Sakoma, lietuvis turi labai kuklų būdą. Bet kai mūsų periodikoj tenka skaityt graudžių verkšlenimų, kad „pasaulis“ nieko nežino apie mūsų knygą ir aplamai apie mūsų „dvasinę kultūrą“, tuojau pajunti kyšančias to kukluolio savimeilės pretenzijas. Reiškinys, be abejo, nesmerktinas.

       Bet, gal būt, „pasauliui“ iš viso nėra kuo mūsų „dvasine kultūra“, menu etc. domėtis?.. Jeigu mes norime prieš kitus pasirodyti (aš tikras, kad tie, kurie geidžia savas knygas matyti išverstas į kitas kalbas, kito tikslo neturi, nes negalima būti tokiam naiviam – manyti, jog tuo, kas ligi šiol padaryta, galima „pasaulį“ nustebinti), – tai drįskim save klausti: kas mūsiška galėtų svetimuosius intryguoti?

       Kadaise vienas literatūros kritikas Lietuvą palygino su salele, atskirta nuo viso pasaulio, išdidžiai ugdančia „savaimingą, tautinę kultūrą“. Šio ugdymo rezultatai aiškūs. Niekas neišaugo. Maža kas išaugs. Atsiskyrėlio maniera šiandie reiškia nei daugiau nei mažiau, kaip merdėjimą ir tylų ruošimąsi mirti.

       Tai mūsų literatūros „senių“ nepavydėtina tragedija. Laimingai įsikūrę ramioje salelėje, jie pakankamai prisiskynė laurų, patenkinti kūrė kūrybą ir meną ir buvo įsitikinę, kad tai paskutinis, giliausias ir nepakeičiamas lietuviškos dvasios išreiškimas. Kada jiem buvo priminta kai kurio laipsnio pavėlavimas ir tiesiog negražus atsilikimas, jie pasijuto giliai įžeisti ir nutarė nereaguoti į „nesubrendėlių šūkavimus“. Tik jautresnieji nubudo, nusižiovavo, pasvarstė ir pasirėmę grakščia 19-ojo šimtmečio novatorių dialektika atsakė: – Romantizmas grįžta... O dėl to, kad per mūsų teatro gastroles Rygoj latvių spauda užakcentavo, jog mūsiškiai artistai pakenčiamai vaidino, bet vaidinamieji veikalai pernelyg senoviškai parašyti, nedomino, – jie, greičiausia, įžiūrėjo čia nedraugišką svetimųjų nusistatymą prie mūsų kūrybos perlų. Bet... aplamai sunku darosi ant dūšios, kai tenka su senaisiais disputuoti dėl romantizmo ir modernizmo. Susidaro kažkas panašu į gėdą visai nacijai.

       Tragedija, kad svetimieji lietuvių nepastebi, o savieji nesupranta, jauniesiem nėra ir nebus žinoma.

       _*   ^*   _*

       Jaunieji irgi dirbo. Taip, gal nedaug, gal per maža, gal kai ką nevykusiai. Bet jie buvo suprasti. Kvaila kartoti, kai niekas jaunųjų nesupranta. Ne! Supranta juos kiekvienas lietuvis, kurio kiaušas neapaugo samanom ir archajiniu šlamštu. Supranta kiekvienas, kas jaunas, kas aktingas, kas gyvas.

       Štai, gerbiamieji, mes nesiskundžiam tuo, dėl ko visi seniai liūsta ir slaptai ašaroja. Šios dienos lietuviškąjį žmogų ir jo darbą supranta ir įvertina ir ne lietuviai. Kas neužsidaro nacionaliniame lukšte, kas eina kartu su tais, kurie turi visam pasauly bendrą norą, bendrą siekimą ir bendrą valią – tas bus visų draugas ir brolis.

       Pirmas mūsų platesnio bendradarbiavimo žingsnis, kuriam pradžią, tiesa, davėme ne mes, yra lietuvių jaunųjų poetų reprezentacija latvių kairiųjų modernistų žurnale „Trauksme“ 1929 m. Nr. 5. Iš tikrųjų, tai net ne reprezentacija, tai organiškas jungimasis į bendrą kamieną naujam dideliam medžiui išauginti.

       Ko nepadarė (ir, žinoma, nepadarys) seniai, tai jau daro jaunieji. „Trauksmėje“ įdėta lietuvių modernistų rašytojų poezijos ir prozos vertimų (P. Cvirka, K. Jakubėnas, V.Montvila, J.Šimkus, J.Tysliava, A. Venclova, K.Boruta...). Artimesnio supažindinimo su lietuvių menu planai ateityje yra dar platesni, bet apie tai galima bus vėliau rašyti. Svarbu ne tai. Svarbiausia – latvių jaunųjų rašytojų parinktojo kelio tikslumas, įdomus ir tikras mūsų literatūrinio veikimo aplamai įvertinimas ir tas nepaprastas širdingumas bei susipratimas, kurio veltui ilgėtasi iki šio laiko. Gerb. E. Skujenieko straipsnis apie naująją lietuvių literatūrą tiek įdomus, kad čia neiškenčiame kai ką iš jo nepacitavę.

       „Mes netikime, rašo E. Sk., kad brolių tautas galima suartinti rautais, „laimės linkėjimais“ ir begalinėm besikartojančiom kalbom, kad rinktiniai diplomatų reveransai, greitai ir sėkmingai sudarytos sutartys galėtų sukurti tą artimumą, kuris yra būtinas dviem kaimyninėm tautom. Bet mes tikime, kad duodami brolių tautai tą, ką mes esame pasiekę, ir mokydamies to, kuo jie mus yra prašokę... kad supažindindami brolius lietuvius su mūsų menu, literatūra ir susipažindami su jų nuveiktais darbais meno srityje – internacionalizuodami meną – mes tapsime broliais“. (Mano pabr.).

       Toliau:

       „Sąlygos, kuriose plėtojasi naujasis menas (Lietuvoj), nėra palankios. Tai kiekvienas supranta... – – – Toliau, puolimas iš senių pusės. Jie vis dar nenori suprasti, kad jų laikas jau atgyventas, kad jie nebetinka šiem laikam. Jeigu jaunajam moderninio meno medžiui seniau reikėjo paramos, tai dabar tas medis jau toks didelis, kad parama jam nebereikalinga. Ištisa virtinė senosios kartos menininkų stengiasi atlaikyti savo pozicijas, kuriom pirmą smūgį suteikė „4 Vėjai“ ir dabar varo atskiri eilėraščių rinkiniai, periodika... Galima manyti, kad seniesiem nerūpi literatūra, bet jų pačių kailis. Protingesnis žmogus supranta, kad savo laiku neišvengiamai senio vietą ateina užimti jaunas. Su tuo reiktų sutikti ir ramiai pasitraukti nuo scenos. Bet jie to nedaro. Todėl jie savo „kovoje“ darosi juokingi, ir čia slepiasi visa užsitarnavusių menininkų tragedija...

       Daugelis silpnesniųjų jaunųjų „prisitaiko aplinkybėm“, atsisako nuo naujų ieškojimų ir važiuoja senųjų bėgiais. Šiais Lietuvos ultranacionalizmo laikais jie greitai suranda šiltą vietelę ir kartu su seniais keikia savo buvusius revoliucionieriškus principus ir savo vakarykščius kelio draugus. Stipendijos jiem artimesnės, nekaip literatūra, ir už šiltą vietelę jie mielu noru atiduoda savo įsitikinimus. Tiem dabar Lietuvoje yra atgimęs tautiškai romantiškasis laikotarpis su giesmėm apie tėvynę, bernužėlius ir žirgelius, našlaičių ašarėles, – tvirta „nacionalinė“ valstybės jėga. Tikėsim, kad jie lietuvių literatūrai negalės užvilkti banališkos tautiškos sermėgos“. („Trauksme“ Nr. 5, 1929 m. Em. Skujenieko str. „Lietuvju jaunākā rakstniecība“).

       Mes žinom, kad daug kam šie žodžiai bus labai nemalonūs. Nenorėdami pykčio ir pagiežos didinti, mes jų nedetalizuosime. Aišku viena: tragišką ir komišką lietuvių literatūros padėtį ir svetimieji pastebėjo.

       _*   ^*   _*

       Mūsų žmogus dėl savo kuklumo ir dėl žlibumo vis dar laikomas Europos pastumdėliu. Ir taip bus dar ilgai, taip bus, tur būt, visumet, jei lietuvio vienintelė svajonė bus – sekti Vakarų Europos kultūros pėdom. Kas seka kitų pėdom, tas eina paskui, tam be galo sunku ir pastumdėlio vardo nusikratyti.

       Metas būtų dėmesio koncentraciją iš Vak. Europos perkelti arčiau mūsų, perkelti į mus pačius. Perkelti į tą kraštą, kur kūrybinės energijos šaltiniai primityviški, barbariški, neišnaudoti ir kai kur dar nenaudojami. Tai – Baltija.

       Baltija. Lietuva. Latvija. Estija. Ir Suomija. Tai naujos respublikos. Jos pilnos gyvybės ir veržimosi pirmyn. Tik jos be galo nesavarankiškos. Ne tik politiškai, bet ir dvasinio veikimo srityse. Pastarosiose juo labiau, nes jų visų svajonė – Vakarų Europa, Vakarų Europa...

       Už šių tautų rašytojų brolybę ir sąjungą mes agituojame ne tik žmoniškojo solidarumo ir reikalų bendrumo vedami. Ne vien! Mus artina mūsų psichinės konstrukcijos artimumas, panašumas. Mūsų likimas. Ir mūsų viltis, kad anksčiau ar vėliau, gal būt, Europos kultūros centras perskels labiau į rytus. Tada pasakys Baltija savo žodį. Jį tarė Skandinavai. Netrukus – mūsų eilė.

       Baltijos jaunųjų rašytojų internacionalo mintį privatiškai jau kelia kai kurie latvių jaunieji rašytojai modernistai. Mes palaikom juos. Mes įnešam į šį sąjūdį vieną iš svarbiausių principų – aktyvizmą. Todėl jau šiandie mes agituojam už Baltijos respublikų jaunųjų rašytojų modernistų–aktyvistų internacionalą.
       ––––––––––
       Krupnikui ir diplomatinio melo rasalui
       – Galas!
       Lai gyvuoja
       Baltijos Respublikų
       jaunųjų rašytojų
       aktyvistų
          I N T E R N A C I O N A L A S!

       _________________
       Kalba autentiška
       Trečias frontas Nr. 1. Rašytojų aktyvistų kolektyvo literatūros gazieta. – Kaunas, 1930 m. sausis