimas.

O paskui – tyla. Absoliuti, kurtinanti.

– Tėėėte! – iš Arvydo gerklės išsiveržė nesąmoningas klyksmas. – Tėvelyyyt! – per laukus nuskardėdamas į pavasario dangaus skliautą įkandin atsimušė ir kitas, dar šiurpesnis, tačiau nuo trenksmo užkritusioms ausims jis pasirodė tik kaip prislopintas kuždesys.

Bėgdamas dar matė, kaip visiškoje tyloje tarsi ekrane, nutrūkus garsui, sūkuriuoja apie ąžuolą dūmai ir iš padangių byra velėnos, krinta medžio šakos.

Dūmams prasisklaidžius ir pakilus aukštyn, pirmiausia krito į akis prie kamieno susmukęs tėvas: suklupęs, atsisėdęs ant kulnų, įrėmęs kaktą į rauplėtą žievę, jis vartaliojo akis, žiobčiojo, raugėjo, lyg vemti norėdamas ir negalėdamas, – mėšlungiškai trūkčiojo kaklo gyslos.

„Gyvas!“ – krūtinę užliejo džiaugsmo banga.

Pribėgęs apžiūrėjo. Paskubom, karštligiškai.

Veidas kaip popierius. Kraujo – niekur. Rodos, nesužeistas.

„Gyvas! Tiesiog stebuklas! Pati likimo ranka apsaugojo!“ – antrukart perliejo karšta srovė.

Tėvas tuo metu atgavo kvapą, atsišliejo į medžio kamieną ir kosėdamas, tankiai markstydamas išsprogusias akis dairėsi aplinkui, stengdamasis suvokti, kas įvyko.

Džiaugsmas, jog viskas taip laimingai baigėsi, užliejo visą kūną, užvaldė kiekvieną nervų skaidulą. Pajutęs naują – subrendimo ir nesuvokiamos pilnumos – jausmą, atsigręžė į ąžuolą ir tik dabar suprato, ko taip staigiai tėvas metėsi prie jo: užsiglausti už kamieno buvo vienintelė viltis išsigelbėti, ir jeigu nors sekundę būtų uždelsęs, sprogimas būtų išnešiojęs jo kūną gabalais, kaip velėnas į padangę.

Smalsumo pagautas žvilgtelėjo į medį.

Pamatė didžiulę duobę, išdraskytas ąžuolo šaknis, nuluptą, apsvilintą, skeveldrų išvarpytą kamieną ir aukštai nugenėtas šakas. Duobės kraštai dar tebesmilko – aitrus dūmų kvapas tvoskė į nosį, kuteno šnerves.

Nusičiaudėjęs atsisuko ir už kokių dvidešimt žingsnių pamatė krūvon susibūrusius, ties kažkuo pasilenkusius draugus. Nuojauta, kad įvyko baisi, nepataisoma nelaimė, skausmingai pervėrė smegenis, ir Arvydas, palikęs tėvą, nutirpusiomis kojomis paknopstom nuskubėjo pas draugus.

Prasibrovė pro nugaras. Savo akimis nepatikėjo išvydęs pusiau kniūbsčiomis ant žemės gulintį Vytuką.

Susirietęs, vieną koją prispaudęs prie kūno. Veidas aptekęs kraujais. Smilkinyje žiojėjo kraujo gurvuoliais apkrešėjusi karvelio kiaušinio dydžio skylė. O ranka konvulsiškai dar gniaužė žolę. Parudusią, rudenėjančią...

Kai lyg sapne draugą atvertė ant nugaros, jo galva bejėgiškai nusviro ant žemės. Stiklinės akys, dar prieš kelias minutes buvusios šiltos, abejingai žiūrėjo į dangų. Nejudriuose vyzdžiuose amžiams sustingo žalio pasaulio atšvaitai.

Nuo nebegyvų akių žvilgsnio pasidarė taip klaiku, kad Arvydas nesąmoningai pakėlė virpančią ranką ir užspaudė blakstienas. Paskui pakėlė akis ir žydro dangaus fone pamatė ratu susispietusius svetimus veidus. Ištįsusius, suakmenėjusius, skausmingai persikreipusius ir papilkėjusius kaip žemė. Norėjo užrikti, kad trauktųsi šitie baisūs veidai šalin, eitų velniop, skradžiai žemę prasmegtų, bet užpakaly išgirdo šnibždant:

– Skeveldra!.. Kad kirto!..

Nevalingai susigriebęs už galvos, pasitraukė atatupstas, ūmai suvokęs, kad po jo kojomis, draugų apsuptas, guli Vytukas. Nebegyvas. Tas pats, su kuriuo kažkada voverę gaudė. Kuris dviratį ir mašiną pasidarė. Kurio kugelį prieš kelias valandas visi girdami valgė. Kurį visi gerbė ir brangino. Kaip tikrą draugą. Neprilygstamą. Vienintelį. Visų geriausią.

Paskui ištrūko iš glaudaus draugų rato ir aklomis akimis apsidairė. Tartum pagalbos šaukdamasis.

Į padanges kilo balkšvai pilkas debesis, nuo piliakalnio kibilkščiuodamas žemyn leidosi senas žmogus. Išgelbėtasis tėvas. O gal išsigelbėjęs... Dangus buvo giedras, mėlynas ir be galo aukštas. Rudenėjančius laukus tarsi gedulo drobule kažkas užtiesė voratinkliais, per juos klupdamas, sukrėstas beprasmiškos draugo mirties, iš siaubo paklaikęs, lyg akis išdegęs bėgo ir be paliovos šaukė Geniukas:

– Gelbėkit! Užmušė!.. Vytuką užmušė!..

Prie piliakalnio iš visų pusių jau skubėjo žmonės. Vyrai ir moterys, dideli ir maži.

Žasliai–Panevėžys, 1968–1969