Išėjo 1, 2 ir 3 numeris visai naujo tipo žurnalo: „Vešč“. Žurnalas buvo spausdinamas keleta kalbų: rusų, vokiečių, prancūzų. Žurnalui rūpėjo visų tautų naujasis menas.
       Tai pirmoji pastanga sugretint įvairių tautų naujojo meno atstovų veikimą. Lig šiol daryta taip, kad kiudaugiau skirtis nuo visų kitų, kad niekam nepanašėti. Šis žurnalas mėgino supelėjusių plytų tautines sienas sulaužyt ir naujojo meno atstovus tiek suartint, kad jie stačiai paduotų vienas kitam ranką ir sudarytų bendrą grandinę.
       Tai naujiena.
       Jau pirmus žingsnius darydamas žurnalas įrodė, kad ši idėja buvo pribrendus, kad dauguma Europos tautų menininkų trokšta siaurose tautinėse sienose. Naujojo meno šalininkai prancūzai, vokiečiai, italai, anglai, ispanai ir kiti entuziaztingai žurnalą sutiko ir gyvai jame dalyvavo.
       Tačiau žurnalą sulaukė daugumos rusų emigrantų Berlyne leidžiamų laikraščių likimas: trečiuoju numeriu jis baigė sava trumpas dienas. O gaila. Pradėtas darbas daug ko ateity žadėjo.
       Šio laikraščio redaktorium buvo I. Erenburgas. Tai yra vienas žymiausių šių dienų rusų rašytojų. Kai kurios jo knygos (pavyzdžiui Chulio Chureniteto) išverstos į daugelį Europos kalbų. Erenburgas ne tik vedė šį žurnalą, bet plačiai Europos spaudoje agitavo už naująjį meną. Jo straipsnių rasite visuose žymesniuose Europos ir Amerikos moderniniuose žurnaluose. Jis savo pažiūras į naująjį stilių išdėstė savo įdomioje knygoje: „O vis delto ji sukasi!“
       Ir dabar, norėdamas lietuvių visuomenę supažindinti su šiuo žurnalu ir pakeliui bendrai su naujuoju rusų menu, kalbėsiu apie žurnalą ir knygą kartu. Nes ir čia ir ten viešpatauja maždaug viena dvasia ir abejose vietose kultiviruojamos tos pačios meno srovės.
       Kas išūgdė šių dienų naująjį meną?
       Tiesa, naujosios srovės, kurios ir dabar tik su kai kuriom pataisom gyvuoja, jau senai buvo pasireiškę. Bet naujojo meno ūgį J. Erenburgo nuomone pagreitino dviejų paskutinių dešimtmečių įvykiai.
       Ši laikotarpį jis dalina į tris periodus, kurie gan griežtai nuo vienas kito skiriasi.
       Pirmas prieškarinis periodas:
       „Perteklius gaminamų daiktų, bet stoka vertės pajautimo. Tingumas ir lengvamanybė. Grandiozūs technikos užkariavimai (aviacija, submarinos, automobiliai, metalurgija ir t. t.). Bet juos supranta tik negausus specialistų skaičius. Paskutiniai devyniolikto amžiaus recidivai — teosofija, neokatolicizmas, Bergsonas, Klodelis, Berdiajevas ir t.t. Individualizmo varlė paskutiniškai pučiasi: viršžmoginės pastangos baigiamos smuklėse. NEAIŠKUS KAŽKOKIOS DISCIPLINOS TROŠKIMAS. Įvykių išvakarės.
       Antrasis karo periodas štai kokių turi žymių.
       Melas, pyktis, maldos ir gedulingos „krautuvininkų“ pamaldos. Bet greta ta ir: organizacijos demonstracija. Lai organizacija sukurta biauriu tikslu ir pilna melagysčių, bet išorinėmis formomis daug ko mokinanti. Apkasų, kulkosvaidžių ir armotų vaizdai. SUSIARTINIMAS SU mūsų amžiaus stebuklu — MAŠINA. Nustojus turtų darbas ir daiktai imta branginti. Nežiūrint prietarų ir įvairių amuletų religijos nyksta. Sveikas statumas naikina melagingą idealizmą. Kuopos, pulkai, klasės, tautos ima draugauti. Karas, pradėtas vardan melagingų, siaurai tautinių idėjų, romantingo heroizmo ir daiktų niekinimo, baigiasi internacionalizmo, pozityvaus teisėtumo ir blaivaus darbo išaukštinimu.
       Trečias, po karo, periodas. Čia pastebima:
       Trokštančios nuo žemės pasikelti žmonijos konvulsingos pastangos. Tautininkai — konkurentai, filosofai, ministeriai ir spekuliantai tęsia išvakarių chaosą. Bet žmonės, supratę baisią karo pamoką, stato viso ko aukščiau.

DARBAS, AIŠKUMA, ORGANIZACIJA

       Ši trejybė tai yra naujojo meno religijos ženklas“.
       Štai kas I. Erenburgo žodžiais paruošė naujajam menui dirvą. Tai, kad kitoks menas dabar neįmanomas, kad atsilikusių estetų užgaidos jau nebeturi jokio pamato I. Erenburgas įrodo štai kuo:
       „... pažiūrėkite, — sako jis — Į šių dienų, žmogų. Jis mėgia sveikatą ir linksmumą. Sportas jo gyvenime užima labai svarbią vietą. Tai ne atskirų mėgėjų prasimanymas. Paimkit kurį nors darbininkų laikraštį ir pažiūrėkit sporto organizacijų skelbimus ir jūs suprasite, kad sportas bendrai visiems artimas. Naujas gražumo pavyzdys — sveikas, išmankštytas asmuo. Kur išbalę „mergos — deivės“, neurastenikai svajotojai, apie kuriuos kalbėjo romantikai?
       „Sveikas žmogus mėgia džiaugtis, linksmintis, juoktis. Jis gali sunkiai, kiek žmogaus jėgos neša, kentėti tik priverstas, bet ne savo smagumui. Čia nebeturi kuo maitintis Andrejevas ir Giuismansas. Gali būti tragedija, bet ne ašaringa drama.  B u f o n ad a. Pilni skaidrūs tonai.
       „Šių laikų žmogus mėgia  a i š k u m ą. Sutikęs paslaptį jis nesudeda maldingai rankų, bet stengias ją pažinti. Meterlinkų misticizmas jau baigėsi.
       Tokiu būdu apibrėžęs šių dienų žmogų autorius toliau nurodo ko dabar žmogus yra pasiilgęs, ko jis trokšta ir ką neigia.
       „Iš aiškumo seka griežtas tikslumas. Namai, žmogaus diena, motoras — viskas turi būti griežtai tikslu. Viskas remiama matematiniais, nejudinamais įstatais. Svarbu ne ūpas (nusiteikimas), bet jausmai. Daugiau  n e b e į m a n o m a s  i m p r e s i o n i z m a s. Dabar vyrauja GRIEŽTA FORMA“.
       „Patologija, kuri tik specialistams įdomi, išbraukiama iš kūrybos. Žmogus vertina ne tą, kas jį skiria nuo kitų, bet tą, kas jį su kitais riša. Nelaimingas individualizmas“.
       Jam (šių dienų žmogui) ne mitai, ne simboliai, bet gyvenimas reikalingas. Jis giliai realistingas, bet savo patirty jis bendrina ir sintezuoja pasaulį. Jo realizmas — sintetinis“.
       „Sintezio ieškodamas, jis nesirausia sielose ir neanalizuoja formų. Jo gyvenimas tai ne archeologo bei chimiko kabinetas, bet fabrika“.

       Suglaudęs savo mintis J. Erenburgas sudaro formulą.
       Štai:

       Toliau analizuodamas nykstančias meno formas autorius randa, kad jos buvo remiamos vienu pamatiniu meno nusistatymu: puošti gyvenimą, bet neorganizuoti jį. Buvo, — sako jis, — būk griežtai nusisukama nuo gyvenimo, bet iš tikrųjų tos meno formos gyvenime tenkinos tik nežymiu narkotiko vaidmeniu.
       Didžiųjų epochų menas ne toks buvęs. Pavyzdžiai: Aigiptas, Asirija, Viduramžiai (eposas). Tada menas organizuodavo gyvenimą.
       O nuo Renesanso aukštumų lig praeito amžiaus pabaigos menas nyko, kol galų gale pavirto į išrinktųjų prabangą. Menas tik nuo darbo pavargusio žmogaus poilsiui tetarnavo.
       Vakar dienos menas buvo  D E K O R A T Y V I S  gyvenimo pradmuo.
       Naujasis menas griežtai priešingas savo išvadose, nes visai kitu kuo remiamas. Jis ne tik negilina duobės, kuri jį skiria nuo gyvenimo ir nuo darbo, bet stengias tą duobę užpilti; juk aišku, kad tik tokiu būdu jis gali atgimti. Jei menas to žygio nepadarytų, tai jis už kokio šimto metų liktų tokia pat bepročių užgaida, kaip pavyzdžiui morfinizmas ir pederastija“.
       Bet iš gelmių kasdienės buities pradėtas naujas menas. Tai yra  K O N S T R U K T Y V I Ų  pradmenų įsigalėjimas.
       Mūsų ir kitų tautų estetizmo riteriai nuolat kaltina naujojo meno atstovus, kad jie madas vėjoja iš kitur pagautas idėjas seka. Tai yra grynas prasimanymas. Nes pats gyvenimas teikia įrodymų, kad naujasis menas yra nuosekli šių dienų gyvenimo išvada. Kuo paaiškint, kad:
       „Paskutiniu metu visi „vieną“ suprato. Daug kas tą „vieną“ trumpai ir aiškiai pasakė. Tarp savęs nesusikalbėję („tai ore plauko“, sako sumanios senutės), bet įvairiuose kraštuose iškėlė tuos pačius obalsius.
       Prancūzų laikraštis „L'ESPRIT NOUVEAU“ sako:
       „Naujoji dvasia — tai

                                            K O N S T R U K C I J O S
                                                                                            dvasia.

       Amerikos žurnalas „La Vida Americana“ kalba apie tai, kad naujojo meno  K O N S T R U K T Y V I A I  pradmenys nustelbia dekoratyvius.
       Holandijos žurnalas „De Stijl“ pabrėžia, kad naujas kolektyvis stilius remiamas  ko n s t r u k t y v i a i s  pradmenim.
       Rusų žurnalas „Unovis“, sako:

                                                       mūsų pamatas:

                                                                                K O N S T R U K C I J A.

       O vėliau išėjęs rusų žurnalas „Lef“, pridursime, taip pat žada kovoti už meną, kuris organizuoja gyvenimą. Jis dar aiškiau pasako. Štai pirmo numerio deklaracijoje skaitome:
       „Tik meno konstruktivizmas — nulis. Kyla paties meno gyvavimo klausimas. Konstruktivizmas turi išsivystyt į aukščiausią formulą viso gyvenimo inžjneriją“.
       J. Erenburgas ironingai priduria:
       „Prašome, nemanykite, kad tai pranašai ir žiniuonys. Tai tiesiog blaivios iš realių davinių išvados. Menininkai išėję iš savo bokštų pažvelgė į gyvenimą ir nustebo. Nauja buitis, naujas žmogus — reikalingas ir naujas menas. Kad suprastume perversmą nereikia studijuoti estetinius manifestus, pakanka tik aplinkui pasidairyti“.
       Klausimas:
       — Kas privertė menininkus keisti savo pažiūras į meno uždavinius?
       Atsakymas:
       „Gyvenimas, savo naujam galingam

                                                                I N D U S T R I J O S
                                                                                                       pavydale.
       Štai citata iš jau minėto prancūzų žurnalo „L'esprit Nouveau“.
       „Nieks dabar neginčija estetikos, kuri paeina iš šių dienų industrijos. Vis daugiau ir daugiau mašinos, kurios proporcingai, atsižvelgiant į svarumą ir medžiagą, statomos pavirsta į tikrus meno kūrinius, nes juose yra planas. Bet išrinktieji, kurie organizuoja pramonės gyvenimą, kurie gyvena veikliai drąsioje atmosferoje, dirbdami tikrai gražius daiktus, mano, kad jie tolimi nuo kūrybinės estetikos. Jie klysta, nes jie yra aktyviausi šių dienų estetikos kūrėjai. To nei menininkai, nei industrijos darbuotojai dar nesupranta. Bendroje gamyboje, bet ne atskiruos ornamentaliuos papildymuos, glūdi epochos stilius“.

                                                                        ————

       Tų pačių idėjų vedamas žurnalas „Vešč“ savo 1-2 Nr. rašo:
       „Mes mažiausiai popieriaus aikvosime kovai su Akademijų epigonais. Neigiamoji „dada'istų“ kurie primena ankstyviuosius prieškarinio periodo rusų futūristus, taktika mums išrodo anachronizmu. M E T A S   jau nuvalytose vietose  S T A T Y T I. Mirštantieji patys numirs, o dirvonai reikalingi ne programų ir deklaracijų, bet darbo.
       Čia jau matom naują naujųjų meno srovių gyvenimo taktą. Lig šiol daug energijos padėta beprotestuojant prieš senųjų atgyvenusių meno formų įsivyravimą. Juk į daugumą naujojo meno kūrinių galima žiūrėti, kaipo į protestą prieš senąjį meną. Futūristai, dadaistai, ekspresionistai ir kiti savo deklaracijose juk vien tik protestus reikšdavo. Vyriausias obalsis lig šiol buvo:

                                                                G R I A U T I.

       Nepakako straipsnių, deklaracijų. Poėtai naujomis poėmomis griovė senas tradicijas, senus kanonus. Dailininkai spalvomis ir bruožais reiškė protestus prieš aklą gamtos kopijavimą.
       Juk naujieji menininkai taip ir vertindavo savo kūrinius: jei kūriny pavyksta senas formas paneigti — jis geras, jeigu ne tai jis silpnas.
       Ir štai dabar pasigirsta balsas:

                                                    M E T A S  K U R T I.

       Žili skeptikai gali čia galva palinguoti:
       — Gerai. Kurkit. Jau metas pradėt. Mat, jauni buvote. Dabar pagyvenę matot savo klaidas... Grįžtat atgal. Gerai, kurkit. Mes to ir laukėm. Mes tai ir žinojom! Taip, žinojom, nes patys jauni buvom. Tada, rodos, viską griauk ir versk!... Viskas galima!... Tik vėliau supratom kas ko verta. Ir tie jūsų žodžiai apie ,,naujumą“ tik tuščias visų epochų jauniems menininkams charakteringas bruožas.
       Bet apsirinka žili skeptikai. Jų senos akys nebemato taip toli, kaip reikėtų matyti, jei norima pastebėt kas dabar meno gyvenime dedas.
       Tik tie gali manyti, kad šis meno perversmas tenkinsis tuo, kad sukurs eilinę vadinamąją „meno mokyklą — srovę“, kurie dalyko gerai nepažįsta.
       Štai, pavyzdžiui, kaip žiūri į savo darbo ateitį naujojo meno avangardas — futūristai:
       „Futūrizmas niekados nebuvo meno srove ir tarpusavis įvairių žmonių susibūrimas į grupę, be abejo, laikės ne frakcine iškaba. Futūrizmas nustotų buvęs futūrizmu, jei jis radęs keletą meno gamybos šablonų, pagaliau nurimtų ir nustotą vaidinti revoliucinį fermentą — akstiną, kuris verstų nuolatos ieškoti naujų ir naujų formų ir skatintų prie išradimų. Nuo futūrizmo gali atskilti (ir atskyla) srovės. Galima kalbėti apie Majakovskio, Chliebnikovo ir kitų mokyklas — sroves. Bet nuolatos reikia būti akilam, nes nesveikas nusiraminimas, kuris seka iš tos srovinės populerizacijos, jei tik ji nėra mokymosi pobūdžio, žalinga futūrizmui.
       „Iškraipytos futūrizmo grupės ir grupelės, už skatiką įsigiję futūrizmo, stengias savo pelėsius nulekuoti, kad jie pavirstų į moderninę, gerai perkamą prekę.
       Svarbu žinoti, kad sekimas yra reikalingas tik mokymuisi. Reikia pažinti poėtą (ar kurį kitą meisterį) įveikt jį ir atmest, o pačiam savarankiai treniruotis ir pagaliau rast savus darbo būdus, kurie reikalingi kuriančiai epochą klasei.
       Čia pat dar priduriama:
       „Futūrizmas niekados nebuvo srove. Tai buvo socialiai, — estetine tendencija, tai buvo užsibrėžimas grupės žmonių, kurių pamatinis bendradarbiavimo taškas buvo ne teigiamieji uždaviniai, ne aiškus savo „rytojaus“ nujautimas, bet nepailstama ir negailestinga neapykanta prie savo „vakar ir šiandien“.
       Dar svarbi pastaba:
       „Futūristas nustoja buvęs futūristu, jei jis pradeda pakartot, kad ir pats save, jei jis pradeda gyventi iš savo kūrybos kapitalo nuošimčių. Futūristas gali pavirst į mieščionį — paseistą, jei jis nustos lankstumo ir smogiamos galės rišdamas klausimus apie metodus ir būdus auklėjimo išradingo, treniruoto ir klasinei — naudingo žmogaus:
       Paskutinė frazė jau kalba apie pamatinę futūrizmo užduotį. Kitur ta pati mintis jau aiškiau pasakyta:
       „Naujo žmogaus auklėjimo propaganda savo asmenyje yra futūristų, kurie be šios vedamos idėjos tuojau pavirsdavo į žodžio ekvilibristus, vienatinis kūrinių pamatas; jie ir lig šiol dar išrodo žongleriais tiems, kuriems svetima yra naujo pasauliojučio propaganda“.
       Tokiu būdu, ne naujų paveikslų, eilėraščių ir apysakų gaminimas, bet naujo žmogaus auklėjimas, tam tikslui pavartojus meną, kaipo vieną to auklėjimo priemonę, - buvo futūrizmo kelrodžiu iš pat jo gyvavimo pradžios. (Visos tos citatos iš „Lefo“, 1 Nr. S. Tretjakovo straipsn. „Iš kur ir kur link?“).
       Dar naujas žingsnis priekin, tai „Vešč“ pareiškimas:
       „Mes neneigiam praeities praeityje“. Reiškia išgyventas jau tas laikas, kada futūristai rengės “išmest Puškiną iš dabarties laivo“, Toliau gi sakoma: „mes tik kviečiam daryti daiktus, kurie savo dvasia atatiktų dabarčiai“.
       Laikraštis išsiuntinėjo įvairių tautų menininkams anketą,užklausdamas kaip jie žiūri į ateities meną.
       Holandijos dailininkas Teo-van-Desburg, atsakydamas į pastatytą klausimą, tarp kita ko atsako:
       „Visų tautų dailininkai turi pagaliau vieną tikslą: rasti plastiniam eksperimentui bendrą ir architektoninę bazę. Nuosakūs menininkai suprato, kad ateities menas — kolektyvus, konstruktyvus ir antiindividualistinis menas.
       Naujasis menas evoliucionuoja abstrakcijos ir visapasaulinio stiliaus linkui. Atsikračius nuo paviršutinių smulkmenų ir nuo individualių bruožų bus galima sukurti kolektyvį stilių. Šis stilius, pakildamas aukščiau asmens ir tautos, tikrai ir realiai atvaizduoja pačius aukščiausius, giliausius ir bendrus grožio reikalavimus.
       Tiems, kurie spaudoje ir šiaip kartoja, kad V. Europos naujojo meno atstovai atsisako nuo savo idėjų ir grižta atgal, labai pravartu bus išklausyti ramų skulptoriaus A. Archipenkos balsą:
       Daug kas matydami, kad Picasso (kubistas) daro natūralistinius paveikslus, džiaugias: jau kubizmas baigia savo dienas.
       Archipenkos žodžiais, futūristai Karra, Severnini ir kiti, pamiršę dinamizmą, dirba italų muzėjinės dailės įtakoje. Kai kurie grižę prie natūralizmo, kai kurie inercijos būdu tęsia dar savo darbą.
       Tačiau nors ir jaučiamas naujųjų meno srovių gyvenime krizis, bet „negalima, sako A. Archipenko, ir manyti apie tai, kad menas sugrižtų prie senų formų. Apie tai svajoja tik paraližuota visuomenės dalis, kuriai meno naujienos visados išrodė Aigipto patamsiu.
       „Neabejotina, — toliau sako jis, — kad krizis prives arčiau prie siužeto, bet tai nesustabdys tendencijos pirma visa ko vertinti siužeto plastines kokybes ir jas (o ne patį siužetą) fiksuoti.
       Pirmu žvilgsniu rodos, kad nieko nauja nėra ir kad ieškoma to paties, ko ir vakar ieškota.
       Bet faktinai — yra.
       Menas turi rasti naują psichologinę vagą, kurios krantai turi naujas formas.
       Futūrizmo ir kubizmo nuopelnai Archipenkos taip apibrėžiami:
       „Jie abu (futūrizmas ir kubizmas) suvaidino didžiausį vaidmenį, jie sudarė kietą dirvą vietoje akademinės balos. Ta dirva ateity bus pamatas naujajai statybai. Tuo ir pasibaigs jų užduotis.
       „Futūrizmas parodė menininkams, kad mechanizmas taip pat gražus, kaip ir pats žmogus ir kiti daiktai. Jis parodė miestus milžinus su lokomotyvais, aeroplanais, elektra ir t. t.
       „Kubizmas išauklėjo harmonijos ir ritmo jausmą. Jis, nežiūrint savo naujoviškumo, atgaivino tai, kas amžius letargo miegu miegojo. Prieš renesansą meisterių kūrinių pamatas buvo harmonija ir ritmas. Tai vienodai charakteringa tapybai, skulptūrai ir architektūrai. Galima pasakyt, kad kubizmas privertė naujai vertinti paveikslus. Žiūrėtojas daugiau jau nebesigeri, jis jau pats kuria, mintija ir remdamasis plastiniais požymiais tų daiktų, kurie asocijuojasi su paženklintų daiktų formomis, kuria paveikslą. Tai yra kulminacinis kubizmo taškas. O jei toliau eitų kubistai, juos ištiktų bankrotas, nes toliau prasideda tiesiog geometrinis ornamentas vadinamas „arabesque moderne“, kuris tik sienų apmušalams tinka“.
       Laikrašty „Vešč“ yra daug dar reikalingų informacijų ir teoretinių santraukų, kurias mūsų visuomenei labai bus pravartu pažinti. Ateityje, manau, bus progos plačiau ir nuodugniau pakalbėti apie naująją poėtinę techniką, apie šių dienų poėziją bendrai, apie romaną be personažų, apie kinematografo įtekmę į literatūrą ir bendrai į meną, apie naująją architektūrą ir kitas meno srytis.

       Šią apžvalgą baigiu kronichinėmis žiniomis apie spartų Europos naujojo meno atstovų tarptautinio susijungimo augimą.
       Diuseldorfe įvyko:
       Tarptautinis kairiųjų menininkų kongresas. Vienas svarbiausių programos punktų: Tartautinės kairiųjų menininkų sąjungos įkurimas.
       Kairieji Prancūzijos menininkai sušaukė Paryžiuje kongresą kovotojų už dabartinės dvasios palaikymą.
       Yra ruošiamos tarptautinės kilnojamos parodos^*).
       Ispanai, prancūzai ir kiti ima leisti laikraščius, kurie skiriami visų tautų kairiajam menui.
       Visai naujas, atmetąs tautines ambicijas, judėjimas ateity žada nelauktų vaisių.
       Ar pasiseks šio judėjimo entuziastams susikalbėti? Neabejojam. Neabejojam, taip pat, kad šis    judėjimas atgaivins meną.

------------------------
^*) Apie tokią parodą ir Lietuvių meno įstaigoms praeitais metais pranešta. Tačiau del tam pranešime pasiūlytos kairiojo meno parodos Kaune daugiau nieko negirdėti.

       Keturi vėjai Nr. 1. – Kaunas, 1924 m. sausis