„Kada rauda siela“ — plagiatas. Pleirytė—Puidienė (Vaidilutė) plagiavo antraeilį vokiečių rašytoją C.Flaišleną. Tumas — šį veikalą siūlo versti į svetimas kalbas. Gimnazistės skaito ir džiaugiasi.
Cäsar Flaischlen
Von
ALLTAG UND SONNE
Gedichte in Prosa
Regentage
(38 psl.)
Regen, Regen und Regen!
tagelang!
und dumpf und bleiern lasers der Himmel auf die Erde, wie scheichender Tod.
Ich will ihm trotzen... aber immer stiller wird mein Lachen und immer lämender fällt es in meine Brust und immer lauter draussen rinnt der Regen und ich muss immer wieder hinaussehen und zuhören
und immer lauter wird die Stille um mich her und ich fange an, mit mir selbst zu sprechen,
wie ein Kind, das sich im Dunkeln fürchtet...
Und an einem solchen Abend tratest du in meine Türe, ein paar Rosen in der Hand, und lachtes:
Du, in vier, fünf Wochen ist es wieder Frühling!.. ist das nicht schön!?
Vaidilutė
KADA RAUDA SIELA
Ruduo.
(59 puslapis)
Lietus ir rūkas...
Rūkas ir lietus...
Ir sunkiai gula juodas debesys viršum žemės, slėgia ir vargina, lyg kerštinga mirtis...
Pavergta tąja slogia mirties šmėkla, siela ima kelti maištą, nori keršyti...
Bet kas kartas silpnesnis mano pasityčiojimo juokas, kas kartas skurdesni mano troškimai ir... kas kartas dažniau siunta audra, stambesniais lašais lyja lietus...
Kaskart gilesnė siaučia mane tyla ir toje kurčioje tyloje imu kalbkėti pati su savim, — lyg kūdikis, kuriam baugu tamsoje...
Ir vieną tokią dieną tu pasakei man, jog;
— Dar grįš pavasaris... ir vėl žydės rožės!..
„AUF MORGEN!“
(103 pusl.)
Autentiškas vertimas į lietuvių kalbą.
Iki rytojaus.
Štai temsta pamažu diena virsdama į naktį ir iš gilumos sublizga žvaigždės ir virs tylinčio vendens suskamba sapnas.
Mes draugėj skynėme rožes, mes juokėmės ir dainavom ir kai ėmė lyti mes susėdome glausdamiesi vienas į kitą miško sargo trobelėj...
Mes pasakojom kits kitam savo gyvenimą, džiaugsmingą ir sielvartingą, ir paskui mes žaidėme smėly, stengemės iš smėlio supilti sau pilį su pilimais ir grioviais,
ir visa, visa tai mudu turėjome ištisą dieną... ištisą dieną
lr štai dabar, kai jau temsta ir naktis
mes einame dar iki sodo draugėje ir duodame iš lėto kits kitam rankas
„Iki rytojaus“
ir
tu pasuki dešinėn... aš pasuku kairėn... tu svajoji apie mane... aš svajoju apie tave... ir paėjėję dar pora žingsnių sustojome, lyg būtume turėję dar ką nors kits kitam pasakyti...
ka nors,
gražesnio,
už visas rožes už visa gražiąją dieną...
ir nieko daugiau nesugalvojome, kaip tik dar kartą... visai garsiai: „Iki rytojaus!“
LIGI PASIMATYMO
(57 puslapis)
Pamažu slinko sutemos. Artinos naktis.
Danguje sužibo po viena kitos gelsvos žvaigždutės... Lielupės vandeninę juostą prigobė rūkas...
Vaikštinėjome abu po Mėžuotnės kalnus, o kai užėjo audra su žaibais ir griaustiniu, susėdova po tavo langu aut suolo, pasislėpdami po vienu apsiaustu.
Džiaugėvos audros jėga ir pasakojova vienas antram apie save... apie išgyventų valandų vargus ir džiaugsmus...
Ir buvo jau tada mažiau laimėjimų, daugiau kovų...
Tačiau... nebliško dar sapnai dar toki gyvi buvo saulėtųjų dienų atminimai...
Vasaros naktys buvo tokios trumpos — ir išnyko žaibai su griaustiniais, ir vėl šypsojos aušrinės pirmėji pažaibai...
Sušvilpo garlaivis. Pakilova ir nusileidova Lielupės pakrautėn...
Padavėva vienas antram rankas:
— Ligi pasimatymo! — ir mudviejų keliai išsiskyrė...
Tik vos dvejetą žingsnių paėję, sustojava... lyg rodos dar kaži ką turėjova vienas antram tarti...
Kažiką skaistesnio negu rožės, negu saulėtos dienos...
Ir vis delto netarėva nieko kita... tik dar kartą, daug širdingiau:
— Ligi pasimatymo!..
Ir taip toliau... Gaila „K.V.“ vietos visą šią kvošelieną kartoti. Cesaris Flaišlenas pabaigos 19-tojo šimtmečio vokiečių rašytojas, dabar baigiamas pamiršti. Jo saldžiarūgštė lyrika buvo gaminama vokiečių rentierių bobutėms...
Pleirytė—Puidienė, viena iš uoliausių mūsų šventojo parnaso vaidilučių, — išrašė šį vokietį ir išleido savo firma... kaipo „lietuviškojo tautiškojo“ meno pavyzdį. Išleido ji tą Flaišleną apsusintą, sulamdytą ir dar labiau pasaldintą. Įdomesnės Flaišleno vietos „laisvam Vaidilutės vertime“ išėjo sausos nususintos. Vaidilutei nepakako skonio net plagiatą žmoniškai padaryti.
Ši ponia, kurios kilnių jausmų pareiškimus užtinkame veik visuos laikraščiuos, be jokios gėdos plagijuoja mažai žinomą svetimšalį. Tai retai sutinkamas skandalas. Visi kas dedasi mylį lietuvių literatūrą turi visų griežtumu šį gėdingą p. Pl. Puidienės—Vaidilutės prasižengimą pasmerkti ir pareikalaut, kad ši „Knyga“ būtų išimta iš knygų rinkos. Gėda juk, kad viena ponia pasisavina ištisus svetimo rašytojo kūrinius, juos išleidžia (paaukoja savo mirusiam broliui!) bet didesnė gėda, kad visi tyli, tyli kol mes, pagaliau esam priversti parodyti šią gėdą viešai...
Kurgi buvo mūsų aštrūs kritikai? Kuriozas! Štai pavyzdžiui docentas — Tumas Vaižgantas paskaitęs „Kada rauda siela“ užsidegė visas savo jausmais: — „Skaitykite! Platinkite! Semkite... lietuviškąją dvasią. Pasaulinis kurinys. Verst tuojau į visas kalbas ir t.t. Mes nekaltinam Vaižganto, kad plagiato nepastebėjo, nors ir tai universiteto literatūros profesoriui nederėtų. Tačiau ką mes turime manyti apie Tumo—Vaižganto literatūros įvertinimą, kuo jis daugiausia ir verčiasi, jei jis sudarkytą vokišką šlamštą, kurį patys vokiečiai baigia užmiršti perša mūsų jaunimui, kaipo geriausį meno kūrinį, siūlo versti į kitas kalbas (Pamėginkite, ponai, išversti!).
Plačiau apie šį ir kitus plagiatus kalbėsim kitam numery.
_________________
Kalba ir rašyba autentiška
Keturi vėjai Nr. 2. – Kaunas, 1926 m. gruodis
