vonnegut_sveiki_atvyke_i_bezdzionyna       „Sveiki atvykę į beždžionyną“ – antrasis Kurto Vonneguto (1922–2007) apsakymų rinkinys, JAV pirmą kartą pasirodęs dar 1968-aisiais. Į šį rinkinį įtraukti 25 apsakymai, kuriuos satyros ir juodojo humoro meistras rašė žurnalui „Playboy“ praėjusio amžiaus viduryje. Apsakymai varijuoja nuo cinizmu trykštančių karo ar pokario epizodų iki futuristinių trilerių, perpildytų unikalia rašytojo satyra.

 

       Įžanga

 

       Čia – retrospekcinė Kurto Voneguto jaunesniojo trumpųjų kūrinių paroda. Vonegutas, tiesa, tebegyvuoja, o Vonegutas esu aš. Kažkur Vokietijoje yra upelė Vonė. Nuo jos ir kilusi neįprasta mano pavardė.

       Rašytojas esu nuo 1949 metų. Savamokslis. Neturiu jokių rašymo teorijų, kurios galėtų praversti kitiems. Rašydamas tampu tuo, kuo, matyt, privalau tapti. Esu šešių pėdų ir dviejų colių ūgio, sveriu beveik du šimtus svarų ir esu nerangus, išskyrus tada, kai plaukioju. Šitas skolon gautas kūnas ir rašo.

       Vandenyje aš gražus.

 

       Gimiau Indianapolyje, kur mano tėvas ir senelis iš tėvo pusės dirbo architektais. O senelis iš motinos pusės laikė alaus daryklą. Paryžiaus parodoje už alų „Lieber Lager“ jis buvo apdovanotas aukso medaliu. Slapta sudedamoji to alaus dalis – kava.

       Mano vienintelis brolis, už mane aštuoneriais metais vyresnis, puikus mokslininkas. Jo sritis – debesų fizika. Jis vardu Bernardas ir yra daug sąmojingesnis už mane. Prisimenu laišką, kurį jis parašė parsivežęs į namus ką tik gimusį savo pirmagimį Piterį. Laiškas prasidėjo taip: „Aplink vieni šūdai, aš tik valau ir valau.“

       Mano sesuo, vyresnė už mane penkeriais metais, mirė būdama keturiasdešimties. Ji irgi buvo šešių pėdų ir kokio angstremo ūgio. Buvo dieviškai graži ir gracinga tiek ant žemės, tiek vandenyje. Dirbo skulptore. Buvo pakrikštyta Alisos vardu, tačiau nuolat tvirtindavo esanti ne Alisa. Aš jai pritariau. Visi pritardavo. Gal kada nors per sapną sužinosiu jos tikrąjį vardą.

       Jos priešmirtiniai žodžiai: „Nieko neskauda.“ Tai geri priešmirtiniai žodžiai. Ją pražudė vėžys.

       Dabar matau, kad mano brolis ir sesuo bus suformulavę dvi svarbiausias mano romanų temas: „Aplink vieni šūdai, aš tik valau ir valau“ ir „Nieko neskauda.“ Šioje knygoje pavyzdžiai kūrinių, kuriuos parduodavau tam, kad turėčiau iš ko gyventi, rašydamas romanus. Čia rasite privačios verslininkystės vaisių.

 

       Dirbau reklamos agentu „General Electric“ kompanijoje, o paskui tapau laisvu lengvų skaitaliukų, daugiausia mokslinės fantastikos, rašytoju. Ar mano moralinis veidas nuo tokio posūkio pagražėjo, atsakyti nesu pasirengęs. Tai vienas iš klausimų, kuriuos užduosiu Dievui Paskutiniojo teismo dieną, – taip pat, koks tikrasis mano sesers vardas.

       Tai gali atsitikti kad ir ateinantį trečiadienį.

       Šito paties paklausiau vieno universiteto profesoriaus, ir jis, ropšdamasis į savo „Mercedes-Benz 300SL gran turismo“, tikino, jog reklamos agentai ir populiarių skaitalų rašeivos – vienodi bjaurybės dėl to, kad ir tiems, ir tiems dėl pinigo nusispjaut į tiesą.

       Paklausiau jo, kokia pati prasčiausia literatūros rūšis, ir jis atsakė:

       − Mokslinė fantastika.

       Paklausiau, kur jis taip skubinasi. Pasirodo, norįs spėti į „Fan-Jet“. Ryt rytą Honolulu Šiuolaikinių kalbų asociacijos susirinkime turįs sakyti kalbą. O iki Honolulu – trys tūkstančiai mylių.

 

       Mano sesuo per daug rūkė. Per daug rūkė ir tėvas. Per daug rūkė motina. Aš irgi per daug rūkau. Mano brolis taip pat per daug rūkė, bet paskui metė, kitaip sakant, įvyko stebuklas maždaug kaip su tais duonos kepaliukais ir žuvimis.

       Kartą viename pusiau oficialiame priėmime prie manęs prieina tokia graži panelė ir klausia:

       – Ką pastaruoju metu veikiate?

       Atsakiau:

       – Žudausi cigaretėmis.

       Jai pasirodė, jog neblogai pajuokavau. Man taip neatrodo. Manau, jog šlykštu šitaip paniekinti gyvenimą, čiulpiant vėžines tūteles. Maniškės vadinasi „Pall Mall“. Tikrieji savižudžiai prašo „Pall Mall“. Diletantai – „Pell Mell“.

       Vienas giminaitis slapčia rašo dalies mano giminės istoriją. Kai ką man parodė ir taip pasakė apie mano senelį architektą:

       – Jis mirė eidamas penktą dešimtį ir, man regis, visai neliūdėdamas, kad viską palieka.

       Sakydamas „viską“, jis, aišku, omeny turėjo gyvenimą Indianapolyje, ir šita gyvenimo baimė glūdi ir manyje.

       Visuomenės sveikatos įstaigos nutyli, dėl ko pirmučiausia amerikiečiai taip smarkiai rūko, – o būtent todėl, kad rūkymas yra gana garantuotas, gana garbingas savižudybės būdas.

 

       Gėda, kad esu manęs „viską palikti“, ir dabar nebeturiu net tokios minties. Auginu šešis vaikus, tris savo ir tris sesers. Visi tiesiog nuostabūs. Mano pirmoji santuoka susiklostė ir tebesiklosto laimingai. Žmona vis tokia pat graži.

       Nepažinojau rašytojo, kurio žmona būtų negraži.

       Sėkmingai susiklosčiusios santuokos garbei, saugok mus Viešpatie, į šį rinkinį įtraukiau šleikščiai saldų apsakymą apie meilę iš „Ladies’ Home Journal“, redaktorių pavadintą „Ilgas pasivaikščiojimas iki amžinai“. Aš jį buvau pavadinęs, regis, „Velnias, kaip sunku susikalbėti“.

       Jame aprašytas pusdienis, kurį praleidau su savo būsimąja. Gėda, gėda, kad teko išgyventi moterų žurnale vaizduojamus epizodus.

 

       „New Yorker“ sykį rašė, girdi, mano knyga „Į sveikatą, pone Rouzvoteri“ – „...vien narciziškas kikenimas“. Galbūt šita irgi tokia pat. Ko gera, skaitytojams vertėtų mane įsivaizduoti kaip Vait Roko mergelę*, su naktinukais klūpančią ant akmens, žiūrinčią į žuvytes ar besigėrinčią savo atvaizdu vandenyje.

 

       ___________________

 

       * Kalbama apie seniausios JAV gėrimų kompanijos simboliu tapusį, deivę Psichę vaizduojantį paveikslą (dail. Paul Thurman).

 

       Kurt Vonnegut. Sveiki atvykę į beždžionyną: apsakymai. K.: Kitos knygos. 2009.