Vienas paldie-
ninkas su poetu
M. Gustaičiu

       Poetas M.Gustaitis mirė.
Ir dabar iš visur lenda subjektai, kurie stengiasi visuomenei pakišti kiekvieną atvirutę, kurią poetas jiems kažkada parašė, kiekvieną „Labą dieną“, kurią nuo jo girdėjo.
       Mes visai nenorime tų atsiminimų rašytojų kompaniją didinti.
       Mums tik svarbu yra aprašyti vieną vakarą, kurį keturiavėjininkai praleido su poetu M. Gustaičiu. Nes sakytas vakaras mūsų akyse ypatingai nušvietė mirusį poetą.
       Buvo taip.
       Senai jau gyvuojantis „paldieninkai“, Keturių Vėjų bendradarbių ir jiems artimų asmenų susirinkimai yra daromi po bet kuriuo stogu. Tuosyk buvom susirinkę vienoje Laisvės alėjos karčiamoje.
       Atskiram kambariūkšty dūmų tiek, kad vargiai vienas kitą bematom. Alus, poezija, entuziazmas, mes visi. Bendrai triukšmas.

       Reikia prisiminti, kad M. Gustaitis kiek anksčiau buvo pradėjęs susirašinėjimą su Keturių Vėjų redakcija del savo „Stilistikos“. Joje, mūsų nuomone, naujosios poezijos skyrius ne visai tiksliai buvo pirmoje laidoje sutvarkytas. Buvomums žinomas M. Gustaičio noras naujoje laidoje tą skyrių pagrindinai pertaisyti. Ir tą vakarą į tą pačią karčiamą M. Gustaitis pripuolamai patekęs ir sužinojęs, kad čia yra visi keturiavėjininkai tuojau pareiškė noro su mumis susipažinti. Tai buvo, kiek pastebėjom, abiem pusėm nepaprastai malonus pasimatymas. Kalbos pasidarė dar gyvesnės. Buvo padaryta ekskursijos į Margalio, Strazdelio, Aleknavičiaus laikus. Papirosų dūmai vis tirštėjo.
       Laikas nuo laiko mūsų kambariūkščio duris varstė dar negalūtinai nuo kojų nusivarę girtos fizionomijos ir bedarbės palaidos mergos.
       O mes visi kvėpavom savuoju oru; nieko kas aplinkui dėjos nenorėjom matyti.
       Stora neapykantos ir pasibiaurėjimo siena apsupti mes keturiavėjininkai ir M. Gustaitis.
       Visi apie jį atsiminimus rašantieji nors tiek tiesos pasako, kad nurodo, jog jo balsas buvo švelnus. Taigi tuo pačiu švelniuoju balsu M. Gustaitis pradžioje buvo pareiškęs:
       – Aš tuojau, aš tik vieną valandėlę.
       Bet, deja, visi išsėdėjom tol, kol karčiamos neuždarė. M. Gustaitis kartais išsiimdavo savo laikrodį, pakreipdavo galvą, lyg sau išmetinėdamas, kad taip ilgai tuose dūmuose sėdi. Bet vis pasilikdavo savo vietoje.
       Ir pats daug kalbėjo ir daug klausės. Klausinėjo savotiškai atsargiai, kai ką atminčiai į savo mažytę knygutę užsirašydavo.
       Mes matėm malonią, jaukią šypseną, jautėm šiltą žvilgsnį, kuris mus visus paeiliui glostė.
       Tai įvyko netrukus po Keturių Vėjų 3 nr. pasirodymo. Reikia manyti, kad M. Gustaitis tuosyk paskutinį kartą viešėjo Kaune.
       Mes tada pajutom, kad mums su tuo asmeniu yra galima susiprasti, kad jis ne tik mūsų darbo neneigia, bet tarytum dar mus padrąsinti nori.
       Ir dabar, kada atėjo iš Lazdijų liūdna žinia, minimas mūsų „paldieninkas“ su poetu M. Gustaičiu darosi ypatingai mums brangus ir reikšmingas.

       J. P.  
    


Vydūno
jubiliejus

       Artinas Vydūno jubiliejus.
Gali atspėti kas bus. Bus melas, veidmainiavimas, dirbtas pafosas. Laikraščiai straipsnius talpins, Tumas laikys pamokslą... Žodžiu, bus labai nuobodu.
       Tai kažkokia nelemta ironija, kad reikia dabar tą jubilieju švęsti.
       Nėra gal Lietuvoj kito rašytojo, kurį taip gerbtų, kaip Vydūną. Bet Vydūnas išbrauktas iš gyvojo gyvenimo. Vydūnas užmirštas ir paliktas. Iš Vydūno mokinimų dabar, užsisukę juokiasi – kalbėti apie tai skaudu, tuo labiau skaudu, kad visa tai yra tiesa. Kas kaltas, kad atėjo šie laikai. Ką gi padarysi, kad tai visa ką Vydūnas auklėjo ir skelbė dabar skradžiais nugarmėjo, ir pasidarė įkyrus. Bet visiems trūksta atvirumo.
       Nepakanka kilnios drąsos pasakyti sau ir Vydūnui: kad visi jį labai gerbia ir noriai užmiršta.
       Nežinau: nesusiprantama ar bijomasi taip pasielgti. O tai būtų tiesus žingsnis. Tačiau tai nedaroma – Vydūnas vis garbinamas.
       Vydūnas pas mus – o f i c i a l i n ė moralė, Vydūnas – iškilminga tema. Г е н е р а л   н а   с в а д ь б е!
       Ne, aš prašau: nešvęskit Vydūno jubiliejaus. Jis tokio nužeminimo nepakels. Geriau jau nušvilptumėt, tai nors patiems nelaukta būtų.

       P. J-is    
  


Provincijos
laiškai.

       Iš provincijos K. Vėjai visados gaudavo daug įvairių laiškų. Viso ko mūsų korespondentai prirašydavo. Pavyzdžiui išėjus antram numeriui, kuriam buvo mūsų mestas šaunus, kaip dabar madoje sakyti „šūkis“:
       „Visa literatūros valdžia Keturių Vėjų Taryboms.“ Buvo gautas iš vienos jaunuolių kuopos maždaug toks pranešimas: „Sudarėm Keturių Vėjų Tarybą. Laukiam instrukcijų su kuo grumtis“.
       Po trečiojo numerio korespondencijų dar daugiau. Čia norėtųsi apie vieną jų plačiau pakalbėgti. Ypač verčia mus į šią korespondenciją dėmėsį atkreipti viena aplinkybė. Būtent: korespondenciją rašiusieji atsidūrė labai didelėje bėdoje.
       Įsivaizduokit. Žymus provincijos miestas. Jame gyvena tikrai žymus literatas ir literatūros kritikas. Apie tą asmenį grupuojasi jaunimas, kuris mėgsta literatūrą ir meną. Net esanti pastovi literatūros kuopa sudaryta.
       Ir štai vienam tos kuopos susirinkime, kaip sako korespondentai, vietinis poetas paskaito eilėraštį. Kitas poetas maždaug taip jį trumpai – drūtai sukritikuoja:
       – Et, tai „keturiavėjiškas“ ir apie jį nėra ko kalbėti.
       Bet nuo to pareiškimo ir prasidėjo tų jaunuolių bėdos. Jų autoritetas, žymusis literatas ir literatūros kritikas staiga prakalba ir sako:
       – Nemanykit, – sako, – kad jau kas „vėjiška“ tai būtinai klaidinga ir absurdiška (!). Visai ne. Aš, – sako, – kitą kart plačiau jums apibūdinsiu K. Vėjų reikšmę, jų didelę reikšmę mūsų literatūrai. Visi klasikai, romantikai šiandien nuėjo ne tais keliais, kokiais reikėjo.
       To dar maža. Jis toliau kalbėjo apie tai, kad iš senųjų (klasikų, kaip sakoma) nėra ko laukti. Jo nuomone K. V. matydami sunkią literatūros padėtį išėjo su naujais sveikais obalsiais. Jis originališkai galvodamas prieina išvados, jog   K. V ė j a i   t u r i   t k s l o   i š k e l t i   s v e i k ą   m u ž i k i š k ą    i n s t i n k t ą, atgaivinti tikrą lietuvišką dvasią.
       Apie K. Vėjų ateitį kalbėtojas pavydėtinai optimistiškai išsireiškęs:
       Keturi Vėjai ateity laimės, savo priešus suraitys.
       Iš mūsų korespondentų pranešimų matyt, kad tas pareiškimas visai supainiojo jų kortas.
       Juk jauni literatūros mėgėjai paskaitę laikraščių kritikas apie K. Vėjus buvo jau nurimę. Jie tikėjosi tais straipsniais vaduodamies susidaryti tikrą nuomonę apie naująją literatūrą ir K. Vėjus. O dabar?..
       Na, ką gi, jaunieji prieteliai, užjaučiam. Jūsų padėtis nelengva. Tur būt neišsisuksik: reikės apie tai visa iš naujo patiem pagalvoti.
       Čia nė pavardžių, nė vietų neminim. Mat mes vengiam autoritetų ir jų pripažinimo. Jei mus būtų, kad ir tumiškai, iškeikę, tada kas kita.


Literatūriniai
vakarai.

       Tolerantiškoji nabašninkė „Lietuva“ 281 nr. smerties valandoj apsidžiaugė. „Stagnacijos liūne (!) sako, įmurdytą mūsų literatūrą griebėsi kelti į viršų jaunieji rašytojai. Jei dar nepajėgė iškelti, tai bent jausti triūsiantis, graibantis, prakaituojant, kad surastų literatūros, nelyginant, to katilo ąsą vandeny ir jos įsitvėrę išneštų į gyvenimo šviesą“.
       Taip.
       Kai „4 Vėjai“ praskyrė kelią, na ir pasipylė literatūros vakarai. Studentai, buhalteriai, korporantai, liaudininkai, krikščionys demokratai – visi imtinai ligi rikiuotės ir atsargos kareivių ruošia literatūros vakarus. Ieško, taip sakant, ąsos to literat, puodo (normalus katilas neturi ąsos). Publika pratusi prie gyvenimo šviesos į tokias literatūriškas pramogas pradėjo nenoriai lankytis. Pradėta įvairinti divertismentais – džazbandu su šokiais, skrajojančiu paštu. Prasidėjo nemokami vakarai su universiteto marke. Netrukus bus primokami. Kiti vel, kurie kilnesnės sielos literatai, išvydę „4 Vėjų“ baubą, apsitvėrė „akademiškos viešumos ribomis“, manydami tuo gerbiamų autoritetų atsilankymą pelnysią ir „4 Vėjais“ pasibiaurėjusią publiką patrauksią. Kas del pirmojo punkto jie turi racijos... Mes gerbiamų autoritetų be reikalo iš savo vakarų nevejam. Jie visados perka brangesniuosius bilietus ir tuo papildo kasą. Bet kas liečia antrąjį punktą, literatai – mėgėjai turi nedidelę klaidą: „4 Vėjai“ su publika, mėgstančia gyvenimo šviesą, labai geruoju gyvena.

       A.R.    
  


Nekrologas
„Lietuvai“

       „Praeina tautos ir griūva karalystės“. Kada žmogus matai smunkančią didybę, visados nusiteiki daugiau ar mažiau folosofiškai.
       „Lietuva“ uždaryta.
       Gaila „Lietuvos“! Kalėdoms,Velykoms ir Uždušinei vedamieji būdavo žavėtini.
       „Lietuva“ buvo didžiai gerbiamas laikraštis.
       Pamestų pasų varžytynės, išdidžios iliustracijos.
       Dešimties miesčiuko rabinų autoritetingumas.
       Ir vis padoru, prakilnu.
       Ir viso to nebėra. Dingo.
       O vis del to – kas norės ištirti praeitą dešimtmetį – turės vartyt pageltusius „Lietuvos“ lapus.
       Ir tai jau nebejuokinga.

       P.J.      


Apie meną ir
apie Tumą.

Gerbiamas kritikas per paskaitą (dvidešimt penktais ar šeštais metais) tarp viso ko kito išreiškė kaip tvirtina liudininkai, savo pažiūras į muzikos meną:
       – Klausai, – sako, – nė šis, nė tas. Čia ploniau, čia storiau. O kodel čia ploniau, čia storiau? Šimts žino. Tik kai jau grįžti iš koncerto namo, tai kaž kaip šviesiau ir maloniau žmogui pasidaro...
       Kritiko pareiškimą priimam domėn ir einam kitų klausimų svarstyti.


Keturi Vėjai
ir sanitarija.

       Šių metų sausio 25 d. Kaune, Karininkų Romovėje įvyko kompozitoriaus J. Gruodžio koncertas. Kaip paprastaibuvo prakalbų ir taip pat „kaip paprastai“ aukštai kultūringa pramoga ir taip pat „kaip paprastai“ aukštai kultūringa pramoga pasibaigė šokiais.
       Čia reikia prisiminti, kad ta pramoga buvo transliuojama per radio. Vadinas ne tik tie, kurie buvo salėje, bet plačioji Lietuva turėjo progos viską girdėti.
       Iš pradžių buvo viskas gerai. Bet gydytojas N. Sumanė pasakyti prakalbą ne iš savo srities. Taigi, gydytojas bekalbėdamas apie prakilnųjį meną, staiga, nė iš šio, nė iš to paėmė savo žinion nelaimingus „Keturius Vėjus“. Padarė jiems „smotrą“ ir jo rezultate „разнес“, kaip sakoma. Toks puolimas mūsų nenustebino, mes jau senai prie visko pripratom.
       Bet mes lig šiol negalim atsipeikėti, negalim jokiu būdu suprasti:
       Ką bendra turi „Keturi Vėjai“ su... sanitarija?


Be reikalo
Putinas rūpinasi

       „Židiny“ nesenai, be jokio pavojaus kada nors pasibaigti tilpo B. Buividaitės ir Inčiūros romansai. Romansai, kaip romansai. Kaip sakoma: viskas tvarkoje.
       Bet vienoje vietoje tų romansų tekste tur būt per rinkėjų, ar korektorių neapsižiūrėjimą (taip bent mes manome) pasitaikė klaida, kurią redakcija paskaitė už svarbią ir rado reikalinga net atitaisyti. Klaida tokia: vietoje plačiai švelnių poetų vartojamo veiksmažodžio m y l u o s i u (būsim laik.) išspausdinta m e l u o s i u.
       O mes draugiškai redaktoriui Putinui patartumėm: Nei čia verta atitaisinėt, nei ką.


Puolimas iš
už kampo

       Literatūros vakarai dabar – mada. Štai ir jaunimo būrys, norėdamas būtinai suruošti literatūros vakarą sudarė tam vienam tikslui jaunųjų literatų grupę. Visokio plauko jaunų vyrukų, mergaičių ir net jaunų smagumų užsigeidusių damų ten būta.
       Atėjo jų ruoštas vakaras. Atvyko patys rengėjai, jų kviestieji profesoriai ir literatūros dėdės. Buvo ir šiaip publikos. Jaunuoliai vienas paskui kitą eina į estradą, skaito savo kūrybą. Profesoriai ir dėdės perdėm šypsos patenkinti: Štai, žiūrėkit, kokie fain vaikučiai. Mandagūs, jokių „žodžių“ nevartoja. Ir kiekvienas kurį nors vyresnį tvirtai seka. Kas Sruogą, kas Lastą, kas Putiną ar Kiršą. Malonumas neišpasakytas. Niekas, rodos, šios idilijos ir visuotino pasitenkinimo kisieliaus nesudrums.
       Bet toje tylioje švelnioje atmosferoje atsiduria Pr. Juodelis su savo laišku F. Kiršai. Ir surūko profesoriai ir dėdės ..
       O Pr. Juodelis nors ir labai nedrąsiai ir visur primindamas, kad jis neužmiršo jų muštro, bet vis delto nei šį nei tą Faustui Kiršai ir per jį kitiems jo sėbrams pasakoja:
       „Pradus ir Žygius“, kuriuos Tamsta redaguoji, lygiai ir visą paskutinių metų literatūrinį veikimą visuomenė ignoruoja. Nauja karta Tamstų nesupranta, tvirtina jis.
       Mūsų gyvenime šiandien yra jaučiamas dviejų kartų susidūrimas. Tamsta... esi senosios atstovas.
       Jau pirmomis nepriklausomo gyvenimo dienomis prasidėjo visa eilė jeibių, kurios Tamstą išmušė iš vėžių ..
       Ir stačiai visiems sukviestiems ponams į akis ištikimiausios išvaizdos Juodelis sako:
       Visuomenėje Tamstos pasigedot tautos. Ieškote jos liaudyje. Tačiau liaudies, kurioje T. buvote linkę matyti tik smūtkelius ir raudodaines, liaudies Tamsta nebegali pažinti. Tiek ji persikeitė, kad jokių iliuzijų: girdi, liaudis parems, atgaivins pakels mus - jokių iliuzijų būti negali.
       Ir toliau:
       „Gražus žvėjas baladėje. Bet tik baladėje. Tikrumoje T. su juo nesusikalbėsi.
       „Štai Keturi Vėjai, – kad galutinai suruginti geroje nuotaikoje buvusius veidus primena jis ši nemalonų vardą, – savo auditoriją puikiai suprato. Ir mūsų pavasariškas ūpas, kuris nepriklausomybės pradžioje atsirado ir pakvietė anot Duonelaičio ne tik „žiurkes su šeškais irgi pelėdomis“, bet ir „vislab“ gyventi, ir brutališki jėgos išsiveržimai, charakteringi tiek gamtos, tiek visuomenės pavasariui, – Keturių Vėjų tinkamai sunaudoti“.
       ...„Visu tuo T. esi nustebintas, pasipiktinęs ir nusivylęs. „Giliai svajingos tautos“ vietoje matai visuomenę su įvairiais jos reikalais ir reikaliukais“. F. Kiršos ir jo artimųjų pamėgimą nuolat kelti riksmą ir protestus savo negausioje spaudoje laiško autorius vadina „tuščiomis pastangomis“.
       Toliau stačiai sakoma, kad adresato atstovaujama literatūra neturi ateities, kad ji miršta...
       Štai, sako jis, Putinas drįsta jau sau pripažinti, kad esąs „tarp dviejų aušrų“. Antrosios, naujos aušros poetas aiškiai nebesitiki sulaukti.
       Simbolizmas, autoriaus nuomone, esąs tam tikros epochos agonijos atošvaistė.
       Pagaliau autorius laiko galimu padaryti ir tokias išvadas: naujo žmogaus pasaulėvaizdis kursis skirtingais pagrindais. Todel ir mums, būsimiems rašytojams (kalba jis savo grupės vardu) vargu ar teks skaitytis su T. dvasiniu palikimu.
       Tame laiške nustebę jauniausių literatų vakaro lankytojai išgirdo tarp kitko ir tokius dalykus:
       1) Toks jau šių dienų gyvenimas, kad vis dar rūtelėmis kaišytis būtų mažiausia naivu. 2) Meskit pasakas apie tai, kad K. Vėjai importuoti. Jie taip pat, kaip ir „Pradai ir Žygiai“ charakteringi mums. 3) Tegul plungiškis pilietis palieka plungiškiu. Nereikalaukit T. nuo jo tai, nuo ko jį šaltas prakaitas išmuša. Tegul jie pasilieka tokie, kokie yra. Juk baisiai būtų nuobodu, jei visi būtų panašūs į Tamstas.
       Gale autorius pavadino save dideliu F. Kiršos gerbėju.
       K. Vėjams labai senai šios naujienos buvo žinomos. Ir šio laiško visa svarba glūdi tame, kad jis visai iš nelauktos pusės iššovė į mūsų simbolininkų grandinę. Laiškas to vakaro „cnatlyviausioje“ atmosferoje praskambėjo aideliu susidariusiam ūpui disonansu.
       Toks laiškas tai stačiai puolimas iš už kampo!
       Užjaučiam F. Kiršai.

       _________________
       Kalba autentiška
       Keturi vėjai Nr. 4. – Kaunas, 1928 m. vasaris