Gyvenimas negalima rišti su mirtimi, o praeities menas daugiau kaip trim ketvirtadaliais negyvas. Ir čia mes turime galvoje netik Prancūziją; tai – bendras reiškinys. Praeities menas niekumet negali patenkinti gyvenimo reikalavimų, o kartais jo įtaka gali būt net žalinga. Sveikam ir normaliam gyvenimui reikalinga, kad ir menas be paliovos būtų perdirbamas ir atnaujinamas kartu su pačiu gyvenimu.

       Nežinau, ar gemamoji bendruomenė įkurs savo naują meną. Bet jei tokio meno nėra, tai ir bendrai nėra gyvo meno; yra tiktai muzejus, vienas iš tų kapinių, kur miega praeities įbalsamuotos mumijos. Mes išauklėti atsiminimų kultu, mums sunku atsipalaiduoti nuo jų. Juose yra savo poezijos, ir ji duoda jiems tolimųjų orizontų minkštų, tirpstamų atspindulių. Bet nuo tų lyčių, kurios kadaisiai buvo taip virpamos, gyvenimas išdūlėjo ir dūla kasdien. Teisybė, kai kurie pavyzdingi padariniai, labiau patvaresni, sutausojo savo galybės dalį iki mūsų dienų. Bet dar klausimas – ar geras pradmuo ta galybė dar ir dabar? Viskas gera savo laiku ir savo vietoje.

       Romain Rolland
       Le theatre popoulaire

       Kalba autentiška

       Keturių vėjų pranašas. - Kaunas, 1922 m. vasario 16 d.